Bendras priešas – Lenkija: kodėl tarpukario Kaune buvo leidžiama ukrainiečių pogrindžio spauda

Mažai aptariamas tarpukario Lietuvos istorijos epizodas rodo, kad Kaunas buvo susijęs ne tik su Lietuvos valstybės kūrimu, diplomatija ir kova dėl Vilniaus, bet ir su ukrainiečių nacionalistinio pogrindžio veikla.

Po Pirmojo pasaulinio karo dalis ukrainiečių žemių atsidūrė Lenkijos valdžioje, o kita dalis – Tarybų Rusijos, vėliau TSRS, kontroliuojamoje erdvėje. Šiame kontekste 1920 m. susikūrė Ukrainos karinė organizacija – UVO. Tai buvo pogrindinė ukrainiečių struktūra, siekusi tęsti kovą dėl Ukrainos valstybingumo.

Vėliau iš šios aplinkos išaugo ir Ukrainos nacionalistų organizacija – OUN.

Vienas svarbiausių šios istorijos faktų – Kaune buvo spausdinamas UVO, o vėliau OUN pogrindinis mėnraštis „Surma“. „Internet Encyclopedia of Ukraine“ nurodo, kad šis leidinys 1927–1928 m. slapta buvo spausdinamas Berlyne, o 1928–1934 m. – Kaune. Iš Kauno jo egzemplioriai buvo gabenami ir siunčiami į Vakarų Ukrainą.

Šis faktas atveria mažai aptariamą tarpukario geopolitikos sluoksnį. Lietuva tuo metu buvo konflikte su Lenkija dėl Vilniaus krašto.

Ukrainiečių pogrindis taip pat veikė prieš Lenkijos valdžią ukrainiečių žemėse. Todėl Kaunas tapo vieta, kur susikirto Lietuvos antilekiškas interesas ir ukrainiečių siekis tęsti kovą dėl savo valstybės.

Taigi tarpukario Kaunas buvo ne tik laikinoji Lietuvos sostinė. Jis buvo ir vienas iš ukrainiečių nacionalistinio pogrindžio leidybinės veiklos taškų. Per Kauną buvo leidžiamas ir platinamas pogrindinis leidinys „Surma“, skirtas ukrainiečių politinei mobilizacijai, antilekiškai ir antisovietinei kovai.

Ši istorija svarbi todėl, kad ji parodo platesnį Lietuvos ir Ukrainos ryšių kontekstą. Dar tarpukariu abi tautos susidūrė su tomis pačiomis regioninėmis jėgomis – Lenkijos ekspansija ir Tarybų Rusijos, vėliau TSRS, spaudimu.

Lietuvos sostinės netektis ir Ukrainos valstybingumo praradimas sukūrė politinę terpę, kurioje Kaunas tapo vienu iš ukrainiečių pogrindinės veiklos centrų Europoje.

Lietuvos pasai ir nužudytas lyderis: kaip giliai siekė Kauno ir ukrainiečių ryšys?

Istorikų tyrimai rodo, kad Lietuvos ryšys su ukrainiečių pogrindžiu neapsiribojo vien tuo, jog Kaune buvo leidžiama „Surma“. Kaunas ukrainiečių nacionalistams tapo svarbiu organizaciniu, leidybiniu ir žvalgybiniu užnugariu.

Akademiniame leidinyje „Український визвольний рух“ nurodoma, kad 1925 m. kovo 10 d. Ukrainos karinės organizacijos – UVO – žvalgybos referentūra Kaune sudarė susitarimą su Lietuvos šaulių sąjunga. Pagal jį UVO atstovas prie Šaulių sąjungos štabo turėjo vyresniojo žvalgybos karininko poziciją, gaudavo informaciją apie Lenkijos ir Sovietų kariuomenes, o mainais teikdavo žvalgybines ataskaitas apie Lenkijos kariuomenę.

Tame pačiame šaltinyje nurodoma, kad Lietuvos šaulių sąjunga įsipareigojo skirti UVO žvalgybos referentūrai 200 JAV dolerių mėnesinę paramą.

Kaune veikė UVO žvalgybos biuras „Baltyka“, kuriame, pagal minėtą tyrimą, buvo 15 žmonių. Jam vadovavo Ivan Reviuk, naudojęs lietuvišką pasą Jono Bratvičiaus pavarde.

Šaltinyje taip pat nurodoma, kad Lietuvos diplomatiniu pasu naudojosi UVO lyderis Jevhen Konovalets ir kovinis referentas Omelian Senyk. Nuo 1927 m. Kaune buvo leidžiamas UVO mėnraštis „Surma“.

