Vienintelis priklausomas tinklalapis Lietuvoje
Taip jau nutiko, kad šį rudenį sutikau būti „Lietuvos sąrašo“ iškeltas kandidatu į Lietuvos Seimą. Kaip ir kiekvienam žmogui, imantis naujo vaidmens, nėra labai lengva save suvokti.
Aš nežinau, kokias įsijautimo technologijas naudoja aktoriai prieš spektaklį, vieną vakarą vaidindami Hamletą, o kitą, tarkim, Smerdiakovą iš „Brolių Karamazovų“ ar Ostapą Benderį iš „Dvylikos kėdžių“. Mano bičiulis, plačiausio diapazono aktorius Rolandas Kazlas galėtų man šiuo vaidmenų klausimu labai prasmingai kažką patarti ir pamokyti, kaip į vaidmenį įsijausti ir iš jo išeiti, kai rampa nusileidžia.
Kad ir kaip būtų, nors gyvenime yra daug teatro, o teatre turėtų būti daug gyvenimo, tai nėra tapatūs dalykai – greičiau tik persipinančios ir susiglaudžiančios gyvenimo tikrovės zonos.
Jei prieš trisdešimt metų, kai buvau jaunas literatas, Marcelijaus Martinaičio literatų būrelio geltonsnapis, man kas nors būtų pasakęs, kad štai ateis diena ir tu kandidatuosi į Seimą, tokį „aiškiaregį“ būčiau pasiuntęs pasitikrinti sveikatos pas psichiatrą. Man visai kitaip regėjosi mano gyvenimo trajektorijos.
Dingojosi, kad, perkopęs penkiasdešimt, sėdėsiu ramus kokioje nors voratinkliais apėjusioje palėpėje prie seno rašomojo stalo ir rašysiu nesibaigiantį gyvenimo eilėraštį apie savo jaunystės meiles ir patirtis, apie sutiktus žmones, matytus vaizdus ir sapnuotus sapnus.
Gyvenimas tokios graudžiai jaukios ir ramios prabangos nesuteikė. Skersvėjis bloškė į visai kitą tikrovės tirštumą.
Aišku, joje atsidūriau ne staiga ir netikėtai. Iš vaikystės prisimenu tėvą, priglaudusį ausį prie „Rigondos“ radijo aparato ir pro šnypštimą bandantį išgirsti „Amerikos balso“ žinių laidų nuotrupas, tylų politikavimą sekmadieniais prie pietų stalo po mišių su būreliu tremtinių ir broliu poetu Gediminu Jokimaičiu.
Prisimenu ir pagalvę, užmestą ant telefono aparato. Visi tie vaizdiniai, matyt, krito gilyn pasąmonėn ir klojo vertybinių nuostatų pamatą.
Todėl niekados nebuvo sudėtinga apsispręsti rimtesnių iššūkių akivaizdoje.
Tą pagalvę, užmestą ant telefono aparato, prisiminiau ne šiaip dėl iškalbingos detalės. Šiandien, susirinkę su draugais aptarti kokį nors rimtesnį mūsų politinės tikrovės klausimą ar veikimo būdą, sumetame kepurėn savo mobiliuosius telefonus ir išnešame į kitą kambarį.
Apie ką ši keistoka scena byloja? Paskelbėme Nepriklausomybę prieš 22 metus, įstojome į Europos Sąjungos demokratinių šalių broliją, mus saugo NATO naikintuvai, o mes ta pačia pagalve užspaudžiame savo telefono aparatus.
Laiko ciklas apsisuko – ir vėl suvokiame, kad esame, kur buvę.
Tikrosios tiesioginės demokratijos ragavom nedaug – kol būrėmės į gyvą ir platų pilietinį Sąjūdį, keletą pirmųjų atkurtos nepriklausomybės metų. Patyrę anų laikų strategai buvo sutrikę neilgam.
Jie suglaudė pečius ir pradėjo skaldyti bei priešinti visuomenę, savo ruožtu atsirėždami vis daugiau teritorijos ir galių sau, siaurindami laisvą visuomenės raiškos lauką. Pakaktų patyrinėti vieną iškalbingą trajektoriją: kaip tolydžio slopintas laisvas žodis mūsų lėšomis išlaikomame Lietuvos radijuje ir televizijoje – nuo „Sąjūdžio bangos“ laikų iki dabartinės „Teisės žinoti“.
Diena ir naktis. Esame kažkur pusiaukelėje į „Kasperviziją“ ir į tą pusę gravituojame.
Mano galva, tikras rašytojas visados turėtų būti tikrovės tyrinėtojas ir už ją „šiek tiek“ atsakingas. Kai ta tikrovė darosi ciniška, kai valdžia uzurpuoja piliečių teises ir laisves, sąžiningas rašytojas privalo apie tai žmonėms kalbėti – nesvarbu, kokią formą pasirinktų: kūriniais ar gyvu žodžiu miestų aikštėse.
