Simbolinis apsivalymas: kodėl tam priešinasi net „revoliucijos vilkai“ (II)(26)

Pirmąją straipsnio dalį skelbėme ČIA.

Dabar grįžkime prie Lietuvos. Dėl okupacijos ir bolševizmo padarinių pirmiausia kalta ir atsakinga yra Rusijos valstybė, užvedusi šią sisteminių represijų mašiną.

Abi didžiosios XX a. totalitarinės sistemos, tiek rudasis fašizmas (nacizmas), tiek raudonasis fašizmas (komunizmas arba bolševizmas), panašios tuo atžvilgiu, kad dvi galingos, stiprios valstybės, organizuodamos smurtą, rėmėsi administraciniu, kariniu, ekonominiu ir intelektualiniu oficialių institucijų potencialu.

Abi bandė pavergti kiek įmanoma daugiau nepriklausomų valstybių ir naikino jų piliečius, masiškai pažeidinėjo žmogaus teises, be to, daugybę nusikaltimų žmogiškumui kiekviena padarė savo šalies viduje.

Kad Lietuva patyrė raudonojo fašizmo terorą, buvo ir tebėra kalta Rusija, tačiau svarbiu okupantų ramsčiu tapo lietuviška politinė struktūra – komunistų partija su jai pavaldžiomis ekonominėmis, administracinėmis, intelektualinėmis ir vykdomosios valdžios struktūromis. Tuo raudonasis fašizmas skiriasi nuo rudojo, kuris per okupaciją rėmėsi ne lietuviškomis politinėmis struktūromis, bet individais.

Jeigu kai kuriuos pronacistiškai nusiteikusius lietuvių sambūrius ir galima laikyti nacistinės politinės struktūros užuomazga (su sąlyga, kad bus paisoma skirtumo tarp pronacistiškai nusiteikusios struktūros ir struktūros, siekiančios nacizmui būdingų tikslų), nė viena iš tokių struktūrų neturėjo politinio tęstinumo.

Nors Lietuvos komunistų partijos narių funkcijos buvo skirtingos, o laikysena ilgainiui keitėsi (gerai žinoma, kad didžioji dalis eilinių komunistų nevykdė, ypač vėlesniu laikotarpiu, jokios partinės veiklos, jų narystė buvo grynai formali), vis dėlto jos vadovybė iki pat 1990 metų pažeidinėjo žmogaus teises arba tuos pažeidimus sankcionavo, vadinasi, yra už juos atsakinga, nes juridiniu požiūriu tai prilygsta jų vykdymui. Nesvarbu, ar žmogaus teisių laužymas reiškėsi masiniais trėmimais, kaip okupacijos pradžioje, ar, pavyzdžiui, tuo, kad varžoma žmogaus teisė į išsilavinimą dėl jo pažiūrų, dėl šeimos istorijos, atimama religinė laisvė ar kitos teisės, kaip antai nebūti sekamam ir persekiojamam, galėti nekliudomai keliauti po pasaulį ir t.

t. Kad ir kokie būtų LKP vadovybės nusikaltimai žmogaus teisių atžvilgiu, padaryti vienu ar kitu laikotarpiu, ji visada, kiekvieną savo egzistavimo sekundę, vykdė agresiją prieš valstybę, neteisėtai trukdydama Lietuvos žmonėms naudotis tarptautinės bendruomenės pripažinta teise patiems kontroliuoti šalies politinę ir socialinę raidą.

Tuo kompartijos vadovybė nusikalto prieš visus Lietuvos žmones (greta kitų sunkių nusikaltimų, kuriuos ji padarė tik prieš dalį piliečių, nors ir ši grupė yra labai gausi).

Po nepriklausomybės atkūrimo ši okupacinės totalitarinės sistemos marionetė gudriai mėtė pėdas. Pirmiausia pakeitė pavadinimą – iš LKP tapo LDDP, kiek vėliau kompartijos „žiedas“ rado kitą užuovėją ir mikliai sugužėjo į Vytenio Andriukaičio atkurtą Lietuvos socialdemokratų partiją, kurios pirmininku tapo ir aštuonerius metus juo buvo ne kas kitas, o paskutinysis LKP CK sekretorius.