Šis bendradarbiavimas buvo abipusis. UVO teikė Lietuvai žvalgybinę informaciją apie Lenkijos kariuomenę ir, kaip nurodo tas pats tyrimas, 1926 m. informavo Kauną apie slaptus Lenkijos agresijos prieš Lietuvą planus. Taip pat minima, kad UVO struktūra Dancige padėjo perduoti į Klaipėdą du Vokietijoje įsigytus povandeninius laivus.

Lietuviškų dokumentų istorija šiai temai suteikia dar vieną sluoksnį. Šaltiniuose nurodoma, kad Jevhen Konovalets turėjo Lietuvos dokumentus; Lietuvos kariuomenės žurnalo „Karys“ 2022 m. numeryje taip pat minima, kad J. Konovalets ir Omelian Senyk turėjo Lietuvos Respublikos pasus, o J. Konovalets atveju minimas pasas Jozefo Novako vardu.

Ši slapta partnerystė dramatiškai atsispindi ir J. Konovalets gyvenimo pabaigoje. 1938 m. gegužės 23 d. Roterdame jį nužudė sovietų NKVD agentas Pavlas Sudoplatovas. Ukrainos užsienio žvalgybos tarnyba nurodo, kad tai buvo NKVD operacija prieš OUN vadovą.

Ryšiai su Kaunu ėmė keistis ketvirtojo dešimtmečio viduryje. 1934 m. nutrūko ir „Surma“ leidyba Kaune. Tais pačiais metais OUN nariai Varšuvoje nužudė Lenkijos vidaus reikalų ministrą Bronisław Pieracki.

Po šio įvykio Lietuvai teko atlaikyti didesnį tarptautinį spaudimą, o pati Lietuva ketvirtojo dešimtmečio viduryje pradėjo ieškoti pragmatiškesnių kelių santykiams su Lenkija.

Taip Kauno istorijoje atsiveria mažai aptariamas, bet svarbus epizodas: tarpukario Lietuvą ir ukrainiečių pogrindį siejo ne vien deklaruojamos simpatijos, bet konkretūs interesai, dokumentai, leidyba, žvalgybiniai ryšiai ir geopolitinė kova prieš bendrą priešininką – Lenkiją.

Vokietijos pėdsakas: ukrainiečių pogrindis kaip geopolitinis instrumentas

Ši istorija turėjo ir dar platesnį tarptautinį sluoksnį. Ukrainos karinė organizacija – UVO – domino ne tik Lietuvą. Istorikų tyrimuose nurodoma, kad trečiajame dešimtmetyje ryšius su UVO palaikė ir Veimaro Respublikos kariniai sluoksniai bei Vokietijos žvalgyba.

Vokietijai ukrainiečių pogrindis buvo patogus instrumentas prieš Lenkiją ir galima atrama būsimuose konfliktuose Rytuose. Po Pirmojo pasaulinio karo pralaimėjimo Berlynas formaliai buvo suvaržytas Versalio sistemos, tačiau Vokietijos karinis elitas neatsisakė planų atkurti savo įtaką Rytų Europoje.

Todėl įvairūs tautiniai pogrindžiai, veikiantys prieš Lenkiją ar Tarybų Rusiją, vėliau TSRS, galėjo būti naudojami kaip spaudimo, žvalgybos ir destabilizavimo priemonė.

Šiame kontekste UVO tapo viena iš tokių kortų. Lietuvai ukrainiečių pogrindis buvo svarbus dėl konflikto su Lenkija ir Vilniaus klausimo.

Vokietijai – dėl platesnio revanšistinio intereso ardyti po Pirmojo pasaulinio karo susiformavusią Rytų Europos tvarką. Todėl Kauno, Berlyno ir ukrainiečių pogrindžio ryšiai rodo ne atsitiktinį epizodą, o visą to meto geopolitinę logiką: mažesnių tautų kovos dažnai tapdavo didžiųjų valstybių žvalgybinių ir strateginių žaidimų dalimi.

Dar iki Adolf Hitler atėjimo į valdžią Vokietijos kariniai sluoksniai jau žvalgėsi į Rytus ir ieškojo partnerių, kuriuos būtų galima panaudoti prieš Versalio sistemos sukurtą tvarką, Lenkiją ir Tarybų Rusiją, vėliau TSRS.

Tai leidžia geriau suprasti, kodėl UVO vienu metu galėjo būti naudinga ir Lietuvai, ir Vokietijai: abiem atvejais ją vienijo ne romantika, o bendras priešininkas ir konkretus geopolitinis interesas.

Čia matyti ne atsitiktinė simpatija ukrainiečių kovai, o sena didžiųjų valstybių logika: pogrindžiai remiami tada, kai jie naudingi svetimiems strateginiams tikslams. Tarpukario Kaunas šioje istorijoje buvo ne izoliuota išimtis, o vienas iš taškų platesniame žvalgybų, pogrindžio organizacijų ir geopolitinių interesų žemėlapyje.