Kuo mažiau valstybėje demokratijos, tuo neparankesnis valdžioms sąžiningas rašytojas, kalbantis tiesą. Totalitarinėse ar autokratinėse valstybėse tokio rašytojo vieta yra kalėjimas, neišvengiama jo patirtis – bauginimai, persekiojimai, nesibaigiantys kafkiški teismų procesai.
Mano bičiuliui ir bendražygiui Dariui Kuoliui iškeltos trys administracinės bylos ir vyksta dar vienas ikiteisminis tyrimas dėl prieš vaiką smurtavusio advokato Gintaro Černiausko garbės įžeidimo. Siuvama baudžiamoji byla.
Savo atkurtoje valstybėje prie Nepriklausomybės ištakų stovėję dori Lietuvos piliečiai tampa disidentais. Žiūrėk, tuoj taps ir politiniais kaliniais, tiesos ir teisingumo ieškotojai – viešosios tvarkos pažeidėjais ir nusikaltėliais.
Su pareigūnu bendrauti įstatymas leidžia tik per 25 metrų atstumą, su Prezidente ir jos patarėjais – per 75 metrus. Vadinasi, reikia turėti labai stiprią gerklę ir labai garsiai rėkti, kad būtum išgirstas.
Tačiau tavo riksmo niekas išgirsti nenori.
Valdžia nuo žmonių užsirakino savo Olimpe ir su pasimėgavimu žaidžia ciniškus galios žaidimus. Slaptom kamerom iš Alma Mater Vilnensis Filosofijos fakulteto pareigūnai filmuoja ir retransliuoja tiesiai į VSD kabinetus laisvus menininkus, Simono Daukanto aikštėje kreidelėmis rašančius žodį TIE-SOS, o tuose kabinetuose susėdę cinikai šaiposi: „Kokios jie ten tiesos užsigeidė?
Jiems reikia lazdos.“ Ir visos šios pavojingos slinktys vyksta dabartiniam Seimui tylint ir laiminant demokratijos pamatų griovimą.
Visuomenei mėginama įkalti galvon, kad Seime turėtų dirbti tik ekonomistai, teisininkai, dabar dar – ir energetikai. Tai baisus blūdas.
Ekonomistų, teisininkų ir energetikų dauguma turi dirbti vyriausybėje, o į parlamentą žmogus turėtų būti renkamas pagal sąžinės, padorumo ir nepaperkamumo kriterijus.
Kad Seimas atgautų žlugusį piliečių pasitikėjimą, turi iš esmės pasikeisti Seimo narių prekeiviškas diskursas ir elgesys. Kol mūsų Aukščiausioje Taryboje, Atkuriamajame Seime ir vėlesniuose Seimuose dirbo sąžiningi rašto žmonės Kazys Saja, Saulius Šaltenis, Algirdas Patackas, Jonas Avyžius, buvo ramiau, nes žinojai, kad šie vyrai netylės ir neleis tyčiotis iš žmonių, iš valstybės.
Kol seimuose būdavo humanitarų ir rašytojų, ten nesiautėjo cinikai: jie bent šiek tiek susilaikydavo, nes bet kada viešai galėjo būti sugėdinti. Jei į Seimą šį rudenį būtų išrinkta humanitarų: filosofų, filologų, istorikų, atsirastų toje belangėje daugiau moralinio jautrumo, o visuomenė gal imtų pagarbiau žiūrėti į pagrindinę mūsų valstybės instituciją, kuri ir yra Lietuvos veidas.
Man šiandien skauda – dėl žeminamų žmonių, dėl niekinamos ir apvaginėjamos valstybės. Todėl ir apsisprendžiau paaukoti viešiems reikalams ketverius dar visai kūrybingo savo gyvenimo metus.
Man rūpi padėti žmonėms susigrąžinti laisvą valstybę, atgauti orumą. Lietuva – per daug brangus kraštas, kad leistume cinikams iš jos toliau tyčiotis.
Pamėginkime tai nykumai pasipriešinti, pamėginkime padėtį keisti. Kaip Sąjūdžio laikais turiu vilties – mums pasiseks.
Komentarai (25)
Ką tik pasirodė naujausias S. Stulpino str, “Teisėsaugos parodija” Skaitykite internete “Vakarų Eksprese” Straipsnis tiesiai į dešimtuką Atsakyti
(aciprasau uz raides). Susimildamas tik neminek istoriku tarp LAISVU, MASTANCIU ir GARBINGU zmoniu. Istorija ne mokslas, o gryna iki slykstumo melaginga ideologija. Tikiuosi, kad istorikus paminejai tiesiog "is inercijos". Pasigilines, labai lengvai aptiktum, kad mokiniams prievarta brukama "istorija" tera labai siauro "praeities siulelio" vaizdavimas TAIP, kaip reikejo vadoveli rasiusio istoriko UZSAKOVUI. Istorikui BUTINA pataikauti. Tie nelaimeliai gyvena is pataikavimo. TIESA jiems nerupi. Jie mokomi ne MASTYTI, o itikti t. y. parsiduoti bet kokiam uzsakovui. Uz duonos kriauksle. Be sviesto. Kaip manai, ka TOKIE darytu seime?
