Vapsvos efektas (I)(34)

Vapsvos ir drugio simbiozė – gamtinis reiškinys, kurį stebėjęs Charlzas Darwinas pagrįstai suabejojo, ar Dievas, kuris yra absoliutus gėris, summum bonum, – tikrasis siaubo filmo apie vabzdžių gyvenimą Kūrėjas? Šiuolaikinė filmavimo kamera ir teleskopas leidžia dar kruopščiau ištirti dramą.

Štai vapsva prakiurdo nieko nenutuokiančios riebios kirmėlės odą ir prifarširuoja kūną kiaušinėlių. Kiaušinėliai pamažėle virsta lervomis.

Laisvai naudodamosi gyvybinėmis užgrobto organizmo funkcijomis, jos ramiai sau minta kūno viduriais, o kai suauga, per odą išlenda lauk – beje, ne iš eilės per vieną skylę, kaip reikalautų neregėtu svetingumu pasinaudojusiųjų etiketas, o iš karto daugybėje vietų, ir pradeda kokonų vijimo stadiją. Tada leisgyvė „maitintoja“ suskanta elgtis dar keisčiau: ne ropoja šalin pagaliau paėst ar gydytis žaizdas, o gina neapsaugotas lėliukes.

Dengia jas savo kūnu, be atilsio mojuoja galva, raitosi. Kai vapsvos pagaliau išsirita, sužalota, visiškai išsekusi ir niekam nebereikalinga, taip ir nevirtusi plaštake kirmis nugaišta.

Entomologai ištyrė: parazitas „praplauna smegenis“ ir pakeičia mąstyseną taip, kad šeimininkas tampa valdomas prieš savo valią ir elgiasi priešingai sveikam protui. Žengia tiesiai į pražūtį ir daugina būsimų žudikų armiją.

Sukrečianti gamtos sąmonė pateikia ir daugiau panašaus lygmens fenomenų. Antai parazituojamos skruzdėlės gali pavirsti „uogomis“ tam, kad jas sulestų paukščiai, arba, metusios savo palikuonis mirti badu, rūpinasi apsimetėlio skruzdėlynan sudėtais kiaušinėliais.

Išprotėję žiogai tampa savižudžiais – atkakliai ieško kūdros ir „savanoriškai“ skandinasi, nes tik vandeny juos apsėdę kraugeriai gali susiporuoti...

Kad ir kokios rafinuotos būtų sadomazochizmo formos gamtoje, aukų elgesys lieka iki galo nepaaiškinamas. Moksliniu požiūriu, suleistos aukai cheminės medžiagos paralyžiuoja savigynos mechanizmą, tačiau kažin, ar to pakanka, kad pakistų veiksmų taktika.

Pasirodo, pora vapsvos kiaušinėlių „pasiaukoja“: liaunasi vystytis ir lieka kirmėlėje tam, kad galėtų iki pabaigos įvykdyti planą. Turint galvoje kad ir skruzdžių griežtai reglamentuotą socialinį gyvenimą, instinktus pranokstantis elgesys ir savižudiškas suzombinto padaro tikslingumas šiurpina sąmoninga šėtoniška logika.

Keista, lygiai taip pat kai kurie biologai mėgina moksliškai įrodyti, kad įsimylėjęs žmogus yra valdomas chemijos ir dėl to „apanka“, kad meilė – tai tam tikrų hormonų ir menamo feromonų poveikio padarinys. Aukštesnė evoliucinė valdymo pakopa – ne tiesiogiai, ryjant užgrobtą kūną, o „su pulteliu“ per saugų atstumą...

Žmonių skruzdėlynas, širšių lizdas – argi ne mėgiamos literatūrinės pernašos? Pastaruoju metu Lietuvoje vykstančius procesus įvardyčiau metafora „vapsvos puola sveiką tautos kūną“. Žinoma, su ironija, taikoma pasąmonės strategams, kurie žmogaus būtį devalvavo iki visuomeninio gyvūno statuso. Antraip daug tiksliau būtų tarti – vyksta dievų ir demonų kova, žūtbūtinės gėrio ir blogio imtynės...

