Gyvojo ir negyvojo mokymo skirtumai(38)

Kreipiuosi į MAMA-PEDAGOGĘ, prašau prašykite man laiškelį [email protected] Visus kviečiu į konferenciją Kaune Savivaldybėje Laisvės al.96 vasario 4d. 14.00-19.30 TEMA: Kokių pokyčių reikia, kad vaikai noriai eitų į švietimo įstaigas?

Visų pirma esu eilinio, vidutinių gabumų 7 klasės mokinio mama. Noriu pasakyti, kad straipsnio autorė labai taikliai ir gražiai 'nupiešė' šiandieninės mokyklos problemas. Mokymosi krūviai orientuoti į gabiuosius vaikus. Vidutinių gabumų ir silpnesni vaikai nuolat vejasi gabiuosius, o nespėdami paskui juos: 1. psichologiškai išgyvena; 2. įgyja menkavertiškumo kompleksą; 3. smunka mokymosi motyvacija; 4. prastėja mokymosi rezultatai. Viso šito proceso pasekmes atskleidžia kasmet prastėjantys brandos egzaminų rezultatai.... Kaip pedagogė, galiu pasakyti tai, kad mokykla pradeda "pūti kaip žuvis - nuo galvos", kad daugumoje mokyklų vadovų iš tiesų jaučiasi valdovais. Ar bandė kas skaičiuoti kiek vadovų priklauso partijoms...? :)) Diktatūros principais valdomoje mokykloje sunku tikėtis humaniškais principais vedamos pamokos....

Sutinku su Mamyte, kad tėvai gali daug padėti švietimo sistemos kaitoje. Lietuvos Tėvų Forumas būten tokius tėvus ir vienyja. Svarstant Viduriniojo ugdymo bei Valstybinių egzaminų programas LTF aktyviai dalyvavo. Tėvai jaučia kur negerai, pvz. kad vaikams kišamos žinios, kad jų per daug, kad per mažai mokinama tas žinias versti gebėjimais, bet tėvai nėra pedagogai ir negali pasakyti kokios programos turėtų būti. Ką daro tėvai, tai kviečia mokytojus drąsiau reikšti savo nuomone, kartu eiti į ŠMM, kartu ruošti mūsų Vaikams tinkančias ugdymo programas. Mokytojai, ir neabejingi tėveliai, susisiekite su LTF el. paštu [email protected] Kartu mes galime augiau!!!

Manau, kad tik tėvai ir gali kelti tokius aktualius klausimus netgi ministerijos lygmenyje, nes mūsų, mokytojų, niekas net nesiklauso, tik gąsdina ir uja ("skaldyk ir valdyk"). Todėl labai būtų graži iniciatyva iš tėvelių pusės, kad jie reikalautų. Tikrai yra atsidavusių savo darbui mokytojų, bet norisi, kad tėvai palaikytų juos, o ne dejuotų, kokia bloga tradicinė mokykla. Dirba tas geras mokytojas, net ačiū jam niekas nepasako, taip turi būti. Tai gerbiami tėveliai, ar nuėjot kada ir ar pasakėt kam nors, koks tai geras mokytojas. Nebūkite tik vartotojai, palaikykite asmenybes, nes mokytojas moko ne tuo, ką jis pats žino, ar, kaip jūs sakote, atgyvenusiais metodais atgyvenusias žinias perteikia, o tuo, kuo jis pats yra. Manau, kad tėvai tik ir gali dar ką nors pakeisti.

Įdomu, kodėl patys mokytojai matydami atotrūkį tarp mokymo programų ir realybės, matydami egzaminų absurdiškumą tyli. Kodėl didžioji dalis mūsų, tėvų, mokytojų, akcentuojamės tik į žinių kiekį? Reikalaujam, kad darželis paruoštų mokyklai, mokykla universitetui? Kodėl samdom korepetitorius matematikai išmokti, bet nepasamdom korepetitorių santykiams, emocijų raštingumui? Teisingai Stoškus rašo, kad šiai dienai jaunas žmogus sugeba susirasti daugiau informacijos negu pats mokytojas, kas mokytojui sukelia didelį nepasitenkinimą. O kada ruošime savo vaikus gyvenimui? Labai įstrigo, kaip viena mama pasakojo apie savo dukrą dvyliktokę, kuriai reikėjo parašyti rašinį apie tai, ką jai davė mokykla. Ir mergina puikiai išdėstė, kad taip mokykloje gavo akademinių žinių, paruošė egzaminui, bet gyvenimui - ne. Dabar aišku, daugelis komentatorių gali mane užsipulti, kad tai yra tėvų pareiga ruošti gyvenimui. Bet mūsų vaikai gyvena ne tik šeimoje, jie gyvena ir mokykloje. Tačiau namuose ir mokykloje yra skirtingos aplinkos ir sąlygos. Ir situacijas reikia spręsti ten, kur jos kyla. Mes patys suaugę esam šios klaikios švietimo (o iš tiesų temdymo) sistemos paveikti, kai negalim priimti kitaip mąstančio žmogaus, drąsiai keliančio klausimus, problemas, norinčio jas spręsti. tada žinom pagrindinį metodą, tą žmogų užsipulti, pažeminti ir pan. Norėčiau, kad tokių žmonių, drąsiai kalbančių ir veikiančių, kaip straipsnio autorė atsirastų kuo daugiau.

O aš samdžiau savo vaikams korepetitorius, todėl, ir tik todėl visus egzaminus jie išlaikė 95 - 99 balais. Pati dirbu mokykloj, puikiai žinau, koks atotrūkis tarp programų sudėtingumo ir galimybės jas įsisavinti, todėl nekankinau vaikų. Aišku, viską galima išmokti pačiam, tik... jei esi abiturientas ar artėji prie to, teks mokytis ne tik dalyko, bet ir perprasti slaptąją egzamino dokumentų kalbą! Patikėkit - tai toli gražu net ne kiekvienam mokytojui "įkandama", ką jau kalbėti apie tėvus ar vaikus (tai tas pats, ar turėti didžiajame sporte trenerį, ar ne). Pasakė ministras, kad programa palengvinta - ir tiki naivuoliai :), o kad programoje surašyti tik reikalavimai MINIMUMUI, nemato! O kas jei nori maksimumo, o ne minimumo? Buvęs NEC direktorius Jurgaitis buvo neatsargiai vienoje konferencijoje leptelėjęs: "Mokykla paruošia tik MOKYKLINIAM egzaminui!" , o valstybiniams egzaminams, kurie vieninteliai garantuoja vietą aukštojoje mokykloje, mokykla neruošia (potekstėje - ruošia korepetitoriai). Sakiau - dirbu mokykloje ir puikiai žinau, kiek yra korepetitoriais besinaudojančių mokinių, tik jie nesiviešina bijodami kitų vaikų ir jų tėvų pavydo. Čia išsakomi reikalavimai mokytojams man primena iš istorijos vadovėlių žinomą proletariato diktatūrą. Jūs negalite norėti iš mokytojo paslaugų, už kurias niekas nesumokėjo! Čia daug kas jums nori tai paaiškinti, bet jūs sąmoningai to negirdite! Valstybinė mokykla yra TOKIA (kaip rašoma straipsnyje), tiesiog jūs turite pasirinkimą - leisti vaiką į tokią mokyklą ar neleisti,žaisti pagal tokias švietimo sistemos taisykles ar nežaisti. ... Štai privačioje mokykloje, kai vaikas dėl ligos praleidžia pamokas, su juo dirbama individualiai - patikėkit, tai pavyzdys iš asmeninės patirties.