Taigi, akivaizdu, kad Lietuvos socialdemokratų partija yra LKP, kaip politinio vieneto, atšaka, nes pavadinimų kaitaliojimas neatleidžia nei nuo kaltės, nei nuo atsakomybės. Tačiau šiandieninei LSDP, kuriai iš paskos velkasi kompartijos politbiuro „šleifas“, tenka atsakomybė ne tik už kolaboravimą su okupantu ir raudonuoju totalitarizmu.

Tarpukariu Lietuvoje veikusi komunistų partija, vadovaujama Vinco Kapsuko, iš dalies irgi buvo socialdemokratų „produktas“, be to, palaikė su jais glaudžius ryšius, gaudavo politinę jų paramą, nors kapsukininkai nė neslėpė atliekantys penktosios kolonos vaidmenį. Buvo aišku, kad tai kriminalinė politinė struktūra, veikianti prieš lietuvių tautos teisę į suverenumą.

Taigi Lietuvos socialdemokratams tenka kolektyvinė politinė atsakomybė ne tik už kolaboravimą, bet ir dėl chroniško polinkio broliautis su valstybės išdavikais.

Nepaisydami istorijos pateiktų įkalčių, socialdemokratai iki šiol energingai kratosi bet kokios atsakomybės, nėra žengę nė menkiausio žingsnio, vedančio į simbolinį apsivalymą. Susidaro įspūdis, kad akylai orientuojamasi į velionį Algirdą Brazauską, per visą nepriklausomybės laikotarpį taip ir neišspaudusį nė vieno atgailos žodžio.

Įdomus niuansas: nors paprastai manoma, kad politinėms struktūroms lengviau pavyksta apsivalyti tada, kai pasikeičia kartos (tokios nuomonės laikosi nemaža dalis įvairių tiesos ir susitaikymo komisijų veiklos tyrinėtojų), o tarp dabartinių Lietuvos socialdemokratų esama jaunų žmonių, daugiau ar mažiau „apsitrynusių“ Vakaruose, jų pilietinė laikysena, atrodo, visai nepaliesta nei Willy’o Brandto, nei kitų Europos socialdemokratų vizionierių, aiškiai pabrėžusių, kad politinės struktūros turi prisiimti atsakomybę už praeities nusikaltimus. Priešingai – jaunesnės kartos kairiųjų tonas, kai kalbama apie Lietuvos praeitį, darosi vis įžūlesnis.

Prieš dvidešimt metų dar buvo galima įsivaizduoti, kad koks nors socialdemokratų vadas atsiklaups prie partizanų kapo, prašydamas atleidimo už tuos kairiuosius, kurie padėjo naikinti savo pačių valstybę ir tautą. Šiandien jau visiška utopija būtų tikėtis, kad tiek senesnės, tiek jaunesnės kartos socialdemokratai organizuos, pavyzdžiui, „Misiją Sibiras-Atgaila“, į kurią jie vyktų tvarkyti tremtinių kapų.

Naivu įsivaizduoti kairiuosius, per savo konferencijas aptariančius (bent pakaitomis su Marxo skaitiniais) lietuvių disidentų atsiminimus, kad juos reflektuotų ar klaustų, kas vertė lietuvių kairuolius istoriškai elgtis taip, tarsi Lietuvos bendruomenė būtų jiems svetima. Demonstratyvų abejingumą simboliniam apsivalymui sunku suvokti, nes tokia laikysena prieštarauja sveikam protui, tačiau faktas lieka faktu: nors Lietuva yra ES klubo narė, tačiau civilizuoto santykio su autoritarine praeitimi ji taip ir nenusistatė, šiuo atžvilgiu ją seniai aplenkė nemažai „trečiųjų šalių“, o ką jau ir kalbėti apie Vokietiją.

