Jeffrey Sachs: kalbu su Europos pareigūnais ir kartais tiesiog matau, jog tai nėra apsimetimas – jie tiesiog nesupranta(3)

J. Sachs teigimu, vien paliaubų nepakanka – būtina spręsti Rusijos, Ukrainos ir visos Europos saugumo klausimus, sustabdyti NATO plėtrą į rytus ir grąžinti Ukrainai neutralios valstybės statusą.

Profesorius taip pat griežtai kritikavo Europos politinius lyderius, kuriuos kaltino nesuprantant politinių karo priežasčių ir toliau vedant Ukrainą į katastrofą. Jungtinių Valstijų politiką jis siejo su ilgalaikiu siekiu išlaikyti Amerikos strateginę pirmenybę Eurazijoje.

Kitaip tariant, Rusija, manau, teisingai remiasi garsiąja von Clausewitzo idėja, kad karas yra politikos tąsa kitomis priemonėmis. Kitaip tariant, tai, kas vyksta Ukrainoje, turi politinį pagrindą. Ir aš sutinku su tokiu Rusijos vertinimu.

Šis karas neatsirado tiesiog iš niekur. Jis nekilo iš to, ką Vakarai vadina Vladimiro Putino fantazija atkurti Rusijos imperiją. Nieko panašaus nebuvo. Tiems iš mūsų, įskaitant jus, kurie dešimtmečius atidžiai tai stebėjo, aišku, kad šis karas kilo iš politinio ginčo.

Politinis ginčas, paprastai tariant, buvo toks. Jungtinės Valstijos pareiškė savo pirmenybę. Jos pasakė: mes galime daryti, ką norime, kur norime, ir galime dislokuoti savo raketas bei savo karius prie jūsų sienos, Rusija. O Rusija pasakė: ne, tai yra tiesioginė grėsmė mūsų saugumui.

Vakarai, tai yra JAV ir Europa, sakė, kad valstybės gali pasirinkti stoti į NATO, jeigu nori. Rusija pasakė: ne, pagal Europos sutartis ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos susitarimus nė viena valstybė negali bandyti stiprinti savo saugumo kitos valstybės sąskaita.

Kitaip tariant, tai yra įtraukus arba nedalomas saugumas. Tai tikri klausimai. Tiesą sakant, tai svarbiausi klausimai visoje planetoje.

Europa atsisakė pripažinti, kad ant stalo yra politinių klausimų. Europa dabar mato, kad Ukraina yra beviltiškoje padėtyje, susidūrusi su neišvengiamu jos fizinės infrastruktūros ir energetikos sistemų sunaikinimu, artėjant žiemai, ir Europa sako: sustabdykite kovas. Rusija sako: kalbėkime apie politiką. Tam yra tikros priežastys, o mūsų nacionaliniam saugumui grėsmę kelia jūsų veiksmai.

Ne mažiau svarbu ir tai, kad šiame kare, kai Ukraina kovoja, tai vyksta tiesiogiai ir nedelsiant dalyvaujant Vakarams. Ne vien palaikant, ne vien finansuojant, net ne vien tiekiant ginklus, bet vykdant taikinių parinkimą, žvalgybą, strategiją – aktyviai dalyvaujant Vokietijai, Prancūzijai, Jungtinei Karalystei ir kitoms valstybėms.

Todėl Rusija sako: iš esmės tai yra saugumo klausimas. Kad išspręstume šį karą, turime išspręsti saugumo klausimą. Aš visiškai sutinku su šia pozicija.

Noriu, kad karas sustotų. Maniau, kad šis karas apskritai neturėjo prasidėti. Dar prieš Rusijos specialiosios karinės operacijos pradžią 2022 m. vasarį Joe Biden Baltiesiems rūmams sakiau, kad tereikia pareikšti, jog NATO nesiplės į Ukrainą, ir karo bus galima išvengti.

Man buvo pasakyti du dalykai. Pirma: ne, mes niekada neatsisakysime Ukrainos teisės stoti į NATO. Aš apskritai nemanau, kad tai yra teisė, bet jie sakė, kad jos neatsisakys. Ir man buvo pasakyta: nesijaudinkite, karo nebus.

