„The Economist“: Donald Trump – Irano aklavietėje, iš kurios trauktis nebegali

JAV prezidentas Donald Trump atsidūrė Persijos įlankos aklavietėje, kurioje nebeturi nė vieno gero pasirinkimo. Įtakingas britų leidinys „The Economist“ redakciniame straipsnyje „Donald Trump’s blind alley“ teigia, kad Iranui nusileisti būtų strategiškai pavojinga, tačiau ir nauja didelio masto karinė kampanija nežada greito ar patikimo rezultato.

Leidinio vertinimas itin griežtas: D. Trump padarė kvailą klaidą pradėdamas karą su Iranu, bet dabar Jungtinėms Valstijoms beveik nebeliko galimybės paprasčiausiai pasitraukti. Vašingtonas turi įrodyti, kad yra pasirengęs ilgai spausti Teheraną, net jeigu tai reikštų didėjančias naftos kainas, naujus karinius susidūrimus ir didelę politinę kainą pačiam JAV prezidentui.

Iranui pasiūlytas itin dosnus susitarimas

„The Economist“ primena, kad siūlydamas Iranui taiką D. Trump pateikė Teheranui nepaprastai palankias sąlygas. Iranas turėjo atverti Hormūzo sąsiaurį laisvai laivybai ir atsisakyti bet kokių ambicijų pasigaminti branduolinį ginklą.

Mainais Jungtinės Valstijos pasiūlė Iranui perspektyvą gauti šimtus milijardų dolerių pajamų ir užsienio investicijų. Tokios lėšos būtų tapusios milžiniška ekonomine injekcija sankcijų ir karo nualintai Irano ekonomikai.

Leidinys pažymi, kad pasipiktinusi JAV ir Izraelio griežtosios linijos šalininkų reakcija geriausiai parodė, kiek daug D. Trump administracija buvo pasirengusi atiduoti mainais už taiką. „The Economist“ vertinimu, vargu ar kuris nors kitas JAV vadovas būtų pasiūlęs Iranui tokį dosnų susitarimą.

Tačiau atsinaujinusios kovos atskleidė, kad Irano režimui vien ekonominės naudos nepakanka. Teherane viršų paėmę radikalai nori kažko daugiau – galbūt keršto Jungtinėms Valstijoms, Hormūzo sąsiaurio kontrolės, dominavimo regione arba galimybės tęsti branduolinę programą.

Todėl leidinio išvada vienareikšmė: Jungtinės Valstijos negali Iranui nusileisti.

Taikos memorandumas virto naujo konflikto šaltiniu

Prieš mėnesį Jungtinės Valstijos ir Iranas pasirašė supratimo memorandumą, kuriame numatytas 60 dienų laikotarpis taikai įtvirtinti. Tačiau praėjus pusei šio termino pats dokumentas tapo vienu pagrindinių nesutarimų objektų.

Memorandume numatyta, kad Iranas turi imtis priemonių, jog komerciniai laivai 60 dienų galėtų saugiai ir nemokamai plaukti Hormūzo sąsiauriu. Vis dėlto Vašingtonas ir Teheranas šią nuostatą aiškina visiškai skirtingai.

Iranas mano, kad dokumentas jam suteikia teisę organizuoti ir kontroliuoti laivybą sąsiauryje. Jungtinės Valstijos laikosi priešingos pozicijos: Iranas privalo netrukdyti jūrų eismui ir negali riboti laivų judėjimo.

Dėl šio nesutarimo abi pusės vėl apsikeičia raketų ir dronų smūgiais. Tanklaivių savininkai vengia plaukti sąsiauriu net ir tada, kai Jungtinės Valstijos siūlo karinę apsaugą.

Kol kas šie susirėmimai dar nevirto visaverčiu karo atnaujinimu, tačiau naftos kainos vėl kyla. Tuo pat metu nepadaryta pažangos sprendžiant sudėtingiausius klausimus – dėl Irano turimų branduolinių medžiagų ir jo pastangų toliau sodrinti uraną.

JAV vykdė savo susitarimo dalį

Po kelis dešimtmečius trukusio priešiškumo Jungtinės Valstijos ir Iranas viena kita beveik nepasitiki. Vis dėlto „The Economist“ pabrėžia, kad Vašingtonas vykdė savo įsipareigojimus pagal memorandumą ir leido Irano naftą parduoti tarptautinėse rinkose.

Leidinio vertinimu, tai galėjo būti reta galimybė JAV ir Irano santykius pastatyti ant stabilesnio pagrindo. Nuosaikesni Teherano valdžios atstovai esą suprato, koks palankus buvo D. Trump pasiūlymas, tačiau vidinę kovą Irane laimėjo radikalai.

Naujasis Irano aukščiausiasis vadovas Mojtaba Khamenei viešumoje beveik nesirodo, tačiau jo skelbiama pozicija taip pat yra griežta. „The Economist“ mato dvi galimybes: arba M. Khamenei pats pritaria mėginimams iš Jungtinių Valstijų išsireikalauti dar daugiau nuolaidų, arba yra priklausomas nuo jėgų, kurios nori tęsti karą.

Bet kuriuo atveju sprendimus Teherane šiuo metu diktuoja ne kompromiso, o konfrontacijos šalininkai.