esu trijų vaikų mama, padagogė. Nei karto nepirkau savo vaikams ( dabar jau 26, 25 ir 20 m. ) jokio korepetitoriaus paslaugų, bet, turiu pasakyti, kad ne kartą nusivyliau mokytojais, kurie tiesiog šantažavo mano vaiką ir mane, kaip mamą, versdami tai daryti... Tik vienas pvz. : kalbantis su mokytoja telefonu dėl dešimtokės dukros spragų dėl viena po kitos užklupusios ligos, mokytoja tiesiai šviesiai pasiūlė kreiptis dėl papildomų pamokų į jos kolegas toje pačioje mokykloje, nes ji, mat, negali mano dukrai papildomai paaiškinti matematikos... už pinigus - ne korektiška, o dykai - neturi laiko, nes kiti vaikai jau ateina pas ją į namus... O kai po poros savaičių po kontrolinio, įvertinto visai neblogai - 8, matematikos mokytojai, paklausta, kas padėjo pasiruošti, dukra pasakė, jog išmoko pati, mokytojos nepatenkinto veido nupasakoti neįmanoma. Reikėjo pamatyti, kokį ji pademonstravo, nesugebėdama nuslėpti savo pykčio dukrai, kad išdrįso mokytis savarankiškai. To vaizdelio ir tos pamokos, manau, dukra nepamirš visą gyvenimą ir atitinkamu momentu pritaikys, tik, gal jau kitam vaikui ... (beje, kontrolinį, kurį rašė tuo metu, kai visai klasei buvo aiškinama kita - nauja tema ir kurią ji turės vėl išsiaiškinti pati, nes mokytoja po pamokos negali to padaryti)... Man bjauru, kai pamokose - tik reikalavimai ir gąsdinimai, kaip neišlaikysite egzaminų, o bendravimo, supratimo ar bent bandymo suprasti - jokio... Matematika, anglų k. , lietuvių k. , - tik komercija. Juk gali lietuvių kalbos mokytoja šalia išvadintų dvyliktokų debilais, dar bent keletui klasėje parodyti ir tikėjimo, ir palaikymo ir pasitikėjimo savo jėgomis būsimo egzamino metu įkvėpti... Juk mokėsi 12 metų , ir - nieko nemokate... Psichologinis spaudimas toks, kad aš jau seniai būčiau ją pasiuntus.... Mūsų vaikai - ne durneliai, - visas pamokas įsisavina labai greitai, ir tikrai nepamirš, kaip, tiek tėvai, tiek mokytojai jiems meluoja, jais manipuliuoja ir moko veidmainiauti, ir atsisuks tai tik mums patiems, kai jie dirbs ateityje vadovais, teisininkais, gydytojais, pardavėjais... Suprantu, kaip straipsnyje aprašomiems berniukams, labai sunku, nes buvo įpratę kitaip mokytis ir gyventi... Stiprybėms jiems ir mamai, išdrįsusiai aprašyti savo patyrimus.

Kiek čia švento naivumo. Tebūnie... Nes tą šventą naivumą ministerija kursto kaip vaidilutė šventą ugnį, kad tik naivieji mokytojai, ištižėliai vaikeliai ir dar labiau ištižę jų tėveliai nematytų, kur ir kokios problemos iš tiesų slepiasi. Kiek dar guositės mintimis, kad sekasi tik lūzeriams? Kad galima kažko pasiekti be darbo, be kantrybės, be pastangų? Tokių pasakų yra nuo seniausių laikų ("Pelenė", "Batuotas katinas"), galite sekti sau jas ir toliau. Ką jau tas Tėvų forumas realiai nuveikė iki šiol? "Apdėjo" mokytojus, štai ir viskas, reikalauja iš jų "šviesti", "švytėti" aukotis, nors per 2 tūkstančius metų atsirado tik vienas pasiaukojęs, bet ir tas veltui - niekas pasaulyje iš esmės nepasikeitė. Savo tuščiu, niekuo neparemtu idealizmu tarnaujate kvailiams, atleiskit, bet gal geriau vieną kartą išgirsti tiesą. Jūsų vaikai - jūsų problemos. Šita valstybė gyvena laukinio kapitalizmo sąlygomis: moki "babkes" - turi produktą ar paslaugą. Antraip nebūna. Mokykla tiesiog užtikrina jūsų vaikų buvimą, kol jūs darbe. Visa kita yra perkama kaip papildomos paslaugos - privačios pamokos, būreliai, užsiėmimai, pokalbiai. Už dyką nebus nieko.

Kiek čia švento naivumo. Tebūnie... Nes t

Pritariu Jolantai Lipkevicieniai, ir kvieciu nelikti abejingiems. Jauciu, kad daugelis jusu tokie ir nera, tik pritruksta ryzto, drasos, nes jauciaties vieni kovos lauke. Patikinu, taip jau nera. Lipkevicienes vadovaujama organizacija "Sviesos kampelis" kviecia talkoms, buria neabejingus piliecius. Taip pat tevelius pokyciams svietime kviecia "Lietuvos tevu forumas". Susiraskite sias organizacijas internete, ir jei jums pakeliui su kitais neabejingais pilieciais, prisijunkite. Juk KARTU MES GALIME DAUGIAU!!!