Pikasai, atsibusk. Šalyje veikia stiprus čekistinis pogrindis, jau faktiškai valdantis šalį. Mūsų ,,vilties partija" tėra viewna iš jo priedangos organizacijų, jei ne rėmėja.
Galima tvirtai teigti, kad Lietuvoje kova tarp tiesos ir melo tęsiasi visą Nepriklausomybės laikotarpį ir jos galo nematyti. Jei labiau konkretizuoti, tai fašizmas gerokai pastumtas į istorijos vadovėlių puslapius, o komunizmas savo įvertinimo dar nesulaukė. Net ir “blogio ašis” Pasaulyje išliko. Likimas lėmė, kad esame Rytų imperijos pašonėje ir mūsų tautai tenka kovoti tai už laisvą spaudą ar žodį caro patvaldystės metais, tai sukandus dantis po poros laisvės dešimtmečių kęsti bolševikinės – komunistinės prievartos pasidargstymus. LSSR buvosios kolaboravimui skirtos komunistų ir komjaunimo organizacijos, pasitelkdamos į talką imperines prievartos struktūras, penkis dešimtmečius alino mūsų sielas ir protus. Tam, kad tai daryti būtų lengviau padaryta viskas, kas įmanoma, kad prie to prisidėtų sovietinės teisėsaugos institucijos ir sovietinių kličių perpildyta žiniasklaida. Taip, mes tapome vizualiai laisvi ir laisvą žodį gan atsargiai jau galima išsakyti. Tačiau teisinė sistema liko kietu monolitu, nenorinčiu jokių permainų. Jos tampa sunkiai įmanomos, nes neokomunistinės jėgos nenori prarasti ryšius su ja dengiančia bei patarnaujančia teisėsauga. Kvalifikuotus teisės specialistus, kurie panoro eiti tarnauti laisvėjančiai visuomenei, galima buvo ant rankų pirštų suskaičiuoti. Po “dainuojančios revoliucijos” visų nebūtų prireikę. Situacija per dvidešimtmetį pasikeitė neryškiai, o atraminiuose teisėsaugos valdymo postuose vis dar matome to pačio sovietinio raugo pareigūnus arba tuos, kurie buvo teisės specialybių fakultetuose tokių paruošti, naujos kartos atstovai. Ir tik vienas kitas teisininkas, dažniausiai toks, koris buvo nukentėjęs “nuo savų” išdrįso raiškiau pasireikšti “D. Kedžio istorijoje” nepalaikydamas A. Ūso garbės ir L. Stankūnaitės interesų. Kova dėl dviejų mergaičių likimo dar nesibaigė, tačiau tikėtis, kad ji pasibaigs tiesos pergale – vilčių išlieka vis mažiau. Šios kovos eigoje atsitiko dar kai kas svarbaus. Negalint pasiekti tiesos ir teisingumo įprastomis teisinėmis priemonėmis, buvo nutarta kurti politinę partiją ir su ja bandyti Seime įtakoti pozityvius tiesos ir teisingumo siekiančius procesus. Manau, kad dauguma eilinių šalies piliečių suprato tokius siekius ir nemaža dalis jiems pritaria ir šiandien. Tik aukščiausi šalies politikai ir jų aplinka to suprasti nenori dėl aukščiau paminėtos pagrindinės priežasties. Politiniai žaidimai šios istorijos tėkmėje taip įsisiūbavo, kad buvo pamiršti moraliniai bendražmogiškiški principai ir dėmesys tapo supauptas tik pragmatiškiems valdžios pasidalinimo interesams tenkinti. Kokie tie interesai, kas juos inspiruoja ir kaip tame fone atrodo mūsų teisėsauga ir žiniasklaida dar vertės atskirai padiskutuoti . Esu dėkingas visiems, kurie atkreipė dėmesį į čia pateiktą Pikasiuko penkių komentarų ciklą N.Venckienės apsisprendimo tema. Kai kurie kolegos komentatoriai atsakymus į savo klausimus galite rasti ir tuose tekstuose. Tie kurie mano, kad “burokiniai” dariniai yra tinkami kompanionai “Drąsos kelio” politinei partijai – galėtų nuosekliau pagrįsti savo nuomonę.