Svarbiausia, kad vyko ir tebevyksta aktyvus kaltės, o kartu ir tiesos, neigimas. Jeigu Mitscherlichai būtų dar gyvi ir panašią studiją, pasitelkdami psichoanalizės metodą, rašytų apie kolektyvinio lietuvių kairiųjų elgesio ypatumus, galėtų tą skyrių, kuriame aptariamas kaltės ir tiesos neigimas, vietoj „Fiureris kaltas dėl visko“ pavadinti bet kuriuo iš daugybės variantų, per 22 metus nukaltų išradingos „grupės draugų“ fantazijos: (a) LKP CK ir tada dirbo Lietuvai; (b) komunistiniai nusikaltimai nelygintini su nacistiniais; (c) jeigu represijų nebūtų vykdęs Sniečkus, Maskva būtų tai dariusi daug žiauresne forma; (d) yra pagrindas abejoti pačiu okupacijos faktu; (e) sovietų nusikaltimų mastas perdėtas; (f) sovietmečiu Lietuva ne sunyko, bet suklestėjo, ir t.

t. Nepripažįstama ne tik kolaborantinių represinių struktūrų kaltė dėl smurto, bet neįžvelgiamas ir gilus socialinis plyšys, moralinė asimetrija tarp tų, kurie pamynė žmogaus teises, ir tų, kurie nieko nepažeidė.

Su tuo susijęs išsisukinėjimas irgi atskleidžia beribį lietuvių išradingumą: (a) kolaboravo visa Lietuva; (b) abiejose pusėse buvo visokių, o partizanai terorizavo civilius, todėl stribų smurtas bent iš dalies pagrįstas; (c) kompartija padarė ir daug gero; (d) tarp socialdemokratų yra ir tremtinių, bet nei Juozas Olekas, nei Vytenis Andriukaitis jokio apsivalymo nereikalauja; (e) dėl egzistuojančio susiskaldymo kaltas Sąjūdis, o ypač „radikalūs nacionalistai“, kurie ir sukiršino visuomenę, iki tol gyvenusią draugiškai; (f) bendruomenės vienybės stoka – tai „Europos saulėlydžio“ ir klastingos Briuselio politikos padarinys; (g) esminis susiskaldymas yra tarp turtuolių ir vargšų, nulemtas laisvosios rinkos, tad smurtinė praeitis čia niekuo dėta, ir t. t.

Visus čia paminėtus (ir nepaminėtus) išsisukinėjimus sudėjus į krūvą, susidaro keistas įspūdis: Lietuvoje nepriklausomybės laikais ne tik kad oficialiai neveikė jokia Tiesos ir susitaikymo komisija, bet neoficialiai netgi darbavosi kažkoks Melo ir tolesnio skaldymo tribunolas...

Dėl susidariusios padėties priekaištauti vien socialdemokratams būtų tikrai neteisinga. Labai galimas daiktas, kad tarp socialdemokratinės pakraipos piliečių yra nemažai tokių, kuriems irgi jau įgriso tokia išsisukinėjimų inercija.

Tačiau, kad galėtų pradėti apsivalymo procesą, Lietuvos kairiesiems reikėjo pagalbos, o norinčių ją suteikti nebuvo. Kalbėdama apie „pagalbą“, aišku, neturiu omenyje įprastinio pataikavimo.

Jeigu žmogus yra narkomanas, tada padėti jam reiškia nuvežti į detoksikacijos kliniką, užuot sukus galvą, kaip sukombinuoti dar vieną maišelį su baltais milteliais...

Kartais net atrodo, kad tuo atveju, jei socialdemokratai būtų nusprendę imtis apsivalymo, jiems nebūtų buvę leista to padaryti. Stiprus simbolinio apsivalymo stabdis buvo reakcionieriška akademinio Lietuvos elito pozicija.

Didžiąją daugumą istorijos falsifikacijų, iškreiptų moralinių vertinimų sukurpė ir teoriškai išpuoselėjo ne buvę LKP CK nariai (daugelis iš jų net neturėjo tam tinkamos kvalifikacijos), bet šalies aukštųjų mokyklų profesūra, piestu stojusi prieš simbolinį apsivalymą. Tai darydama, ji radikaliai atmetė svarbiausią pilietinę intelektualų pareigą, kuri, anot Mitscherlichų, pirmiausia susijusi su kaltės pripažinimu ir tiesos klastočių demaskavimu.