Gaila skaityti komentarus kaltinant tėvus. Daug laiko jaunystėje praleidau su gatvės vaikais ir tais kurie, per tėvų nesuvokimą apie bendravimą, atsidūrę psichiatrinėse patalpose kuriose aš dirbau. Suvokiau tada kad reikia padėti vaikams rasti save ir savo jėgas ne iširuose namuose bet kurti mokyklas kuriose dirba žmonės pilnai suprantantys vaikus ir vaikų psichologiją. 50% šeimų išsiskiria ir daug likusių, dėl saugios ir žmoniškos aplinkos, turėtų atsiskirti. Iš jų negalime nieko gero tikėtis. Nauja šveitimo sistema, panaikinus paskutinius šešėlius dabartinės temdymo sistemos ir ją įgyvendinančios ministerijos darbuotojus, turi įdarbinti psichologiją suprantantys ir vaikus mylintys žmonės. Diplomai turėtų kaboti tualetuose, deja tas popierius ant kurių jie spausdinami taip pat nelankstus kaip dabartinės temdymo įstaigos, jų administratoriai, ir tie kurie sėdi prie vairo visą tautą vežant nuo skardžio. Mokyklos turi priimti atsakomybę dėl to kas nevyksta namuose, nes tie tėvai tos pačios žlugdančios sistemos produktai—kaip galim kažko iš jų tikėtis. Vaikams, karta po kartos, mokinama "demokratija" per bjaurią, žeminančią, autokratinę metodiką. Laikas šluoti lauk tą temdymo sistemą, kad ji daugiau kartų nežalotų. Idėjų kurios nieko nekainuoja ir įgyvendinamos per porą dienų senai žinomos, bet niekas nenori pajudinti subines ir tai pripažinus daryti. Tai panašu į dabartinius mokytojus—bijo pripažinti kad jie klysta. Skaitykite daugiau www. stoskus. net Santykiai tarp vaiko ir mokytojo daugiau nusveria negu skirtingi mokymo metodai. Todėl mokytojai turėtų likti darbe tiktai jei pačių mokinių ir studentų atrinkti. Tada matysite, nereikės pažymų ir atsiskaitymų nes nebus išmušamas noras mokintis, nebus tiek savižudybių tarp jaunuolių kiek dabar vyksta (daugiausiai visoje Europoje ir daugiau nei avarijose ir kitose jaunimo mirties priežastyse), nereikės alkoholio nei narkotikų nes bus laimingi gyvenime, bus galima po vieną kitą kalėjimą uždaryti, nebus bedarbių nes jaunimas bus išlaikę savigarbą, drąsą, motyvaciją ir iniciatyvą ir ras kaip išspręsti ekonomines ir socialines problemas. Nereiks užsienio darbų, nei pašalpų, nes turės čia įtakos ir nereikės blaškytis po pasaulį jos ieškant. Dabarties mokykloskalėjimai nualina žmones taip kad jie nenori net likti toje aplinkoje kur tas nežmoniškas žlugdymas vyko. Čia bebūnant jie nori tik perduoti tą skriaudimo skausmą kitiems. Lietuva taip pat viršūnėje Europoje dėl patyčių atvejų. Mano tinklalapį www. stoskus. net rasite daugiau minčių kaip tai pakeisti. Švietimo sistemos kurios reikia tai turi akcentuoti to kas svarbiausia šiame pasaulyje—žmonių santykiai, ne informacija. Internetas kupinas tos informacijos, dar daugiau negu tie senoviški mokytojai žino, ir vaikai, mokant anglų kalbą ir naudotis kompus daugiau ir greičiau jos prieina negu patys mokytojai. Mokytojai turi mokintis kaip suvesti vaikus į visuomenę kuriai rūpi sugyventi, ne už vienas kito grumdytis dėl šlovės, turto, ar kitų tuščių vertybių.

Panele Džauli matosi, kad šioje nevykusioje švietimo sistemoje kažką mokėtės "apie vaikų raidos ypatumus ir atsakomybės pagal amžių koeficientų skirtumus", bet ar esate kada nuoširdžiai bendravusi su tikrais vaikais ir suaugusias? Kitaip tikrai būtumės pastebėjusi, kad pasitaiko trisdešimtmečių, kurios mama atsiveda pas psichoterapeutą ir guodžiasi: "mes turime problemų su erekcija" Ir galima sutikti trečioką, kuris sugeba ištylėti, matydamas, kad mokytoja aiškiai suklydo:(( Tai kaip čia su tais jūsų "raidos koeficientais"?

Ačiū visiems už aukštą kultūrą ir gebėjimą pagarbiai diskutuoti: Albinai, Džiauli, Esu, mamai, A. G. , JK, Natalijai, Danai2, Danai, Jurgiui, Salomėjai, Brigitai, Neringai. Lietuvoje ne taip jau blogai iš dvidešimt penkių komentarų trylika ypatingai kultūringų žmonių. Pusiausvyra. Straipsnis kaip testas. Nuomonės gali ir išsiskirti, bet žiauru kai imamasi įrankių menkinti, niekinti, kurti gašlius scenarijus. Suprantu mokytojus ir esu ne vieną kartą pasisakiusi apie nepakeliamus krūvius. Nesu žmogus kuris išreiškia tik nepasitenkinimą, aš telkiu piliečius tai problemai spręsti, viešinti. Vedu prevencinio pobūdžio pamokas vaikams kurie nuvertinę save, sustingę, vedu stovyklas ir gerai suprantu santykio su vaiku svarbą. Meldžiu netylėkime, ginkime vaikų vertingumą. Aš praktikuoju už meilę su išmintingu reiklumu. Susivieniją galėtume daugiau Sėkmės jums visiems

Nesukime per daug galvos nei sau nei vaikams dėl tų mokslų. Visų pirma - masė baigusių aukštąsias neturi jokių įgūdžių gyvenime ir tuščiai išdidžiai laukia darbo biržose, kol suras ir pasiūlys jiems "atitinkantį jų lygį" darbą. Geriau lai eina jie dirbti po vidurinių ir gimnazijų ir kelis metus padirbėję, įgiję gyvenimiškos patirties ir išminties, daug geriau supras ko jie nori siekti ir kam jie labiau linkę. O dabar dėl mokslų; mokomi vaikai 50 -60 metų senumo tiesų, kurios realiai kiekvieną dieną gali būti paneigtos. Pvz; istorija, kurią "kalėme" dabartiniai 50-mečiai, šiandien bevertė, o kiek nervų ir laiko sudeginta bergždžiai buvo. Kad ir dabar, informacijos amžiuje, manau, būtina vaikus supažindinti su dalyko esme ir mokyti ne kalti, o atsirinkti teisingą informaciją. Nieko vertos tos "caro maro" laikų teorijos, jei jas besimokant šiuolaikiniai atradimai pasilieka tarsi už borto, o reikėtų iš tiesų pirmiausia nuo jų ir pradėti - tada nereikėtų galvoti, kaip sumotyvuoti vaikus.

