Vienintelis priklausomas tinklalapis Lietuvoje
Žmogaus gyvenime visada buvo, yra ir, matyt, visuomet ir liks nemaža svarbių egzistencinių klausimų, atsakymų į kuriuos jam greičiausiai niekad taip ir nepavyks surasti. Na, pavyzdžiui, manau, yra labai nedaug vilties, kad jam – ar, tiksliau sakant, mums – kada pavyktų sužinoti tikrąjį atsakymą į klausimą – kaip susikūrė Visata?
Ar net išsiaiškinti ir iš tiesų suprasti mūsų planetoje atsiradusio tokio unikalaus, jei ne išimtinio, visatoje reiškinio – gyvybės – bei vienos „išmaniausiųjų jos formų“, mūsų pačių , Homo sapiens oriai pasivadinusios rūšies atstovų, fenomeną. Ir nors tam tikrus atsakymus čia mano ir autoritetingai tvirtina turį abu įtakingiausi visus Protingojo žmogaus įsitikinimus ir jo pasaulio sampratas atkakliai mėginantys formuoti antagonistai – mokslas ir religija.
Tai vis dėlto ir yra tiktai vienokie ar kitokie manymai. Ne faktai.
Ir veikiausiai tik tokiems jiems ir lemta likti. Mat, kaip ir Didžiojo sprogimo teorija mėginantys besivadovauti mokslininkai racionalistai, net ir turėdami geriausius savo sugebėjimus ar norus, negali atsakyti į vieną iš bene svarbiausių šios teorijos iškeliamų klausimų – kaip iš Nieko gali atsirasti Viskas?
Taip net ir patys iškiliausi tiek krikščionybės, tiek visų kitų monoteistinių religijų mąstytojai kreacionistai niekada neduos atsakymo į kitą visomis tokiomis teorijomis ne mažiau fundamentalų klausimą: kodėl Tobulo ir Visagalio Kūrėjo „geriausias kūrinys“ – žmogus – yra toks „netobulas“? Ir netgi būdamas technologiškai išties nepaprastai gudrus ir išradingas, visą savo gyvavimo istoriją nuolat atkakliai įrodinėja tuo pat metu sugebantis išlikti ir be galo primityvus, godus ir savanaudiškas, tūžmingas ir destruktyvus „sutvėrimas“.
Niekada iš tikro taip ir neįstengiantis išsivaduoti iš savotiško „užburtojo rato“ gniaužtų, nuo vienų katastrofiškų suiručių, krizių ir karų ilgainiui žmogų visada teatvedant prie kitų, tik dar baisesnių.
” Tarp visų utopijų labiausiai pavojingos yra tos, kurios išlieka nepastebimos Johnas Gray
Viena vertus, bent jau kalbant apie kosmologiją, mūsų nesugebėjimas įminti didžiųjų Visatos mįslių gal ir neturėtų labai stebinti, ir, matyt, kone geriausiai (ir paprasčiausiai) jis galėtų būt paaiškinamas tuo, kad, nepaisant viso ganėtinai hipertrofuoto žmogaus ambicingumo, tokio pobūdžio ir masto klausimai tiesiog yra, taip sakant, „ne jo proto galioms“. Kurios – kad ir kaip mums to nesinorėtų pripažinti – vis dėlto yra ribotos.
Tuo, beje, labai nesunkiai galima būtų įsitikinti jau vien tik pamėginus įsivaizduoti kad ir tą pačią Visatą – ir mūsų proto suvokimo ribos bematant taptų gana akivaizdžios. Kas savo ruožtu drauge, manau, galėtų atitinkamai pasitarnauti ir svarstant apie tai, kodėl kosmologijai dažnai yra taip sudėtinga pakilti aukščiau hipotetinio teorinių abstrakcijų lygio.
Nes, tiesą sakant, tik tokiu lygiu ir yra įmanoma kalbėti apie prigimtį dalykų, kurių net bazinių parametrų žmogaus protas yra aiškiai nepajėgus nei deramai suvokti, nei dargi įsivaizduoti.
Tačiau, kita vertus, nei visa tai, nei daug tikroviškesnis tam tikrų savo prigimtinių ribotumų supratimas, manyčiau, vis dėlto nereiškia, kad panašiai beviltiškai žmogui derėtų pasijusti ir prisipažinti bejėgiu kalbant apie dalykus ir struktūras, kurias jis sukuria pats. Ir kad ir kokie sudėtingi jie būtų ar atrodytų, visus svarbiausius mūsų gyvenimo ir veiklos aspektus labiausiai saistantys ir veikiantys paties žmogaus susikurti konstruktai, vadinami politika ir / ar ekonomika, tikrai nėra ar bent jau neturėtų būti priskiriami tokių jo protui neįveikiamų klausimų-abstrakcijų kategorijai.
Bet, kaip gyvenime dažnai ir būna, neturėtų dar nereiškia, kad nėra . Ir, ko gero, ypač šiandieninė mūsų (ir ne tik) šalyje gyvuojanti politika, kaip ir jos neatskiriama sudaromoji – ekonomika, daugiausia kaip tik ir yra virtusios tokiomis abstrakcijomis.
Visoms pagrindinėms „tradicinėmis“ vadinamoms politinėms jėgoms ir partijoms kaip patį svarbiausią, jei ne bendrai vienintelį, savo veiklos tikslą išsikėlus ir vieningu unisonu deklaruojant abstrakčių universalistinės laisvės ir demokratijos idealų įgyvendinimą. Tokiame jų siekyje politikams aktyviai talkinant didžiuliam būriui „neoklasikais“ išdidžiai save vadinančių ekonomistų, uoliai ir nenukrypstamai besivadovaujančių ne mažiau abstrakčiomis rinkos liberalizmo teoretikų, tokių kaip Ludwigas von Mises, Friedrichas Hayekas ir Miltonas Friedmanas, suformuluotomis „paradigmomis“.
Politikai taip vis labiau prarandant realizmo pagrindus ir tampant tik savotiška atitinkamai teatralizuotų politinių technologinių batalijų lozunginėmis abstrakcijomis arena. Kur lyg tam tikroje sekuliarizuotos religijos versijoje bene daugiausia politikai atkakliai kaunasi primityviai suabsoliutintų gėrio ir blogio sampratų aliuzijomis.
