Metų įvykiai – politiniai virsmai(17)

Seimo rinkimai be konkurencijos yra svarbiausias 2012 metų politinis įvykis Lietuvoje.

Pirmiausia todėl, kad jis lėmė esminį valdžios pasikeitimą – po dešiniųjų valdymo tradiciškai sugrįžo kairieji. Per 23 metus rinkimų sūpynės „dešinė – kairė“ buvo sustojusios tik 2004-aisiais, kai a.

a. Algirdas Brazauskas liko vadovauti vyriausybei ir po rinkimų.

Tiesa, tuomet jo vedami socialdemokratai Seimo rinkimuose taip pat stiprokai „nukraujavo“, gavę tik pusę turėtų balsų (20 proc. ) ir pergalę (30 proc. ) užleidę naujai susikūrusiai Darbo partijai.

Lietuviai vieninteliai iš trijų Baltijos valstybių per rinkimus pakeitė savo „krizės premjerą“, nes tiek estų dešiniesiems atstovaujantis Andrus Ansipas, tiek latvių Valdis Dombrovskis liko vadovauti vyriausybėms antrai kadencijai. Priežasčių lietuviškam išskirtinumui rasim ne vieną, bet pagrindinės turbūt būtų šios: latviai ir estai palaikė savo premjerus, nes juos vertė vienytis baimė dėl vietinių rusų politinės įtakos (tuo tarpu Lietuvos dešinieji savo rinkimų kovą nutaikė ne prieš vietos ruso vadovaujamą Darbo partiją, bet prieš disidentų remiamą „Drąsos kelią“), A. Ansipas ir V. Dombrovskis krizės metu buvo populiaresni už Andrių Kubilių, nes draugiškiau bendravo su savo piliečiais, galiausiai Estija ir net Latvija iš krizės išbrido su gerokai mažesnėmis skolomis ir palūkanomis nei Lietuva.

Tiesa, A. Kubiliaus vadovaujama Tėvynės sąjunga rinkimuose prarado ne tiek jau daug – šeštadalį (40 tūkst. ) balsų – taip, matyt, rinkėjai įvertino svarbų Lietuvai įvykį – vieną sparčiausiai ES augančią ekonomiką, o Liberalų sąjūdis netgi trečdaliu (40 tūkst. ) padidino savo šalininkų gretas.

Tačiau iš kito dešiniosios koalicijos partnerio – A. Valinsko „Tautos prisikėlimo“ ir A. Čapliko LiCS santuokos liko visiškas šnipštas: iš bendrų 253 tūkstančių balsų beliko politinėje rinkoje bevertis dešimtadalis.

Taigi šiais rinkimais dešiniesiems buvo suduotas panašus smūgis, kaip ir 2000-aisiais: tuomet atskirai dalyvavusių konservatorių ir krikdemų balsų bendra suma buvo 170 tūkst. (G. Vagnoriaus partija gavo dar 30 tūkst.), o šiemet dalyvaudami kartu konservatoriai ir krikdemai surinko 200 tūkstančių ir nuo 2000 metų fiasko išsigelbėjo tik todėl, kad balsai pateko į bendrą taupyklę.

Tėvynės sąjunga ir visų rūšių liberalai per šiuos rinkimus bendrai nesukrapštė net 400 tūkstančių, o socialdemokratai su darbiečiais kartu surinko gerokai per 500 tūkstančių balsų, o kur dar beveik 200 tūkstančių „tvarkiečių“ ir lenkų (rusų) balsų.

Tad žvelgiant į dvidešimt pirmo amžiaus rinkimų rezultatus galima pranašauti, jog jei kairiųjų vyriausybei pasiseks įgyvendinti bent dalį savo minimaliausių pažadų, kairieji turi labai daug galimybių ir vėl valdyti dvi kadencijas iš eilės. Nebent pasaulį vėl ištiktų rimta krizė ar kas nors esmingai keistųsi (kuo labai sunku patikėti) dešiniajame sparne.

Ir toks pranašavimas paremtas ne būrimu iš Kūčių vakaro vaško ar kavos tirščių, bet skaičiais iš gyvenimo: 2000-iais kairieji bendrai gavo apie 800 tūkst. , 2004-iais – per 700 tūkst.