Vienas pilietis rašo koks skirtumas ar vaikas aštuntokas ar vienuoliktokas ir su darželinukui galima aiškinti vienodai. Tai akivaizdu, kad trūksta žinių apie vaikų raidos ypatumus ir atsakomybės pagal amžių koeficientų skirtumus. Iš to ir prasideda lyginimas mokinio su į darbą einančiu piliečiu. Kai kas vaikui net už brolius ir uždeda atsakomybę nepagal pečius. Ar mus tenkina tokia situacija, kai pedagogai aklai paklūsta darbdaviams, dažniausiai save suvokia kaip serijinio žinių įrašymo į mokinių smegeniskonvejerio prižiūrėtojus, o didžioji dalis mokinių jaučiasi kaip alinančio maratono dalyviai išgyvenantys nuolatinį stresą. Ar ne paradoksalu, kad mokyklos baigimo pažymėjimas iki šiol vadinamas brandos atestatu, nors žvelgiant į jo gavimo procedūras išvysime veikiau testų įveikimo čempionus nei brandžias asmenybes . Tai kad yra daug kūribingų, šviesių, išmintingų jaunų žmonių, dažniausiai yra jų individualaus ugdymosi, o ne švietimo sistemos nuopelnas. Kiek dar ilgai geri žmonės, ypatingi pedagogai tylėdami, atiduodami paskutines jėgas kantriai ridens savo misijos akmenį į švietimo klerkų nustatytų lūkesčių kalnus ? Mokytojai tyli, o mokiniai protestuoja, tėvai tikisi. Kur šis kelias veda? Švietimo sistema daugelis ekspertų teigia klimsta į pelkę. Pedagoginėse deklaracijose vis dar kalbama apie kritiškos, atsakingos asmenybės ugdymą, realybėje išgyvenama informacinė bulimija, po eilinio žinių patikrinimo tučtuojau žinias kurios neturi jokios sąsajos su realiu pasauliu smegenys pašalina kaip svetimkūnį. Palaipsniui mokykla tampa ne asmenybės išsiskleidimo vieta, bet konformistų kalve. Pati žinių vertinimo sistema paremta įtarumo nuostata- siekiama kaip nors “ sukirsti “ mokinį, atskleisti jo žinių spragas. Mokykla asocijuojasi su gladiatorių arena, kurioje kalbos apie vertybes, solidarumą, subsidarumą liko tik skambiais lozungais. Geriau pamąstome ką daryti, kaip iš šios pelkės pakilti?

viena iš daugelio eilinių mokyklų eilinė mokytoja,kuri iš vadovo niekada nesulaukė net pagarbos,nes nenunešiau dovanos,vesdama pamoką nepanaudojau kažkokio absurdiško iš kažkur parvežto metodo... Bet esu mokinių mėgiama,nes stengiuosi juos suprasti,išklausyti jų bėdas,pasidalinti sumuštiniu,jie nebijo manęs klausti kas jiems neaišku,man smagu pravesti pamoką,iš kurios jie išeina supratę,nors ji ne pagal metodinius reikalavimus. Tik po 30 darbo metų supratau,kad mokykla įvairi,kaip ir Lietuva,daug atiduota sveikatos ir pastangų mokant tuos,kuriems svarbiausia buvo padėti nepasimesti gyvenime,o ne įvykdyti kažkokius protu nesuvokiamus standartus. Ne kiekvienam tai suprasti.

darosi liūdna, skaitant daugelį komentarų, kai yra užsipuolama straipsnio autorė, kuri išdrįso viešai atskleisti mūsų mokyklų sopulius. Daugelis komentatorių permeta atsakomybę už vaiką tik šeimai. Bet mūsų vaikai mokykloje praleidžia daugiau valandų nei namuose. Mokytojus turim suprasti, kad jie gali būti pikti, nelaimingi ir dėl to "turi teisę išsilieti ant mūsų vaikų"... O kaip vaikas? Nejau jis negali būti piktas? liūdnas? nelaimingas? turiu du mokyklinius vaikus, liūdna, kai grįžusius iš mokyklos turiu reabilituoti nuo mokykloje patiriamo emocinio laužymo. Matau kaip vaikai atsiskleidžia, atsipalaiduoja ir gali būti savimi ilgesnį laiką nėję į mokyklą, matau kiek jiems reikia laiko, kad tai įvyktų. Taip pat matau, kokie jie būna, kai eina į mokyklą, įsitempę, susikaustę, su besikaupiančiu pykčiu ir agresija, nes mokykloje verčiami paklūsti, prisitaikyti, jiems neleidžiama parodyti jokių savo emocijų. Taip, savo gyvenime mes sutiksime visokių žmonių, visokių viršininkų. Bet kiek iš mūsų jaučiamės komfortiškai, kai dirbame pas viršininką, kuriam nesvarbu kaip mes jaučiamės darbe, kaip visiškai nesvarbi mūsų nuomonė ir matymas, idėjos, kai esame neišgirsti ir nesuprasti? Kaip jaučiamės eidami į darbą kur mūsų nevertina, nepastebi, kur įmonės vertybės neatitinka mūsų vertybių? Kodėl mes, suaugę žmonės, nenorim apsaugoti savo vaikų ir padėti jiems užsiauginti emocinį stuburą, kad galėtų paskui išgyventi konkurencinėje visuomenėje ir stengtųis ją keisti? Kodėl mes norime, kad mūsų vaikai tik išmoktų prisitaikyti ir prarastų savo tapatumą ir taptų eiliniai sistemos sraigteliai, kurie tik vykdo viršininkų nurodymus? Nejaugi mes nenorime, kad mūsų vaikai išaugtų brandžiomis, atsakingomis, savarankiškomis, mąstančiomis asmenybėmis?

Žinot, kas baisiausia? Kad nėra jokio būdo užtikrinto būdo tą tikrą mokytoją gauti. Kas iš to, kad yra tikrų mokytojų, tikrų gydytojų, net tikrų pardavėjų, jeigu jie ne tau... Viską lemia sistema, o ji kuo toliau, tuo labiau panašėja į Orvelo "1984-uosius". Ir net tas tėvams deklaruojamas melas labai primenaOrvelo romano situaciją. Mokytojas, lyg kokia Maximos kasininkė, pagal Švietimo įstatymą yra tik paslaugų teikėjas, nemanau, kad nors vieną pardavėją jaudintų, ką jūs darote su nusipirktu pienu, duona, varške... Kodėl stebitės, jog mokytojo nejaudina jūsų vaikas? Dar keisčiau atrodo reikalavimas, kad mokytojai jūsų vaikams reikalautų geresnės ugdymo kokybės! Atleiskit, bet tai jūsų toji kokybė netenkina, o ne mokytojų. Jei iš mokytojo nupirks ne 10 min. pamokai pasiruošti, o bent 30 min. , tai ir turėsite kitokią kokybę, jei mokytojui sumokės už laiką, skirtą pokalbiams su vaikais, tie pokalbiai tikrai bus, nes nereikės po darbo užsiimti dar ir kitais verslais. Nekurkite iš mokyklos socializmo oazės! Tai neveikia. Galite kiek norite kliedėti apie mokytojo misiją, aukojimąsi, gyvumą ar negyvumą, bet tai ir liks kliedesiais, neatitinkančiais realybės. O realybė žiauri, negailestinga, ji nepanaši į Kalėdų senelį ir net už gerus darbus dažnai neatlygina... Jūs norite "tikrų" mokytojų, kad galėtumėte juos tiesiog suvartoti kaip sūrį, išspausti kaip citriną, sudėvėti kaip kojines ir... tiesiog pamiršti. Tokia yra vartotojų visuomenė.

