2013-ųjų lietuvių kalbos egzaminas – vis dar miglose(18)

2013 metais visi Lietuvos abiturientai laikys vienodą privalomą lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą, parengtą pagal labai prieštaringai vertinamą naująją lietuvių kalbos mokymo programą. Egzaminą sudarys viena užduotis – samprotavimo ar literatūrinis rašinys iš 500 – 600 žodžių, jei laikomas valstybinis, ar 350-400 žodžių, jei laikomas mokyklinis egzaminas.

Tačiau didžiausią nerimą ir diskusijas kelia ne išoriniai egzamino pasikeitimai, bet jo turinio kaita, o tiksliau – tai, kas lemia tą turinio kaitą ir jos kokybę...

2010 – 2014 metų strategijoje (toliau – Strategija) lietuvių kalbos ugdymo bendrojo lavinimo programas vykdančiose mokyklose žadama „teikti mokytojams lituanistams kryptingą dalykinę ir metodinę paramą (12. 1. 2. 5. )“, „užtikrinti aukštą lietuvių kalbos ir literatūros programų turinio kokybę (12. 2. 3. )“, tačiau realybėje tai yra tokia utopija, kuria tikėti nesiruošia nei patys Strategijos rengėjai, nei tie, kurie turėtų pagal ją dirbti – ŠMM (Švietimo ir mokslo ministerija) ir UPC (Ugdymo plėtotės centras).

Esmė paprasta kaip ir viskas Lietuvoje – egzaminą moksleiviai laikys jau po metų, o egzamino užduočių pobūdis, konkrečių reikalavimų „svoris“, mokymo metodika ir net darbų pavyzdžiai vis dar nežinomi! Ir tai egzaminas, kuris vienintelis skaičiuojamas į visas studijų programas, todėl kalbėti apie jo rezultatų per didelį sureikšminimą ar atsimušinėti frazėmis, jog ruošiamės gyvenimui, o ne egzaminui, nesąžininga – egzaminas ir yra to gyvenimo dalis.

Netgi labai svarbi.

Unikalūs rašinio žanrai

Samprotaujamasis ar literatūrinis rašinys nėra visiškai nauji dalykai lietuvių kalbos mokymo sistemoje, tačiau „praturtinti“ privalomais autoriais ir jų kūriniais jie tapo nenuspėjami, neįvertinami ir net sunkiai išmokstami. Įsivaizduokite situaciją – turite samprotauti, pavyzdžiui, apie šių dienų jaunimo vertybes, tad ketinate rašyti apie dažną atitrūkimą nuo realybės, apie virtualaus pasaulio žabangas, o kaip kontraargumentą norėtumėte pateikti savanoriavimo faktus ir jaunų žmonių pasiekimus, bet...

savo samprotavimą turite remti... Kristijono Donelaičio „Metais“!

Misija neįmanoma?! Deja, ji turi būti įmanoma, nes kitaip gresia ABSOLIUTUS nulis, t.

y. visas egzaminas įvertinamas nuliu – nebus svarbu nei apsiskaitymas, nei raštingumas, nei stilius.

Todėl pamirškite tai, ką norėjote rašyti, nes visas rašinio mintis šiuo atveju teks užtempti ant K. Donelaičio ir net jo kūrybos konteksto kurpaliaus.

O gal norite rašyti literatūrinį rašinį ir būtinai remtis jau dviem autoriais, iš kurių vienas nurodytas? Atminkite – tekstų niekas neduos. Įdomu, kiek šiuolaikinių literatūros mokslininkų, neturėdami po ranka tekstų, galėtų rašyti tiksliai cituodami, be klaidų? O juk čia kalbame apie mokinius, apie mokyklinę dalyko programą, kuri net nereikalauja mokytis tekstus atmintinai!

Programą interpretuosime kaip romaną?

Nekvalifikuotai parengtos vidurinio ugdymo ir egzamino programos labiau primena sudėtingas mįsles, nei aiškų ir patikimą dokumentą: keisti, niekur nei ugdymo procese, nei vadovėliuose ar metodikose nevartoti terminai, reikalavimų dviprasmiškumas, neatitikimai kelia daugybę klausimų, į kuriuos atsakyti niekas nesiima. Kas ta gilioji struktūra, kurią turėsime įvertinti, nors nei apibrėžimo, nei pavyzdžių, nei mokymo ar vertinimo taisyklių nė su žiburiu nerasime?

Bandymas aiškinti, kad paviršinė struktūra – tai, kas žodžio pavidalu išeina pro burną, o gilioji – jos priešingybė, sukėlė tik ironišką juoką. O mokiniams, ypač siekiantiems aukščiausių rezultatų, visai nejuokinga – jie nenori žaisti loterijos, jie nori žinoti ir mokėti, tik, deja, nėra iš kur mokytis...

Geriausieji moksleiviai nuskriausti ir kita prasme – egzamino programoje visur kalbama tik apie reikalavimų minimumą, kurį turi atitikti darbas, kad egzaminas būtų išlaikytas. O maksimumas paliktas laisvai vertintojų interpretacijai – tai, kas vienam atrodys „puiku“, kitam – tik „patenkinamai“, kas vienam originalu, kitam – klišė... Apie kokį vertinimų objektyvumą tokiu atveju galime kalbėti?

