Daugiau kaip 50 valstybių, aštuonis kartus didesnės karinės išlaidos – kodėl penktaisiais karo metais Rusija vis dar nenugalėta(1)

LRT, remdamasi „Radio Free Europe/Radio Liberty“, paskelbė analizę apie Rusijos karo mašinos silpnąsias vietas.

Jų išvardyta daug: klaidingas pradinis strateginis planavimas, smarkiai nualintos sausumos pajėgos, milžiniški žmonių ir technikos nuostoliai, amunicijos poreikis, priklausomybė nuo Šiaurės Korėjos tiekimo ir karių, ekonominė karo našta, Juodosios jūros laivyno pažeidžiamumas bei Ukrainos pranašumas kai kuriose dronų technologijų srityse.

Visa tai gali būti tiesa.

Tačiau tada kyla kitas, daug didesnis klausimas.

Jeigu Rusija yra ekonomiškai gerokai silpnesnė už ją remiančių Vakarų bloką, jos kariuomenė penktus metus alinasi Ukrainoje, o Ukrainos pusėje susitelkė viena didžiausių tarptautinių karinės paramos koalicijų šiuolaikinėje istorijoje – kodėl 2026 m. rugpjūtį Rusija vis dar nėra nugalėta, o Ukraina nėra susigrąžinusi visų prarastų teritorijų?

Plataus masto karas dar netrunka penkerių pilnų metų – jis prasidėjo 2022 m. vasario 24 d. Tačiau dabar jau eina penktieji jo metai.

Ir skaičiai atrodo įspūdingai.

2022 m. balandį buvo sukurta Ukraine Defense Contact Group, geriau žinoma kaip „Ramstein“ grupė. Ukrainos Gynybos ministerija šiandien ją oficialiai vadina daugiau kaip 50 valstybių vienijančia koalicija. Per ketverius jos veiklos metus Ukrainos gynybai mobilizuota apie 150 mlrd. JAV dolerių karinės paramos.

Vieno oficialaus ir nuolat atnaujinamo visų grupės narių sąrašo nėra. Viešai dokumentuotas dalyvavimas įvairiuose „Ramstein“ posėdžiuose leidžia rekonstruoti 57 valstybių ratą: 56 partneres ir pačią Ukrainą. Tarp jų yra visos 32 NATO narės. JAV Gynybos departamentas dar 2022 m. oficialiai skelbė apie naujai prisijungusias Austriją, Bosniją ir Hercegoviną, Kolumbiją, Airiją bei Kosovą, o vėliau Ukraina skelbė ir apie Ekvadoro, Moldovos bei Sakartvelo dalyvavimą. 2024 m. nauja nare oficialiai pasveikinta Argentina.

Viešai dokumentuotas UDCG valstybių ratas:

• Albanija
• Belgija
• Bulgarija
• Kanada
• Kroatija
• Čekija
• Danija
• Estija
• Suomija
• Prancūzija
• Vokietija
• Graikija
• Vengrija
• Islandija
• Italija
• Latvija
• Lietuva
• Liuksemburgas
• Juodkalnija
• Nyderlandai
• Šiaurės Makedonija
• Norvegija
• Lenkija
• Portugalija
• Rumunija
• Slovakija
• Slovėnija
• Ispanija
• Švedija
• Turkija
• Jungtinė Karalystė
• Jungtinės Amerikos Valstijos
• Argentina
• Australija
• Austrija
• Bosnija ir Hercegovina
• Kambodža
• Kolumbija
• Kipras
• Ekvadoras
• Sakartvelas
• Airija
• Izraelis
• Japonija
• Jordanija
• Kenija
• Kosovas
• Liberija
• Malta
• Moldova
• Marokas
• Naujoji Zelandija
• Pakistanas
• Kataras
• Pietų Korėja
• Tunisas
• Ukraina

Prie formato veiklos taip pat prisideda Europos Sąjungos institucijos.

Svarbu suprasti, ką šis sąrašas reiškia ir ko nereiškia. Ne visos šios valstybės Ukrainai perdavė tankus, raketas ar kitą mirtiną ginkluotę. Kai kurių indėlis buvo politinis, mokomasis, logistinis ar humanitarinis, o dalyvavimo intensyvumas skirtingais metais keitėsi.

Todėl būtų klaidinga sakyti, kad „57 valstybės kariauja prieš Rusiją“.