Normalios vakarietiškos socialdemokratijos idėją su savimi nusinešė į kapus Mykolas Biržiška. Šiandien labai reikia, kad atgimtų būtent tokia socialdemokratija. Trūksta Biržiškos ir Brandto dvasios, jų sąžinės. Pirmoji sąlyga, kad toji dvasia būtų susigrąžinta, – liautis apgaudinėjus save ir kitus, neva dabartiniai Lietuvos socialdemokratai yra „normali vakarietiška“ kairioji partija.

Po pastarųjų Seimo rinkimų, įgavusių kriminalinį atspalvį, socialdemokratai nedvejodami apsisprendė sudaryti koaliciją su „teisiamųjų suole sėdinčia“ partija ir su partija, kurios vedlys buvo atstatydintas už prezidento priesaikos sulaužymą. Atsirado ne „centro kairės“, o labai marga koalicija, turinti net kraštutinės dešinės elementų.

Tačiau tokius, atrodytų, nelogiškus politinius sprendimus logiškai paaiškina faktas, kad patys socialdemokratai niekada nesistengė apsivalyti nuo savo kriminalinės praeities.

Restauracinio teisingumo šalininkai – tiek praktikai kriminologai, tiek teoretikai psichologai ir filosofai – teigia: jeigu asmenims, įkalintiems už nusikaltimus, nepadedama dvasiškai apsivalyti nuo praeities, išėję į laisvę jie nesugeba resocializuotis, todėl pirmiausia ieško buvusių sėbrų kompanijos. Kitaip tariant, jeigu praeitis „nenugalėta“ dvasiškai, recidyvizmui neužkertamas kelias, – tai būdinga tiek individams, tiek politiniams vienetams.

Lietuvos socialdemokratai neatliko simbolinio kolektyvinio apsivalymo, tad broliavimasis su moralumo principą pamynusiomis politinėmis struktūromis, nepaisant nei Konstitucijos gairių, nei programinių nuostatų, nei sveiko proto, yra logiška jų politinio recidyvizmo pasekmė. Žurnalo Valstybė redaktorius Eduardas Eigirdas, naująją Lietuvos vyriausybę pavadinęs „Pravieniškių vilties koalicija“, pataikė kaip pirštu į akį.

O buvusio Vilniaus universiteto rektoriaus šmėžavimas pirmose „Pravieniškių vilties koalicijos“ gretose atrodo taip pat natūraliai, kaip auksinis dantis, puošiantis plačią pirato šypseną...

Lietuvos akademinio elito „spindesys ir skurdas“ atsiskleidžia, be abejo, ne tik Seimo rinkimų kontekste. Šiais metais pasirodžiusioje knygoje „Nerimas.

Svarbiausių humanitarinių ir socialinių grėsmių bei jų pasekmių Lietuvai įžvalgos“ mokslo „žvaigždės“ Viktorija Daujotytė, Arvydas Šliogeris, Valentinas Mikelėnas, Aleksandras Vasiliauskas ir Vladas Žulkus reaguoja į 2011 metais Andriaus Kubiliaus vyriausybės parengtą, Seimo patvirtintą strateginį projektą „Lietuva 2030“, kuriame suformuluota valstybės vizija ir raidos prioritetai. „Nerimo...“ prologe šis projektas kritiškai įvertintas kaip pernelyg nekonkretus, nors pačius mokslininkus irgi būtų sunku apkaltinti konkretumu. Antai jie rašo: „Siekiant parengti realią strategiją, pirmiausiai reikia įvertinti realią Lietuvos strateginę situaciją.“

Įvado pabaigoje rašoma: „Atsižvelgusi į tai, kad visapuse Lietuvos strateginės situacijos moksline analize nesidomi nei mūsų išrenkamos valdžios, nei biurokratinis aparatas, grupė Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus narių atliko svarbiausių humanitarinių ir socialinių grėsmių Lietuvai analizę.“ (3).

