Vienintelis priklausomas tinklalapis Lietuvoje
Lietuvos diplomatijos vadovas Kęstutis Budrys yra pareiškęs, kad Iranui negalima leisti turėti branduolinio ginklo, pasmerkė Teherano atakas prieš regiono valstybes ir, komentuodamas JAV perspėjimus Iranui, pasakė itin tiesiai: „Irano režimas dabar pjauna tai, ką pasėjo.“
Lietuva taip pat oficialiai remia Izraelio teisę gintis, prisijungė prie JAV, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos ir Vokietijos rezoliucijos dėl Irano branduolinės programos bei pasisako už laisvos laivybos Hormūzo sąsiauryje atkūrimą.
Taigi ir šiame pasauliniame konflikte Lietuva nesirenka tylaus stebėtojo vaidmens. Mažiau nei tris milijonus gyventojų turinti valstybė demonstruoja jai jau būdingą geopolitinį ryžtą – aiškiai įvardija priešą, remia pagrindinę savo strateginę sąjungininkę JAV ir Izraelio teisę gintis bei aktyviai jungiasi prie tarptautinio spaudimo Iranui.
Tačiau būtent čia atsiranda įdomus klausimas.
Jeigu Lietuva remia JAV pastangas užtikrinti laisvą laivybą Hormūze, kiek realiai šį strategiškai svarbų sąsiaurį šiandien kontroliuoja pati galingiausia pasaulio valstybė?
1956 m. Sueco krizė tapo momentu, kai pasaulis pamatė, kad Didžioji Britanija nebėra tokia galinga valstybė, kokia pati save laikė.
Po 70 metų vis dažniau keliamas klausimas, ar kažkas panašaus nevyksta su Jungtinėmis Valstijomis Hormūzo sąsiauryje.
Šį kartą stipriausios pasaulio karinės valstybės galios ribas tikrina Iranas.
1956 m. Sueco krizė tapo momentu, kai pasaulis pamatė, kad Didžioji Britanija nebėra tokia galinga valstybė, kokia pati save laikė.
Po 70 metų vis dažniau keliamas klausimas, ar kažkas panašaus nevyksta su Jungtinėmis Valstijomis Hormūzo sąsiauryje.
Šį kartą stipriausios pasaulio karinės valstybės galios ribas tikrina Iranas.
Kas nutiko Suece?
1956 m. Egipto prezidentas Gamal Abdel Nasser nacionalizavo Sueco kanalą.
Didžioji Britanija ir Prancūzija kartu su Izraeliu pradėjo karinę operaciją prieš Egiptą. Kariniu požiūriu britai ir prancūzai nebuvo sutriuškinti.
Problema buvo kita.
JAV prezidento Dwight Eisenhower administracija pasipriešino operacijai ir panaudojo didžiulį politinį bei ekonominį spaudimą. Londonas buvo priverstas trauktis.
Pačios Jungtinės Karalystės vyriausybės oficialioje buvusio premjero Anthony Eden biografijoje rašoma, kad A. Eden buvo priverstas „žeminančiai atsitraukti“, o Sueco krizė parodė pasauliui, jog Didžioji Britanija nebėra tokia didžioji galybė, kokia buvo anksčiau.
Taip geopolitikoje atsirado vadinamojo „Sueco momento“ sąvoka – akimirka, kai valstybės deklaruojama galia susiduria su jos realiomis galimybėmis.
Dabar – Hormūzas
Hormūzo sąsiauris yra viena svarbiausių ekonominių arterijų pasaulyje.
Iki dabartinio karo per jį buvo gabenama maždaug penktadalis pasaulio jūra transportuojamos žalios naftos ir suskystintų gamtinių dujų.
JAV turi stipriausią pasaulio kariuomenę, milžinišką karinį jūrų laivyną, aviaciją, bazes visame Artimųjų Rytų regione ir nepalyginamai daugiau karinių išteklių nei Iranas.
Tačiau normali laivyba Hormūze iki šiol neatkurta.
Rugpjūčio 21 d. „Reuters“, remdamasi „Kpler“ laivų sekimo duomenimis, paskelbė labai iškalbingus skaičius: per visą dieną Hormūzo sąsiaurį kirto vos septyni komerciniai krovininiai laivai.
Keturi įplaukė, trys išplaukė.
Tarp jų nebuvo nė vieno labai didelio žalios naftos tanklaivio ir nė vieno suskystintų gamtinių dujų tanklaivio.
Tai sunkiai primena normaliai veikiantį vieną svarbiausių pasaulio energetikos kelių.
Trump: Hormūzą kontroliuoja JAV
JAV prezidentas Donald Trump skelbia, kad padėtis yra visai kitokia, rugpjūčio 12 d. jis pareiškė: „JAV visiškai kontroliuoja Hormūzo sąsiaurį. MAN RODOS, MES JĮ PASILIKSIME!“
Tačiau tą dieną sąsiaurį kirto vos aštuoni laivai, kai iki karo per parą jų būdavo apie 130–140.
Iranas atsakė priešingai.
Teherano atstovai pareiškė, kad būtent Iranas kontroliuoja ir administruoja Hormūzo sąsiaurį ir kad jis nebus visiškai atvertas, kol JAV nepakeis savo politikos ir neįvykdys Irano reikalavimų.
Taigi susidarė paradoksali situacija.
JAV skelbia visiškai kontroliuojančios Hormūzą. Iranas skelbia visiškai kontroliuojantis Hormūzą. O didžioji dalis tanklaivių tuo metu tiesiog neplaukia.