Pikasai, visai galėčiau patikėti, kad DK buvo sumanyta čekistų dar Garliavos priešaušry. Tai patvirtina Gylio ir Matulevičiaus buvimas DK avangarde. Ir kad Songaila ar Paksas slapta dirba į kairę. Bet TS sąjungininkai liberalai, man atrodo, visai atvirai dirba į kairę. Maža to, Garliavos istorijoje TS stojo ne Lietuvos, o čekistinės mafijos pusėn. Jei tikėti Veryga - ir Lietuvos girdytojų pusėn. Tai už ką balsuot ? Tam, kad balsuočiau nors už vieną TS narį, man reikia jų ataskaitos ir pozicijos Garliavos ir kituose su čekistiniu pogrindžiu susijusiuose klausimuose. Be to, balsavimas už TS reikštų balsavimą už AE. Ir, mano nuomone - už Lietuvos deportaciją.
Niekados, per ilgą eilę metų savo komentaruose nesu raginęs balsuoti už kurią nors partiją ar atskirą kandidatą. Suvokti situaciją, įvertinti ir išreikšti savo politinę poziciją turi teisę kiekvienas rinkėjas. Savo komentaruose tik bandau ieškoti kelio tiesos link. Kviečiu ir jus prie tokių paieškų prisidėti.
Esu dėkingas visiems, kurie atkreipė dėmesį į čia pateiktą Pikasiuko komentarus N.Venckienės apsisprendimo tema. Kai kurie kolegos komentatoriai atsakymus į savo klausimus galite rasti ir tuose tekstuose. Kai kurie jų buvo “numoderuoti”, bet dauguma išliko. Tie kurie mano, kad “burokiniai” dariniai yra tinkami kompanionai “Drąsos kelio” politinei partijai – galėtų nuosekliau pagrįsti savo nuomonę. Jei žvelgti į netolimą perspektyvą, tai turiu tokią nuomonę, kad galima “Drąsiaus kelio” frakcija būsimame Seime turės tendenciją suskilti į nuoširdžius tiesos ir teisingumo siekėjus ir užsislaptinusius “kremlinų” ar dar kokių neaiškių jėgų statytinius. Išsaugau viltį, kad Neringa Venckienė sugebės savo aplinkoje atsirinkti kas yra kas ir nenukeliaus į valstybės kenkėjų gretas “su visais batais”. Kaip mename, Arūnas Valinskas nesuvaldė savo margalypio darinio, nes ir padaryti to negalėjo. Didesnė jo dalis gal net nemanė būti kitur, kaip su kairiaisiais. Atsiskyrėliai, visokie “diniai”, “sacharukai” ir panašūs perbėgo į kairiųjų valdomą opoziciją, o Arūnas Valinskas porą metų dar išsaugojo savo “samurajus”, kurie vėliau “in corpore” su vadu sugūžėjo pas laaabai pragmatiškus A. Čapliko ir R. Palaičio valdomus liberalcentristus. Kai kas bando Pikasiuką graudinti, klausdami maždaug, kodėl neminiu mergaitės. Paminėjau ir ją ir šiuose puslapiuose. Turime sugebėti politiškai atskirti “D. Kedžio istoriją”, kurią aptariau savo komentaruose gan plačiai ir N. Venckienės pasirinktą kelią su “idėjiškai artimesniais” paksoidais ir songailiniais. Priminsiu, kad Tautininkų partija tapo tautininkų frakcija ir yra TS LKD dalis ir darbuojasi “Vardan tos…” Atskilusi G. Songailos tautininkų grupė reiškė ne ką kitą, o TS LKD partijos apsivalymą. Jis, galima sakyti, buvo užprogramuotas dar tada, kai konservatoriai sutiko tautininkus priimti ir Songaila būtent su jais pateko į Seimą. Vėliau šis save pristatantis dideliu patriotu politikas padarė tai, kas ir buvo jam užprogramuota. Nenorėčiau tikslinti programistų adreso, nes galiu tiksliai nepataikyti. Pakaks, kad mostelėsiu ranka, kaip mėgstama sakyti, “Latvių gatvės link…”
palaikau,nes toliau ,tai jau i niekur......
Gal galite nors vieną konservatorių klaidą , kurią savo komentaruose nepaminėjau. Nežinau tokios...