Jos nekariauja.

Tačiau jos sudaro milžinišką politinį, ekonominį ir karinį užnugarį vienai kariaujančiai valstybei – Ukrainai.

Ir būtent čia prasideda tikrasis paradoksas.

SIPRI duomenimis, 2025 m. Rusija kariuomenei išleido apie 190 mlrd. JAV dolerių.

Ukraina – apie 84,1 mlrd.

Visos 32 NATO valstybės kartu – apie 1,581 trilijono dolerių.

Vadinasi, vien NATO bendros karinės išlaidos buvo maždaug 8,3 karto didesnės už Rusijos.

Net atmetus JAV ir žiūrint tik į Europos NATO valstybes, jos 2025 m. kariuomenei išleido apie 559 mlrd. dolerių – beveik tris kartus daugiau už Rusiją.

Ir čia dar nepridėtos Japonijos, Pietų Korėjos, Australijos ir kitų Ukrainą remiančių ne NATO valstybių išlaidos.

Popieriuje persvara atrodo milžiniška.

Fronte tokios persvaros nėra.

Kodėl?

Pirmoji ir svarbiausia priežastis – 1,581 trilijono NATO dolerių Ukrainoje nekariauja.

JAV lėktuvnešiai neatakuoja Rusijos.

Amerikiečių ir Europos naikintuvų parkai nebombarduoja Rusijos pozicijų.

Vokietijos, Lenkijos, Prancūzijos, Lietuvos ar JAV brigados nešturmuoja Rusijos gynybos linijų.

NATO laivynai nekariauja su Rusijos laivynu.

Didžioji Vakarų branduolinių, kosminių, jūrų ir oro pajėgų dalis šiame kare apskritai nenaudojama.

Kariauja Ukraina. Vakarai perduoda jai dalį savo ginklų, pinigų, žvalgybinės informacijos, rengia karius ir padeda išlaikyti valstybę.

Tai nėra tas pats, kas NATO karas su Rusija. Šį skirtumą labai gerai parodo dar vienas skaičius.

Ukrainos Gynybos ministerija skelbia, kad per ketverius „Ramstein“ formato metus Ukrainos gynybai buvo sutelkta apie 150 mlrd. JAV dolerių karinės paramos.

Rusija vien 2025 m., SIPRI vertinimu, kariuomenei išleido apie 190 mlrd. dolerių.

Šių dviejų skaičių negalima tiesiogiai sutapatinti: 150 mlrd. yra užsienio karinė parama Ukrainai per ketverius metus, o 190 mlrd. apima visą vienų metų Rusijos karinį biudžetą. Ukraina dar turi ir savo milžinišką gynybos biudžetą.

Tačiau palyginimas puikiai parodo problemos mastą.

Vakarų ekonominis potencialas yra milžiniškas, bet į Ukrainos frontą patenka tik jo dalis.

Rusija turi daug mažesnį ekonominį potencialą, tačiau labai didelę jo dalį sutelkė vienam karui.

2025 m. Rusijos karinės išlaidos siekė apie 7,5 proc. BVP. Ukrainos – net apie 40 proc. BVP. Tai jau karo ekonomikos logika.

Vakarų ekonomikos, nepaisant rekordinių gynybos biudžetų, didžiąją karo dalį toliau veikė taikos ekonomikos principu.

Čia ir slypi viena esminių silpnųjų vietų. Turėti pinigų dar nereiškia turėti raketų.

Turėti milžinišką bendrą ekonomiką dar nereiškia turėti pakankamai artilerijos sviedinių konkrečią savaitę konkrečiame fronto ruože.

Turėti 32 NATO kariuomenes dar nereiškia turėti vieną kariuomenę. Rusija turi vieną politinį centrą, vieną karinę vadovybę ir vieną pagrindinį frontą.

Vakarų pusėje yra dešimtys parlamentų, vyriausybių, karinių sistemų, ginklų standartų, gamintojų, biudžetų ir politinių interesų.

Dar viena problema – laikas.

Per šį karą ne kartą buvo matyti schema: Ukraina paprašo konkrečios sistemos, prasideda politinės diskusijos, po kelių mėnesių ar net metų priimamas sprendimas, tada prasideda mokymai, logistika ir pristatymas.