Taigi savo akimis mačiau nekompetenciją, nes, mano manymu, būtent tai ir buvo. Ir Europoje šiuo metu matau nekompetenciją. Apgailestauju tai sakydamas, tačiau tai nėra vien skirtingų požiūrių į šį karą susidūrimas. Tai tam tikra europietiška nekompetencija.

Manau, kad europiečiai nesupranta, nes jie nekalba su rusais. Keista, nes rusai tai sako kiekvieną dieną, tačiau, manau, europiečiai nesupranta, apie ką visa tai. Ir dėl šios priežasties jie toliau veda Ukrainą į katastrofą.

Kai kas pasakytų: ne, jie puikiai viską supranta ir yra pasirengę kovoti su Rusija iki paskutinio ukrainiečio. Tame yra dalis tiesos.

Kita tiesa yra ta, kad esu visiškai tikras, jog „Palantir“ ir kitų Silicio slėnio bendrovių vadovai, Eric Schmidt ir kiti, tiesiog džiaugiasi galėdami Ukrainoje bandyti savo dirbtiniu intelektu paremtas ginklų sistemas. Regis, jiems tai labai smagu ir suteikia puikių galimybių rinkos bandymams bei inovacijoms.

Tai siaubinga, bet, manau, tai tiesa ir tai yra dar viena motyvacija.

Tačiau aš tikrai manau, kad Europa turi labai rimtą akląją zoną. Taip sakau todėl, kad kalbu su Europos pareigūnais ir kartais tiesiog matau, jog tai nėra apsimetimas – jie tiesiog nesupranta.

Kai pasakiau, kad NATO neturėtų plėstis, vienas Europos pareigūnas man atsakė: „Na, Jungtinės Valstijos tai jau pasakė.“

Aš atsakiau: „Taip, bet jūs to nepasakėte, tai nebuvo pasakyta viešai ir tai nebuvo paversta politika.“

„O, na, tai įdomu.“

Taigi vyksta tokie absurdiški pokalbiai. Visiškai absurdiški. Ar jūs juokaujate? Kaip manote, apie ką visa tai? Tačiau būtent taip viskas vyksta.

2021 m. gruodį, prieš pat prasidedant specialiajai karinei operacijai, invazijai, paskambinau į Baltuosius rūmus, kad pasikalbėčiau su prezidento Joe Biden patarėju nacionalinio saugumo klausimais. Pasakiau: „Pasakykite, kad NATO nesiplės, ir išvenkite šio karo.“

Jis man pasakė: „Nesijaudink, Jeffai. NATO nesiplės į Ukrainą.“

Jis man tai pasakė. Aš atsakiau: „Jūs juokaujate? Juk bus karas. Pasakykite tai.“

Jis atsakė: „Ne, ne, ne. Mes negalime to pasakyti. Mes laikomės atvirų durų politikos.“

Kaip tai absurdiška?

Būtent tą patį patyriau Jungtinių Tautų renginių paraštėse praėjusią savaitę. Man sakoma: „Amerikiečiai jau pasakė, kad NATO nesiplės.“

Aš atsakiau: tai buvo pasakyta slapta. Tai buvo pasakyta privačiai. Visuomenei niekas nepaaiškinta. O kiekvieną dieną viešai NATO pareigūnai, tokie kaip Mark Rutte, ir Europos pareigūnai sako, kad NATO plėsis į Ukrainą.

Jeigu tai būtų vidurinės mokyklos žaidimas, būtų galima suprasti. Tačiau tai tikro gyvenimo drama, atvedusi mus prie visiško Europos karo slenksčio.

Jie yra tokie nesuvokiantys ir meluoja dėl pragyvenimo, tačiau nesugeba pamatyti skirtumo tarp kažko pašnibždėjimo privačiai ir pasakymo garsiai. Nebent visa idėja yra tokia: mes apgaudinėjame, kai norime, neigiame, kai norime, nenorime įsipareigoti, galime mirktelėti ir taip toliau.

Visa tai yra katastrofa.

Ir milžinišką atsakomybę dėl to priskiriu europiečiams. Žinoma, visą šią beprotybę sumanė amerikiečiai. Dėl to nėra jokių abejonių. Visa tai susiję su Amerikos pirmenybe.

Zbigniew Brzezinski viską labai aiškiai išdėstė 1997 metais. Visa tai parašyta juodu ant balto, lengva perskaityti, lengva suprasti. Ukraina yra geopolitinė ašis. Tai reiškia, kad tai vieta, naudinga Amerikos strateginiams tikslams. Viskas paaiškinta.