, 2008-iais – apie 500 tūkst. , o 2012-iais – vėl per 700 tūkst.

balsų. Taigi, pastarieji Seimo rinkimai patvirtino, kad kairieji turi apie 700 tūkst.

balsų, o dešinieji bene perpus mažiau – nesutelkia net 400 tūkst. , tad sugrįžti į valdžią 2008 metais jiems pavyko greičiau atsitiktinai, nei dėsningai – pasinaudojant nubyrėjusiais 200 tūkst.

kairiųjų balsų, kurie atiteko A. Valinsko sukurtai artistų partijai.

Iš čia ir išvada – dvipartinės sistemos kūrimas Lietuvoje yra daug naudingesnis kairiesiems nei dešiniesiems, kurie naiviai tikisi, kad politinės sūpynės – nesibaigiantis lietuviškas procesas.

Šie skaičiai, atspindintys lietuvių pažiūras, nėra gera žinia ir įtakingiausiai 2012 metų politikei – Prezidentei Daliai Grybauskaitei, kurios mažėjantį populiarumą ir įtaką taip pat galima laikyti svarbiu šių metų politiniu įvykiu. Svarbu todėl, kad dar prieš pusmetį atrodė, jog ji neturi jokių varžovų 2014 metais vyksiančiuose Prezidento rinkimuose, o štai šiandien galim drąsiai pranašauti, kad jei rinkimai vyktų rytoj ir valdančiai kairiųjų daugumai juose vieningai atstovautų A. Butkevičius, jis greičiausiai ir būtų nugalėtojas.

Paradoksas – D. Grybauskaitės populiarumas atsilaikė per sudėtingiausią krizės laikotarpį ir pradėjo kristi atsigaunant ekonomikai.

Pirmojo rimto politinio smūgio ji sulaukė pavasarį, kai ėmėsi tiesiogiai vadovauti vidaus reikalų ministrui, reikalaudama atleisti per daug savarankiškus Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovus, ir šiuo klausimu susikirto su dešiniųjų premjeru. Per šią istoriją ji prarado apie dešimt nuošimčių pasitikėjimo – tikėtina, daugiau dešiniųjų pažiūrų rinkėjų.

Tačiau dar stipresnio kritimo, šįkart nulemto kairiųjų rinkėjų, D. Grybauskaitė sulaukė iškart po Seimo rinkimų, kai pabandė neleisti į valdžią Darbo partijos, o kartu su ja ir visos kairiųjų koalicijos.

Rezultatas – pagal palankius ir nepalankius balsus ji jau antra po premjero A. Butkevičiaus, ir po tokio kritimo jai gali tik pakenkti vieši graudenimai, jog prieš Prezidentę susivienijo „visi politiniai ir finansiniai sukčiai” (suprask, kairiųjų rinkėjai), ar tolesnis apsimetimas, kad ji, būdama pagrindinė valstybės politikė, vis dar nepriklauso politikų gretoms – nėra viena iš tų blogučių.

Bet liūdniausia, kad su šiais metais Prezidentės bėdos nesibaigs: artėjant rinkimams D. Grybauskaitės laukia dar bent viena skausminga akistata su dešiniaisiais rinkėjais – šįkart dėl jos kolaboravimo okupacijos ir net nepriklausomybės metu, ir su kairiaisiais dėl naujos atominės elektrinės statybos – svarbiausio konservatorių rinkimų arkliuko.

Prezidentė D. Grybauskaitė, iškart po referendumo – taip pat labai svarbaus 2012 metų įvykio – bandžiusi paneigti labai aiškią daugumos balsavusiųjų nuostatą prieš naują atominę elektrinę, prieš pat šv. Kalėdas pradėjo trauktis pareikšdama, jog „aš viena nestumsiu atominės, nė viena partija kokia nors neturi stumti, tokį apsisprendimą turime visi priimti kartu su žmonėmis. Ne tiktai politikai, visi“.

Tai jau akivaizdus vienasmeniškai besitvarkančios politikės susitaikymas su savo įtakos mažėjimu, bet kartu ir labai gražus naujametis politinis palinkėjimas – svarbiausius sprendimus priimti visiems kartu.

Tik ką daryti su tais sprendimais, kurie jau visų priimti, bet nelabai patinka viską geriau žinantiems politikams?

Bet tai jau kitų – 2013-ųjų metų rūpesčiai, tad apie juos ir kalbėsime kitąmet.

www.bernardinai.lt