Sausis, vasaris ir kovas mūsų šaliai ypatingi – gausu iškilmingų, svarbių valstybinių sukakčių, vyksta knygų mugė, teikiami nacionaliniai ir vyriausybiniai apdovanojimai. Šiuotarp tie mėnesiai atidengė ir ilgalaikius, ir naujus procesus, rodančius Lietuvos valstybės pulso pokyčius.

Desperatiškai padažnėjo jis kaip tik tada, kai buvo mėginama dar sykį surežisuoti precedentą jau turėjusį „saugumo“ skandalą – apšmeižti ir pašalinti du aukštus Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos pareigūnus. Tiksliau, kai buvo radikaliai šmeižtui pasipriešinta.

VSD, URM, Prezidentūra, prokuratūra ir teismai vėl atsidūrė visuomenės dėmesio centre; „Snoro“ banko afera, pedofilijos, Golovatovo, Gatajevų ir kitos rezonansinės bylos, energetikos projektai, priešrinkiminės partijų kovos, svarbiausios aktualijos susiklostė ir persipynė taip, kad kaip niekad išryškėjo tikrieji įvykių kaltininkai ir galimi šešėliniai vadeivos, apsinuogino konkrečių asmenų pozicijos ir tikroji valstybės politinė būklė. Ją galima konstatuoti vienu sakiniu: Lietuvoje nacionalinės valstybės kūrėjams ir jos suverenui – tautai gyventi nebesaugu.

Aukšti ją ginantys pareigūnai gali būti apšmeižti ir išmesti į gatvę, jų geras vardas ir net gyvybė – skatiko verta.

Tegu šios studijos raktinis žodis bus saugumas. Saugumas yra tai, ko siekia kiekviena gyva būtybė žemėje.

Saugumo tarnybų efektyvumas ir darbo pobūdis atspindi pamatinius faktinius ir simbolinius pokyčius ne tik mūsų šalyje. Pakirsti šalies saugumo tarnybų autoritetą ir jas užvaldyti – tikras užkariavimas.

Tai suprantanti saujelė mąstančių ir laisvų žmonių, ilgą laiką stebėjusi ir mėginusi analizuoti prieštaringus įvairių asmenų ir grupuočių veiksmus, pagaliau susitelkė. Susivienijusių pilietinių judėjimų akcijų klasteris „Už teisingumą“ – istorinis įvykis, liudijantis, kad pirmą kartą po dvidešimt dvejų metų Lietuvoje subrendo situacija, kurios baigtis tiesiogiai lems pačios Lietuvos ateitį.

Vasario 22-roji, kovo 17-toji ir balandžio 14-toji – tai įsimintinų mitingų dienos Vilniuje prie Prezidentūros ir Seimo, kai visuomenei įsipareigojusių ir jų rinktų politikų buvo paklausta: su kuo einate, su tauta ar kriminalizuotu institucinių „valstybininkų“ ir pagal jų dūdelę šokančiųjų klanu, iš kurio nusikalstamos veiklos gijos driekiasi į visas piliečių gyvenimo sferas? Atsakyta buvo iš karto: į Daukanto aikštę žmonės nebuvo įleisti, o prie Seimo jiems buvo pasiūlyta negrįsta automobilių stovėjimo aikštelė, kurioje tektų braidyti po purvą iki kelių.

Išdrįsta į teismą patraukti Nepriklausomybės akto signatarus Bronislovą Genzelį, Romualdą Ozolą dėl to, kad valanda anksčiau, nei oficialiai leista, ir ne toje vietoje, pradėjo mitingą. Leidimo laiką ir vietą pakeitė rengėjams nežinant ir jų specialiai neinformuojant.

Kieno nurodymu? Savivaldybės klerkų nuomonė tapo svaresnė už Seimo nutartį, nors klerkų aplaidumas ir sykiu sąmoningas konstitucinių pilietinių bei administracinių teisių pamynimas, kaip paaiškėjo teisme, tiesiog akis bado.

