Vokietijos sėkmė be Rusijos – strateginis Kremliaus pralaimėjimas

Europos Sąjunga uždraudė bet kokius sandorius, susijusius su dujotiekiais „Nord Stream 1“ ir „Nord Stream 2“, įskaitant jų užbaigimą, priežiūrą, eksploatavimą ir naudojimą ateityje. Todėl kelias grįžti prie senojo priklausomybės modelio buvo politiškai ir teisiškai užkirstas, o po sėkmingų sprogdinimų ir fiziškai smarkiai apsunkintas.

Per 2022 m. sprogimus trys iš keturių vamzdynų linijų tapo netinkamos eksploatuoti. Viena „Nord Stream 2“ linija liko nepažeista, tačiau ES sankcijos neleidžia jos panaudoti rusiškų dujų tiekimui atnaujinti.

Tai buvo vienas didžiausių ekonominių išbandymų šiuolaikinėje Vokietijos istorijoje. Dešimtmečius šalies pramonė naudojosi pigiomis rusiškomis dujomis, o Kremliaus skaičiavimas buvo paprastas: užsukus dujų čiaupą, Berlynas bus priverstas rinktis tarp ekonomikos ir politinių principų. Rusija tikėjosi, kad Vokietijos gamyklos stos, visuomenė išsigąs, o parama Ukrainai subyrės.

Tačiau šis planas žlugo.

Vokietija sumokėjo didelę kainą, tačiau nepalūžo. Ji perorientavo energijos tiekimą, pastatė suskystintų gamtinių dujų infrastruktūrą, rado kitus tiekėjus ir pradėjo keisti dešimtmečius kurtą ekonomikos modelį.

Dabar šalis rodo pirmuosius aiškius atsigavimo ženklus. 2026 m. pirmąjį ketvirtį Vokietijos ekonomika, palyginti su ankstesniu ketvirčiu, augo 0,3 proc. Liepą šalies privatus sektorius pirmą kartą per keturis mėnesius grįžo į plėtros teritoriją, o gamybos sektoriaus aktyvumo indeksas pakilo iki aukščiausio lygio per daugiau kaip ketverius metus.

Skaičiai kol kas nėra įspūdingi, tačiau jų politinė ir strateginė reikšmė milžiniška. Vokietija pradeda kilti ne susigrąžinusi rusiškas dujas, ne nusilenkusi Maskvai ir ne grįžusi prie pigaus energetinio patogumo. Ji atsitiesia ištrūkusi iš priklausomybės, kurią Kremlius pavertė šantažo ir karo finansavimo priemone.

Todėl kiekvienas Vokietijos ekonomikos augimo dešimtadalis reiškia daugiau nei statistinį BVP pokytį. Tai įrodymas, kad Rusijos energetinis ginklas praranda galią. Kiekvienas Vokietijoje be rusiškų vamzdyninių dujų pagamintas produktas, kiekviena nauja investicija ir kiekvienas atsigavęs pramonės užsakymas reiškia mažiau Kremliaus įtakos Europai.

Ir čia slypi tikroji sėkmė: kuo mažiau Europa moka Rusijai už energijos išteklius, tuo mažiau pajamų Maskva gali nukreipti karui, ginkluotei ir agresijai finansuoti. Vokietijos ekonominis atsigavimas tampa ne tik nacionaliniu laimėjimu, bet ir strateginiu Rusijos pralaimėjimu.

Maskva tikėjosi, kad be rusiškų dujų Vokietija sugrius. Tačiau griūva ne Vokietija – griūva Rusijos dešimtmečius kurta energetinės įtakos Europai sistema.

Parengta pagal Vakarų ir Lietuvos žiniasklaidą