Tačiau kai Donald Trump, kuris, reikia pripažinti, yra nekompetentingas, nenuoseklus ir su juo sunku turėti reikalų, pasakė: „Gerai, sustabdykime visa tai. NATO neprivalo plėstis“, būtent europiečiai pašoko ir pradėjo sakyti: „Ne, ne, ne. Turime toliau kovoti.“

Dabar jie sako: „Turime turėti paliaubas, turime turėti paliaubas“, tačiau politinių klausimų aptarti nenori.

NATO narystės klausimas tampa dar sudėtingesnis, nes NATO dažnai taiko laipsniškumą arba saliamio taktiką. Nesvarbu, ar tai NATO plėtra, priešraketinė gynyba, ar karas prieš Rusiją – judama palaipsniui. Todėl galiausiai tai net nebėra vien narystės ar nenarystės klausimas, nes NATO palaipsniui didina savo buvimą Ukrainoje.

Buvęs CŽV Rusijos analizės vadovas George Beebe 2021 m. gruodį, likus dviem mėnesiams iki Rusijos invazijos, perspėjo, kad karas darosi beveik neišvengiamas, nes, jo žodžiais, tai būtų paskutinė galimybė rusams išstumti JAV ir NATO iš Ukrainos, kadangi jos ten vis labiau įsitvirtino.

Taigi toks laipsniškumas vyko nuolat.

Faktas yra tas, kad Donald Trump pirmosios kadencijos metu buvo daug giriamasi, jog Ukrainoje kuriama milijono žmonių kariuomenė – didžiausia kariuomenė Europoje – visiškai sąveiki su NATO, kartu kasdien skelbiant, kad Ukraina įstos į NATO.

Tam tikru momentu pasakai: na, savaime aišku. Jūs kuriate kariuomenę, darote ją sąveikią su NATO, siunčiate sunkias ginklų sistemas. Visa tai skelbiama kartu sakant, kad Ukraina įstos į NATO. Galbūt iš tiesų ir siekiama, kad Ukraina įstotų į NATO.

Būtent su tuo susidūrėme. Ir šias taktikas galima matyti nuo pat pradžių.

1990 m. sausio 30 d. Hansas-Dietrichas Genscheris savo garsiojoje Tutzingo kalboje sakė, kad NATO neturi judėti į rytus nuo tuometinės savo pozicijos, nes tai susiję su esminiais Sovietų Sąjungos saugumo interesais.

Kitą savaitę Jungtinės Valstijos ir Vokietija pakartotinai ir aiškiai patikino M. Gorbačiovą, kad NATO, James Baker III 1990 m. vasario 7 d. žodžiais, nepajudės „nė vieno colio į rytus“. Nė vieno colio.

Ir, beje, vėliau buvo sukurtas aiškinimas: „O, tai reiškė nė vieno colio VDR teritorijoje, bet iki Ukrainos – taip.“

Tai tapo viena absoliučių pastarųjų 36 metų nesąmonių, nes jie sako bet ką, kad tik galėtų nuo bet ko išsisukti.

Helmut Kohl vasario 10 d. taip pat perdavė M. Gorbačiovui pažadą nejudėti į rytus. O po to prasidėjo saliamio taktika.

„Taip, galbūt, tačiau bet kuriuo atveju turėsime Rusijos ir NATO tarybą. Turėsime susitarimą su Rusija.“

„Taip, NATO plėsis, tačiau tik į tris valstybes – Lenkiją, Vengriją ir Čekiją. Tai labai toli nuo jūsų sienų.“

Z. Brzezinski 1997 m. labai aiškiame straipsnyje, jau nekalbant apie jo knygą „Didžioji šachmatų lenta“, rašė, kad Ukrainos laikas stoti ateis tarp 2005 ir 2010 metų.

Tada – saliamio taktika. 2004 m. įstoja dar septynios valstybės: Rumunija, Bulgarija, Latvija, Lietuva, Estija, Slovakija ir Slovėnija. Dabar jau priartėjome.

Vėliau – Bukarešto viršūnių susitikimas, apie kurį Angela Merkel savo atsiminimuose rašė, kad tai Vladimiro Putino požiūriu iš esmės prilygo karo paskelbimui.