„Žalių juostų“ ir „Tie-SOS“ akcijos, skirtos simboliniam valdžios apsivalymui nuo korupcijos, TV visiškai ignoruojamos, tarsi pilietinės visuomenės renginiai neegzistuotų ir nebūtų verti atspindėti žiniose. Akcijose dalyvaujantys žymūs disidentai Nijolė Sadūnaitė, Vladas Terleckas, Alfonsas Svarinskas – nebėra TV reportažų herojai, kaip būdavo Sąjūdžio laikais.

Nepaisydami amžiaus, pareigų ar partinės priklausomybės teisingumą ginantys žmonės savo kailiu patyrė, kad ten, viršuje, jų balso negirdi; atvirai juos palaiko nedaug aukštų politikų, šviečia tik pora likusių objektyvių žiniasklaidos židinių.

Kodėl visuomenė nebeįtinka jos rinktai valdžiai? Kas, pasak visuomenininkų, užvaldė valstybę? Tokią prielaidą daryti tenka, nes nacionalinis transliuotojas LRT iš tiesų neatspindi objektyvios tikrovės. Tam tikrus procesus galima laikyti neleistina svarbiausių šalies institucijų, pirmiausia teisėsaugos, diskreditacija.

Valstybės niekas neužvaldė. Tai mes patys ją dar 1992-aisiais taikiai atidavėme tiems, kurie nuo tada, kaip ir iki tada, šią valstybę ir tvarkė.

Tyliai sutikome, kad nevyktų desovietizacija ir liustracija, kad tikrieji faktai ir dokumentai nepasiektų viešumos, kad komunistai ir KGB rezerviniai, stribai, įvairaus plauko kolaborantai, prasisiekėliai lyg niekur nieko šalyje užimtų strategines ir prestižines pareigas, vadovautų aukščiausioms valstybinėms institucijoms, aukštosiose mokyklose ketvirtį amžiaus ugdytų ateinančias kartas. Pritarėme, kai „savanoriškon“ tremtin botago ir ragaišio principu pradėtas masiškai varyti jaunimas, privalantis būti šalies ateitis, kada iro išsklaidytos šeimos ir vyko vaikų, motinų ir tėvų, brolių ir seserų atskirties tragedijos, o kriminalinis pasaulis paslaugiai dengė epochines „buvusiųjų“ nekilnojamojo turto ir finansų avantiūras.

Nesipriešinome, kai buvo pristeigta žalingų partijėlių ir svetimų valstybių neaiškiais tikslais tiesiogiai finansuojamų „kultūros“ ar „mokymo“ centrų. Įstatymais nepadarėme svarbiausių žingsnių, o ypač nenubrėžėme ribos, už kurios tam tikri asmenys dėl praeities neturi teisės išsikelti rinkimuose, steigti partijas ir bankus, pretenduoti į Vyriausybės, Seimo, Prezidento postus, visų ministerijų ir savivaldybių pareigas.

Profesionalių analitinių straipsnių, panašių į Eglės Wittig-Marcinkevičiūtės „Nacionalinės etikos griuvėsiai, arba Kaip nužudyti valstybę jos intelektualų rankomis“ („Kultūros barai“, 2012) praktiškai nebuvo, nors normaliomis aplinkybėmis tokios analizės turėjo būti rašomos kiekviename visai visuomenei skirtame rimtesniame laikraštyje ar žurnale. Pagaliau – kaip didžiausią amžiaus pasiekimą – įtvirtinome moralinį reliatyvizmą.

Dievas ir pasaulinės aplinkybės mums pamėtėjo istorinę progą tapti nepriklausoma šiuolaikine lietuvių nacija. Laisvę reikėjo auginti ir puoselėti, bet, perfrazuojant kontroversiško filmo pavadinimą, niekas nenorėjo dirbti, tai yra, atkakliai diena iš dienos kurti ir tvirtinti nepriklausomos Lietuvos valstybingumo pamatus, padėtus pasiaukojusių žmonių.

