Vienintelis priklausomas tinklalapis Lietuvoje
Žmogaus gyvenimas didžiąja dalimi nulemtas to, kokia buvo jo vaikystė. Visi potyriai yra pirminis šaltinis, kuriuo remdamasis jis vėliau modeliuoja savo asmenybę – patyręs baimę, prievartą, vienatvę ar atvirkščiai, patologinę meilę, sunkiai atranda savąjį Aš, o dažniausiai visą gyvenimą kankinasi kovodamas su baimėmis, priklausomybėmis, taip ir nesukurdamas sau autonomijos, stiprios asmenybės.
Užaugęs stabilioje, palaikančioje, sveikos meilės aplinkoje, žmogus daug lengviau vystosi ir linksta atkartoti gerąsias patirtis. Apie asmenybės vystymąsi ir iš vaikystės jį atsivejančius „baubus“, taip stipriai veikiančius tolesnį gyvenimą, yra rašęs Fritzas Riemannas – genialus vokiečių psichologas ir psichoanalitikas.
Jis išskyrė ir aprašė 4 asmenybių tipus, labai nuosekliai išdėstė, kas lemia vienokios ar kitokios asmenybės formavimąsi ir svarbiausius požymius, kurie padeda pažinti problemą. Štai jo išskirtoms depresiškoms asmenybėms yra būdinga savarankiškumo baimė, jie niekaip negali išsiugdyti orumo, autonomiškumo, išskleisti savojo Aš: „kas neišugdo stipraus savojo Aš, tam reikia stipresnio Aš išorėje kaip atramos, ir kuo jis darosi nuo jos vis labiau priklausomas, tuo silpnesnis lieka pats.
Tačiau kas tampa toks priklausomas, tą nuolat turi persekioti baimė prarasti šią atramą – juk jis visur remiasi kitu, kitam yra delegavę tiek daug, kad be jo manosi nesugebėsiąs gyventi, nes visa jo egzistencija priklauso nuo kito.“
Ar tautos gyvenimas labai skiriasi nuo žmogaus? Tauta išgyvena savus amžiaus tarpsnius, ir jos vaikystė lygiai taip pat gali lemti būsimą likimą.
Lietuviai tikrai buvo prisikapstę bent jau iki sveikos ir sodrios paauglystės vadinamuoju tarpukario laikotarpiu. Tačiau ir vėl – kaip jau daugybę kartų mūsų istorijoje – smūgis per stuburą, ir viskas iš naujo.
Visa pokario generacija – tai vaikystės Lietuva, kurią augino „puikios“ auklės. Patyrusios auklės, sugebėjusios išauginti depresišką tautą, prifarširuotą baimių ir besisukančią lyg voverė rate, nes negali nė trupučio paaugti: „Depresiški žmonės ieško priklausomybės, kuri jiems žada saugumą ; tačiau su priklausomybe didėja praradimo baimė; todėl jie nori laikytis kiek galima arčiau kito ir jau trumpam atsiskyrę reaguoja panika.
Taip atsiranda tipiškas užburtas ratas, kurį galima pralaužti tik pasiryžus tapti savimi, autonomišku subjektu “ (išskirta E. D. ) Šiuose keliuose F. Riemanno sakiniuose kaip ant delno matyti mūsų vaikiškos valstybės situacija.
Pokario vaikai augo beveik nuolat vieni, namuose ir aplinkoje tvyrojo baimė, mokykloje, universitete – individualumą ir savarankiškumą užmušanti ideologija, darbe – baimė, nepasitikėjimas, melas, apgavystės... Sibire atsidūrė darbščiausieji, užsieniuos – gudriausieji, miškuose – drąsiausieji.
Kas auklėjo naująją kartą? Kiek liko vertybinio pamato po jų kojomis?
Tiesą sakant, čia ir yra pagrindinė priežastis – pamato nebuvo. Jokio.
Religija išginta, tikėjimas partija – „pakazuchinis“, bet patogus, šeima – kažkoks fiziologinis vienetas, „ląstelė“. Amžinas jausmas, kad esi garde, kad ir kokia raudona tavo striukė, amžinas jausmas, kad esi kaltas, nes kiekvienas lietuvis kaltas.
Svetimos kalbos ir kultūros dominavimas, lengvoji estrada, pigi dešra, suniveliuota išorė, nuolat palaikomas euforijos fonas... Bet smilkiniuose tvinksėjo – melas, melas, melas...
O tada ir tikrosios depresijos – kas neatsimena „virtuvių inteligentijos“? Diskusijos, ašaros, kumščiai į stalą, degtinė, degtinė, degtinė...
Kokia yra užaugusi pokario karta? Kuo jie maitino savo vaikus?