“Drąsos kelio” partijos kandidatinio sąrašo lyderės ir jos aplinkos persekiojimas gali ne tik švelnėti, bet ir būti nutrauktas. Prisiminkime, kaip kritiškoje situacijoje, Seimui balsuojant dėl Anatolijaus Sacharuko pašalinimo iš Seimo pagal KT priimtą vertinimą, staiga viskas apsivertė. Linas Karalius buvo išmestas, o A. Sacharukui, kuris net daugiau buvo “prisidirbęs”, Seimo nario statusas išsaugotas. Pakako jam prieš pat balsavimą pareikšti, kad H. Daktaras, palyginus jį su premjeru A. Kubiliumi yra “šviesulys” ir Anatolijus liko Seimo nario kėdę trinti iki šiandien bei, aišku, iki kadencijos pabaigos, išsaugant visas išeitines kompensacijas. Didelė dalis visuomenės gynė N. Venckienės poziciją, siekiant tiesos ir teisingumo kraupioje jos šeimos istorijoje. Buvau jų tarpe ir to visai nesigailiu. Gavus jai po šio rudens rinkimų Seimo nario mandatą, panaikinti jos teisinę neliečiamybę galės tik Seimas. Jei jo daugumą sudarys LSDP – DP – TT trojkos atstovai, tai jie neleis skriausti tokios kolegės, kuri “į šuns dienas” ir toliau dės konservatorius. Jau dabar ji viešai pareiškė, kad “koalicija su jais neįmanoma, kad valstybės nuskurdinimas ir valstybės sklola yra konservatorių valdymo nuopelnas”. Tai kaip tik toks vertinimas, kurio labai laukė neokomunistinės jėgos. Gaila, kad N. Venckienė labai pasitikėjo šių jėgų lopatologijos “klakeriais” ir nepanoro pasigilinti į situaciją giliau ir plačiau. Atvykęs Vengrijos premjeras išsakė A. Kubiliui savo “baltą” pavydą Lietuvai, kad turime tik 40 procentų metinio BVP skolą, kai tuo tarpu pačioje Vengrijoje ji siekia 80 procentų BVP. Apie 80 šalių turi didesnius įsiskolinimus, kaip Lietuva. Panašias nuomones reiškia ir kiti ES šalių ekonomikos specai. Dabar mūsų šalies ekonomikos augimas yra vienas didžiausių ar net didžiausias tarp ES šalių ir siekia virš 6 procentų. Pasitikėjimas Lietuva užsienio finansinėse rinkose taip pat labai išaugo. Dabar Lietuva gali pasiskolinti tik su 2 procentų metinėmis palūkanomis, kas daugeliui ES šalių būtų tik svajonė. Jau nekalbant apie tas Pietų Europos šalis, kurios socialistų arsocialdemokratų valdomos buvo taip melu pridengtos ir išporceliuotos, kad dabar beliko joms tik atkišta pašalpai ranka ir demonstracijos, susigrumiant su policija. Prisiminkime, kaip kirto per savo išlaidas ir atlygius Latvija, kai Lietuva išsaugojo savo lito stabilumą, o atlygiai jau grįžta į prieškrizinį laikotarpį. Būkim supratingi ir dėl to, kad Estija sugebėjo atidėti juodai dienai 5 mlrd litais atsargą, kai Lietuvos institucijose SODROJE ir kitur žiojėjo kraupios, “kirkilinių” paliktos finansinės skylės. N. Venckienė savo gelbėjimosi kelią pasirinko. Jis gan pragmatiškas ir, manau, toli grąžu ne visiems patrauklus, tačiau galintis žymiai pagerinti ir apsaugoti N. Venckienės situaciją jos konflikte su teisėsauga. Jei kai kurie TPP “šoumenai” mus bent jau pralinksmino, tai vargu ar šių politikos naujokų veikla sukels kokį nors džiugesį dėl įveiktų konkrečių darbų. Esu jau anksčiau teigęs, kad be rimtų kompanionų ši partija bus pasmerkta politiniam vegetavimui. Liks tik vieša populistinė raiška be didesnių pozityvių rezultatų. Manau, kad paksoidai ir songailiniai, kovoje už tiesą ir teisingumą buvo ir yra su minuso ženklu. Tegul pirmiau savo “apsitsapšnojusį erelį” apsiplauna ir baigia vaidinti šalies patriotus, tempdami ilgą, juodą praeities šleifą. Esu dėkingas visiems, kurie atkreipė dėmesį į čia pateiktas mintis N.Venckienės apsisprendimo tema. Jei kai kas mano, kad “burokiniai” dariniai yra tinkami kompanionai “Drąsos kelio” politinei partijai – galėtų nuosekliai ir argumentuotai pagrįsti savo nuomonę. Jei žvelgti į netolimą perspektyvą, tai turiu tokią nuomonę, kad galima “Drąsiaus kelio” frakcija būsimame Seime turės tendenciją suskilti į nuoširdžius tiesos ir teisingumo siekėjus ir užsislaptinusius “kremlinų” ar dar kokių neaiškių jėgų statytinius. Išsaugau viltį, kad