Dar anksčiau, 2002 m., Jungtinės Valstijos pasitraukė iš Priešbalistinių raketų sutarties. Rusijai tai kėlė didžiulį susirūpinimą, nes reiškė JAV raketų sistemų, įskaitant „Aegis“, atsiradimą arčiau Rusijos sienų, o laikas nuo raketos paleidimo iki smūgio Rusijoje sutrumpėjo iki kelių minučių.

Tai irgi buvo tikras šokas Rusijai – vienašalis pasitraukimas iš sutarties, kuri buvo visos branduolinės ginkluotės susitarimų sistemos kertinis akmuo.

Ir tai tęsėsi. Saliamio taktika: Serbija 1999 m., Irako karas 2003 m., Sirija, Libija 2011 m., tada Maidano perversmas su Victoria Nuland ir jos sausainiais bei jos pokalbiu apie tai, kas turėtų būti kitoje Ukrainos vyriausybėje. Rusai tą pokalbį perėmė ir paskelbė internete, kad visi galėtume jį išgirsti.

Tada Donald Trump laikais Ukrainoje buvo kuriama milijono karių armija.

Tai yra CŽV veikla per trisdešimties metų laikotarpį. Ilga, nuosekli operacija, kurios tikslas – Amerikos pirmenybė.

Ar europiečiai to nesupranta? Ar jie nežino, apie ką visa tai?

Žinau, kad kai kurie supranta, nes pažįstu dalį dabartinių lyderių, kurie 2008 m. buvo tame kambaryje Bukarešte ir buvo pasibaisėję, kad George W. Bush spaudė Europą įsipareigoti NATO plėtrai iki pat Ukrainos. Jie žinojo, kad tai nepaprastai pavojinga.

Dabar jie tapo didžiausiais šios politikos šalininkais, tarsi čia nebūtų jokio klausimo ir nebūtų apie ką kalbėtis.

Būtent tai mus atvedė į dabartinę krizę. Todėl pastarosiomis savaitėmis, nors iš tiesų tai kartoju daugybę metų, raginu labai aiškiai įvardyti šiuos dalykus.

Spręskite Europos, Ukrainos ir Rusijos saugumo problemas.

Įdomiausia, kad būtent tai sako Rusija. Tai nereiškia būti Rusijos ar V. Putino apologetu. Rusija šiuo klausimu teisingai sako: mums reikia įtraukaus saugumo.

Taigi kalbėkime apie saugumą visiems, o ne tik apie NATO prerogatyvas ar užgaidas.

Jeigu 1999 m. būtume pasakę: „Gerai, plečiame NATO iki pat Ukrainos“, žmonės būtų pagalvoję, kad mes išprotėjome, nes visi suprato, jog tai reikštų karą. Taigi to negalėjai padaryti.

Tas pats su karu prieš Rusiją. Kai Rusija įsiveržė į Ukrainą, jeigu NATO būtų pasakiusi: „Gerai, tieksime tolimojo nuotolio raketas smūgiams giliai Rusijos teritorijoje ir taikysimės į civilinę infrastruktūrą“, visuomenė būtų pagalvojusi, kad mes išprotėjome.

Todėl reikia žengti mažus žingsnius. Tačiau tai taip pat neleidžia priešininkui žengti didelių žingsnių. O kai Rusija galiausiai atsako, tai atrodo neproporcinga arba, vartojant NATO kalbą, „neišprovokuota“.

Manau, būtent dėl to negalime racionaliai diskutuoti. Kai pasakoma „neišprovokuota“, tai reiškia: mes tiesiog kovojame su ekspansionistine Rusija, tai naujasis Hitleris, todėl kompromisas neįmanomas. Hitlerį tiesiog reikia sustabdyti prie vartų.

„Didžioji šachmatų lenta“ turi paantraštę apie Amerikos pirmenybės strateginius imperatyvus. Taigi idėja ten išdėstyta ne saliamio taktikos principu, o tiesiogiai apibrėžiant tikslą ir rezultatą.

Jis aiškina, kad Amerika turi išsaugoti pirmenybę Eurazijoje tiek, kiek galima numatyti į ateitį. Tai įdomu, nes Amerika nėra Eurazijos valstybė. Amerika yra Amerikos žemyne. Tačiau Amerika turės pirmenybę Eurazijoje – prieš Europą, prieš Rusiją, prieš Kiniją, prieš Indiją. Toks tikslas.