Buvo visko – atkaklaus ir pro sukąstus dantis iškentėto „nutylėjimo“, ir girtų, išraudotų vakarų apie Vytautą Didįjį, ir "Bitlų", ir išsaugotų „smetoniškų“ knygų. Tačiau tos detalės nepramušė.
Nepramušė vis labiau įsigalinčios prisitaikymo ir susitaikymo dvasios, nepramušė patogumų, „blatų“, susitarimų „ranka ranką plauna“. Nepramušė atsakomybės žlugimo, tam Kitam deleguotų funkcijų („kitam yra delegavę tiek daug, kad be jo manosi nesugebėsią gyventi“), to „garantuoto saugumo“.
Kas neišsiugdo stipraus savo Aš... orumo...
autonomiškumo...
Naująją Lietuvą augino ir ugdė aiškų tikslą turinti auklė, o tiksliau – Motina Partija ir Tėvas-vadas. Motina dėl menkiausios priežasties galėdavo virsti vaikus ryjančia ragana, o tėvo diktatoriškas tonas taip pat neskatino prie jo šlietis. Tokioje šeimoje realybė ir iliuzija gyveno atskirus gyvenimus, bet tikėti iliuzija visada yra maloniau. Ir nostalgija vėliau jaučiama ne kam kitam, o jai – blogį pridengiančiai fantazijų skraistei.
Taip, atsitinka, kad depresiškos asmenybės ir tautos puola į euforiją, ypač, kai yra galimybė pasislėpti minioje, eiti drauge su minia. Tačiau po euforijos – atsitraukimas, apatija, liūdesys...
ir begalinis noras, kad tas Kitas , tas stiprusis Aš išorėje, vėl imtų rūpintis, globoti ir mylėti. Vėl priklausomybės ilgėjimasis.
Greitai perbėgusi iš raudonosios į žvaigždėtąją priklausomybę, ši valstybė, deja, naujajai sąjungai atiteko su visom baimėm ir priklausomybėm. Kitaip tariant, ją įvaikino va tokią – klykiančią ekstazėje, norinčią naujų, „mylinčių“ rankų, naujo stipriojo, Didžiojo Aš, kuris garantuotų saugumą.
Ar galime kalbėti apie pasiryžimą „tapti savimi, autonomišku subjektu“?
Naujas Didysis Aš, kurio globotiniai – gana stabilios, paaugusios, valingos asmenybės, negalėjo žinoti, kad įsivaikino žinduklį. Arba tikėjosi lengvai paauginti ir perauklėti.
Tačiau taip neatsitiko. Dabar įvaikintojai apsimeta, kad naujo šeimos nario palikimas nėra jau toks baisus, o globotinio vaidmenį puikiai įvaldęs naujokas demonstruoja visus chameleoniškus gebėjimus, kad tik įtiktų globėjui.
Iš tiesų, nelabai daug reikėjo adaptuotis – trafaretines frazes mes mokomės greitai, esame įpratę „laikytis raidės“ (net jei tai prieštarauja sveikam protui ir žmogiškumui), patogumo jausmo, kurį garantuoja pataikavimas kažkam, mes taip pat nelinkę atsisakyti, religiją irgi galime suvaidinti (jei palygintume deklaravusius priklausymą bažnyčiai ir realų „katalikišką“ elgesį, disproporcija rėžtų akį). Toks vaikiškas atsidavimas ir baimė prarasti globėją skatina bet kokio lygio nusižeminimą.
Lietuviai sako: „pripratimas – blogiau prigimimo“. Mūsų įpročiai ir mūsų apsimestinė gerovė gyvena su mumis toliau.
Niekas niekur nedingsta. Jau lyg ir ne vaikai pagal fizinį amžių, bet pagal elgesį – kenčiantys dėl to sukimosi amžinajame priklausomybių rate vaikai, niekaip nesugebėję savyje išugdyti orių, nepriklausomų, savarankiškų Aš, tarsi netyčia, bet vis stipriau tempia virvelę į jiems pažįstamą erdvę.
Nostalgiškai prisimindami pirmąjį globėją. Ir vis daugiau ryškėja to ilgesio ženklų – melo, apgavysčių, pigios dešros, baimės, diktatūros, ideologijos, tarnavimo raidei, svetimos kalbos ir kultūros dominavimo, lengvosios estrados, suniveliuotos globalios išorės, nuolat palaikomos euforijos fono...
Tik virtuvių inteligentijos nebeliko, na, beveik nebeliko... O va tvora atviresnė tiems, kurie nebegali ištverti melo, melo, melo...
Kai vaikai bijo prarasti kontrolę, jie pradeda šantažuoti arba pulti. Ar ne tokioje situacijoje dabar yra atsidūrusi ta vaikiškoji Lietuva, kuri bijo prarasti kontrolę, nes ėmė rastis brandesnių asmenybių, išaugusių sauskelnes, perskaičiusių Konstituciją, iš esmės pramokusių pilietiškumo pradžiamokslį, turinčių šiokį tokį stuburą ir orumo pojūtį?