Ir kur vadinamojo „liberalaus demokratinio kapitalizmo“ propaguojamos ideologinės vertybinės doktrinos visų mūsų politikų yra kone vienbalsiai pripažįstamos esant vienintele ir neabejotina tokio gėrio išraiška. O ekonomikai tevirtus apgailėtina buhalterizmo forma, dominuojama keistai iškreiptų fantazijų apie mistines rinkų savireguliavimo galias ir jų pagrindu sukurptų vadinamųjų homo economicus teorijų, su kone religiniu atkaklumu mėginančių įgyvendinti – bent jau sociologijos požiūriu – ne mažiau keistą ir iškreiptą idėją, teigiančią, kad ne rinkos turi būti derinamos ir tarnauti visuomenės poreikiams, o atvirkščiai – visuomenė privalo taikytis prie abstrakčių ir dirbtinai sukonstruotų „laisvosios rinkos imperatyvų“.
Kai tokio pobūdžio abstrakcionizmas modernioje politinio ir ekonominio mąstymo kultūroje įsitvirtino ir tapo norma, tai negalėjo apsieiti be pasekmių. Tarp kurių viena iš reikšmingiausių buvo tai, kad daugybės nepaprastai svarbių ir „pamatinių“ savo funkcijų ir pareigų prasme (pvz. , rūpintis ir saugoti savo piliečius, garantuoti jų teises ir užtikrinti teisingumą bei visokeriopai skatinti ir remti visuomenės gerovę ) tik tam tikra abstrakcija* ilgainiui virto ir pati modernioji valstybė. Vis labiau primindama savotišką iškreiptų veidrodžių karalystę, kurioje niekas nėra, kuo atrodo, ir nereiškia, ką turėtų reikšti.
Ir nors daugeliui nūdienos politinių veikėjų toks „šešėlių teatras“ galbūt yra visai priimtinas ir netgi siektinas dalykas, kurį laiką jiems leidžiantis gana sėkmingai išsilaikyti „valdžioje“. Sociumo gyvavimo požiūriu tai yra ne kas kita, kaip receptas chaosui.
Kuriam tokioje aplinkoje atsirasti ir plisti yra išties labai palankios sąlygos, tačiau kuris bet kokios struktūros, tarp jų ir socialinės-politinės-ekonominės struktūros, vadinamos Valstybė stabilumu, yra viena rimčiausių iš visų įmanomų grėsmių ir ilgainiui neabejotinai gali ją sugriauti.
Istorija mus moko, kad tokios griūtys visada pareikalauja didžiulės žmogiškų kančių, skausmo, netekčių ir net gyvybių kainos. Tačiau drauge su tuo ji visuomet taip pat parodo, kad tokios pamokos, deja, atrodo, niekada taip ir nebūna išmokstamos ilgam.
* Abstrakcija: 1. mintinis atsiejimas kurio nors dalyko ypatybių nuo paties dalyko; 2. atsietinė sąvoka, atsaja, atsietybė.
Tai, kad mūsų šalyje (kaip, beje, ir daugelyje kitų modernių nūdienos valstybių) tokie destrukciniai procesai yra ne tiktai prasidėję, bet ir jau daugybę metų gana aktyviai vyksta, lengvai patvirtina daugybė įvairių šiandieninės visuomenės gyvavimą lydinčių ir jį gana gerai charakterizuojančių demografinių statistinių faktų bei įrodymų.
Daugelis išties labai rimtų ir normalų sociumo gyvavimą neabejotinai destabilizuojančių tiek socialinių ekonominių, tiek etinių moralinių šiuolaikinės visuomenės problemų ir bėdų yra daugiau nei akivaizdžios. Ne ką mažiau akivaizdu ir tai, kad nesvarbu, kaip jos vadintųsi ar kokioms „politinėms kryptims“ atstovautų, nė vienai iš pastarus kelis atgautos nepriklausomybės dešimtmečius šalies politiniam ir ekonominiam gyvenimui vadovauti ateinančių politinių jėgų, partijų ar jų koalicijų vis dėlto taip ir nepavyko surasti kokių nors iš tiesų veiksmingų priemonių ar būdų, galinčių ir leidžiančių tokią situaciją iš esmės pakeisti.
Nebent ją tik dar labiau pabloginti. Tad nors visi be išimties politikai ir visos partijos, žinoma, ir toliau atkakliai tvirtina kovojančios „už žmogų“ ir „tautos gerovę“ bei nuolat tvirtina mūsų šalyje mėginančios sukurti sąlygas darniai ir visokeriopai klestinčiai teisinei-pilietinei-demokratinei valstybei ir jos visuomenei gyvuoti.
Vargu ar reikia pasižymėti kokiu nors ypatingu įžvalgumu, kad pastebėtum, kaip dramatiškai mūsų politikams nesiseka tokių savo viešai deklaruojamų abstrakcijų įgyvendinti praktikoje. Ir kad tai, ką jie iš tikrųjų „sukūrė“, yra labai skirtinga, jei ne priešinga tam, ką jie žadėjo ir skelbė.
Apie ką labai iškalbingai byloja daugybė oficialių mūsų gyvenimo statistikų. Ir šalyje nuolat auganti socialinė ekonominė atskirtis, ir nelygybė, skurdas, nedarbas, visuotinai išplitusi korupcija, didžiulis nusikalstamo lygis, bemaž epidemijos mastus įgaunantys alkoholizmas, narkomanija, šiurpūs savižudybių „rekordai“, gimstamumą viršijantis mirtingumas ir galiausiai (tarsi visa tai „apvainikuojant“) kone masinė tapusi migracija mūsų šalies nė iš tolo nedaro panašios į tą „pilietinę demokratinę gerovės valstybę“, apie kurią politikai mums nuolat kalba ir kurioje jos piliečiams būtų gera, jauku ir saugu gyventi.
O veikiau tokią, iš kurios žmonėms norisi bėgti. Ką jie ir daro.
Kas į užsienį, kas į alkoholio ar narkotikų „prieglobstį“, kas bendrai iš gyvenimo. Tuo bent kiek įžvalgesnius sociologus verčiant vis labiau nerimauti, kad jei tokios tendencijos išliks, galbūt jau į šio amžiaus pabaigą mūsų valstybės gali ir nelikti.
Kažin ar verta abejoti, kad didžioji mūsų šalies politiniam ir ekonominiam gyvenimui vadovaujančio elito dauguma su tokiomis niūriomis sociologų prognozėmis, aišku, niekad nenorės sutikti. Ir tiek tokius jų „nerimus“, tiek ir visas juos inspiravusias statistikas bei tikrąją jų įtaką ir reikšmę valstybės ir jos visuomenės raidos perspektyvoms visada mėgins ganėtinai sumenkinti ar net bendrai užginčyti ir paneigti.