Užtat veikė tie, kurie neva turėjo savaime atgailauti už praeitį, dar geriau – patys nusišnioti galvas, kaip sovietmečiu suvaidinti viešą atgailavimo spektaklį, gal net atlikti čengfengo seansą, o idealiu atveju – leistis tolimojon Igarkon ar Vorkuton ir dar toliau, prie Laptevų jūros, idant snieginoje Sibiro ramybėje ir tyloje, kartkartėmis suūžiant taigai ar susidaužant ledo lytims, jiems suskambėtų provoslaviškas nuodėmių atleidimas. Bet jie „staiga pamiršo“ šviesų komunizmo rytojų ir jo etiką, horizonte išvydę kur kas geresnę ateitį, veikiau, greitą pelną seikėjančią dabartį.

Tokiomis aplinkybėmis, nors ir su pagąsdinimais, stojimas į Europos Sąjungą buvo sklandus ir atitiko Michailo Gorbačiovo būsimųjų „bendrų europietiškų namų“ viziją. Vieną globalinę sistemą pakeisti kita – juokų darbas, o perrašant popierius, dirbant su struktūriniais fondais ir bukai klijuojant direktyvas galima uždirbti begalę pinigų.

Prasidėjo nuosekli sovietinės sistemos restauracija ir reabilitacija naujomis sąlygomis.

Dabar norėčiau padaryti pauzę ir paklibinti raštingų žmonių pasitikėjimą intelektualais, tarsi jie būtų tikrieji, o gal ir vieninteliai „ne marsiečiai“, galintys sutvarkyti valstybinius reikalus. Kad sutvarkyti gali, ir labai veiksmingai, rodo Mindaugo Tamošaičio mokslinės studijos apie Lietuvos intelektualų – rašytojų, menininkų ir visuomenės veikėjų vaidmenį Lietuvą parengiant Sovietų Rusijos okupacijai 1940 metais.

Tiesa, daug svarbiau išstudijuoti aplinkybes, kuriomis likviduotas literatūrinis Trečiasis frontas pakliuvo į komunistinės propagandos nasrus, o inteligentija paskutiniais metais klusniai, lyg užhipnotizuota vykdė Lietuvių draugijos TSRS tautų kultūrai pažinti veiklą, o iš tikrųjų – sudarė idealias sąlygas žvalgybiniam ir komunistų rėmimo darbui šalyje. Kontržvalgybai teliko bejėgiškai stebėti, kaip URM ir VSD pareigūnai kartu su sovietų ambasadoriais kelia tostus už „nekaltą“ kultūrų suartėjimą – vardan galimos naudos ir gerų santykių su kaimyne, manipuliuojančia Lietuvos santykiais su Lenkija.

Scenarijai ir dabar nekeičiami, nes kam keisti tai, kas veikia? Sykiu veikia sentimentai ir ideologija, įsiurbta į pasąmonę mokslų metais, kai formuojasi lemiami jauno žmogaus pasaulėžiūros principai.

Petrograde ir kituose carinės bei prieškarinės Rusijos miestuose priversti įgyti aukštąjį išsilavinimą lietuvių inteligentai, tarp jų draugijos pirmininkas Vincas Krėvė, buvo prijaukinti prie su sovietine tapatinamos „didžiosios rusų kultūros“, todėl be pasipriešinimo prarijo patys ir platino jos propagandines meno parodas ir kino seansus, dažniausiai draudžiamus Lietuvos valdžios (! ).

Liguistas psichologinis fenomenas, kai kurios nors skaitlingos nacijos pasiekimai ir „kultūrinis pranašumas“ taip užvaldo asmenybę, jog jos labui išsižadama savo žemės, kalbos ir istorijos, su ja susitapatinama, yra gerai žinomas. Žavėdamiesi Dostojevskiu ar Čechovu, mūsų intelektualai įkandin sukairėjusios Europos „nepastebėjo“, ką apie Rusijos Kruglodurovus, Šarikovus ir Verchovenskius kalba patys rusų klasikai.

Kita vertus, kodėl žavėtis Čaikovskio muzika turi būti tolygu paklusti jo tėvynėms interesams, gali paaiškinti tik keistai politizuota logika.