Ar „pripratimo“, kurio neįmanoma išoperuoti, konvulsijos netemdo pačių kontroliuojančiųjų dangaus, kai melo tapetai pleišėja, bet vėl ir vėl verdamas glitus krakmolo mišinys, vėl ir vėl klijuojami tų pačių ornamentų, tik kitokių spalvų apmušalai ant butaforinių nepriklausomybės sienų? Išsiugdyti Aš ir pradėti augti galima tik suvokus, kad galų gale mes kiekvienas esame atskiri, savarankiški ir atsakome už savo veiksmus.
Valstybė, kuri mėgaujasi tuo, jog yra prižiūrima ir globojama, valstybė, kurios gyvenime Dievas tėra „pakazucha“ ir atsimušinėjimo skydas, valstybė, kuriai jos pačios piliečiai tampa kliūtimi ir trukdo išlaikyti prisitaikėliškumo toną, kuri pati ryja savo praregėjusius vaikus, valstybė, kuri muša ir persekioja beginklius, nepaiso savo pačios aukščiausio įstatymo, valstybė, kuri skatina savo tautą migruoti, žudytis, negerbti valstybingumo – tokia valstybė nebeturi vėliavos. Visos jos vėliavos yra nuleistos.
„Ir aš tikrai myliu Lietuvą“, – dainuoja Marijonas. Ir jam pritaria keliasdešimt tūkstančių balsų.
Ne tie, raudonais marškinėliais ant pajūrio smėlio, mėginantys maodzedunišku masiškumu ir jaunimo mylimo atlikėjo populiarumu pavergti rinkėjų širdis. Ir ne tie, kregždučių boingais atakuojantys savo elektorato sąžinę.
Ir ne tie, kuriems pirmiausia – žmogus (pamiršę pridurti, kad ne Lietuvos). Ir net ne tie, kurie žino, kaip.
Visai kiti balsai kyla. Balsai tų, kurie nepažino savo vaikus ryjančios motinos ir dar nespėjo atsiduoti naujojo globėjo malonėms, žadančioms visišką laisvę ir...
privalomąsias direktyvas.
Ir tų kelių tūkstančių rankose yra vėliava. Raudoname fone baltas žirgas ir baltas raitelis.
Ir jie tikrai myli Lietuvą. Ne tą, vaikišką, inkščiančią, trokštančią priklausomybės nuo stipresniojo, ne tą, iš nevilties prisigėrusią ir nulūžusią su naivia ašara aky, ne tą, sergančią neapykanta saviems, neišaugusią vergo marškinėlių ir save pardavusią.
O myli iš tiesų laisvą ir orią, išdidžią ir brandžią, vienintelę tokią. Tai jų rankose yra senoji tautos kalba ir kultūra, tikras tikėjimas ir padorumo kodeksai.
Tai jų taip išsigando vaikiškoji, priklausomoji Lietuva, desperatiškai dar vaidinanti, kad kontroliuoja situaciją, desperatiškai vieną melą dengdama kitu, šautuvo buože daužanti beginklius savo žmones, kūdikiškai drebanti prieš žodį tiesos . Šitos valstybės vėliavos jau nebekyla.
Ar pakils tikroji, išsaugotoji? Tai priklauso nuo mūsų.
Nuo tų, kurie neklausia, kaip maži vaikai – o ką daryti? Bet augina savąjį Aš ir veikia brandžiosios Lietuvos atkūrimo darbų lauke.
Komentarai (54)
Tinklapio redakcija vieną kartą turėtų užblokuoti tą Dalę Butkevičienę. Idiotiška, kad ji net Erikos straipsnį teršia.
Va, lietuvos rusai, svedai, lenkai, net bulbasiai pasako visa tiesa apie sita teritorija... Ieva Simonaityte parase - Jei lietuviai taps nepriklausomi jie taip engs viens kita kaip jogs svetimas ju neenge..
ar tik nebus ,čia 43 komentatorius / ir ne tik jis/, radęs kur šuo pakastas? Manau moterytės įžvalga - teisinga. Mes jau neturim savo valdžios nuo krikščionybės įvedimo . Todėk ir baigiam susinaikint , nors formaliai nepriklausomi. Kažkur giliai lietuvio samonėj vis kyla prieštara, kad mums uždėtas kažkoks kapišonas ant galvos neleidžiantis atsitiesti.