Bet visos jų retorikos geriausiu atveju bus tik savotiškos pasipūtėliškai naivios fantazijos, su realiu mūsų gyvenimu turinčios labai ne daug ką bendro. O blogiausiu – paprasčiausias melas, kuriuo jie ciniškai naudosis mėgindami klaidinti ir apgaudinėti plačiąją visuomenę.
Klausimas, kiek jiems tai pavyksta, visada bene labiausiai priklauso nuo to, kiek toji visuomenė yra pajėgi ir sugeba įžvelgti bei atpažinti tokio pobūdžio politikų jai nuolat kurpiamas fantazijas ir / ar apgaules. Ir kad ir kaip būtų apmaudu ar gaila, tenka pripažinti, kad, nepaisant viso savo pretenzingumo, modernioji „žinių visuomenė“ šiuo požiūriu anaiptol nėra išskirtinė ir nei tokiomis įžvalgomis, nei sugebėjimais ji, deja, tikrai nepasižymi.
Šiais, kaip ir visais kitais, laikais didžiajai daugumai žmonių kaip visad ir toliau labiausiai „girdint“ ir „matant“ tik tai, ką jie nori girdėti ir matyti. Ir todėl įvairiomis euforinėmis liaupsėmis ir triumfalistiniais mitais, fantazijomis ir apgaulėmis visada esant linkus tikėti daug mieliau nei priimti tikrovę.
Kas savo ruožtu visiems, tarp jų ir demokratiškai iš(si)rinktiems politikams, visuomet suteikia labai patogią ir dažnai, atrodo, neatsispiriamą galimybę tuo pasinaudoti, savo veikloje plačiai ir gana sėkmingai taikant vieną iš bene seniausių visų laikų politinio gyvenimo „gudrybių“ – demagogiją.
Demagogija yra sudurtinis graikų kalbos žodis, sudarytas iš demos ( „ liaudis “ ) ir agogos – ( „ vadovas “ ). Kaip yra manoma, vienas pirmųjų šį žodį pavartojo 446- 380 metais prieš mūsų erą gyvenęs graikų komedijos tėvu vadinamas Aristofanas .
Vienoje iš savo pjesių išjuokdamas įvairiomis suktybėmis ir apgaulėmis pagarsėjusį to meto Atėnų politiką Kleoną. Kuris, beje, nors ir laikydamas save aristokratu, tuo pat metu skelbėsi ir oficialiu prekybininkų ir verslininkų interesų politikoje atstovu.
Kitaip sakant, buvo vienas iš pirmųjų politinių lobistų. Ir nuo pat anų laikų iki šiol šis žodis ir ši sąvoka reiškia ne ką kita, kaip žmonių apgaudinėjimą dalijant melagingus pažadus, suktai meilikaujant, iškraipant faktus, slopinant kritiką ir nutylint teisingą informaciją.
Savo taikliais aforizmais garsėjęs žymus XX amžiaus pradžios amerikiečių rašytojas ir žurnalistas H. L. Menckenas kitados yra pasakęs: Demagogas yra tas, kuris, puikiai tai žinodamas, žmonėms drąsiai skelbia melagingas doktrinas, nes juos laiko visiškais kvailiais ir mulkiais.
Tai, žinoma, yra išties skaudi ir nemaloni, bet vis dėlto tiesa. Nes būtent tokio ciniškai arogantiško politinės valdininkijos požiūrio į savo vadovaujamą visuomenę pavyzdžių „mūsų demokratijoje“ niekada tikrai netrūksta.
Nesvarbu, ar kalbėtume apie Seiman išrinktų sau išrūpinamus „atlyginimus“, „ Mažeikių naftą “ , Ignalinos AE, skalūnų dujų gavybą, euro įvedimą, „ Snoro “ ar Ūkio bankų griūtis, Venckienės „bylą“, šilumos ar maisto produktų kainas, slaptus CŽV kalėjimus ir t. t.
, ir pan. Bet vis dėlto dar skaudžiau ir nemaloniau yra tai, kad jie taip elgiasi tiktai todėl, kad gali.
Nes mes, visuomenė, jiems leidžiame šitaip elgtis. Bet kodėl?
Kad ir kaip būtų keista, atsakymas į tokį, atrodytų, be galo painų ir sudėtingą klausimą iš tikrųjų yra gana paprastas. Jo esmė glūdi trumpučiame įvardyje mes. Ir reikalas tas, kad mūsų visuomenės paprasčiausiai nėra. Yra tik jos iliuzija ir tik graudžiai iškraipyti atvaizdai kreivuose veidrodžiuose.
Tačiau kai tokia samprata visuomenėje netenka realaus pagrindo, savo pagrindą praranda ir pati Valstybė. Ir turbūt bene liūdniausia visoje šioje ir taip gana nelinksmoje istorijoje yra tai, kad ne tiek dėl kokių nors savo „proto limitų“, kiek dėl keisto ir atkaklaus nenoro šiandieniniam „mokslo, technologinės pažangos ir visuotino informatyvumo amžiaus“ žmogui, atrodo, ir toliau niekaip nepavyksta nei suprasti, nei juolab pripažinti, kad visos jo viltys ir tikėjimas, jog individualizmu ir ekonominiu egoizmu grindžiamai kultūrai kada nors iš tikro gali pavykti tokią teisinę, pilietinę, demokratinę „mūsų visuomenę“ sukurti, tėra graži ir optimistinė, bet visiškai naivi utopinė fantazija.
Kurios niekada tikrai nepavyks įgyvendinti, tačiau kurios atsikratyti, ko gero, žmogui visad bus pernelyg sudėtingas ir neįvykdomas uždavinys.
Tad nors vienas iš, mano manymu, bene svarbiausių socioegzistencinių klausimų, kodėl organizuotam godumui visada gana nesunkiai pavyksta nugalėti dezorganizuotą demokratiją, be abejo, turi atsakymą. Bet ar mes iš tikrųjų norime ir esame pasirengęs jį išgirsti?