Tada jis aiškina, kaip tokio tikslo pasiekti. Tai reiškia galios plėtrą į rytus. Jis rašo apie Europos, kaip institucijos, plėtrą į rytus. Europos Sąjunga judės į rytus, tačiau tai bus derinama su NATO. Ir jis aiškiai sako, kad tai yra abu dalykai: NATO – karinė pusė, kartu egzistuoja politinė sistema. Visa tai bus Amerikos vadovaujama sistema.

Tokie dokumentai atsiranda įvairiose vietose. Jų buvo jau 1992 m., kai Paul Wolfowitz rengė Amerikos strategijos projektą po Sovietų Sąjungos žlugimo.

Yra labai įdomus Robert Blackwill ir Ashley Tellis 2015 m. kovo dokumentas apie Amerikos didžiąją strategiją Kinijos atžvilgiu. Jame beveik tiksliai išdėstyta tai, kas vyko per kitus dešimt metų.

Norint žaisti šį ilgalaikį Amerikos pirmenybės žaidimą, JAV viduje reikia suderinti daug skirtingų jėgų. Todėl jie visko nuo visų neslepia. Tiesiog reikia būti atidžiu skaitytoju.

Reikia suprasti, ką tau sako žurnalas „Foreign Affairs“, nes tai vieta, kur užsienio politikos isteblišmentas iš esmės perduoda žinią Volstritui ir, sakykime, Niujorko isteblišmentui apie tai, kas bus toliau.

Bet tai neskelbiama laikraštyje, žiniasklaidoje ar prezidento kalboje. Nebuvo prezidento kalbos: „Šį vakarą išdėstysiu Amerikos pirmenybės planą.“

Žinoma, žmonės būtų pasakę: „Jūs juokaujate?“

Donald Trump privalumas yra tas, kad jis visiškai neturi vidinio filtro ir nėra labai protingas, todėl pasako daug dalykų, kurie atskleidžia tikruosius tikslus ir siekius taip, kaip paprastai jie turėtų likti paslėpti.

Tiems iš mūsų, kurių darbas yra skaityti šiuos dokumentus, strategija iš tiesų matoma gana aiškiai.

Šiai „giliajai valstybei“ svarbu labai ribotu būdu skelbti šias doktrinas, nes reikia suderinti Volstrito interesus, stambųjį verslą, Silicio slėnį ir tam tikrą elitinę viešąją nuomonę.

Todėl ilgalaikė strategija iš tiesų yra paaiškinama, ne vien saliamio taktika, tačiau niekada prezidento kalboje ir niekada aiškiame JAV Vyriausybės politikos dokumente. Visa tai laikoma atokiau nuo visuomenės akių.

Tačiau yra vietų, kur tai galima rasti, ir Z. Brzezinski yra viena įdomiausių.

Kalbant apie Kiniją, labai įdomus R. Blackwill ir A. Tellis 2015 m. dokumentas išdėstė ateinančio dešimtmečio strategiją Kinijos atžvilgiu – kaip ją sulaikyti.

2019 m. RAND dokumentas taip pat išdėstė daugybę variantų Rusijos atžvilgiu, nes RAND iš esmės yra JAV giliosios valstybės analitinis centras.

Taigi šiuos dalykus galima rasti. Tai nėra vien spėlionės ir ne vien žmonių, buvusių sistemos viduje, o paskui tapusių pašaliečiais, pasakojimai.

Visa tai randama dokumentuose.

Tačiau atotrūkis tarp šių dokumentų ir, pavyzdžiui, „The New York Times“ yra milžiniškas, nes „The New York Times“, mano vertinimu, yra visuomenei skirta propagandos pusė. Ten pateikiamas naratyvas.

Žodis „neišprovokuota“ buvo kartojamas tiek, kad tapo paties „The New York Times“ memu. Kartą suskaičiavau, kad po Rusijos invazijos pradžios 2022 m. vasarį per kitus metus „The New York Times“ nuomonių skiltyse pats žodis „neišprovokuota“, ne vien ši idėja, buvo pavartotas 26 kartus.