Tau skauda, kad tiek neteisybės, baimių, bestuburiškumo, dviveidysčių ir kitokio marazmo yra mūsų Tėvynėje. Ir man skauda, ir dar daugeliui, daugeliui skauda. Tik mes nemokame taip taikliai, taip laiku, taip jautriai visa tą apsakyti ir aprašyti. O Tu gali. Reiškia, tai Tavo pareiga, priedermė ir auka Tėvynei. Tokie žodžiai nedingsta. Jei nors vienas, perskaitęs Tavo straipsnį suras savo AŠ, tai jau labai daug.
Šaunuolė,Erika. Kalbėk garsiau.
Būtinai eikite į politiką.
Lietuvai prasideda nuo Tėviškės.Nuo to mažo lopinėlio,kuriame prabėgo vaikystė...
Ačiū. Puikiai išanalizuota tai kas yra. Kyla klausimas kaip eiti toliau? Mano nuomone sąvoką "Lietuva - valstybė" keisti į sąvoką "Lietuva - Tėvynė". Tai Tėvonija ir jau nebeišeina negerbti, nemylėti Tėvonijos. Ir nebeišeina nejausti asmeninės atsakomybės už Tėvoniją. Negerbiant Tėvonijos iš karto suvokiamas savigarbos praradimas. Gal tada kitomis spalvomis save pamatytų šūkaliotojai "Kokia čia Lietuva!? Kokia anokia čia valstybė!?". Iš valstybės kažkaip keistai dauguma tikisi gauti. O Tėvonija jau reikia rūpintis - duoti jai.
Labai ačių už šį rašinį. Visškai sutinku su jame išsakytomis mintimis.
Šiaip tai, astrologas ir psichiatras F. Riemmanas rašė ne apie 4 asmenybių tipus, o apie keturias asmenybės sutrikimo formas, kurias suskirstė į šizofreniją, depresiją, suvaržymą ir isteriją. Maža to, rašydamas apie psichikos sutrikimus, rėmėsi, pagrinde, astrologija. Jei kalbėti apie asmenybes, tai vargu ar ji pasiduoda kokiai nors klasifikacijai, nes ji individuali. Skirstyti galima, nebent, žmones, o ne asmenybes, kurių atsirastų ne daugiau kaip dvi rūšys: tie, kurie valdo ir tie, kurie yra valdomi. Visi kiti tampa — procesų pagalbine medžiaga: pokario miškams, sibiro lageriams, kariotiškėms, airijoms it t. t. O vėliavos tėra tik simboliai, valdovo simboliai. Bet koks „vėliavnešys“, „trimitininkas“ ar „būgnininkas“, drąsiai išėjęs į gatvę, bus tik eilinis vasmiorkinas, už kurio stovi tas, kuris valdo.
Sveikinu, miela Erika! Jei leidžiate- pasirašau šalia...:)
lietuvos rusas pasakė, ką jam jaunystėje kalbėjo jo motina. Ji jam sakė, kad didžiausia lietuvių problema - valdžia, o tiksliau - jos - t. y. tikros valdžios nebuvimas. Jei pamąstytume iš praeities perspektyvų - suprastume, kad tikroji valdžia degradavo kone staiga, kai tik Lietuvoje buvo įvesta krikščionybė. Nuo tada "sava" valdžia, kaip ir dabartinės partijos dėl lovio, pradėjo tarpusavyje pjautis lyg pasiutę šunys, žudyti vienas kitą dėl karališko sosto, "sodinti" savo tautiečius bajorus ant kuolų, malšinti sukilimus, tremti į sibirus, medžioti pokario rezistentus, ir visą laiką kvailinti žmones, patys budami banditiškos prigimties. Dora ir tiesa tokiems nežinomi ir nesuprantami dalykai. Tai ne mano įžvalga - mano tik komentaras. O šią įžvalgą pasakė sena moterytė-lietuvos rusė, kurios žvilgsnis į lietuvių tautos problemas yra lyg stebėtojo - reiškia kur kas objektyvesnis, teisingesnis. O mūsų - lietuvių - išvedžiojimai, "kodėl yra taip, kaip yra" yra labai subjektyvūs ir lengvai kas antrą-trečia sakinį kontrargumentuojami.
papročių ir tradicijų savo kasdieniniame gyvenime. Pamažu pradedu suprasti,kad tai ne tik kultūros namų ar muziejų reikalas,bet kiekvieno... tai padeda gyventi. Čia užkoduota dvasinė ir fizinė sveikata. O dar tikėjimas... Juk prieškary bažnyčia paruošdavo žmones gyvenimui. Žmonės žinojo,kada linksmintis,dirbti ar ilsėtis. Jie to LAIKĖSI... O dabar bandome patys gyventi iš prekybos centrų,vartoti ir pajutome,kad labai sergame tiek fiziškai,tiek dvasiškai. Užaugsime,tikiu,kad užaugsime.... Autorės straipsnis tikslus ir savalaikis. Bet reikia suvažiavimo,kuris padėtų skleisti tokias žinias žmonėms.