Tikras intelektualas labiau už viską vertina asmeninę laisvę, todėl jo fetišizuojamas protas gali nuvažiuoti bėgiais, kurie baigiasi pirminei nuostatai priešingomis loginėmis išvadomis. Intelektualas mažų mažiausiai nepatikimas, nes jis angažuojasi tik sau ir savo vizijai.

Dažnai jis neturi nė elementarios politinės nuovokos. Žinoma, intelektualai gali kurį laiką pabūti su tauta ir ją įkvėpti, kodėl gi ne.

Sigitas Geda įsiminė genialiu aforizmu: „Didelėj tautoj daugiau kvailių“. Tik jis buvo dar ir poetas, turintis kaitrią, neklystančią vidinę intuiciją, sąžinę, o ne ribotas proto galerų darbininkas.

Vadovauti tautai turėtų kiti – praktiški ir vitališki žmonės, gebantys priimti greitus, ryžtingus ir gyvybiškai svarbius sprendimus. Juose turi degti sąžinės, drąsos ir tiesos ugnis.

Vesti tautas veda ne filosofai, bet karžygiai. Tai nepasikeitė nuo antikos laikų.

Mes jų – neturime (jie „neutralizuoti“). Ko verti kai kurie gerbiamų Tomo Venclovos, Leonido Donskio, Kęstučio Girniaus pasisakymai, patarinėjimai politikoje?

Kai pradedama mojuoti lietuviams teisingumo botagu panosėje, matyti narcizinis noras įsiterpti į istorinį diskursą, laviruojant tarp kairuoliškų ir visagalių Vakarų ir „motinos“ Rusijos. Sartriška pozicija.

Aš – filosofas, literatas, mokslininkas, garsenybė, man viskas galima. Net tokia pozicija, kaip JAV ramiai gyvenusio Alberto Einšteino, kuris spaudžiamas panaikino savo parašą po peticija dėl SSRS mokslininkų pasmerkimo.

Gėdinga XX a. istorija, kurios niekas neištrins.

Tačiau Vytauto Radžvilo, Vytauto Rubavičiaus, Vytauto Daujočio, Vlado Terlecko, Algirdo Patacko ir daugelio kitų nepriklausomai mąstančių arba disidentinėje kovoje užsigrūdinusių kovotojų mintys į platesnį, tarptautinį politinį kontekstą neįsileidžiamos. Vien tik Vytauto Landsbergio replikos apie visus be išimties svarbiausius politinius įvykius išlieka tiesos garantu ir tam tikru matu, nes jo, kaip kokio lietuviško Sacharovo, iš medijos taip lengvai neištrinsi.

Ir pagaliau birželį sekė visiškai gėdingas kabinetinių intelektualų akibrokštas – viešas laiškas dėl Juozo Ambrazevičiaus – Brazaičio iškilmingo perlaidojimo valstybės lėšomis. Pasirodė, kad ilgai keltas visuomenės, ypač jaunosios kartos, klausimas dėl gėdingo nesipriešinimo sovietų ir nacių okupacijai buvo sąmoningai neatsakytas, nors atsakymas – esmingai atkuriantis tautos garbę ir orumą – buvo ir yra.

Posovietiniai istorikai ir „intelektualai“ ilgai falsifikavo 1941 metų birželio 23 d. sukilimo ir Laikinosios vyriausybės reikšmę, ją nuolat menkindami ir sąmoningai klaidindami visuomenę, didvyrišką Lietuvos žmonių pastangą išsilaisvinti suplakdami su nacizmu ir antisemitizmu.

Ir šįkart „laiške“ tos datos prasmė – vienintelis to laikotarpio šiaudas, už kurio gali nusigriebti palikuonys – buvo iškreipta. Nesvarbu, kad plika akimi matyti tie patys sovietiniai štampai, kaltinimai fašizmu...

Paleckių gildijos retorika, nepasikeitusi ir šiandien. Ir tai galima vadinti intelektualiniu veiksmu?!

Peršasi antikinė išvada: intelektualas politikoje – nelaimė. Ne visi gali būti sokratais; aristofanais apsimesti žymiai paprasčiau ir naudingiau.

Spausdinta Rašytojų sąjungos leidinyje „Metai“, 2012 Nr. 8-9.