Vienintelis priklausomas tinklalapis Lietuvoje
Dar visai neseniai klimato kaita buvo pristatoma ne kaip viena iš daugelio problemų, o kaip egzistencinė grėsmė žmonijai. Tokia formuluotė ne kartą skambėjo ir Jungtinių Tautų klimato sistemoje. Buvo kartojama, kad laiko beveik nebeliko, emisijas būtina mažinti nedelsiant, o kiekviena papildoma CO₂ tona stumia pasaulį pavojingos ribos link.
Žmonės buvo raginami mažinti mėsos vartojimą, rinktis alternatyvius baltymų šaltinius – tarp jų buvo siūlomi ir vabzdžiai, – mažiau važinėti automobiliais, rečiau skraidyti, atsisakyti iškastinio kuro ir keisti šildymo bei vartojimo įpročius. Europa užsibrėžė milžiniškus tikslus – ES jau įteisino siekį iki 2040 metų grynąsias šiltnamio dujų emisijas sumažinti 90 proc., palyginti su 1990 metais.
Ir tada prasidėjo didžiausias pagal mastą karas Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo.
Tankai degina dyzeliną. Naikintuvai ir bombonešiai – reaktyvinį kurą. Milijonais gaminami sviediniai, raketos ir dronai. Dega naftos bazės, perdirbimo gamyklos, miškai, miestai ir pramonės objektai. Sunaikintus tiltus, elektrines ir ištisus miestų kvartalus vėliau reikės atstatyti naudojant milžiniškus cemento ir plieno kiekius.
Ir visa tai, pasirodo, klimatui nėra smulkmena.
Naujausiu „Initiative on GHG Accounting of War“ vertinimu, Rusijos karas prieš Ukrainą per pirmuosius ketverius metus sukūrė maždaug 311 mln. tonų CO₂ ekvivalento klimato pėdsaką, įskaitant ir su būsimu atstatymu siejamas emisijas. Vien karo veiksmai, gaisrai, energetikos infrastruktūros naikinimas, aviacijos maršrutų pailgėjimas ir kitos karo pasekmės sudaro milžinišką emisijų kiekį.
Štai čia ir atsiranda nepatogus klausimas.
Jeigu klimato kaita iš tiesų yra egzistencinė grėsmė, kodėl karas – vienas taršiausių žmogaus sukurtų procesų – nėra pačiame klimato politikos diskusijų centre?
Kodėl buvo galima skaičiuoti keleivio skrydžio į Londoną CO₂ pėdsaką, bet gerokai sunkiau sužinoti, kokią klimato kainą turi tūkstančiai tankų, milijonai artilerijos sviedinių, raketų gamyba, degantys naftos terminalai ir naujas Europos ginklavimosi etapas?
Net NATO tik pastaraisiais metais sukūrė metodiką karinės veiklos ir karinės infrastruktūros šiltnamio dujų emisijoms skaičiuoti. Pats Aljansas pripažįsta, kad karines emisijas reikia matuoti ir mažinti, kartu išlaikant karinį efektyvumą.
Žinoma, klimato aktyvistai niekur visiškai nedingo. Klimato akcijos tebevyksta, o ES savo klimato tikslų taip pat neatšaukė.
Tačiau jų balsas karo klimato kainos klausimu girdimas nepalyginamai silpniau negu ankstesnės kampanijos prieš automobilius, aviaciją, anglį ar dujas.
Ir būtent čia slypi didžiausias paradoksas.
Europa vienu metu sako, kad emisijas būtina radikaliai mažinti, ir kartu pradeda didžiausią ginklavimosi etapą per kelis dešimtmečius. Vienoje politikos srityje kiekviena CO₂ tona laikoma problema, kitoje – šimtai milijonų tonų tampa beveik neišvengiama geopolitikos kaina.
Tai nereiškia, kad, pavyzdžiui, Ukraina neturi teisės gintis. Tačiau fizikos dėsniams visiškai nesvarbu, kuri pusė morališkai teisi. Į atmosferą išmestas CO₂ neturi vėliavos ir neskiria agresoriaus nuo aukos.
Todėl klimato politikos nuoseklumas reikalautų bent vieno dalyko – apie karo klimato kainą kalbėti ne tyliau, o gerokai garsiau, negu iki karo buvo kalbama apie automobilius, lėktuvus, katilus ir plastikinius šiaudelius.
Nes jeigu prieš karą klimato kaita buvo „egzistencinė grėsmė žmonijai“, ji negalėjo nustoti būti egzistencinė vien todėl, kad Europoje pradėjo sproginėti raketos.
Ar galėjo?
Šaltinis: unfccc.int, en.ecoaction.org.ua, en.ecoaction.org.ua, consilium.europa.eu, nato.int, fridaysforfuture.org
Komentarai (1)
Klimato kaita - verslo modelis. Reikia kovoti su paprastesniais dalykais, kaip antai sezonų kaita