Taigi tai tampa naratyvo žaidimu. Net jeigu tuo tikėtum, nevartotum kiekvieną kartą tiksliai to paties žodžio. Tačiau jis tapo viešajam naratyvui skirtu memu.

Visa tai sakau todėl, kad planas egzistavo. Tai buvo Amerikos pirmenybės planas. Jis nėra itin slaptas, tačiau reikia sujungti taškus.

Viena Amerikos pirmenybės dalis buvo ta, kad Amerika su savo kariniu aljansu pasiektų Rusijos sienas ir, mano požiūriu, iš esmės apsuptų Rusiją Juodosios jūros regione. Galbūt po 2014 m. Maidano perversmo net perimtų Sevastopolio bazę.

Ukraina, Rumunija, Bulgarija, Turkija ir Sakartvelas būtų NATO narės. Pažiūrėkite į Rusiją tokiame žemėlapyje.

Tai iš esmės lordo Palmerstono ir Napoleono III strategija Krymo kare 1853–1856 metais. Iš esmės tas pats karas, kovojamas po maždaug 150 metų, tik su amerikietiškais, o ne britiškais ginklais.

Tikslas – išstumti Rusiją iš Juodosios jūros.

Turite Rusiją – ją reikia palaužti. Iraną – iš esmės sunaikinti. Kinijos ekonomiką – nustumti atgal. Jie tai gana atvirai sako.

Net Donald Trump pasiuntinys Keith Kellogg sakė, kad naudodami ukrainiečius galime išstumti Rusiją iš didžiųjų valstybių gretų ir tada susitelkti į Kiniją. Taigi jie kalba gana aiškiai.

Man jūsų pasiūlyme labiausiai patinka tai, kad jeigu pripažįstame, jog Ukrainos karas yra sugriuvusios Europos saugumo architektūros simptomas, tada ją galima sutaisyti.

Jeigu reformuojame Europos saugumo architektūrą ir padarome ją pozityvią, pagrįstą įtraukiu arba nedalomu saugumu, kaip jūs rašote, tai padidintų Rusijos, Vakarų ir Ukrainos saugumą.

Ukraina būtų ištraukta iš padalytos Europos skiriamųjų linijų, ir tai išgelbėtų Ukrainą. Tai kelias, prie kurio visi galėtų prisidėti ir kuriame taika nepriklauso nuo priešininko nugalėjimo.

Šiuo atveju priešininkas yra didžiausia pasaulio branduolinė valstybė, ir tai turėtų kelti susirūpinimą. Kokios būtų jūsų paskutinės mintys?

Norint pasiekti taiką, svarbu turėti neutralias arba buferines valstybes. Taip didžiosios galybės laikomos atokiau viena nuo kitos. Ukraina yra klasikinis atvejis, kai reikalingas neutralumas.

Glennai, mano pagrindinis pasiūlymas, kurį pastarosiomis savaitėmis bandau perteikti Europos diplomatams, yra toks: reikia grįžti prie įtraukaus saugumo klausimo kaip prie pačios šio konflikto esmės ir pagrindo, kaip jį užbaigti.

Kovų pabaiga iš tiesų nėra taip toli, kaip šiuo metu gali atrodyti, jeigu tai būtų padaryta.

Jeigu europiečiai pripažintų, kad ant stalo yra realių saugumo klausimų – tų pačių, kurie egzistuoja jau 36 metus ir apie kuriuos 36 metus be perstojo diskutuojama – tada galėtume pasiekti veikiantį sprendimą.

Mano pagrindinė mintis: paliaubos, karo veiksmų pabaiga, tačiau ne vien paliaubos – Ukraina turi grįžti prie neutralumo.

Turi būti labai aiškiai pasakyta, kad NATO nesiplės, neketins plėstis ir nutrauks savo plėtrą į rytus. Mano nuomone, ji apskritai neturėjo vykti, tačiau dabar ji turi būti sustabdyta, nes prieštarauja ankstesniems įsipareigojimams ir nedalomo saugumo principui.

Tai reikštų plėtros pabaigą Ukrainos atžvilgiu, Sakartvelo atžvilgiu ir apskritai bet kokios tolesnės NATO plėtros į rytus pabaigą.

Žinoma, būtų nubrėžta paliaubų linija. Diplomatams palikčiau diskutuoti, ar tai būtų visas Donbasas, ar dabartinė kontaktinė linija.