Toliau žadama šių „įžvalgų pagrindu pateikti rekomendacijas būsimoms kompleksinėms Lietuvos strateginės situacijos analizės tarpdisciplininėms studijoms“.

„Nerimo...“ autoriai, kalbėdami apie „strateginės situacijos analizę“, kuria remdamiesi politikai galės „nepopulistiškai“ formuoti šalies ateitį, nė puse lūpų neužsimena apie fundamentaliausią visuomenės problemą – kad taip ir nepradėtas simbolinis apsivalymas. Matyt, intelektualai nesuvokia, net kam jis apskritai reikalingas.

O juk būtent todėl, kad vengiama simbolinio apsivalymo, susiklostė ištisa melo ir veidmainystės „kultūra“, nes be jos akademiniam elitui būtų sunku pasiteisinti, kodėl jis atmeta simbolinę desovietizaciją. Gyvenant tokioje dvasinės korupcijos atmosferoje, ilgainiui degraduoja net pati tyriausia ir stipriausia siela.

Atsisakydama simbolinio apsivalymo, lietuvių akademinė bendruomenė Lietuvos ateitį atidavė į politinį lombardą – kaip užstatą už ramesnę ir patogesnę dabarties egzistenciją.

Bendruomenė, atsisakanti simbolinio apsivalymo, ima skaičiuoti laiką atgal. Tikėtina, kad ilgainiui atsiras koks nors Bertolto Brechto talentu apdovanotas kūrėjas, kuris parašys didaktinio žanro (Lehrstück) veikalą, pavadintą „Gražios šalies Lietuva iškilimas ir žlugimas“, – kritišką visuomenės satyrą su moralizuojančia potekste, kad kitos valstybės, turinčios trauminę kolektyvinę praeitį, neimtų liūdno pavyzdžio iš lietuvių, nes šie rado jėgų pasipriešinti imperijai, bet jiems nepakako valios įveikti savo pačių praeities.

P. S. Arvydas Juozaitis – karžygys su „revoliucijos vilko“ kailiu?

Kultūros barų lapkričio numeryje paskelbtas Arvydo Juozaičio straipsnis „Istorinės klaidos filosofija“, parašytas kaip reakcija į kritiką, kurią išdėsčiau ankstesniuose savo tekstuose, iš dalies adresuodama ją „istorinės klaidos“ ideologui ir jo šalininkams. Kadangi autorius savo teiginių beveik neremia argumentais, retai remia faktais, dar rečiau patikimais faktais (t. y. kartoja vien tuos, kurie jau ne kartą buvo kompetentingai užginčyti), be to, dažnokai pats sau prieštarauja, nematau nei galimybių, nei prasmės smulkiai juos komentuoti.

Tačiau dvi pagrindinės teksto mintys yra pakankamai aiškios. Todėl į jas ir atsakysiu, juo labiau kad tai glaudžiai siejasi su šio mano straipsnio tema – kam reikia, o kas bijo simbolinio apsivalymo.

Juozaitis vadina save „revoliucijos vilku“, „Sąjūdžio pirmeiviu“, primindamas išskirtinį asmeninį indėlį į Sąjūdžio steigimąsi, ir priekaištauja man, kad ėmiausi vertinti Sąjūdį, pati jo nepatyrusi ir neišgyvenusi. Iš to sektų, esą rašyti apie Sąjūdį, dalytis prisiminimais ar samprotauti apie tuos laikus ir įvykius gali tik tam tikri „autorizuoti“ asmenys, o ne eiliniai jo dalyviai. Gana keista prielaida, ypač tokiam dideliam „laisvės pranašui“.

Antroje teksto pusėje Juozaitis gina gerai žinomą savo „istorinės klaidos“ ideologiją. Jis įsitikinęs, kad buvo teisus, 1990 metais „istorine klaida“ pavadinęs Atkuriamojo Seimo/Aukščiausiosios Tarybos sprendimą pirmininku išrinkti Vytautą Landsbergį, o ne Algirdą Brazauską.