ACIU , tikrai mes ipratom vardinti blogybes "toj"Lietuvoj , sakom "ka mes galim padaryti"... betgi tai musu Lietuva . turim suvokti , kad TIK ME IR GALIM DARYTI IR PADARYTI , KA LIETUVOJE BUTU GERA GYVENTI . tokie straipsniai privercia analizuoti , galvoti , skatina veikti . lauksim dar .
dėkoju gerb. Erikai, taip stipru ir kartu taip trapu...kiekvienas žodis tiek daug sveria ir tiek jais pasakyta, jog Tiesa pradeda skambėti, gausti, aidėti...
Jeigu tai straipsnis skirtas Chruščiovo kukurūzų vaikams - puikus. Man kaip pokario vaikui - ne. Kiek man metų? Romėnai turėjo tik keletą pagalėlių metams skaičiuoti, tad juos tuos kelis išmintingai dėliojant buvo amžiai sukurti. Pvz: I-vienas, II-du, du sukryžiavus X jau Dešimt, vienas iš kairės IV -keturi, vienas iš dežnės VI- šeši. Tad aš ne iš Romėnų amžiaus, o pokario. Visos tautos į Valstybės kultūrą žiūri kaip gerbiami ir laidojami mirusieji. Į Europos Sąjungos paveldą iš Lietuvos yra įtrauktos laidotuvių apeigos iš Alytaus rajono. Tad kai pokario laikais mes vaikai matėme kaip daugiabučiuose buvo šarvojami mirę kaimynai ir kiti kaimynai net nerakindami durų ir spintų užleisdavo kambarius giesmininkams ir giminių nakvynei, kaip nuo asfalto, per kelis aukštus laiptinių nuklodavo eglišakiais, kad surastum velionį, niekas nesipiktino trijų dienų laiptinių šurmuliu, gedulu ir neskubėjo gal gyvą ( internetas parodė iš lavoninės išėjusią mirusiąją ) palaidoti. Pabandyk šiandieną taip pagerbti mirusįjį? Laidotuvėms ir vestuvėms buvo iskirtas užsakymo stalas, ant kurio vadinamos "šlapios dešros" nereikėjo dėti. Iš darbo atleisdavo trims dienoms. Užmokesčio nenuskaičiuodavo. (Ne apie bolševikinę ideologiją "suku", o apie iš darbščios, nevagiančios, Tėvynę mylinčios kartos paveldėtą kultūrą ir tiesą, pokario vaikas, nes kai per pamoką mokytojas prievarta užrišdavo pionieriaus kaklaryšį, tai per pertrauką jis atsidurdavo ant mokytojo staliuko ir visai nereikėjo žiniasklaidos moralų. Ne pokario vaikai dabar emigruoja o pagimdyti ( "nedagimdyti") Sąjūdžio.
mintys.Taip ir bus.Keliamės ir augame.Gal Laisvės Sąjūdžio suvažiavimą?Gal Laisvės radiją ir televiziją?
Gerai parašyta, ačiū autorei! Dabartinė mūsų apgailėtina padėtis yra to sovietinio komunistinio valdymo pasekmė, kada buvo mūsų tautos žiedas fiziškai sunaikintas, o likusieji dvasiškai nuskurdinti. Betgi, manau, buvo istorinė klaida, kad komunistai ir koloborantai buvo įleisti į pačias aukščiausias valdžios viršūnes, ko pasėkoje dabar, atrodo, kad galutinai mus užvaldė kažkas panašaus į tą patį stribyną ir jį lydintį iškrypymą. O ir obuoliai netoli nuo obels nuriedėjo, o kartais net ir toliau nusirideno. Darosi tikrai nejauku ir nesaugu, ypač kai matome pesekiojamus žmones už nekaltus taikius susibūrimus, už tiesos ir teisingumo siekius. Kartais darosi baugu. Bet tikiuosi, kad sąžiningi, mąstantys, patriotiškai nusiteikę ir neabejingi Lietuvos likimui žmonės susiburs ir pasakys savo tvirtą žodį...
Karti tiesa. Į valdžią atėjo vidutinybės, siekiančios tik naudos sau po tų skurdokų metų – sovietmečio. Tik panoro visko daug ir iš karto. Ir tokie dabar valdžioje.
nu nesamonių krūvą prirašei, iš traukei, kad autorė teisina lietuvius. autorė labai tiksliai sugrupavo visus lietuvius:''Sibire atsidūrė darbščiausieji, užsieniuos – gudriausieji, miškuose – drąsiausieji.'' ir dar pridėčiau tokie kaip jūs, išdavėte tėvų idealus įstojote į spaliukus, tai reikėjot stot į komsamolą...
