Vienintelis priklausomas tinklalapis Lietuvoje
Lietuva oficialiai nėra paskelbusi karo nei Rusijai, nei Iranui. Tačiau klausantis aukščiausių šalies vadovų pareiškimų politinis vaizdas atrodo kur kas karingesnis – abu konfliktai jau įvardijami kaip tiesiogiai Lietuvą liečiantys.
Rugpjūčio 24 d. Kijeve prezidentas Gitanas Nausėda, priimdamas Ukrainos Laisvės ordiną, pareiškė: „Ukrainos kova yra ir mūsų visų kova už laisvę, todėl Lietuva buvo, yra ir išliks kartu su Ukraina iki pat jos pergalės.“
Ir tai nėra vien žodžiai. Krašto apsaugos ministerijos duomenimis, nuo 2022 m. Lietuvos karinė parama Ukrainai jau viršijo 1 mlrd. eurų, kasmet jai įsipareigota skirti ne mažiau kaip 0,25 proc. BVP, mokomi Ukrainos kariai ir finansuojami ginklų pirkimai.
Tačiau Ukraina – jau ne vienintelis „mūsų karas“.
Liepos 8 d. NATO viršūnių susitikime Ankaroje, kalbėdamas apie JAV ir Irano karinį konfliktą, G. Nausėda pasakė dar tiesiau: „Man visiškai aišku, kad tai yra ir mūsų konfliktas, mūsų karas.“
Valstybės lyderis argumentavo, kad Lietuva turi demonstruoti solidarumą su JAV, jeigu pati tikisi amerikiečių solidarumo.
Ir čia taip pat atsirado praktinis tęsinys – Seimas suteikė teisinį pagrindą į jūrinio saugumo operacijas Hormūzo sąsiauryje siųsti iki 40 Lietuvos karių ir civilių krašto apsaugos sistemos tarnautojų.
Tiesa, tai nereiškia, kad Lietuvos kariuomenė šiuo metu tiesiogiai kariauja su Rusijos ar Irano pajėgomis. Tačiau politinė Lietuvos formulė tampa labai aiški: Ukrainos kova su Rusija – mūsų kova, JAV konfliktas su Iranu – mūsų karas.
Lietuva šiandien renkasi ne stebėtojos, o veikiančios valstybės vaidmenį. Maža geografija, bet didelė politiniu ryžtu, ji vis aiškiau rodo, kad saugumo klausimais neketina slėptis už didžiųjų valstybių nugarų.
Du „mūsų karai“ vienu metu – tai jau ne kukli užsienio politika, o valstybės, pasiryžusios savo žodžius grįsti pinigais, ginklais ir politiniais sprendimais, ambicija.
Komentarai (2)
Ką ten rūko?Ir aš noriu.
Gal jam su proteliu kazkas negerai ?.