Pirma kiek valstybė moka už paslaugą, tokią kokybę ir gauna. O straipsnio autorė ryškiai tiki labiau savo vaikučiu, kad net nemato, jog jis nelanko pamokų, nesimoko. Ir visa kaltę dėl to suverčia mokytojai. Mokytoja neateis į namus ir nepasiims jo sūnelio į mokyklą. Mokytojai vis dar dauguma tiki, kad vaikai gali išmokti. O reiktų atsikratyti šito jausmo. Jis tik paslaugos teikėjas, jam turėtų nerūpėti aplamai ar tas vaikas ko nors išmoks, tai vaiko ir jo tėvų reikalas. Moytojas suteikia žinias, o mokinys tas žinias turi priimti ir įsisavinti, jei jis to nenori, tai jo problema. Išėjus iš mokyklos, tikrai niekas su juo nesicackins, nepatiks darbdavys ir neis į darbą? Bus atleistas už pravaikštas. Darbdaviui tikrai bus neįdomu, koks darbuotojo požiūris į jį, jam svarbiausia, kad darbas būtų padarytas, o jei to nesugebama, ieškoma to darbuotojo, kuris sugeba dirbti ir prisitaikyti prie įmonės tvarkos. Įmonėje darbuotojo norai nebūtinai sutaps su įmonės norais. Ir bet kurioje kitoje veikloje principai tie patys. Arba tu prisitaikai ir sugebėdamas adaptuotis sieki aukštumų, arba lieki tuo, kuris keikia gyvenimą, kad visas pasaulis neteisingas ir žiaurus, bet kad pajudinti pirštą ir kažką keisti nesugebama, nes tarsi kiti turėtų šokinėti pagal tavo dūdelę. Tokius senovėj tiesiog išnaikindavo, dabar humaniška viskas, mokame pašalpas ir pan. O reiktų juos palikti likimo valiai, tegul pasirūpina savimi patys.

O jei mokytojas rėkia, vadina vaikus durniais, auditui pateikia surepetuotas pamokas, kaip paaiškinti vaikui, kad jį vistiek reikia gerbti? Be šansų... jie atsirenka. Puikiai jaučia, kuris mokytojas tikras, o kuris ne. Ir tikro nekaltina dėl savo nenoro mokytis. Aišku, yra išimčių, nes ir vaikai būna arogantiški, nenormaliai savimi pasitikintys... Aš irgi sakau dukrai, kad tokių žmonių jai teks sutikti gyvenime, bet ji pati turi išlikti tiek gera, kiek įmanoma kiekvienoje situacijoje. Jei mokytoja rėkia, vadinasi, ji nelaiminga, ji nemyli savo darbo, bet prieš pensiją kur jai eiti? Vaikams studentams gal padėti reikia, pinigų reikia, ji nieko kito dirbti nesugebės. O stojo į pedagoninį arba su rožiniais akiniais arba dėl to, kad lengva stoti buvo. Arba draugė ten ėjo, o ji už kompaniją. Kad ją reikia palaikyti, nes ji žmogus, kuriam labai sunku. Šiaip, jei tėvai sąmoningi, viskas bus neblogai. Tiek to tie pažymiai. Svarbiausia, kad vaikas rastų savo kelią po mokyklos. Bet yra daug vaikų, kurie neturi paramos namuose, va tokiems reikia pačių geriausių mokytojų... O tas pavyzdys su gabia mergaite yra reta išimtis, pripažinkime... Nes mes čia bla bla, o kiek mūsų iš Harvardo? Bet žinote, kas yra nuostabu? Tai, kad tikrų mokytojų YRA. Tikrai yra. Ir jų bus vis daugiau. Labai ačiū visiems tikriems Mokytojams, kad ateinate į klasę, nes labai norite, ateinate su šypsena ir meile, su įdomiomis idėjomis :)

Koks iš esmės skirtumas? Aštuntokas ar dvyliktokas. Su žmogumi, net ir jaunu, reikia elgtis kaip su sąmoninga asmenybe. Tik tada jis tokiu ir taps. Aš savo dukrai penktoje klasėje aiškinau, kad mokytoja yra žmogus ir tikrai kartais gali subjektyviai vertinti vaikų žinias. (nes jai iškilo toks klausimas) Žentas darželinukei anūkei sugeba paaiškinti, kad auklytė gali būti pikta nes pavargusi arba gal namie turi kokių rimtų problemų, o gal serga. Mes patys turime savo pavyzdžiu parodyti vaikams kad reikia bandyti suprasti kitus, ne tik reikalauti iš jų to ko norime mes.

Puikios mintys, ačiū!

Jolanta, parašėte labai aktualų straipsnį. Kaip ir visose kitose srityse, blogybės laikosi ant masinio žmonių įtikėjimo į klaidingą įsitikinimą ir aklo jo laikymosi. Kai mėginame tą įsitikinimą pakeisti, paaiškėja, kad jie to įsitikinimo laikosi jo religiškai – tiki, kad visi į tai tikintys bus išganyti (šiuo atveju, kad jiems bus tik gerai, jei laikysis pasenusio požiūrio į mokinių lavinimą). Ta jų viltis nėra visiškai niekuo paremta, išskyrus noru, kad taip, kaip tikiu, ir būtų. Tačiau mums įkalta, kad tikintiems dangus. Aklas tikėjimas geriausiai sugriaunamas, kai yra viešai demaskuojamas – kai paviešinate, kokia jo prigimtis ir ko jis vertas (t. y. , koks jis absurdiškas). Tada ir užkietėję senų pažiūrų šalininkai pradeda svyruoti. Aš Jums rekomenduočiau laikytis šios taktikos. Mano patirtimi, tai rezultatų duoda greičiausiai. O kad žmogus pakeistų savo nuomonę, jam reikia padaryti vertybinį sprendimą. Šis paprastai susijęs su baime netekti aplinkinių palankumo. Pavyzdžiui, mokytoja rizikuoja netgi netekti darbo, jei pakeis savo nuomonę. Tačiau tik tokiu būdu, tik peržengęs šį baimės slenkstį žmogus išsaugos save ir turės ateitį.

Ir dar keli žodžiai. "Tradicinė mokykla mažai pakeičia mokinių gyvenimus, labiausiai vertina mokinius, gaunančius gerus pažymius. Ji orientuota į rezultatą, o ne į procesą. " Ne tik tradicinė mokykla, bet ir visas gyvenimas, pasileidus nuo mamos sijono t. y. už šeimos ribų "orientuotas į rezultatą, o ne į procesą". Jau iš eidamas iš namų į darželį vaikas daro pirmą žingsnį iš mylinčios ir rūpestingos mamos glėbio į realų gyvenimą. Mokykla tai paskutinis žingsnis ir jei mokykloje iki pat dvyliktos klasės vaikučiai bus čiūčiuojami kaip lopšelyje ar kaime pas močiutę, tai kas bus kai jūsų vaikutis ją pabaigs?? Bėgsite aiškinti viršininkui, kaip reikia jūsų jautrųjį sūnelį sudominti ir sumotyvuoti darbui. Pirmąją naktį ateiste pažiūrėti ar marti teisingai kojas laiko, kad sūnučiui nebūtų nepatogu???

