„Visi kovojame savo karą“: kas kontroliuoja šaulių informacines operacijas, apibūdintas „Al-Qaeda“ principu?(14)

Viena pagrindinių šalies kovotojų su priešo dezinformacija, korupcijos, pedofilijos, šnipų ir kitokiuose skandaluose skendinčios Landsbergių partijos ir Seimo narė Daiva Ulbinaitė balandžio 17 d. Seime suorganizavo išskirtinį renginį „Elfų“ susitikimas: priešnuodžių dezinformacijai paieškos“. Nuotraukoje – pasitarimo akimirka.

Viešojoje erdvėje paskelbtas Lietuvos šaulių sąjungos nario, Vilniaus 1016-osios informacinių operacijų kuopos vado Donato Gikniaus pasisakymas kelia ne teorinį, o labai konkretų klausimą: kas Lietuvoje turi teisę kariauti informacinį karą, prieš ką tas karas vykdomas ir kas už tai atsako?

Pasitarime Seime D. Giknius pareiškė: „Mes kariaujame prieš Rusijos Federaciją, nebijokime to pasakyti, prieš blogio ašies valstybes.“ Jis taip pat teigė norintis turėti vadą, „paskui kurį galėtų sekti“. Dar daugiau – šaulys savo veikimą apibūdino kaip veikimą „Al-Qaeda principu“, t. y. decentralizuotai, kai „visi kovojame savo karą, kas kaip mokame“.

Šioje vietoje būtina kalbėti be pagražinimų.

Lietuvos šaulių sąjunga nėra kariuomenė. Ji nėra ministerija. Ji nėra valstybės institucija. Pagal Lietuvos Respublikos Lietuvos šaulių sąjungos įstatymą jos teisinė forma yra asociacija.

Taip, įstatymas šią asociaciją apibrėžia kaip valstybės remiamą sukarintą pilietinės savigynos asociaciją, padedančią, kaip teigiama, užtikrinti nacionalinį saugumą. Tačiau valstybės parama nėra leidimas asociacijai pačiai nuspręsti, su kuo ji kariauja, kokius metodus taiko ir kur baigiasi jos informacinių operacijų ribos.

Todėl klausimas paprastas: kas šiai asociacijai suteikė teisę viešojoje erdvėje kalbėti karo kategorijomis ir veikti „kas kaip moka“?

Dar pavojingesnė yra „Al-Qaeda“ analogija.

Nesvarbu, ar D. Giknius ją pavartojo kaip metaforą, ar kaip bandymą apibūdinti decentralizuotą veikimą.

Valstybės remiamos sukarintos asociacijos atstovas neturėtų viešai aiškinti, kad jo veikimas primena teroristinės organizacijos principą. Tai ne šiaip nevykęs palyginimas.

Toks pasisakymas sudaro pagrindą klausti, ar dalis tokių struktūrų nepradeda savęs suvokti kaip savarankiškų informacinio karo dalyvių, veikiančių ne pagal aiškią valstybės institucijų atsakomybę, o pagal entuziazmą, ideologinį užsidegimą ir neapibrėžtą „kovą“.

Jeigu tai tik kalbos – jos vis tiek pavojingos.

Jeigu tai realios veiklos apibūdinimas – dar pavojingiau.

Ypač neramina frazė: „visi kovojame savo karą, kas kaip mokame“. Demokratinėje valstybėje taip negali būti. Informacinė erdvė nėra poligonas, kuriame asociacijų nariai, nors ir prisistatantys patriotais, gali savarankiškai spręsti, kas yra priešas, kas yra kolaborantas, kas yra dezinformatorius, o kas turi būti „neutralizuotas“ viešųjų kampanijų, skundų, spaudimo ar kitomis priemonėmis.

Jeigu kalbama apie Rusijos propagandą – tam turi būti aiškios valstybės institucijos, aiškūs įgaliojimai, įstatymai ir atsakomybė. Jeigu šios „informacinės operacijos“ nukreipiamos ne prieš užsienio propagandos kanalus, o prieš Lietuvos piliečius, žurnalistus, komentatorius ar valdžiai nepatogias nuomones, tai jau nebe valstybės gynyba, o vidaus politinio spaudimo mechanizmas.

Todėl šioje istorijoje svarbiausia ne tai, ar D. Giknius pasakė gražiai, ar negražiai.

Svarbiausia – kad valstybės remiamos sukarintos asociacijos atstovas viešai kalba ne kaip paprastos asociacijos narys, o kaip karo dalyvis: kalba apie vadą, apie decentralizuotą kovą ir apie veikimą „Al-Qaeda principu“.

Tai turi būti įvertinta ne emocijomis, o atsakymais į konkrečius klausimus.

Kas konkrečiai koordinuoja šios asociacijos informacinių operacijų veiklą? Kokie yra jos įgaliojimai? Kas yra jos taikiniai? Ar tai užsienio propagandos kanalai, ar Lietuvos piliečiai? Kas kontroliuoja šią veiklą? Kas atsako, jeigu „kas kaip moka“ kova peržengia įstatymo ribas?

Asociacija yra asociacija. Ji netampa valstybe vien todėl, kad gauna valstybės paramą. Ji netampa kariuomene vien todėl, kad yra sukarinta. Ir ji netampa teismu vien todėl, kad jos atstovai save laiko informacinio karo kovotojais.

Todėl visuomenė turi teisę žinoti: ar Lietuvoje informacinės operacijos vykdomos pagal įstatymus, ar pagal principą „visi kovojame savo karą, kas kaip mokame“?