Komentarai (31)
jūs teisingai parašėte apie žmogaus (tiksliau - žmonijos) proto nepanaudotas galimybes, bet ar žmonija dar kada jas panaudos - labai didelis - ?... Jei per paskutinius 10000 metų vidutiniškai žmogaus smegenų tūris sumažėjo 10 proc ir jis jų naudoja tik 10 proc, tai kaip tas žmogus atrodys prieš žmogų, kuris didesnes smegenys naudoja visu 100 proc... O tas žmogus jau gyveno... Skaičiau straipsnį apie archajišką mąstymą. Tik dabar mokslininkai pradeda stebėtis - koks vis tik buvo pajėgus tas archajiškas protas. Tada kada žmonės gyveno mažomis grupelėmis, jie sugebėjo išgyvent, jau tada kurti meno kūrinius ir vien tik kalbos sukūrimas ką reiškią. Dar niekur neradau atsakymo - kodėl "tobulėjant" žmonijai, kalba paprastėja? Kam primityviems žmonėms - sudėtinga kalba? Archaiško proto aukščiausias pasiekimas - vedų mokymas (čia mano nuomonė) Po vedų nieko nėra atrasta reikšmingesnio už žmogaus ir jo proto tobulinimą. Jogos kūno kultūra - po šiai dienai aukštumoje. Vedų proto lavinimo kultūra - šiuolaikiniams psichologams dar sunkiai suprantama... Kodėl tobulėjant darbo įrankiams, žmonijos išgyvenimo galimybės - mažėja? Kodėl pasaulis ritasi žemyn? Ir rytų ir vakarų... Todėl, kad visame kame labai didelis proto trūkumas... Žmonija jau beveik nebemąsto... tik viena kitas...
Ačiū Jums.
Jeigu aš daugindamas 3X3 padarysiu klaidą, tai toliau atlikinėdamas dauginimo ir dalinimo veiksmus, aš gausiu klaidingus atsakymus. Šio straipsnio autorius Audrius Daukša yra įsitikinęs, kad tokios klaidos yra normalus dalykas, todėl jų privėlė per visą straispnį tiek, kad net pradedi stebėtis, kaip taip žmogus nesugeba analizuoti savo minčių. Štai jis rašo:"tokio pobūdžio ir masto klausimai tiesiog yra, taip sakant, „ne jo proto galioms“, todėl, "kad ir kaip mums to nesinorėtų pripažinti – vis dėlto yra ribotos". Pirmiausia, autorius pradėdamas kalbėti apie proto ribotumą, turėtų pradėti nuo savęs, nes faktai rodo visai kitus dalykus, nei to trokšta matyti autorius. Jeigu paimsime tokį faktorių, kaip žmogaus atmintį, tai ji neturi ribų. Maža to, atmintį, nors žmogus ir miršta, galima vis dėl to atgaivinti. Tūkstančiai vaikų prisimena ankstesnį savo gyvenimą ir tai yra patvirtinti faktai. Dar kitas dalykas, kad žmogus per visą savo gyvenimą sugeba išnaudoti tik vos 5-10% savo netgi smegenų galimybių. Tai yra tikrai mažai. O protas, tai ne tik smegenų darbas. Kai žmogus palieka savo smegenis ir vėliau gimsta vaiku su savimi atsineša ir informaciją apie ankstesnį savo gyvenimą. Ir jūs drįstate teigti apie žmogaus proto ribotumą? Ar jūs turite nors vieną gyvą padarą, kuris galėtų bent prilygti žmogaus protui? Mane stebina vienas dalykas: kodėl kartais atsiranda žmonių, kuriems maga įgrūsti žmogų į Prokrusto lovą? Todėl man kyla klausimas: kur čia tas ribotumas? Žmoguje, aplamai paėmus, ar jūsų asmeninėje gyvenimo patirtyje, kurios kokybiška tikrai nepavadinsi. Vaiko suvokimas yra vienas, penktoko suvokimas yra kitas, suaugusio žmogaus suvokimas su 8-ių klasių išsilavinimo yra tikrai ribotas. Su aukštuoju išsilavinimu yra šiek tiek geresnis. Jeigu žmogus dar ir toliau tobulinas, jo suvokimas dar labiau pagerėja. Tai, kur čia ribos? Jeigu yra riba, tai nors vienas žmogus būtų jau ją pasiekęs. Tai, kur yra tas žmogus, kuris pasiekė tą ribą ir jau gali tvirtinti, kad viskas, daugiau aš tobulėti nebegaliu? Žmogaus kūnas turi ribas. Bet apriboti savo proto galimybes gali tiks pats žmogus ir kol kas nematyti, kad tai galėtų padarytai dar kas nors.
Ačiū už parodytą dėmesį...
Kas ką kam bruka? Tas pats būtų teigti, neva budizmo paminėjimas yra jo "brukimas". Sakau, žmonės tiki pagal savo sąžinę. Negalima įrodyti to, kas viršija protinio įrodymo ribas. Nebent galima užsiminti, kad Iz 53 ar Pr 16, 12 išsipildė. Kam nepatinka, tegu sau neigia, o man vien to užtenka. Darkart siūlau perkelti diskusijas į messianic. lhosting. info. Tačiau ir ten beprasmės diskusijos būtų tik brangaus laiko gaišimas. Jeigu bent čia Jums nebeatrašinėsiu, neužpykite.
Na matote, tą ką jūs išdėstėte savo komentaruose, man suprantama. Bet ir jums turėtų būti suprantama, kad to ko jūs negalite įrodyti, neturėtumėte primygtinai, sakykim - brukti, nes tai neįrodoma... Kai skaičiau nekanonizuotas evangelijas, vienoje perskaičiau tokią Kristaus mintį - net ir pati švenčiausia Tiesa brukama per prievarta, tampa netiesa... Stengiuosi savo proto "neįrėminti" jokiais tikėjimais ar baigtinėmis tiesomis, tas žmogaus protas ir taip labai jau ribotas... O padiskutuoti su žmogumi, kuris save laiko protingesniu už tave, nauda bet kuriuo atveju... Geros dienos...