Vladui ir Urtei Straipsnyje esantys pavyzdžiai pateikti apie aštuntoką, o ne apie dvyliktoką.

Pabandysiu dar kart pasikartoti. Kažkodėl visi kuo puikiausiai žino ką ir kaip turėtų daryti kiti. Iš tikro mokytojų yra įvairiausių. Darbas mokykloje tikrai nelengvas. Pažįstu mokytojų kurie nesulaukė pensijos nes tapo nedarbingi dėl nervų pertempimo. Švietimo sistemą tikrai dar galima patobulinti. Bet... Jei motina tikrai gerbia savo vaiką kaip asmenį, kodėl ji su juo elgiasi kaip su neįgaliuoju? T.y. Kodėl vaikui iškilusias problemas bando spręsti keisdama mokytojos elgesį ir visą švietimo sistemą. Nereikia auklėti mokytojų. Gal geriau pamokykite savo vaiką, kad mokytojų, dėstytojų, viršininkų, darbdavių, kelių policininkų, bendradarbių ir uošvių jam gyvenime dar teks sutikti pačių įvairiausių ir pačiam teks bandyti suprasti kas tai per žmonės, kodėl jie elgiasi būtent taip ir kaip elgtis pačiam, kad vienoje ar kitoje situacijoje rasti savitarpio supratimą ar bent jau taikų sanbuvį. Konkrečiu atveju, kaip nesipykti su mokytoja, kažko išmokti ir gauti bent pakenčiamus pažymius. Suprantu ir žinau, kad iškilus konfliktui paprastai nusileidžia ir pradeda keisti savo elgesį (nes niekas nepajėgus pakeisti kito žmogaus įsitikinimų ir elgesio), tas, kuris toje situacijoje pasirodo protingesnis. Pagal nutylėjimą visi manom, kad protingesnis turėtų būti mokytojas, bet kodėl laikome, kad dvyliktokas yra toks jau ir kvailas. Juolab jis turėtų būti žymiai labiau suinteresuotas (už mokytoją ir už mamą) kažką išmokti ir gauti gerus pažymius.

beje, neseniai buvo isspausdintas straipsnis apie mergaite, kuri mokesi puikiai, o namuose nebuvo net elektros, o paskutineje klaseje ja net tevai paliko. Dirbdama sarge po keleta valandu per diena, gyvendama pradzioje tai pas viena drauge, tai pas kita, o veliau pas kita sarge, ji sugebejo mokykla baigti tik puikiausiais ivertinimais ir istojo i Harvardo Universiteta. Vietoje laiko svaistymo 'noriu nenoriu, patinka nepatinka', ji maksimaliai panaudojo save mokymuisi, visai nesukdama galvos, kaip ja kas moko, geros mokymosi programos ar ne. Ji turejo savo motyvacija. Mano patarimas jusu sunui 'Pats buk tuo pokyciu, kuri nori matyti pasaulyje'.

graziai pasakyta apie gyvaji ir negyvaji mokyma(-si). Suprantama, butinas dialogas tarp mokinio ir mokytojo, ir jis tasiranda, beje, tik mokytojo iniciatyva. Tad ar sunku buvo ambicingajai anglu kalbos mokytojai akis i aki issiaiskinti su vaikinu, kas jam nepatinka jos mokyme, kaip jam pasivyti kitus, suteikti tam tikru privilegiju tam tikram laikotarpiui. Bet, gal but, tokie dalykai imanomi tik mazesnese jaukiose mokyklose, o kai dabar musu svietimo sistema uzpilde klases nuo 24 iki 32 ir daugiau mokiniu, individualumas su mokiniu gali buti tik parodomasis, o ne tikras. Ir dar, jaunas zmogus eina i pasauli, ir turi buti pasirenges prisitaikyti prie jo. Kaip ir kur jis sito turi mokytis? Rupestingai ir protingai mamytei butinai patarciau kuo daugiau suzinoti apie kinu kilmes profesores Amy Chua knyga'Motinos tigres musio giesme', arba perskaityti ta pacia tema' Kodel kinu vaikai pranasesni uz amerikieciu(europieciu)?' Matematikos olimpiadose kinu vaikai tiesiog sluote nusluoja musiskius vaikucius. Ju muzikiniai gebejimai tiesiog stulbinantys. Vaikinas eina konkuruoti i pasauli, toki marga, kuriame daugybe puikiai tam pasirengusiu jaunuoliu, o ka jis gali pademonstruoti-nepasitenkinima anglu kalbos mokytoja? Nebukim juokingi.

Pasidalinsiu dar keleta savo minčių... Kodėl mamytė X mano, kad pamoka turi vykti pagal jos vaikui tinkantį scenarijų? Taip, Jonukui gal reikia visko po truputį ir kuo lengviau, mažiau darbo ir daugiau pramogų (atseit motyvacijos :)), o Onutei toje pačioje klasėje reikia visko aukščiausiu lygiu - mergaitės tėvai neturi pinigėlių itin gabios mergaitės ugdymui privačiai... Oi, dar Jurgelį pamiršom - jam reikia viską vizualizuoti, o Monika turi viską išgirsti, Agnė - pati išbandyti, atrasti. Darius greit pavargsta, o Sigutė liguistai jautri, su ja reikia elgtis kaip su porcelianu... Ir taip 30 asmenybių ir 45 min. pamokos... Kitokio laiko valstybė iš mokytojo tiesiog nenuperka. Kaip nenuperka naujausių vadovėlių, rašiklių lentoms, valiklių, popieriaus kopijavimui, rašalo spausdintuvams, legalių programų kompiuteriams ir t. t. Užtat nuperka net (! ) 10 min. pamokai pasiruošti :) :) :) - patys pabandykit, kiek "daug" per tiek laiko galima nuveikti.

kita vertus, motyvacija mokytis turbūt atėjo labiausiai iš tėvų - nes pamenu, kai dar nėjau į mokyklą, mama vakarais elementorių skaitė - raidžių pamokino... o paskui pradinėse vis nepatingėdavo kartu namų darbus peržiūrėt/ padėt (morališkai) padaryt... ir šiaip knygas mėgo...