Neringa Venckienė sugebės savo aplinkoje atsirinkti kas yra kas ir nenukeliaus į valstybės kenkėjų gretas “su visais batais”. Kaip mename, Arūnas Valinskas nesuvaldė savo margalypio darinio, nes ir padaryti to negalėjo. Didesnė jo dalis gal net nemanė būti kitur, kaip su kairiaisiais. Atsiskyrėliai, visokie “diniai”, “sacharukai” ir panašūs perbėgo į kairiųjų valdomą opoziciją, o Arūnas Valinskas porą metų dar išsaugojo savo “samurajus”, kurie vėliau “in corpore” su vadu sugūžėjo pas laaabai pragmatiškus A. Čapliko ir R.Palaičio valdomus liberalcentristus. Kai kas bando Pikasiuką graudinti, klausdami maždaug, kodėl neminiu mergaitės. Paminėjau ir ją ir šiuose puslapiuose. Turime sugebėti politiškai atskirti “D. Kedžio istoriją”, kurią aptariau savo komentaruose gan plačiai ir N. Venckienės pasirinktą kelią su “idėjiškai artimesniais” paksoidais ir songailiniais. Priminsiu, kad Tautininkų partija tapo tautininkų frakcija ir yra TS LKD dalis ir darbuojasi “Vardan tos…” Atskilusi G. Songailos tautininkų grupė reiškė ne ką kitą, o TS LKD partijos apsivalymą. Jis, galima sakyti, buvo užprogramuotas dar tada, kai konservatoriai sutiko tautininkus priimti ir Songaila būtent su jais pateko į Seimą. Vėliau šis save pristatantis dideliu patriotu politikas padarė tai, kas ir buvo jam užprogramuota. Nenorėčiau tikslinti programistų adreso, nes galiu tiksliai nepataikyti. Pakaks, kad mostelėsiu ranka, kaip mėgstama sakyti, “Latvių gatvės link…”
Beveik visuomet musu nuomones apie tai kas vyksta Lietuvoje, buvo panasios,bet siuo atveju manau kitaip. Kaltinti Venckiene,kad ji nesusidejo su konservatoriais,gana nelogiska,juk jie jos nepalaike ir nepalaiko. Man tai asocijuojasi su tokiu vaizdu:Venckiene patoriniai, valdininkai ir tiesiog visa Lietuva stovi ant bedugnes krasto. Kazkuri grupe nori is jos isplesti daug zinancia mergaite ir numesti jon mergaite. Venckiene su Kedziais ir patvoriniais laiko susikibe rankomis ir neleidzia to padaryti. Taciau suorganizuojama didele jega kuri atplesia ir meta mergaite bedugnen. Pavyko. Dabar Venciekenes eile,ji jau kabejo desperatiskai isikibusi rankomis i bedugnes krasta. Ji melde pagalbos ir zmoniskumo,taciau niekas nenori girdeti,nes daugelis nori kad ji nukristu,ne tik nori,bet mindo jos pirstus kad ji negaletu issilaikyti. Bet vieni ju jai tuo metu snabzda:mes esame panasiu paziuru ir jei tu issilaikysi ir vel uzsiropsi i saugia vieta,mes turetume bendradarbiauti,nes nera aplink panasiau kaip tu mastanciu. Ten is bedugnes girdisi pragariskas zodziu duokit,duokit,duokit,gausmas..... ir tas triuksmas palaipsniu pazadina , gana abejingai stovejusius ir snaudziancius transe zmones, pagaliau jie pramerkia akis , hipnoze po truputi nustoja veikti,jie nustumia Neringos nedraugus ir tiesia jai pagalbos rankas. Visi kartu mes issigelbesim.
Gerb. Liudvikai, nesitikėkite nieko iš istorikų. Jie dabar ne mažiau 3 Seime - A. Anušauskas, D. Kuodytė ir A. Kašėta, tačiau jie ne humanitarai, pats matot. Na, o Pikasu nusivyliau. Taip angažuotai kalbėti už konservatorius, kurie, susidėję su liberalais, nuėjo nežinia kokiais keliais, - tik teršiate savo vardą.
nes man svarbu, kad visi sie padorus zmones patektu i LR Seima. V. Matulevicius jau 20 metu darbuojasi Lietuvai, o , kad dirbo Pravdos korespondentu, tai reikia perziureti apie ka jis rase. Taciau siai dienai, ypac paziurejus debatu laida su Tomu Kavaliausku, palaikau jo kandidatura. Pikasas per anksti nuteise Venckiene. Manau, atejusi i Seima, ji, budama puikia teisininke, kartu su bendrapartieciais atsirinks su kuo tarnauti Lietuvai. Is nepatyrimo suklystama. Svarbu, nemeluojama, nevagiama. Atejo sedziai, valinskai, karaliai, suchorukai ir niekam nesusopo sirdeles, kad tokie bukagalviai uzeme auksciausia valstybes institucija. Naivuoliui, matanciam Kuoli prezidento poste, galiu pasakyti, kad tik per krikscioniu lavonus jis juo taps, nes suteike salygas gejams klesteti.