Nors AUTORE IR pripazinta LITERATE,bet NEMANAU,KAD BUTINA KVAILELI LIETUVI TEISINTI,kaip jis drebejo tarybiniais metais mokykloje,KAIP BAIGES MOKSLUS PRISIKAKODAVO I KELNAITES(apsivogdamas,drauga isduodamas,naudos ,pavydo vejamas)Mano tevas 1942-1952m. Maskvos KGB kalejime saziningai atsedejo. Stalinas,deja,jo nepakase. Tik pavydus alkoholizuoti,kaimynai darbo bite(9vaikai,bei tik 3ha zemes)issiunte ,kaip LIAUDIES PRIESA is Vilniaus i Maskva. grizes toliau ejo tevas i baznycia,tarnaudovo misiose. Mama irgi lanke baznycia. Istojusi i spaliukus as nustojau beveik lankyti baznycia,taciau jokios nemalones nejauciau,nors ir nebuvau KP nare,bet visada 2 aukstosiose mokyklose gaudavau stipendija IR NIEKADA NEBUVAU DISKRIMINUOJAMA. ASMENISKAI MANAU,LIETUVIAI,KAIP TAUTA PRADEJO DAUGELIS PUTI NUO TU LAIKU (13 amzius),KAI BEDOJE PALIKO SAVO BROLIUS PRUSUS IR LEIDO VOKIECIU GENTIMS VISISKAI SUVALGYTI. Kodel jie taip pasielge? Cia ir mes turime panasiai. NUSTOKIM PAGALAU KALTINTI TARYBINIUS LAIKUS. Bukim saviems,bei sau PAKANKAMAI OBJEKTYVUS.
Visos strėlės į dešimtuką.
Straipsnyje yra racijos tik gal kiek per daug fataliskas. Gal ne tiek ir mazai butu tu veliava kelianciu, jei atsirastu budas jiems apsijungti. Ar ne cia siuo metu didziausia problema? Be to reiktu atkreipti demesi, kad per visa nepriklausomybes laikotarpi visi galintys buti potencialiais lyderiais ir tautos vienytojais tuoj pat sistemiskai budavo apdergiami, kompromituojami, ju atzvilgiu prikuriama anegdotu ir t. t. Tai kaip sukurti ta erdve, kurioje veliavos nesejai jungtusi?
Isivaizduokime ,kad musu vaikyste nors ir uzsitesusi ,bet prasminga . Mes islikome ,ir tai labai daug . Siuo atveju as jau komentuoju pasekmes ,nes apie priezastis kiekvienas musu Tautos "mazas vaikas" turejo progos susimastyti per ne trumpa musu issilaisvinimo laika ,juk jau 20 ir daugiau metu kaip gauname tesingos saviauklos literatura ,kai galime laisvai pamatyti ir pazinti teisinga pasauli ir palyginti save jame . Laikas patiems save auginti ,ir uztenka ieskoti kaltu . As manau ,kad nera skirtumo kokiame amziaus tarpsnyje esame ,svarbu ,kad islikome,svarbu ,kad vertybes musu sirdyse ,na ir kas ,kad prievartauti ,kankinti ,niekinti. Tokie zmones vystosi leciau ,bet kancia daugeli islaisvina ir sustiprina ilgam." ATSIVERSKIME IR TAPKIME VAIKAIS"-tai Kristaus zodziai. Pradekime analizuoti pasekmes ir is ju daryti isvadas ,tai gali ir sugeba net ir kudykiai . Su pagarba Jolanta.
pagarba jums autore,reikia kuo daugiau tokių straipsnių,gal kas galit perkelt į pašvinkusį ''lietuvos rytą'',gal nors vieną kitą sujaudins.
tas sustiprina. Prisikelsime kaip FENIKSAS iš pelenų,taip mes išlysime iš pelkės dumblo kur buvome įmurdyti,bet nesupuvome.
Valdžiažmogiams turbūt naudingi tokie individai,kuriuos rodo per LNK,,24val".
Kaip graziai viskas aprasyta.Kad daugiau tokiu budinanciu straipsniu butu.Po sio straipsnio tapau kazkaip pakyletas,tarytum atrodo,kad visas melas sulauks atpildo,vienu zodziu atsirado daugiau vilties,kad galime buti laisvi.Aisku priklauso nuo musu,juk musu vistiek yra nemaza dalis.ACIU ERIKAI.
Ačiū autorei, permečiau akimis ir įsimečiau į adresyną, kad nenusimestų, turėdamas laiko perskaitysiu normaliai.
aš gerb. Eriką reitingavau rinkimuose, sėkmės Jums.