Mokytis man patiko, bet kiek atsimenu iš mokyklos - svarbiausia turbūt - mokytojo santykiai su mokiniais... Tiesiog pažymių nebūtina sureikšminti, nes į aukštąsias įstoja belekas, o bendrauti mokėti yra gerai :)

Esu dviejų vaikų mama, dirbanti tradicinėje mokykloje. Noriu pasakyti savo nuomonę. Manau, kad netradicines mokyklas renkasi tėvai , kurie daro viską, kad tik vaikas ištartų "man gerai, man patinka". Vaikas verčia parduotuvės lentynas, o tėvai net nereaguoja, mat, vaikui tai patinka daryti. Knygyne mama skundžiasi pardavėjai, kad ji nebesusikalbanti su savo penktoku ir nori Kalėdų proga padovanoti knygą, kad perskaitęs vaikas imtų klausyti. Turiu porą pažįstamų, kurių vaikai tiesiog nesugeba laikytis elementarių taisyklių ir jiems tradicinėje mokykloje,žinoma, nepatinka. Tada veda vaiką į privačią, kur mokytojai stovi ant užpakalinių letenėlių ir pataikauja vaikams, kad tik šie, grįžę iš mokyklos ištartų "man patinka". Man, tiesą sakant, šitoks požiūris į auklėjimą yra žeminantis vaiko atžvilgiu ir žalingas. Tikrai netaikau to požiūrio straipsnio autorei. Tik manau, kad geram vaikui visokioj mokykloj gerai: ir tradicinėj, ir netradicinėj... Jei vaikas šeimoje teisingai auklėjamas, tai jo neužguis joks mokytojas, jis nepraras savo individualybės. Sunkiausia mokykloje būna atsilaikyti prieš netradicinį tėvų požiūrį į auklėjimą, pataikavimą vaikams. Pedagogikos psichologas Fritzas Beckmannshagenas yra sakęs: "Niekur aš nemačiau tokios aiškios perskyros tarp trokštamo vaizdo ir tikrovės, kaip Valdorfo judėjime".

Nedidelis dalykas suprasti privacios ir valstybines mokyklos skirtumus, kur kas daugiau isminties reikia nepradeti reikalauti neimanomo. Mokytojai yra samdomi valstybes, dirba tai, kas valstybes uzsakyta. Tevai nori kaip socializme ar komunizme viska gauti uz dyka, o i inteligentus, ypac mokytojus, ziuri kaip Leninas i burzuazija, gerai dar kad saudyti nesiulo. Leiskit vaikus i privacias mokyklas, mokekit pinigus ir reikalaukit ko tik norit. O jeigu norit uz dyka, tai dovanotam arkliui i dantis neziurekit, t. y. nereikalaukit nemokamo mokytoju darbo. Nemokamas darbas LR uzdraustas.

Gerbiama autore, esu mokytoja, labai gerai, kad parašėte šį straipsnį ir išsakėte savo požiūrį į, kaip Jūs vadinate, tradicinę mokyklą ir jos mokytojus. Kadangi esu lituanistė, moku, kaip sakoma, suvokti tekstus. Matau, kad parašyta nuoširdžiai, nei vienas žodis nesumeluotas, neišsisukinėjama, rašoma apie tai, kas skauda, ieškoma supratimo, norima atkreipti dėmesį į problemą ir padėti ieškoti išeities. Todėl norėčiau Jums papasakoti, kad yra daugybė atvejų, kai mokytojas netgi ujamas, kaltinamas nebūtais dalykais ne vien iš nesusipratimo, jam net neleidžiama susipažinti su kaltinimu motyvuojant tuo, kad mokytojas keršys, jis dažnai kišamas tarp kūjo ir priekalo, puolamas iš visų pusių: administracijos, tėvų ir mokinių. Jūs tikriausiai sutiksite, kad mokytojo profesiją mūsų visuomenėje sunku būtų vadinti prestižine. Mokytojas dažnai beteisis. Klientas juk visada teisus. Tiesą sakant, nežinau institucijos, kuri Lietuvoje gina mokytojo teises. Mokytojams negalioja netgi kai kurie Darbo kodekso straipsniai. Mums darbdavys nesuteikia laisvos darbo dienos sveikatos apžiūrai, nekompensuoja ir šių išlaidų. Mes savo lėšomis spausdiname įvairiausias ataskaitas, kurių vis daugėja. Mes savo krūvį sužinome tik prasidėjus mokslo metams. Mes skaldomi ir valdomi. Egzistuoja ir intrigos. Mokytojas Lietuvoje dažniausiai nesijaučia saugus, ypač dėl ateities. Sunku būtų net įsivaizduoti, kad mokytojai imtų protestuoti dėl per didelių darbo krūvių. Didžioji mūsų dauguma kasmet gauna vis mažesnius atlyginimus. Mums sako, ir ko gero tai tiesa, kad padėtis tik blogės. Mažina ir trumpina mokyklas, o klases didina. Mums sako, kad mes prasti, riboti, nekūrybiški, pikti, mūsų siauras akiratis, mes nesugebam sudominti, išmokyti. Tokių pasisakymų apstu TV laidose, spaudoje. Mus moko, dabar jau rečiau, visokio plauko labai savimi pasitikintys užsienio lektoriai, o mūsų švietimo klerkai laksto po pasaulį ieškodami tobulumo viršūnių. Mus velia į metodų voratinklius, modernizuoja viską, eksperimentai nesibaigia. Daugeliu atvejų sveiko proto ir širdies nepraradusieji mato, kad karalius nuogas, bet net drąsiausieji tyli, o jei netyli, tai kas juos girdi, kas jų klausosi. Iš programų ir iš vadovėlių seniai jau išnyko P. Mašioto tekstai, nebereikia ir J. Biliūno. Suniokota mūsų tautinė pedagogika, tautinė mokykla. O žinote, ant ko vis dėlto laikosi Lietuvos mokykla? Ant mūsų, mokytojų, pečių. Maitinasi iš mūsų, kaip Jūs gražiai sakote, ,,neišsenkančio vidinio šaltinio''. Nes mes, jeigu taip atsitinka, nuryjame karčią karčią kaip pelynas ašarą, ateiname ir vėl ,, dalyvaujame šventose vaiko ugdymo mišiose''. Apie mus pajuokauja: ,,mokytojas ne profesija, tai diagnozė''. O jeigu nuoširdžiai, tai akivaizdu, kad be pašaukimo šį darbą dirbti ir sunku, ir neprasminga. Ir dar. Visi juk esame patyrę, kad kaltinti kitą, reikalauti iš kito yra daug lengviau ir patogiau. Štai vaikui neįdomu, jis nedaro namų darbų, neina į pamokas, kaip supratau, mokytis, dėti pastangų nenori. Kodėl? Juk lengva pasakyti - mokytojas nepatinka, nusibodo, pavargau, neįdomu. Pasakyti lengva, gal net daug kas taip sako, bet ar teisinga? Na, teisinga neteisinga, bet ar racionalu, ar naudinga? O gal tikimasi stebuklo? Žmonijos MOKYTOJAS darė stebuklus, mes, mokytojai, taip pat retkarčiais jų padarome. Na, gerai - retkarčiais retkarčiais, retkarčiukais. Be to, jie visai visai mažuliukai, jų net stebuklais gal nedera vadinti. Stebuklas būtų, jei mes visi : ir mokiniai, ir tėvai, seneliai, ir mokytojai, garbingai pradėtume kiekvienas nuo savęs ir sąžiningai, ranką prie širdies pridėję, atliktume savo pareigas. Mokytojas, deja, ne visagalis, o vienui vienas jis greičiau bejėgis. O tie maži stebuklai įvykti gali išimtinai tik tada, kai mokytoju mažų mažiausiai tikima.