Bet žvelkime dar giliau: kuo rašinyje reikia remtis – autoriumi ar jo kūryba? Skirtingose egzamino programos vietose nurodoma skirtingai... Tad kiek taškų gauna mokinys, egzamine asmenybės tapsmą iliustravęs tik Jono Biliūno ar Maironio biografija – nulį ar maksimumą? Kaip vertinamas literatūrinis rašinys, kuriame mokinys nagrinėja ne du, o tik vieną autorių, bet kelis skirtingus jo kūrinius, tarkim, romanus – minimumu ar maksimumu taškų?

Įdomus ir kitas faktas – egzamino programoje aiškiai pasakyta, kad jis rengiamas iš lietuvių autorių ( 13. 3. 1. valstybiniam brandos egzaminui pateikiami trys privalomi lietuvių autoriai iš Bendrosios programos išplėstinio kurso ), tad klausimas apie Adomo Mickevičiaus tautybę, jei ir nesukels tarptautinio skandalo, turbūt greit persikels į Briuselį, nes kai kurie programos rengėjai žada pristatyti net penkių profesorių parašus, jog A. Mickevičius – tikrų tikriausias lietuvis, todėl jo kūryba gali būti privaloma per lietuvių kalbos egzaminą. O kad įrodytų, jog tiesa yra to, kurio ir jėga, privertė A. Mickevičių įrašyti ir į bandomojo egzamino (jis buvo atsargiai pavadintas tyrimu) užduotį. Nėra ką sakyti – užuot prisipažinę klydę ir taisę programą, jos rengėjai tvirtina, jog programa tobula, ir dėl jos tobulumo pasiryžę žūtbūtiniam mūšiui, o mokiniai vos ne ramunės žiedlapiais buria – gali būti A. Mickevičius egzamine ar ne, „apsimoka“ jį mokytis ar ne...

Vertinimo instrukcija – taškų „kainininkas“, kurio vis dar nėra

Štai čia pereikime prie gyvenimo prozos – egzamino vertinimo instrukcija gali ir turi (! ) parodyti, kurie darbo aspektai yra vertingiausi, daugiausia „kainuoja“, o kur dėl kokio taškelio neverta aukoti laiko ir jėgų.

Jei pasitelktume lietuvių taip mėgstamą analogiją su krepšiniu, tai sakytume, kad ne visada pražanga yra blogas dalykas – kai kada ji, tyčia padaryta, išgelbsti nuo daug didesnio pralaimėjimo. Tačiau bėda ta, kad naujojo rašinio vertinimo normų ir net principų vis dar nėra!

Jokioje kitoje gyvenimo srityje toks absurdas beveik neįsivaizduojamas – juk tai reiškia, kad metus laiko mokytojai ir mokiniai dirbo aklai, kaip pasakytų eilinis darbininkas, tuščiais apsisukimais. Ar ne iš čia kilo masinis pasipiktinimas perkrautomis programomis?

Ar vertėjo, pavyzdžiui, pusę metų krimsti senąją Lietuvos, net ne lietuvių, literatūrą, jei jos cituoti mokiniai vis vien nesugebės arba cituodami pridarys klaidų? Paminėtas ar net pacituotas autorius nebūtinai pelno tašką, užtat kiekviena rašybos ar skyrybos klaida tikrai tuos taškus atima!

Galite stebėtis ir piktintis kiek norite, bet didelė dalis mokytojų, užuot mokę literatūros, vienuoliktokus ėmė mokyti gramatikos siaurąja prasme, nors tokiam dalykui naujojoje programoje vietos visai neskirta. Taip sužaidžiama ir vertintojų psichologija – retam ir tik itin profesionaliam vertintojui pakyla ranka rašyti mažesnius įvertinimus už turinį, kai prieš juos raštingo moksleivio darbas.

Toks mokytojų ir mokinių prakticizmas labai siutina švietimo valdininkus, jie vis dar gieda giesmes apie išlaisvintą kūrybiškumą ir atgautą tapatybę, apie naujas literatūros mokymo kryptis ir prasmes, o mokiniai ir mokytojai... vis daugiau “skaičiuoja”.

Melas – sąmoningas ar nekaltas?

Šiuolaikinė psichologija skiria juodą ir baltą, sąmoningą ir nekaltą melą. Įdomu, kuri melo rūšį geriausiai įvaldžiusios ŠMM ir UPC – įstaigos, daugiausiai lemiančios mokyklos gyvenimą.

Tiesa būtų paprasta – reorganizavus senąjį Švietimo plėtotės centrą ir įvairiais būdais dingus jo specialistams, kurti Strategijoje numatytą dalykinę ir metodinę medžiagą, programas, teikti kvalifikuotą pagalbą pedagogams tiesiog nėra kam. Net dešimtys anksčiau paruoštų kvalifikuotų ugdymo turinio ar egzamino vertinimo konsultantų paleisti kas sau.

Tad valdininkams belieka viena – meluoti ir sekti pasakas apie tobulą programą, apie išlaisvintą kūrybiškumą, apie vis aukštesnius lietuvių kalbos ir literatūros mokymo horizontus. Pedagogai tokiomis pasakomis jau seniai netiki, bet švietimo valdininkų tikslas kitas – ne įtikinti, bet išgąsdinti atviru ir nebaudžiamu melu, o visuomenės pyktį dėl nuolat prastėjančios situacijos mokyklose nukreipti į neva nekūrybiškus ir dirbti nenorinčius kai kuriuos mokytojus.