Kūčių šventimo krikščioniškos tradicijos(8)

Kūčių, kaip ir kitų švenčių, šventimas mūsų visuomenėje yra praradęs savo prasmę ir virtęs paprasčiausiu „baliavojimu“, tačiau ir kūčios turi savitą, nors gana menkai mums pažįstamą klodą. Jį sudaro baltiško ir krikščioniško pasaulėvaizdžių, papročių bei tradicijų mišinys. Etnologinė kūčių pusė nušviečiama gana plačiai, o krikščioniškoji dažnai nueina į antrą planą.

Krikščioniškoje tradicijoje yra paplitęs vigilijų paprotys. Pirmaisiais amžiais didesnių švenčių išvakarėse krikščionių bendruomenės susirinkdavo bažnyčiose, kur kartu melsdamiesi ir giedodami iki aušros budėdavo (žodis „vigilija“ išvertus iš lotynų kalbos reiškia „budėjimas“).

Šis budėjimas išreikšdavo ilgesingą Dievo Tautos Jėzaus sugrįžimo laukimą. Pirmose krikščionių bendruomenėse buvo paplitęs įsitikinimas, kilęs iš pažodinės Jėzaus palyginimo apie dešimt mergaičių interpretacijos (Mt 25, 1-13), kad Kristus sugrįš būtent naktį, todėl naktimis dera uždegus žiburius, nemiegant, besiklausant Dievo žodžio laukti Išganytojo.

Kaip daugybę savo tradicijų, taip ir vigiliją krikščionys perėmė iš žydų tautos. Pirmosios vigilijos aprašymą surandame Senojo Testamento Išėjimo knygoje (Iš 12, 1-20), kurioje pasakojama, kaip žydų tauta budėjo visą naktį laukdama ženklo, kada galės išeiti iš Egipto.

Ir šis budėjimas vyko šeimoje.

Vigilijos elementus randame kūčių vakarienės šventime. Pradžioje čia veiksmas persikelia į mūsų šeimas.

Ne veltui Kalėdas vadiname šeimos švente, nes Dievas pasirinko istoriškai egzistavusią šeimą, kad nuo jos prasidėtų kiekvieno mūsų išgelbėjimas. Tad šeimos paslaptis yra išganymo žinios centre.

Bendra malda, būdravimas, šviesos, neprabangus valgis liudija apie šeimos atvirumą ateinančiam Kristui, kad jis čia yra laukiamas, kad ši šeima nori gyventi pagal jo paskelbtą Evangeliją. Vadinasi, kūčios yra budėjimas, kuris po vakarienės persikelia į bažnyčią, dalyvavimą Mišiose.

Taip pat ir kita svarbi mūsų kūčių tradicija – žuvies valgymas – į krikščionybę atėjo iš judaizmo. Kodėl pagrindiniu pasninko valgiu tapo žuvis?

Pirmiausia pasninkas primena, kad ne mėsą valgyti yra blogai, bet užmiršti Dievą – nuodėmė. Seniau mėsa buvo prabangos valgis, o dabar mes jos nesureikšminame.

Be to, nūdienos visuomenėje gana daug žmonių, kuriems mėsa – joks gėris, o žuvies galima pasirinkti įvairios, prabangios, juk kai kuriems žmonėms žuvis yra gardžiau už mėsą.

Čia esame simbolikos akivaizdoje. Žydams žuvis yra gausybės simbolis.

Gėrybių turi būti tiek, kiek žuvis turi žvynų. Be to, žydų rabinų viena iš Senojo Testamento pranašo Izaijo knygos ištraukų interpretacija sako, kad atėjęs Mesijas nudobs mitologinę jūrų pabaisą Leviataną (pirmapradžio chaoso ir blogio simbolį) ir iš jo mėsos iškels visoms tautoms vaišes.

Taip žuvis tapo Mesijo simboliu. Todėl pirmieji krikščionys jį pritaikė Kristui, žuvis tapo jo simboliu, o graikiško žuvies pavadinimo ichtus raidės pasidarė anagrama, šifruojanti krikčionių tikėjimo išpažinimo Iêsous Christos Theou Uios Sôtêr – J ėzus Kristus, Dievo Sūnus, Gelbėtojas pirmąsias raides.

Ilgainiui žuvis tapo pasninko valgiu, simbolizuojančiu Jėzaus pergalę prieš tamsą, ir jos valgymas krikščioniui reiškia, kad jis švenčia šią pergalę.

Vis dėlto svarbiausias kalėdinių papročių akcentas yra kalėdaičio laužymas. Beje, tokia tradicija Europoje yra paplitusi tik mūsų krašte ir Lenkijoje, tačiau paprotį per Kalėdas šeimoje valgyti ypatingą kalėdinę duoną turi daugybė krikščioniškų kraštų.

Kalėdaitis (nepainiokime jo su per Mišias gaunamu Kristaus Kūnu, tai du visiškai skirtingi dalykai) simbolizuoja šeimos bendrystę ir vienybę, nes duona yra padaroma iš daugybės grūdų. Kai kūčių vakare laužome kalėdaitį, pasižadame dalintis vienas su kitu Dievo malonėmis, meile, rūpesčiais, džiaugsmais, nešioti vieni kitų naštas.

Todėl kalėdaičio laužymas palydimas paties Jėzaus išmokytos „Tėve mūsų“ maldos, kuri yra Dievo vaikų vienybės malda. Palaimintoji Motina Teresė sakydavo: „Besimeldžianti šeima išlieka vieninga.“

Šeima – tai vieningas organizmas, o bendra malda šią vienybę nuolat atnaujina ir skatina.

Krikščioniški kūčių šventimo papročiai nukreipia mūsų žvilgsnius į Jėzų Kristų, kuris ir yra kiekvienos šeimos palaimos šaltinis ir kelias.