paskaičius antrąjį ir tečiąjį komentarus darosi baisu, kokioje švietimo sistemoje mokosi mūsų vaikai. su labai skaudama širdimi savo vaikus leidžiu į mokyklą. Straipsnio autorei pritariu visu šimtu ir daugiau procentų. Baisu, kai paskaitai pačių mokytojų komentarus ir pamatai jų požiūrį į vaikus ir kaip viskas matuojama tik pinigais. Klausimas kyla, o ką patys mokytojai daro, kad ŠMM dokumentai ir realybė atitiktų vienas kitą? Ar mokytojai kur nors oficialiai išsako, kad dirbti su 30 vaikų klase per 45 min. yra neįmanoma? Pritariu tam, kad per dieną susitikus 120 vaikų neįmanoma kiekvienam iš jų individualiai skirti dėmesį. Bet kodėl iš mokytojų mažai kas apie tai kalba garsiai ir oficialiai? Kodėl akcentuojamos tik akademinės žinios? Kodėl mokytojai kaip kiškiai tupi krūmuose ir tyli, kad jų krūvis yra nepakeliamas, bet visą savo pyktį ir nusivylimą išlieja ant vaikų? nes jie silpnesni? mažesni? turi paklūsti?... Pati auginu du vaikus ir matau kaip mokykla iš jų atima motyvaciją mokytis. Paklauskite priešmokyklinukų ar pirmokų pirmosiomis mokslo dienomis ar jie nori eiti į mokyklą ir sužinoti naujų dalykų. Jei jie neturės vyresnės sesės ar brolio atsakys "taip" ir užduokite jiems tą patį klausimą mokslo metų eigoje... Vaikai patys iš savęs į mokyklą ateina motyvuoti, nes jie yra žingeidūs, deja, mokymosi sistema ir požiūris į pačius vaikus atima iš jų norą eiti į mokyklą ir mokytis. Nejaugi, aš, kaip mama, vaikui turiu meluoti, kad moklytoja visada teisi... , kad mokytojo viršenybės parodymas prieš vaiką yra normalu, kad gąsdinimas, jei tu neisi į mokyklos renginį, tau parašysiu kuolą yra skatinimas dalyvauti mokyklos veikloje... , jei neiškalsi datų - neparašysi kontrolinio, tu vaikelį šiame gyvenime esi prapuolęs... ir galima pririnkti daug tokių pavyzdžių. Kiek mes, suaugę žmonės, norime daryti ir kiek darome su meile, kai esame spaudžiami, žeminami, nuvertinami... Ir kokia mūsų motyvacija, kai turime palaikymą, paskatinimą, padrąsinimą? Mūsų vaikai taip pat yra žmonės. Labai patiko vieno išmintingo žmogaus pasakymas "Elkimės su vaikais taip, kaip su savo geriausiu draugu".

Cituoju autorę: "Mokytojas pasikliauja išoriniais paskatinimais ir bausmėmis, jis jaučiasi daugiau atsakingas už savo dalyko žinias, o mokiniai jam yra tik žaliava, kuriai reikia suteikti formą. Tradiciniai mokymo metodai geba parodyti nesėkmę, bet neturi priemonių ieškoti išeičiai." KOKS VALSTYBĖS UŽSAKYMAS - TOKS IR REZULTATAS. O kalbėtis su sūnumi turi tėvai, mama, o ne mokytoja. Motyvuoti vaiką mokytis irgi turi tėvai, ne mokykla. Į mokyklą vaikas privalo ateiti jau motyvuotas, žinoti, ko nori ir ko siekia. Mokytojas - tik paslaugų teikėjas (tai dokumentuose įtvirtintas mokytojo statusas), o paslaugas užsako valstybė, ne tėvai. Norite, kad būtų kitaip? Prašom - yra nevalstybinės, privačios mokyklos. Ten, sumokėję už mėnesį pusantro tūkstančio, galėsite pageidauti, kad jūsų vaiką ir šaukšteliu pamaitintų, ne tik pasikalbėtų.

Nepritariu, kad atsakomybė už sistemą būtų perkelta ant mokytojo pečių. Norėti nedraudžiama, bet kalbėti apie mokytojo aukojimąsi - nesąžininga. Kai gerb. straipsnio autorės vaikai ėjo į Valdorfo mokyklą, gavo vienokį ugdymą, kai į tradicinę mokyklą - kitokį. Negi naujiena, kad mėsos parduotuvėje neprekiaujama kojinėmis, o tradicinėje valstybinėje mokykloje niekas neskiria laiko individualiam vaiko ugdymui??? Pavyzdžiui, aš turiu 4 klases po 30 mokinių, taigi - 120 mokinių, 120 susitikimų per vieną dieną... Aš jų net veidų neskiriu, vardų nežinau... Net jiems mokyti (apie išmokymą kalba neina... ), t. y. vienai pamokai pasiruošti, man apmokamos 10 min.! Vieno vaiko sąsiuviniams pažiūrėti, kontroliniams ir kitokiems darbams ištaisyti, įvertinti per savaitę apmokamos 2 min. ! Tai mūsų VALSTYBĖS požiūris į vaiką, į jo ugdymą!!! Tėveliai, prisiklausę iš švietimo valdininkų vos ne komunistinių lozungų, šventai jais tiki, bet... realybė visai kitokia. Laikas suprasti, kokiame pasaulyje gyvename... Tėvų Forumo atstovas Audrius Murauskas per spaudą išreiškė savo apgailėtiną nuomonę, kad Mokinio krepšelio pinigai neturi būti skirti mokytojams PENĖTI. Taip, taip - šio tėvelio žodynas lyg kiaulių penėjimo specialisto. Taip, jo nuomone Mokinio Krepšelis pats savaime, be jokio mokytojo ugdys vaikus! Štai TIKRAS tėvų požiūris į mokytoją. Nelabai skiriasi nuo to, kad iš anglų kalbos mokytojos reikalaujama su vaiku bendrauti individualiai, vadinasi - savo privačiu laiku. Tėveliams nekyla klausimas, o kas tuo metu bendraus su mokytojos nuosavu vaiku?!

Pritariu autorei, pati esu tradicinės mokyklos mokytoja, stengiuosi nuvaikyti baimės, nepasitikėjimo, prisitaikėliškumo debesis nuo jų dieviškosios saulės. Visko būna, bet įsitikinau- mokiniai labai labai jaučia tikrus jausmus ir emocijas. Manau, nereikia laukti nurodymų iš ŠMM, o kiekvienam dorai atlikti savo darbą. Ką pasėsi tą ir pjausi. Daug ko už pinigus nenupirksi.