Visada su malonumu skaitome jusu pamastimus , ponas Jakimaviciau , sekmes !Balsuosim taip , kad issipilditu jusu viltis !
p. Pikasai . Taip isvertete kaili,kad net negera skaityti. Suprantu,kad esate konservatorius,bet nematyti konservatoriu klaidu,ju moralinio nuosmukio- tikrai negalima. Pilnai suprantu p. Venckiene,kad su konservatoriais ji nebendradarbiaus, Tiesiog butu keista,jei zmones ,pasiuntusius i jos kiema 240 piolicininku, o veliau balsavusius uz jos imuniteto panaikinima,faktiskai pasalinima is teisejos pareigu,butu galima laikyti draugais. O gal jus galvojate,kad Kubilius ir degutiene ":Ne prie ko"? Kad su jais nebuvo derinta visa operacija Garliavoje ? Gal ne konservatoriai kele rankas pries komisijos sudaryma Garliavos ivykiams istirti? Gal ne Kubilius ir Degutiene pareiske'kad tegu teisme apgina savo tiesa'? Gal ne p. Abramikiene atvirai tyciojosi is p. Venckienes? Gal ne Degutienes proteze p. Ziobiene? Ar ne konservatoriai ir liberalai prieme toki Svietimo istatyma,kai dalis Lietuvos jaunimo palikti be galimybes studijuoti, ar ne KD pirmininko Stundzio pastangomis naikinamos kaimo mokyklos? O kaip su GEnder Lops programos idiegimu i vaiku darzelius? Gal ir vel be konservatoriu zinios? Nejuokinkite ! Ir Jus, Pikasai,dar dristate kazkaip smerkti ,kad DK nebus konservatoriu sajungininkas? Butu labai keista,jeigu jie butu su konservatoriais. Jusu neapykanta Songailai jau perauga visas ribas,jus net nenorite pripazinti,kad konservatoriu politika seniai prasilenke su morale.
dabar jau nieko nepakeisi, nes DK partijos sąraše vis tiek yra daug dorų žmonių. Aš taip pat tikėjausi, kad Neringos Venckienės ir TS ŽMONĖS VIENI KITUS PAPILDYS, IR TAIP GALĖJO IR TURĖJO BŪTI DAR IKI GEGUŽĖS 17 -OSIOS. Dabar lieka tikėtis, kad patekę į Seimą abiejų partijų dorieji žmonės natūraliai suras vieni kitus, o nedorieji šliesis prie nedorųjų. Tačiau už ką balsuoti šiandien, kas bent kiek praskiestų cinizmu ir demagogija apkrėstą konservatorių elitą?.. Pripažinkime, kad pirmieji asmenys nukrypo nuo partijos siekių ir vertybių , taigi rinkdami dorus, visur prirenkame ir brudo. Toks jau tas politinio grybavimo sezonas.
Gerai, kad ""Drąsos kelio" lyderė Neringa Venckienė pagaliau atsiskleidė plačiau ir po daugkartinių raginimų TV laidos metu išsakė savo poziciją, partijų vertinimus , siekius ir galimus politinės koalicijos partnerius po Seimo rinkimų. Kalbėti apie tiesą ir teisingumą, kai "DK" partija po rinkimų apsisprendžia bendradarbiauti su "burokiniais" paksoidais ir "songailiniais tautininkais", būtų labai naivu. Tad nori ar nenori tenka mintyse išbraukti "Drąsos kelio" partiją iš potencialių kovotojų prieš Lietuvoje plintantį neokomunizmą sąrašo. Tokia eiga gali nustebinti nemažą dalį to elektorato, kuris tikėjosi, kad "Drąsos kelias" niekada netarnaus "kremlininių" jėgų siekiams. Tenka pripažinti ir tai, kad mano nuoširdžios pastangos rasti politinei dešinei naujų partnerių pasibaigė nesėkme. Neringa Venckienė ruošiasi dirbti kartu su vienu iš "trojkos" LSDP, DP ir TT nariu "Tvarkos ir teisingumo" partija ir G. Songailos atskilusiais tautininkais , t. y. tapti dar vienu "trojkos" valdomu UAB'u. Būtent dėl tokio tolimesnio scenarijaus esu išreiškęs savo nuogastavimus ir anksčiau. Perspėjau, kad visuomenė tada dar kartą visiškai nusiviltų, kaip ir dėl ankstesnių "tautos gelbėtojų". Nesitikėjau, kad tokie planai bus paviešinti netgi prieš rinkimus. Sunkiai galiu įsivaizduoti, kaip vienoje komandoje su V. Mazūroniu ir kitais "paksoidiniais ereliais" kartu dirbs kai kurios, gan padorios asmenybės iš "Drąsos kelio" partijos kandidatinio sąrašo. Bet visa tai kur kas svarbiau rinkėjams žinoti prieš rinkimus, negu suvokti konkrečią situaciją po jų. Labai tikėtina, kad apie tokį N. Venckienės tikslą jau anksčiau sužinojo TS LKD vadovai, kuriems,atseit, metį iššūkį "DK" aktyvistai. Tampa visai nebenuostabu, kodėl "Drąsos kelio" partija buvo be jokių kabliukų užregistruota Teisingumo ministerijoje ir kodėl taip palankiai atrodo jos paskutiniai "Vilmorus" agentūros reitingai. Nebesistebiu ir tuo, kad dešimtuke atsirado ir toks paksoidinio filmo "Pilotas scenarijaus autorius V. Matulevičius, kurio žurnalistinės karjeros pagrindas buvo dar "Pravdoje" padėtas. Gal net ir tie dabartiniai teisiniai persekiojimai yra tik parodomoji viešųjų ryšių akcija? Nesunku buvo pastebėti, kad kai kurie teisėsaugos veiksmai kėlė "Drąsos kelio" partijos reitingus. Dabar pradeda aiškėti, kodėl taip galėjo būti elgiamasi. Beje, laidoje dalyvavęs V. Mazūronis kur kas didesnis politinis manipuliatorius. Tad jis tiesaus atsakymo N. Venckienei ar "TT" bendradarbiaus su "DK" nedavė. Manau, kad jis tikisi, kad ir minėtos "trojkos" seimūnų pakaks sudaryti valdančią koaliciją. Tada "Drąsos kelias" galėtų likti tik apsauginio "buferio" vietoje. t. y tokio, kokių matėm nemažai LDDp sukurptuose politiniuose UAB'uose. Tuomet dešinėje ieškoti N. Venckienei atramos taškų bus net neverta. Gal nebent kokio paksoidinio lobisto S. Šedbaro asmenyje. Jei N. Venckienė būtų labiau patyrusi politikė, ji iki pačių rinkimų būtų slėpusi savo siekius, o gal ir politinius susitarimus. Šis jos interesų pasiviešinimas gali būti labai prasmingas signalas tiems TS LKD partijos elektorato atstovams, kurie šį kartą gal net ruošėsi balsuoti už N. Venckienę, kaip už tiesos ir teisingumo siekiančią kandidatę. Dabar paaiškėja, kad ji to teisingumo sieks su "Tvarkos ir teisingumo" "ereliais", kurie labai esmingai atsižymėję ne tik savo 'kremlininėse" pozicijose, bet ir kontrabandinio bei korupcinio "verslo" nuotykiuose, ne kartą labai "švelniai" konstatuotuose mūsų teisėsaugos. Taip "DK" ruošiasi sustiprinti V. Mazūronio ir G. Songailos komandas. Žemiau nebėra kur kristi...
Ar kartais tamstele neperdaug su bambaliuku draugaujat?
"Ekonomistų, teisininkų ir energetikų dauguma turi dirbti vyriausybėje, o į parlamentą žmogus turėtų būti renkamas pagal sąžinės, padorumo ir nepaperkamumo kriterijus". Gerai pasakyta. Ačiū. Mieli kandidatai, atsibuskite, gal kurio sąžinė prabils? Vardan tos Lietuvos...
Paklausčiau ne vieno - kodėl žinoma ir aktyvi politikė A. Stancikienė gali eiti kartu su "Drąsos keliu", o kiti žinomi ir aktyvūs negali? ? ?
TAIP REIKIA KUO DAUGIAU VIEŠINTI......GEGUŽĖS 23D.VYKĘS MITINGAS LABAI DAUG KĄ PASAKO ĮŽENGIA Į DAUKANTO AIKŠTĘ,PAMATĖME,PREZIDENTŪRĄ ATSITVĖRUSI"PRIVATI ZONA",TAIP MES TURĖJOME GARSIAKALBIUS,AIŠTRIAI RĖŽĖME KALBAS,BET PREZIDENTĖ TAIP IR NEPANORO MŪSŲ IŠGIRSTI.....NA TAIP JAI ŽEMA NUSILEISTI NUO OLIMPO KALNO......
Labai aiskus tikslas. Sekmes!
Gal naiviai skamba, bet norėčiau matyti Darių Kuolį prezidento poste.
Pašiurpau, kad D. Kuoliui siuvama dar ir baudžiamoji byla... Liudvikai, viešinkite kaip nors visus šitus procesus, vien 'Aikštės žinių' nepakanka! Daug ir dorų, ir patriotiškų žmonių provincijose neturi supratimo apie tai, kas vyksta! Ne visi juk gali į Daukanto aikštę vaikščioti. Sklaidos reikia, gerb. Liudvikai, rimtos informacinės sklaidos! Gal į radijo eterį bandykite brautis, nors į kokias komercines stotis?... juk puikiai ir pats žinote – kas valdo informaciją, tas valdo situaciją. Tepadeda jums Dievas.
Ačiū