Jei žmogus tikrai tiki savo religija, jis ir gyvena pagal savo religiją (nors dažniausiai būna, kad formaliai skelbiama viena, bet gyvenama "kaip visi"). Kvaila reikalauti, kad musulmonas gilintųsi į budizmą, kai jam Koranas - D-vo padiktuotas, o visa kita (pagal tą patį Koraną) - arba klaidos, arba tarnystė D-vo priešams. Todėl Jūsų siūlymai niekur neveda. Kita vertus, kartoju: tarp abraominio D-vo sampratos ir Jūsų sampratos nėra nieko bendro, nes pirmu atveju tai anapus Universo esantis jo Viešpats ir Kūrėjas, o antruoju Jis aprėpia visą Universą, kurio Kūrėjas Jis nėra, bet kuris vienaip ar kitaip iš Jo atsiranda sudarydamas su Juo Vienybę. Ginčai tarp šių dviejų pažiūrų (o todėl ir tarp mūsų) yra beprasmiai, nieko įrodyti neįmanoma (išskyrus sau pačiam asmenine patirtimi, kuri ne argumentas kitam). Todėl tai tikėjimo dalykas ir tiek. Vardan bendro išsilavinimo tikrai verta šį tą paskaityti, bent kad viešai nenusišnekėtum - pvz. , joks žydas nesakė, kad žydai - aukštesnė rasė, tai Jūs sakėte (na gal kartais sako provokatoriai). Iš tikrųjų Biblija sako, kad žydai - D-vo išrinkta tauta. Galit suprasti, kad "aukštesnė" tik todėl, kad D-vo išrinkta, ne savo pačių. Bet tai nereiškia, kad išrinkta kitoms tautoms pavergti. Išrinkta skelbti joms Vieną D-vą net savo krauju ir išrinkta ateinančiam Mesijui. Baikime, šie elementarūs dalykai čia niekam neįdomūs. Jei norite diskutuoti, rašykite į Diskusijas pagal temą: messianic. lhosting. info
Atsiprašau, kad aš jus supainiojau... Prieš tai su jumis bendravau pasivadinęs "Hm", vėliau pasirašiau savo vardu ir maniau, kad jūs supratote, jog "Hm" ir "Kęstutis" tas pats asmuo. Čia mano klaida. O Omeny aš turėjau jūsų nuorodą kavkazcentr. ru kur, anot jūsų, buvo interviu su greičiausiai protingiausiu Rusijos musulmonu (primiršau vardą) ir bendravome mes po kitu straipsniu. Interviu buvo tikrai įdomus ir ypač tą dalis apie šešėlinę žemės vyriausybę... Aišku ta dalis, kur musulmonas aiškino - kaip D-vas nugalėjo Absoliutą, buvo dar įdomesnė, tik su didelėmis kabutėmis. Kažkoks musulmonas, gal ir labai protingas, nusišnekėjo iki to, kad jau pradėjo pasakoti apie D-vu karus... Jei pvz. koks budistų lama pradėtų pasakoti, kaip Buda aname pasaulyje primušė Kristų, tai neišskiriant ir pačių budistų, jam būtų iškviesta sanitarų pagalba su tramdomaisiais marškiniais. Mes irgi šiuo klausimu pasikeitėme nuomonėmis "korektiškai", bet jums ši musulmono nuomonė nebuvo kažkas tokio. Lygiai taip pat kaip ir talibai sprogdinantys istorijos paminklus (budistų Afganistane nėra) jums nieko tokio, nes jie kažką, kažkokiame korane perskaitė. Vokiečiai prieš 80 metų perskaitė "Main Kampf" ir tik šitos "šventos" knygos apšviesti, pasaulį darė švaresniu, geresniu??? Ir budistai tą patį daro Birmoje, ir jums tokia pasaulėžiūra visiškai priimtina... O kaip padaryti, kad žmonės nustotų tik tikėti, bet ir dar pradėtų ir mąstyti - pasiūlymas skaityti - vienas žydas senai pasakė, kad žydai aukštenė rasė. O tai koks skirtumas kai Hitleris pasakė, kad vokiečiai aukštesnioji rasė ir t. t. Ar pagaunat "kampą"??? Jūs nieko nesugebate pasiūlyti, kas padėtų išgyvendinti "džiunglių" įstatymus iš žmonių santykių, nes pats juos ir palaikote...
Ar aš čia su Jumis ginčijausi dėl Toros ar budizmo teisumo ir kam kokias knygas reikia skaityti? Kalbėta, kad žmonės skelbia viena, o daro kita. Panašu, kad nebesusišnekame.
"mes skirtingai suprantame D-vą", o ar mes jį suprantame apskritai, tik D-vas ir tegali nuspręsti. Ne talibai-sprogdintojai, ne Palmaitis, ne Kęstutis, ne Tamkevičius ar ne visi kiti mirtingieji... Tora - jums Šventas raštas, 1/3 žemės gyventojų panašiai mano, o 2/3 žemės gyventojų - nieko nereiškia, daugelis net ir nežino apie tokią... Dabar tuos talibus-sprogdintojus jūs kaip ir teisinate, tai ko taip stebitės, kad dėl budisto vienuolio nužudymo kilo riaušės? Ar jūs irgi labai nustebtumėt, jei Romuva nuspręstų nugriauti katedrą ir atstatyti buvusią šventovę? Jei jau jums taip rūpi tiesa - sugebėkite priimti ir kito nuomonę, sugebėkite pasaulį pamatyti kitatikio akimis. O D-višką pasaulio matymą - palikite Jam Pačiam. Jis pats nuspręs, ar Jis nugalėjo Absoliutą, ar Jis nugalėjo likimą (karmą), ar Jam apskritai tokie reiškiniai įdomūs. Vieši D-vo elgesio svarstymai, kvepią idiotizmu, švelniai išsireiškus... O jūs esate pats tikriausias "džiunglių įstatymų" palaikytojas. Jums smurtas, kitatikių naikinimas - priimtinas, nes taip pasakė Mozė, tik jis vienintelis žino - ką daryti, ir dar jis kalbėjosi su pačiu D-vu???... Mozė paprasčiausias tų laikų Stalinas ar Leninas... Vis tik vertėtų pasitikrinti - ar tikėjimas "be proto" nepavirto - lengvatikyste??? Čia Ekspertuose, tik jūs vienintelis žinote viską ir visada teisus, aišku pasiskaitęs toras... O kitų knygų ar šventraščių jau skaityti nebereik???... Jūsų įsitikinimus gerbiu, jūsų nesmerkiu, kiek jums leidžia Tora - elgiatės garbingai. Būtų gerai, kad ne Mozės pasekėjai (ir aš tame tarpe), galėtų tikėtis, jog nebus sudeginti, o jiems šventos vietos ir jų šventovės nebus išsprogdintos...