Trump pažadėjo Hormūzą paskelbti JAV „teritorija“
Rugpjūčio 14 d. D. Trump nuėjo dar toliau.
Kalbėdamas Niujorke jis pareiškė, kad, nugalėjus Iraną, ketina Hormūzo sąsiaurį paskelbti Jungtinių Valstijų „teritorija“.
„Kai baigsime nugalėti Iraną, kuris yra labai smarkiai mušamas, netrukus paskelbsiu Hormūzo sąsiaurį Jungtinių Valstijų teritorija“, – pareiškė D. Trump.
Teisiniu požiūriu toks pareiškimas savaime nekeičia sąsiaurio statuso.
Tačiau politiškai jis labai iškalbingas.
Stipriausios pasaulio valstybės prezidentas skelbia visiškai kontroliuojantis strategiškai svarbų sąsiaurį ir net kalba apie jo pavertimą JAV teritorija.
Tuo pat metu normalus tanklaivių eismas neatkurtas.
Iranui nereikia nugalėti JAV kariuomenės
Čia ir slypi Hormūzo problema.
Iranui nebūtina nuskandinti JAV lėktuvnešio ar laimėti klasikinį karą prieš Jungtines Valstijas.
Karinėje konfrontacijoje jėgų santykis akivaizdžiai palankus JAV.
Tačiau Iranui pakanka padaryti laivybą tokią pavojingą, kad laivų savininkai, energetikos bendrovės ir draudikai patys nuspręstų – plaukti per Hormūzą pernelyg rizikinga.
Tada viena raketa, dronas, mina ar net patikimas grasinimas gali turėti ekonominį poveikį, kurio neįmanoma išmatuoti vien tankų, naikintuvų ir lėktuvnešių skaičiumi.
Iranas naudojasi tuo, ko turi daugiausia – geografija.
Hormūzo sąsiauris siauras, o milžiniška pasaulio energetikos dalis turi praeiti visai šalia Irano krantų.
Apie JAV „Sueco momentą“ jau kalba rimti analitikai
Tai nėra vien publicistinis palyginimas.
Balandžio 13 d. Bocconi universiteto Tarptautinės ir Europos politikos instituto direktorė Nathalie Tocci paskelbė analizę tiesioginiu pavadinimu: „Why Hormuz Could be America’s Suez Moment“ – „Kodėl Hormūzas gali tapti Amerikos Sueco momentu“.
N. Tocci argumentas paprastas: kaip 1956 m. Suecas atskleidė Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos galios ribas, taip Hormūzo krizė gali pažymėti santykinio JAV įtakos mažėjimo Artimuosiuose Rytuose pradžią.
Ji atkreipia dėmesį į esminį dalyką: Iranas karinę konfrontaciją, kurios klasikinėmis priemonėmis laimėti negalėtų, pavertė asimetriniu ekonominiu konfliktu, panaudodamas Hormūzo sąsiaurį kaip strateginį spaudimo svertą.
Tačiau JAV dar nėra 1956 m. Britanija
Palyginimas su Suecu turi ribas. 1956 m. Britaniją sustabdė kita, jau galingesnė valstybė – JAV.
Šiandien nėra valstybės, galinčios taip paprastai priversti Vašingtoną atsitraukti.
JAV doleris tebėra svarbiausia pasaulio rezervinė valiuta. Amerikos karinis pajėgumas ir geografinis pasiekiamumas tebėra neprilygstami. JAV turi milžinišką sąjungininkų tinklą Europoje, Azijoje ir Artimuosiuose Rytuose.
Todėl skelbti Amerikos galios pabaigą būtų gerokai per anksti. Tačiau Hormūzas parodo kitą dalyką.
Didžiausia kariuomenė dar nereiškia visiškos kontrolės
JAV gali bombarduoti Iraną, gali blokuoti jo uostus, gali dislokuoti lėktuvnešius ir bombonešius, gali taikyti sankcijas, gali paskelbti, kad visiškai kontroliuoja Hormūzo sąsiaurį.
Tačiau jeigu pasaulio tanklaiviai vis tiek bijo juo plaukti, žodis „kontrolė“ įgauna visai kitą prasmę.
Rugpjūčio 21-oji tai parodė labai paprastais skaičiais: septyni komerciniai laivai.
Nė vieno labai didelio žalios naftos tanklaivio. Nė vieno suskystintų gamtinių dujų tanklaivio.
Todėl Hormūzo krizė jau yra ne tik klausimas apie Iraną. Ji tampa klausimu apie pačias Jungtines Valstijas.
Ar stipriausia pasaulio valstybė vis dar gali ne tik paskelbti, ko nori, bet ir pasiekti, kad vienas svarbiausių pasaulio prekybos kelių veiktų pagal jos deklaruojamas taisykles?
1956 m. Suecas į panašų klausimą Didžiajai Britanijai atsakė labai nemaloniai.
Ar Hormūzas kada nors istorijos vadovėliuose taps tokiu pačiu momentu Jungtinėms Valstijoms, dar anksti spręsti.
Tačiau pats faktas, kad rimti Vakarų geopolitikos analitikai jau kalba apie „Amerikos Sueco momentą“, yra iškalbingas.
Šaltinis: urm.lt, reuters.com, iep.unibocconi.eu, aljazeera.com, gov.uk, nationalarchives.gov.uk, urm.lt
Komentarai
Komentarų dar nėra.