Taip buvo diskutuojama dėl tankų, tolimojo nuotolio ginklų, F-16, smūgių Rusijos teritorijoje ir kitų sistemų.

Tuo metu frontas nelaukia.

Kita esminė problema yra žmonės.

Galima surinkti 57 valstybių politinį sąrašą, tačiau 57 valstybių gyventojai automatiškai netampa Ukrainos mobilizaciniu rezervu.

Ukrainos apkasuose daugiausia kariauja ukrainiečiai.

Todėl visas JAV, Vokietijos, Prancūzijos, Japonijos, Kanados ar Australijos ekonominis potencialas negali automatiškai kompensuoti Ukrainos karių trūkumo.

Rusija taip pat nėra viena.

Šiaurės Korėja tiekia jai amuniciją ir pasiuntė karius. Iranas suteikė dronų technologijų ir kitą karinę paramą. Kinija yra svarbiausia Rusijos prekybos partnerė ir tiekia didžiulius dvejopos paskirties prekių bei komponentų kiekius. Baltarusija suteikė savo teritoriją ir infrastruktūrą.

Tačiau ir čia proporcijos išlieka sunkiai palyginamos su visu Vakarų ekonominiu bloku.

Todėl klausimas vis tiek lieka.

Jeigu Rusijos karo mašina tokia silpna, kaip nuolat skelbiama, o kitoje pusėje stovi daugiau kaip 50 valstybių paramos sistema, kodėl penktaisiais karo metais aiškios karinės pergalės vis dar nėra?

Vienas atsakymas – todėl, kad Vakarai niekada nepasirinko kariauti su Rusija visa savo karine galia.

Jų strategija buvo kitokia: neleisti Ukrainai pralaimėti, stiprinti jos kariuomenę, silpninti Rusiją sankcijomis ir karine parama, tačiau kartu neleisti konfliktui tapti tiesioginiu NATO ir Rusijos karu.

Šie tikslai nėra tapatūs tikslui kuo greičiau karine jėga sutriuškinti Rusiją Ukrainoje.

Čia atsiranda ir dar vienas nepatogus klausimas: kas apskritai laikoma pergale?

Ukrainai pergalė ilgą laiką reiškė visų okupuotų teritorijų, įskaitant Krymą, susigrąžinimą.

Vakarų politikoje tuo pačiu metu skambėjo ir kitokios sąvokos: neleisti Ukrainai pralaimėti, sustiprinti jos pozicijas būsimose derybose, neleisti Rusijai užimti visos Ukrainos, išsaugoti Ukrainos valstybę, išvengti tiesioginio NATO ir Rusijos karo.

Tai skirtingi tikslai. Ir rezultatas šiandien taip pat dviprasmiškas.

Rusija 2022 m. nesugebėjo užimti Kijevo, nesunaikino Ukrainos valstybės ir neįgyvendino pradinių maksimalių karo planų.

Ukraina išliko, gavo modernią Vakarų ginkluotę, o NATO net išsiplėtė Suomija ir Švedija.

Tačiau Ukraina taip pat nėra pasiekusi deklaruoto tikslo išstumti Rusijos kariuomenę iš visų okupuotų teritorijų.

Todėl penktaisiais karo metais turime situaciją, kuri popieriuje iš tiesų atrodo keistai.

Rusija ekonomiškai silpnesnė. Jos kariuomenė patyrė milžiniškų nuostolių. Jos karo mašina, kaip skelbiama, turi daugybę silpnų vietų.

Ukrainą remia daugiau kaip 50 valstybių. Vien NATO kasmet kariuomenei išleidžia daugiau kaip aštuonis kartus daugiau už Rusiją.

Per ketverius metus „Ramstein“ formatas Ukrainos gynybai sutelkė apie 150 mlrd. dolerių.

Ir vis dėlto – penktieji karo metai.

Todėl galbūt po dar vienos publikacijos apie Rusijos silpnąsias vietas verta užduoti ne mažiau svarbų klausimą apie mūsų pačių pusę.

Jeigu turime tokią ekonominę, technologinę ir finansinę persvarą, tačiau per ketverius su puse metų jos nesugebėjome paversti lemiama persvara mūšio lauke, tai kur iš tikrųjų yra didžiausia silpnoji vieta? Rusijoje? Ar pačiame Vakarų gebėjime savo milžinišką galią paversti konkrečiu kariniu rezultatu?