Prieš D-vą visi lygus, tik mes skirtingai suprantame D-vą. Salafitams nesuprantama, kodėl statulos gali būti kulto objektai. Jei būtų tik statulos, bet ne kitoks D-vo suvokimas, tada ir salafitams nebūtų jokio reikalo jų sprogdinti. Jie elgėsi pagal savąjį D-vo supratimą: jokių kitų garbinimo objektų būti negali. Beje, naikinti stabus ir šventas girias įsakyta jau Toroje. Kas kita - genocidai. Mjanmoje įprastas kitataučių valymas - jiems rochinja svetimas konkurentas šalies viduje. Rochinja išstumti iš Bangladešo, kuris nenori jų priimti. Tačiau Mjanmoje ir savų neturtėlių užtenka. Nieko naujo. Tai rodo, kad žmonių dauguma visada elgiasi ne pagal teoriją, bet pagal stipriojo teisės instinktus. Kas nežino, kad budistai skelbia ahimsą! Daug kas ką skelbia. Gyvenimas eina džiunglių takais.
Peržiūrėjau... tik video jau neberodo. Gal jūs žinote priešistorę šių įvykių? Nes šiaip sau "pogromai" neprasideda, juos reikia "užsidirbt". Aišku tai man naujiena, bet žinant musulmonų įkyrumą - turėjo kažkas įvykti rimto. Tikriausiai atsimenate, kaip Afganistane talibai susprogdino budistinius paminklus skaičiuojančius apie 1000 metų. Žinote, didelio gailesčio nejausčiau tiems sprogdintojams, jei juos kas būtų po to padegę... Ir Birmoje kažką padarė... Paminėtas budistų vienuolio nužudymas... O Tiesa, man labai svarbi, todėl neužsibarikaduoju kokioje nors "išskirtinėje" pasaulėžiūroje ir niekam neruošiu padegamojo skysčio. Laikausi taisyklės, kad prieš D-vą visi lygus... Ieškau būdų - kaip žmonijai išgyventi. Kol kas ateitis labai miglota... O Žaką Fresko jūs pasižiūrėkite, tik geriau būtų jums nežiūrėti jo pasisakymų apie dvasingumą. Negali žmogus visame kame būti genijus...
Vadinas, bijote tiesos. Ten nufilmuoti faktai apie Mjanmoje vykdomą musulmonų genocidą. Pažiūrėkite, nes jei dar kas nors čia užeina, jau žino daugiau nei Jūs.
...neatsidariau... Krikščionybė ir Islamas garbina išskirtinumą, ir vieni ir kiti mano, jog jie išrinktieji ir tik jie vieni teisus, dėl to ir nesusikalba. O jūs pamėginkite rasti kokį nors pranešimą, kad budistai kur nors vykdytų genocidą religiniu pgr... Žako Fresko jūs irgi nežiūrėjote, o jis siūlo ekonomikos modelį be pinigų...
Nė nebandau ir niekam nesiūlau susipažinti su budizmu per islamą, bet siūlau Jums pasižiūrėti į tai, ką žmonės padaro iš budizmo arba iš bet ko. Jūs bent atidarėte tą nuorodą ar ne? Gal tai musulmonai sugalvojo ir suklastojo? Kai jie rašo, jog Centrinėje Afrikos Respublikoje "krikščionys" vykdo musulmonų genocidą, aš juk ne sakau, kad tai "susipažinimas su krikščionybe per islamą"!
Manęs jūs neįžeidėte, bet klaidinate skaitytojus... Mėginti susipažinti su budizmu per islamą, tas pats kas mėginti pažinti krikščionybę per Lenino raštus...
Atsiprašau, jei įžeidžaiu. Tik deja: kavkazcenter.com/russ/content/2013/05/10/97849.shtml
... baigiam... Tik jūs budistų nejuodinkite... Nei vienam budistui nevalia palikti šio pasaulio, kol žemėje bus bent viena kenčianti butybė...
Skirkite save prie ko tik norite - tai Jūsų reikalas. Nesu savižudys, kad diskutuočiau su šimtais asmeninių įsitikinimų. Nėra nei priežasties, nei prasmės. Galiu tik pataisyti, jei kas neadekvačiai suvokia sąvokas, arba paaiškinti, ką tikiu pats ir manau naudinga kitiems. Vis dėlto, Vienas D-vas - tai visa ko egzistencinis ir dorovinis Pamatas. Jis arba tapatus Universui (panteizmas, kur ir pirminės natūralios religijos, įskaitant baltų) - o tada viskas yra To Vieno apraiškos. Arba Jis yra anapus Universo, kaip Asmuo ir Viešpats, o tada Universas ir viskas jame yra To Vieno kūriniai. Ateistinis variantas ("D-vo nėra") yra apskritai absurdas. Taigi abraomine prasme Vienas D-vas nėra tas pats, kaip viena dievybė, išvesta iš suvokimo pagoniškos dievybės, kaip Aukščiausiojo emanacijos. Gana.
Aš savęs nepriskiriu jokiam tikėjimui, palaikau Romuvą... Kiek kokiais tikėjimais besidomėjau, tai tik - savišvietai, ir tik todėl, kad noriu gauti atsakymus į man rūpimus klausimus. Pritariu jūsų nuomonei, kad D-vas vienas ir viena Tiesa, jei ji bendražmogiška. Bet kadangi žemėje žmonių daug ir labai skirtingų, tai kiekvienas pasirenka kalbą, kuria mėgins bendrauti su Vienu D-vu. D-vas supras... Krikščionybė, nuo kurios aš pradėjau, nieko deramai nepaaiškina apie mirtį ir pomirtinę būseną, o aš jau su ją esu susidūręs du kartus. Mirtis - tai kita terpė, į kurią aš tikrai pakliūsiu. Jei pakliūsiu, tai turiu tam būt pasiruošęs jau dabar, nes numirti galiu, bet kada. Va ar teks susitikti taip tiesiogiai su D-vu - klausimas?... Ko man trūkstą krikščionybėje - išminties ir nuoseklumo. Vien tik dogmatizmu ir prieštaravimais, žmonijai gyvenimo nepalengvinsi. Jei dvasinis mokymas (krikščionybė) siūlo - aukokis ir kankinkis, tai ir be to mokymo kančios gyvenime tikrai pakaks. O jei dvasinis mokymas siūlo - pašvęsk save tobulinimui ir tu sumažinsi kančią, o gal ir pasieksi palaimą. Tai kuo toks mokymas blogesnis už tą, kuris siūlo - kankinkis? Sakyčiau taip - gera savijauta, prigimtinė žmogaus teisė...