Tai diskusijų klausimas.

Nemanau, kad iš karto turėsime galutinį sienų klausimo išsprendimą, nes Ukraina gali sakyti: tai mūsų gimtoji žemė arba ši teritorija priklauso mums.

Tačiau paliaubų linija reiškia, kad kovos sustoja ir abi pusės pripažįsta, kad kokia teritorija ir kokia linija bebūtų nustatyta, būtent ten faktiškai eina administracinės kontrolės riba.

Ateityje abi pusės atsisakytų jėgos naudojimo siekiant susigrąžinti teritorijas, į kurias pretenduoja, ir įsipareigotų diplomatijai dėl bet kokių teritorinių mainų ar kitų klausimų, kurie galėtų kilti.

Taigi esmė yra užbaigti karą sprendžiant priežastį, dėl kurios, mano vertinimu, šis karas iš tiesų kilo: NATO plėtra būtų nutraukta, Ukraina būtų neutrali.

Ir prisiminiau tai, ką norėjau pasakyti anksčiau: Ukraina pati norėjo būti neutrali.

Tai buvo nusistovėjusi valstybės politika nepriklausomos Ukrainos pradžioje. Tai buvo prezidento Viktoro Janukovyčiaus politika jo kadencijos 2010–2014 metais.

Tai buvo viena priežasčių, kodėl, mano vertinimu, Jungtinės Valstijos norėjo nuversti V. Janukovyčių. Jis norėjo neutralumo, o Vakarų, JAV strateginis požiūris buvo NATO plėtra.

Jungtinės Valstijos nekentė neutralumo.

Valstybė, siekianti pirmenybės, nekenčia neutralumo – kaip atėniečiai nekentė Melo neutralumo Peloponeso kare.

Jungtinės Valstijos po Antrojo pasaulinio karo atmetė Vokietijos neutralumą. Didelė klaida. Tai dešimtmečiams sukūrė padalytą Europą.

Jungtinės Valstijos po Šaltojo karo atmetė Vidurio ir Rytų Europos neutralumą. Didelė klaida. Tai atvedė mus į dabartinę katastrofą.

Jeigu būtų pažvelgę į Švedijos, Suomijos, Austrijos ir Šveicarijos neutralumo sėkmę, būtų išmokę pagrindinę pamoką, kurios, deja, mūsų diplomatai ir mūsų gilioji valstybė dėl savo puikybės niekada nenorėjo išmokti: neutralumas yra taikos priemonė.

Ukraina turėtų būti neutrali. NATO turėtų nustoti plėstis. Turėtų būti sudarytos paliaubos.

Paliaubų linija turėtų tapti linija, kurios nė viena pusė nebandys keisti jėga, siekdama įgyvendinti papildomas teritorines pretenzijas.

Tai gali palikti daugybę klausimų ateičiai. Tačiau tai reikštų, kad karas galėtų baigtis dabar.

Jis galėtų baigtis prieš sunaikinant likusią Ukrainos energetikos sistemą. Jis galėtų baigtis prieš masinius kentėjimus. Jis galėtų baigtis prieš europiečiams, dėl absoliutaus nesugebėjimo pastaraisiais metais tiesiai spręsti esamų problemų, įklumpant į branduolinį karą.

Būtent tai sakau aukštiems Europos pareigūnams ir bandau jiems perteikti.

Ir tebemanau, kad, kad ir kokia beviltiška dabar atrodytų diplomatija, turėtume pasinaudoti net menkiausiais vilties žiburėliais – pavyzdžiui, visiškai šaltu dvidešimties minučių Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo ir Vokietijos užsienio reikalų ministro Johann Wadephul susitikimu – bent kaip menkiausia viltimi, kad išeitis iš šios painiavos gali būti diplomatija, o ne šis destrukcijos idiotizmas.

Jungtinės Valstijos įstūmė Europą į šią painiavą. Tačiau dabar Europa, regis, pasiryžusi ją dar labiau gilinti.

Žinome, kad 2019 m. 73 proc. balsavo iš esmės už Minsko susitarimų įgyvendinimą, už taiką su Rusija ir Donbasu, o tai būtų reiškę neutralumą. Ir, žinoma, 2022 m. buvo Stambulo susitarimas, kuris būtų atkūręs taiką, tačiau jį taip pat sužlugdė JAV.