D. Trump, regis, neturi aiškaus plano

„The Economist“ itin kritiškai vertina D. Trump veiksmus ir konstatuoja, kad JAV prezidentas, regis, neturi plano, kaip užbaigti krizę Persijos įlankoje.

D. Trump pareiškė, kad Jungtinės Valstijos galėtų pačios pradėti rinkti rinkliavas iš Hormūzo sąsiauriu plaukiančių laivų. Tačiau administracijos pareigūnai prezidentui paaiškino, kad toks sumanymas būtų neprotingas, todėl jis šios idėjos atsisakė.

JAV prezidentas taip pat grasino sunaikinti Irano tiltus ir energetikos objektus. Vis dėlto leidinys abejoja, ar sugrįžimas prie plataus masto karo galėtų duoti norimą rezultatą.

Intensyvios vasario mėnesio kovos turėjo nuversti arba bent jau smarkiai susilpninti Irano režimą. Tačiau jos pasiekė priešingą rezultatą – sustiprino šalies radikalus.

Tai reiškia, kad dar intensyvesnis bombardavimas nebūtinai priverstų Iraną nusileisti. Priešingai, nauja karinė kampanija galėtų dar labiau sustiprinti konfrontacijos šalininkus ir pratęsti konfliktą.

Charko saloje JAV pajėgos taptų lengvu taikiniu

D. Trump taip pat užsimena apie galimą JAV karių pasiuntimą užimti Charko salą, kurioje yra pagrindinis Irano naftos eksporto terminalas. Per jį išgabenama beveik visa Irano eksportuojama nafta.

Salos užėmimas galėtų smarkiai apriboti Irano pajamas ir padidinti ekonominį spaudimą režimui. Tačiau „The Economist“ perspėja, kad Charko saloje dislokuotos JAV pajėgos taptų nejudančiu ir lengvai pasiekiamu Irano raketų bei dronų taikiniu.

Taigi ir šis variantas nesuteiktų greito ar saugaus kelio iš krizės. Jis galėtų tik dar giliau įtraukti Jungtines Valstijas į karą.

Nusileidimas Iranui sukurtų pavojingą precedentą

Nepaisant visų karinės eskalacijos keliamų pavojų, „The Economist“ mano, kad suteikti Iranui tai, ko jis reikalauja, būtų taip pat pražūtinga.

Susitaikymas su Teherano kontrole tarptautiniuose Persijos įlankos vandenyse būtų pavojingas ne tik savaime. Tai sukurtų precedentą, pagal kurį viena valstybė karine jėga galėtų perimti strategiškai svarbaus tarptautinio vandens kelio kontrolę.

Persijos įlankos šalių palikimas Irano savivalei prieštarautų tiesioginiams Jungtinių Valstijų interesams ir pasiųstų blogą signalą Vašingtono sąjungininkams visame pasaulyje.

Be to, Irano branduolinė programa, leidinio vertinimu, kelia realų pavojų. Ji turi būti atidžiai stebima ir kontroliuojama tarptautinių inspektorių, o ne palikta vien Teherano valiai.

Lieka ilgalaikis Irano naftos eksporto blokavimas

„The Economist“ išvada griežta: visi D. Trump likę pasirinkimai yra blogi.

Leidinio nuomone, bet kuris realus sprendimas reikalauja parodyti Irano radikalams, kad Jungtinės Valstijos turi ryžto ilgą laiką blokuoti Irano naftos eksportą. Vašingtonas turi įrodyti, kad neatsisakys spaudimo vien todėl, jog konfliktas tampa politiškai ar ekonomiškai nepatogus.

Jungtinės Valstijos jau atkūrė embargą Iranui, tačiau, „The Economist“ vertinimu, tai tik pradžia. Kad parodytų savo ryžtą, Vašingtonas taip pat turėtų ir toliau atsakyti į Irano raketų bei dronų smūgius.

Tokia strategija gali padidinti naftos ir benzino kainas prieš 2026 m. lapkritį vyksiančius JAV Kongreso kadencijos vidurio rinkimus. D. Trump turėtų mokėti ne tik karinę ir ekonominę, bet ir didelę vidaus politikos kainą.

„Kvaila klaida“, tačiau trauktis beveik neįmanoma

„The Economist“ nesistengia sušvelninti savo vertinimo: D. Trump padarė kvailą klaidą pradėdamas šį karą.

Tačiau dabar JAV prezidentui beveik nebeliko galimybės paprasčiausiai pasitraukti. Nusileidimas Iranui leistų Teheranui pretenduoti į tarptautinių vandenų kontrolę, paliktų Persijos įlankos šalis pažeidžiamas ir pakenktų Jungtinių Valstijų autoritetui sąjungininkų akyse.

Kita vertus, plataus masto karas galėtų dar labiau sustiprinti Irano radikalus, paversti JAV karius lengvais taikiniais ir sutrikdyti pasaulinę naftos prekybą.

Todėl D. Trump atsidūrė tikroje Irano aklavietėje: tęsti konfliktą pavojinga, tačiau trauktis gali būti dar pavojingiau. Kad ir kaip JAV prezidentas blaškytųsi, keistų pozicijas ar ieškotų lengvesnės išeities, „The Economist“ vertinimu, jam beveik nebeliko kito pasirinkimo – teks tęsti pradėtą konfrontaciją.