[Mirties aiškinimai nėrai joki]e įrodymai
Lietuva ir Vedos. gero savaitgalio visiems; terapijatau.lt/vedos/
Skirtumas tarp abraominio ir kitų tikėjimų - ne aiškinimai, bet Vieno D-vo Kūrėjo tvirtinimas. Tai reiškia ką? - Vieną Tiesą, vieną Moralę. Čia ir eina esminė takoskyra. Kada sakiau, kad būtent mirtis baisi? Krikščionių šventieji troško kankinio vainiko, kaip dabar islamo mudžahidai - kas iš jų bijojo mirties? Tačiau sakyti, neva mirtis ne kančia yra kvailystė, jau vien todėl, kad neskausmingų mirčių yra tik nedidelis procentas. Bet ir tai ne svarbiausia. Pats kūno "atkritimas" reiškia dvasinį sukrėtimą (plg. tik vieno organo pašalinimą) ir negali teikti jokio pasimėgavimo. Svarbiausia tačiau - artimųjų mirtis, kuri neišvengiama, brangiausių ryšių (kad ir laikinas) nutraukimas - negi esate IDIOTAS? O vaikų mirtis? Medicina kada nors padės? Baikime nesąmones. Krikščionybė irgi duoda savo atsakymą: nuodėmės pasekmė visai gamtai. Mane jis patenkina. Mirties aiškinimai nėra joki (beje, induistu ir negalite tapti, reikia gimti). Įgriso europiečių "orientalizmai", kurių griebiamasi išdavus Kristų. Kristus reikalauja viso gyvenimo aukos, o "orientalizmai" nieko nereikalauja, išskyrus teorinę "ahimsą" gresiant "blogam persikūnijimui" (bet sansara vis tiek veiks) - tai geras "saldus vandenukas". Kiekvienas tiki pagal savo sąžinę.
Ir dar... Palietėte labai svarbią temą - mirtis. Po žmogaus gimimo sekantis, pagal svarbą įvykis - mirtis. O tam, kad gyvenime nepasimestume, nepridarytume klaidų, būtina išsiaiškinti - kas vis tik yra MIRTIS... Nesiplėsiu, bet induizmas ir budizmas duoda tikslius atsakymus į šį svarbų klausimą. Ne tik atsako, bet ir detaliai surašė taisyklės - kaip gyventi, kad galėtume deramai numirti. Kaip elgtis mirštan. Kaip elgtis pomirtinėje būsenoja. Kaip vėl gimti teisingai... Vienoje diskusijoje, kurioje sprendėsi klausimas - kaip atskirti kuris tikėjimas ar dvasinis mokymas yra teisingesnis? Atsakiau - tas arčiau tiesos, kuris savo mokymus pradeda nuo mirties išaiškinimo. Mirties baimė - instinktų pasaulis ir tol kol mes jos bijome - protas neveikia, arba veikia blogai. Taip, kad santykis su mirtimi ir parodo tikrąją žmogaus vertę. O mirtis - jokia kančia, tik instinktyvi baimė... Šia prasme krikščionybei-islamui diiiidelis minusas...
Pritariu, tikėjimas - sąžinės ir sakyčiau asmeninės patirties derinys. Jei mano patirtis nesudera su tikėjimo (nesvarbu kurio) tiesomis, tai negi save apgaudinėsi ir vis tiek tikėsi... Manau ūkio(ekonomikos)valdymui, vien tik tikėjimo nepakaks. Bet va sąžinė, moralė ir tiesa - būtina... Ačiū už atsakymus. Sėkmės.
Dušmanai yra rusiškas terminas, o Maskvos Ordos rusai yra tikrovėje nesiorientuojantys laukiniai. Patariu Pačiam ieškoti informacijos, kuri tikslesnė nei TV laidos iš Lietuvos ir Rusijos. Budizmui kančios šaltinis ir yra "aš", šis gyvenimas yra "aš" gyvenimas, todėl yra kančia. Nusikratyti galima tik tobulėjant ir po daugelio persikūnijimų Nirvanoje. Krikščionybė sueina su budizmu tik kančios suvokimu, o praktiškai - ir suvokimu, kad negalima kančios platinti, kelti, sąmoningai tapti jos priežastimi (nors tiek krikščionimis, tiek budistais pasivadinę žmonės tai daro). Ir tiek. Toliau sprendimai diametraliai priešingi, nes krikščionis ne bėga nuo kančios į Nirvaną, bet ją priima ir paaukoja, tuo padarydamas iš blogio išganomąjį gėrį. Tunelis čia mažiausiai dėtas. Krikščionybė daug ko nemini. Tai nėra joks išminčių mokslas, tačiau žinia apie Išganymą. Kodėl būtent ja reikia tikėti, nepriklauso nuo protinių pastangų. Savo supratimą jau esu išsamiausiai išdėstęs pirmuoju komentaru. Antruoju šiek tiek papildžiau. Diskutuoti su tūkstančiais asmeninių nuomonių yra savižudiškas laiko gaišimas. Galų gale kiekvienas pasirenka idealą pagal savo sąžinę. Ne be reikalo tikėjimas priskiriamas prie sąžinės sferos. Linkiu Jums gyventi griežtai pagal sąžinę, nes tik tai teikia Viltį.
Na dušmanų pergalės Afganistane tik menamos. Ką jie ten nugalėjo, tik jie patys ir težino. Panaši padėtis ir Čečėnijoje, ir Egipte, ir Libijoje, ir Tunise, ir Dagestane... vien tik islamo pergalės?... Dabar apie krikščionybę. Ko ji negali deramai paaiškinti? - Kodėl gimę vaikai tokie skirtingi? Vieni genijai, kiti daunai, vieni labai sveiki ir stiprūs, kiti invalidai ir t. t. Kodėl jau gimę vaikai turi polinkį ir gabumus į kažką?.. Budizme ar induizme viskas aišku. Žmogus gyveną daug gyvenimų ir kaupią patirtį. Jei jis praeitame gyvenime buvo muzikantas, tai ir šiame jis bus gabus muzikai nuo mažumės. Jei buvo tapytojas, tai ir šiame... Budizme mirtis eilinis, daugkartinis perėjimas iš vienos būsenos į kitą. Tik tiek. Ir kame čia kančia? Gerai pasiruošęs lama-jogas gali įeiti į pomirtinę būseną, pagelbėti mirusiajam ir vėl grįžti į šį gyvenimą (Tibeto mirusiųjų knyga)... Tikiuosi, kad mūsų jau niekas neskaitys, tai galiu jums pasakyti, kad ir man teko pabuvoti pomirtinėje būsenoje, pereiti taip vadinamą tunelį, nors tai yra ne visai tai, ir susilieti su baltai sidabrine šviesa (buvau apsinuodijęs smalkėmis)... Tą ką aš patyriau, krikščionybė nieko nemini? 2. D-vo buvimas ar nebuvimas neįrodomas, belieka tik tikėti arba ne. (I. Kantas) O jei tikėti, tai kodėl tik Moze? Mozė tik kalbėjo D-vo vardu, o Rama, Krišna - patys buvo D-vai. O Budai apskritai D-vo neprisireikė...