Puikus straipsnis, ačiū autorei. Lietuva pradeda busti kaip atgimimo laikais. Tiesos žodis -atgaiva sielai. Būtina, kad šis straipsnis ir kiti tokio lygio straipsniai būtų prieinami visai Lietuvai. Būtinas TIESOS ŽMONIŲ žodis TV laidose, visoje žiniasklaidoje. Atsimenat, kaip laukdavom tiesos žodžio prieš 22 metus. Tas budino Lietuvą, teikė stiprybės ir tikėjimo. Dabar susidariusi tikrai paradoksali situacija: sovietmečio demagogiją nugalėjom, o dabartinei purvasklaidai pralaimim. Tie, kurie aukščiausiuoju lygiu ,,slaptai'' valdo pasaulį, savo manifestuose atvirai paskelbė:,,Mes paversime jūsų sūnus čiulpikais, mes padarysime jūsų dukras kekšėmis.' ' Atrodo, totali nesąmonė, bet ar tikrai nesąmonė? Demoralizuotus valdyti lengviau. Kuris ten pasakė: žiūrėk, kam naudingas rezultatas, ir žinosi, kas užsakovas. Neatmetam sveiko didžiosios tautos dalies proto ir sveikos moralės, bet juk svarbus kiekvienas lietuvis. Kiek galima leisti, kad nuolat būtų sukuriama pelkės aplinka, iš kurios dalis išsikapsto, o kita nugrimzta. Kiek galima leistis, kad maitintų nuodais, ir išliktų tie, kurie išsiugdė atsparumą. Žinoma, galima neskaityti ir nežiūrėti purvasklaidos, bet to ne gana. Laikas išsireikalauti GERBTI įstatymus, garantuojančius žodžio laisvę. O ŽODIS, kaip žinia, ne purvas. Dabar melas turi ruporus ir tribūnas, palaikomas valstybės, o tiesa skleidžiama tik per privačias, teisėtvarkos persekiojamas iniciatyvas. Vadinasi, melas proteguojamas ir mokamas honoraras, o tiesai taikoma cenzūra ir skiriamos baudos. Akivaizdu, kad pažeistos Lietuvos teisės. Valstybė užvaldyta. Tą mato visi mąstantys sąžiningi piliečiai. Žodynas aiškina žodžio - necenzūrinis - reikšmę: netinkamas viešai pasakoti, nepadorus. Bet būtent melas pasakojamas viešai ir nuolatos. Akivaizdu - tiesa cenzūruojama. Pažeidžiama žodžio laisvė. Argi lietrytis neprivalo, argi privačios TV neprivalo gerbti žodžio laisvę? Net tabako gamintojai privalo ant savo gaminių užrašyti: RŪKYMAS ŽUDO, o jie, imantys į nelaisvę ir žudantys infantiliųjų protus, nieko neprivalo? Įvedė cenzūrą (ŠIAIS LAIKAIS) ir vsio zakono? Todėl būtina išreikalauti, kad nedelsiant šis E. DRUNGYTĖS straipsnis ir kiti TIESOS reikalaujančių autorių straipsniai būtų prieinami visiems Lietuvos piliečiams. PRIVALOMAI. Užtenka vieną kartą leisti tyčiotis, kvailinti ir leisti nesilaikyti įstatymų, ginančių viešąjį interesą. Antoniminė žodžio melas sąvoka yra tiesa. Teisė į tiesą yra prigimtinė teisė. O savo teises privalu ginti. Tai kiekvieno piliečio prievolė, o SEIMO pareiga.
supurte is vidaus
Man tai idomu, ka galvoja musu valdziazmogiai, skaitydami tokius staripsnius ( o p.Erikos straipsnis is viso JEGA!)?Nejaugi jie nemato, kad zmones ir vel bunda, kad jau gana, jau prisikentejo?Ar dar ilgai vaidins teisuolius?
ACIU!
Dabar svarbiausiai gelbėti vaikus,jaunąją kartą,kad Lietuvos ateitis butų šviesesnė.Labai daug vaikų yra paprasčiausiai luošinami.Čia yra labai svarbus dalykas,galvojant apie geresnę Lietuvą.Aču autorei.
nuostabiajai Erikai
ritasi, skaitant, o kaip norisi, kad vis daugiau tokių drąsių autorių rastųsi. Reikia jau budinti Lietuvą, nes ,,narsieji'' vyrai pradėjo visai vaikiškus žaidimus - vaikus persekioti ir jų mamas teisti, kad jie nori tiesos. Kažkokia žiema užėjo ant Lietuvos, kaip to Oskaro Waildo pasakoje ,,Milžino sode'', kur ėmė mažas berniukas ir prabudino milžino jausmus.
straipsnis, skatinantis suprasti ir matyti Lietuvą kitaip.
Ačiū autorei už gilesnę analizę.