Gal nepastebite "karo su tarptautiniu terorizmu", kurį pakėlė visas "modernus" pasaulis prieš abraominį islamą? Kodėl tai "senienai" taip sekasi, kad net ir ubagiškame Afganistane NATO nieko nepeša? Mozė kalbėjo ne nuo savęs ir veikė ne nuo savęs. Tačiau svarbiausia: gal galėtumėt paaiškinti, kodėl ta islamiška "seniena" nedviprasmiškai minima bent 2200 metų (Mozė) arba 3500 metų (Abraomas) iki islamo dar Pradžios knygoje 16, 12? Ape Iz 53 irgi nieko neatsakėte - spėju, kad šių dalykų neskaitote ir nesuprantate. Tačiau kokį sprendimą, be budistinio "kančios nepastebėjimo ir "aš" panegimo Nirvanoje (pagal mus, tai viso labo tik "pirminis rūkas", chaosas, Tehom), galite pasiūlyti kančios problemai suvokti, jei ne krikščionišką? Koks dar "Venus" gali paneigti kančią (tam reikia pašalinti mirtį), o samprotavimai apie pinigus teisingi, bet juos sprendžia ir neprocentinės bankininkystės modelis kad ir teokratijos rėmuose. Nieko naujo "Venus" nesako, tai eilinis "Zeitgeist" variantas, gaivinantis vis tą pačią komunistinę utopiją a la Fourier. Pirma reikia pakeisti plėšrūnišką žmogaus prigimtį. Tikrovė parodo, kad šiandien vyksta vertybinė kova tarp abraominio pasitikėjimo D-vu ir išsigimėliško pasitikėjimo gyvuliška stipresniojo teise. Nebūkite pusėje tų, kurie dabar "Ekspertuose" siūlo nesipriešinti agresijai ginklu ne vardan dvasinės pergalės, bet vardan kailio išsaugojimo ir galutinio sugyvulėjimo vergystėje (dar drįsta giedoti apie didvyrių žemę).
O nenorėtumėt jūs bent kiek atsišviežinti? Pamėginkite susirasti Žakas Fresko, Venus projektas... Arba pamėginkite įsivaizduoti - kaip gyveną gerokai toliau už žmoniją pažengusi civilizaciją... Jūsų pasiūlymai dvelkią jau tokią seniena... Čia tas pats, kas Senovės Egipto civilizacijai, tada būtų siūlę "papuasišką" tvarką... Jau kas buvo pražuvo. Tikėti į - vienas senas žydas pasakė (M-zė), bet 40 šventikų juo tada nepatikėjo ir išvadino melagiu, o jis juos nužudė???... Kažkaip primena "zonos" tvarka...
Autorius teisingai pradeda nuo D-vo, nes be Absoliučios Tiesos ir Moralės negali būti ir absoliutaus teisingumo. Be D-vo gyvenimas beprasmis - taip sakė Ž. P. Sartras (Jean-Paul Sartre), kuris bent nebuvo kvailesnis negu autorius, ar ne? Autorius pateikia mums beviltiškai pesimistinį vaizdą. Laimei, piešinukas su seniai atgyvenusia darvinizmo schemele nieko nesako, nes dabartinė genetika perbraukė naivias idėjas apie natūralią atranką, “prisitaikiantiems” organizmams kaupiant “kiekybinius pakitimus kokybiniam šuoliui”: DNR grandinės nėra gyvūnai, bet genialios formulės, kuriose numatyta daug daugiau gyvūnų rūšių nei gamtoje realizuota! Todėl žmogaus proto ribotumas ir nesugebėjimas suvokti kūrimo iš nieko į KAŽKĄ (ne į "viską", nemeluok, autoriau! ), dar nėra pagrindas atmesti Kūrėją (Kuris irgi ne "niekas", ar ne? ) ir kaip keista, nuostabiai pasitvirtinančią Jo Žinią žmonijai! - plg. kad ir Iz 53 700 metų iki JHS arba Pr 16, 12 bent 2200 metų (Mozė) arba 3500 metų (Abraomas) iki islamo. Jei abraominis monoteizmas yra unikalus, unikaliai paplitęs visame pasaulyje, tai krikščionybė yra raktas, įprasminantis kančią per Auką kelyje į Kūrybos atbaigimą. Tada ir tikėkimės tokio tobulumo, koks Kūrėjo žmogui ir numatytas, bet ne dabartinėje nupuolimo ir atkūrimo pakopoje.
Straipsnis teisingai iškelią klausimus... 1. Kodėl taip blogai gyvename? - Todėl kad esame kvailiai... Didžiąją visuomenės dalimi esame - nemąstantys zombiai... Nuzombinti. Sveikai mąstanti visuomenė laikoma, kai joje sąmoningi žmonės sudaro apie 10 proc. Jei sąmoningų piliečių mažiau kaip 5 proc. - visuomenė žlugusi... 2. Ekonominis-politinis modelis kuris peršamas, kaip vienintelis įmanomas - 100 proc. parazitinis ir vedantis žmoniją į nebūtį. Ką reiškia konkurenciją (kuri tik menama)? - beprasmiškai išnaudoti žemės ištekliai. Ką reiškią pelnas ekonomikoje? - Parazituojančių bankininkų pragyvenimo šaltinis. Kokia turėtų būti ekonomikos paskirtis? - tenkinti visuomenės poreikius. O kaip yra dabar? - visuomenė dirba tam, kad kiltų BVP, kad didėtų vartojimas, kad parazitai gautų didesnius pelnus... dabartinis liberalkapitalizmas tai naujoji vergovinė santvarka. Ką daryti? Pradžioje reikia šviestis ir šviesti aplinkinius, kad suvoktume savo visuomenės skaudulius. Vėliau jau susidarius kritinei masei - 10 proc mąstančiųjų, žengti sekantį žingsnį...