Ačiū, Erika. Jūsų TIESOS žodis apie mūsų niūrią ir neapibrėžtą nūdieną, tiesiog praskaidrino sielą iš pačio ryto! Sveikinu Jus su Jūsų Gimtadieniu, kuris bus rytoj. Linkiu Jums dvasios stiprybė ir sveikatos kovoje už TIESĄ!.
Ačiū Erikai už sparnuotą, puikų mūsų tikrovės įvertinimą. Tikiu, kad pakilsime, išbrisime iš dabartinio liūno. Tai nuo mūsų kiekvieno priklauso
Tiksli analizė. Komunistai žinojo ką daro - sunaikino Dievą lietuvio širdyse. Dabar naikina artimo meilę - diegia rusišką-gyvulišką mentalitetą - stipresniojo teisę. Bet atsigaus lietuviai, suras tikras vertybes - tuom neabejokim....
dėkui už budinimą, skatinimą tvirtėti ir tobulėti; ačiū už bandymą rasti nuvalstybėjimo dalines priežastis - jos įtikinamos. Džiaugiamės, kad radosi rankos ir galvos pakeliančios svyrančią vėliavą, didžiuojamės jais. Melo rūkas veikia trikdančiai ir migdančiai, bet tikiu, prabusime, nes šaukia LAISVĖ.
Būtina išsaugoti brangią Lietuvos vėliavą, o ne atiduoti ją sutrypti gangsteriams, kaip tai buvo padaryta Garliavoje, kai ginkluoti iki ausų plieniniai Lietuvos žudikai pagrobė klykiančią mergaitę, kai buvo dusinami ir stumdomi tremtiniai ir visai nekalti žmonės, trypiamas šventas raštas, niekinamas šventas kryžius, su buožėmis daužoma į vyriškus organus ar tai nepanašu, kad Lietuvos smogikai susidorojo su savo tauta taikos metu brutaliausiais ginklais, sambisto smūgiais į neliečiamybę turinčią teisėją, susidorojimas su jos senais tėvais, jos namų griovimas su durų ir langų daužymais, su raudonosios anstolės ir vaikų teisių išgamomis buvo įvykdytas didžiulis nusikaltimas valstybės vardu. Tai matė visas pasaulis ir tai Lietuvai BUS ATSEIKĖTA UŽ ŽMOGAUS TEISĖS PAŽEIDIMUS vadovaujant prezidentei Grybauskaitei. Toks Lietuvos žmonių paniekinimas ir susidorojimas yra baisiau nei Sibiro kančios, tokios Nepriklauomos Lietuvos mes nesitikėjome, o ją tokią padarė nupušusi Lietuvos valdžia.
Autorė nutyli, kad ta ,,vaikiška" Lietuva , tai viso labo valdžią atgavusi čekistinė nomenklatūra, politrukai ir stribai. Jų nemažai, bet vistik mažuma. Normalių žmonių, nepaisant komunistinio smurto metų yra bent jau ne mažiau. O dauguma, kaip ir visada sunkmečiu stengiasi tiesiog išgyventi. O sunkmetis yra ne tik ir ne tiek pinigine prasme, o psichologine. Prieš tautą vykdomas psichologinis smurtas, ir visi tai jei ne supranta, tai bent jaučia. Užtektų čekistinį pogrindį nuo valdžios nustumti, ir pamatytume, kad pacientas spėriai sveiksta. Mano asmenine nuomone, lietuviai yra žymiai stipresni už latvius ir gal net ir už estus. Taip, dabar mus muša. Bet tai nereiškia, kad muš amžinai. Dėl vėliavos - Trispalvė iš tikro yra tiek pat sena, jei ne senesnė už Vytį - Violeta Rutkauskienė. Mūsų trispalvė: šis tas ir kai kas daugiau (http://www. balsas. lt/naujiena/235626/musu-trispalve-sis-tas-ir-kai-kas-daugiau-i/rubrika:naujienos-lietuva). Aplinkinės tautos senesnių neturi, daugelio tik šimto ar pusantro metų senumo ir daugeliui tai netrukdo gyventi padoriau už mus. Užuot menkinę savo tautą, iesiog rūpinkimės seniais, ugdykim save, visom jėgom padėkim mokytis ir šviestis jaunuomenei ir vieną dieną nusikratysim čekistinio voratinklio.
taikliai parašyta
straipsnis, puikios, teisingos mintys. Pagarba autorei. Daugiau tokių straipsnių, gal ims būsti Lietuva.
Panasioj padety atsidure-dar Latvija ir Estija.Visi vaikai uzauga skirtingi ?
+++++ teisingu keliu einat
Ačiū gerb. Erika. Pritariu.
Šaunios mintys.
Super.Bravo.Ačiū.
mes privalome ta veliava issaugoti. Laisvos Lietuvos veliava!
jėga