Pasak filosofo, Landsbergis ir landsbergininkai su „radikalia“ staigaus nepriklausomybės atkūrimo politika stūmė Lietuvą į kruviną kelią, kaip atsitiko Gruzijoje, ir poliarizavo visuomenę, o išmintingasis „tautinis komunistas“ Brazauskas ir brazauskininkai siekė laisvės „nuosaikiu“ ir taikiu būdu. Mintis gerai žinoma.

Ji yra daugelio ideologijų, susijusių su naujausia Lietuvos istorija, pagrindas. Ją kūrybingai plėtoja ne tik Juozaitis, bet ir labai didelė honoruotos universitetų profesūros dalis, įvairių vadinamosios „pilietinės edukacijos“ programų kūrėjai, tad reaguoti į šį tekstą laikau beveik privalomu formalumu.

Juozaitis, kaip ir dauguma rašančiųjų apie Sąjūdį, neskiria dviejų fenomenų, nesvarsto, kuo Lietuvos laisvės sąjūdis skiriasi nuo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio, nors skirtumas tarp jų toks didžiulis, kaip tarp demokratijos ir gorbačiovinės „demokratizacijos“,* kaip tarp tikrosios laisvės ir jos mėgdžiojimo. Visa tai iki šiol nėra teoriškai išrutuliota ir suvokta Sąjūdžio kontekste.

Čia kalbu ir apie naujausią studiją šia tema „Sąjūdžio ištakų beieškant“, nepaisant to, kad joje sukaupta daug vertingos dokumentinės medžiagos. Taip yra iš dalies todėl, kad dviejų fenomenų istorine analize, teoriniu jų atskyrimu nebuvo ir nėra suinteresuotas dabartinis akademinis elitas (tokia analizė atvertų pernelyg daug tam elitui nemalonios tiesos), o iš dalies todėl, kad Lietuvoje dar labai silpna analitinė humanitarinių mokslų tradicija, būdinga Vakarų humanitariniams mokslams.

Lietuvos laisvės sąjūdis – tai tautos sujudimas, kilęs jau devintojo dešimtmečio viduryje, kai Michailo Gorbačiovo pradėta „viešumo“ ir „persitvarkymo“ politika atvėrė šiokią tokią galimybę tiek individams, tiek tautoms bent iš dalies realizuoti savo svajones. Nors gorbačiovinė „laisvė“, kaip pripažįsta nemažai perestroikos istorikų, buvo ribota ir kėlė sau „ūkinius“ tikslus (ypač norėta pagerinti santykius su Vakarais, nes reikėjo gelbėti griūvančią ekonomiką), vis dėlto ji atvėrė tam tikrą nišą siekti tikrosios laisvės.

Žmonės gaudyte gaudė tiesos žodžius, išspausdintus pažangiuose rusų leidiniuose (tokiuose kaip Argumenty i fakty , Literaturnaja gazeta ir kt. ), karštai tarp savęs diskutuodami.

Kai 1987 metais leista rodyti filmą „Atgaila“, kuriame pirmą kartą viešai prabylama apie sovietų nusikaltimus, prie kino teatrų nusidriekė kilometrinės eilės.

Persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinė grupė tada dar nebuvo susikūrusi, tad ir negalėjo inicijuoti pilietinio žmonių aktyvumo. Nepaisant to, tas aktyvumas augte augo kasdien, kaip magnetas traukė „magiški žodžiai“: „laisvė“, „teisės“, „tauta“, „Lietuva“ (ne „Tarybų Lietuva“), „nepriklausomybė “, vis drąsiau imta kalbėti apie stalinizmo nusikaltimus ir t.

t. Bet koks renginys – spektaklis, koncertas ar literatūros vakaras, – kuriame skambėdavo šie ar panašūs žodžiai, nesvarbu, kad pridengti istorinėmis aliuzijomis arba folkloru, sulaukdavo žiūrovų antplūdžio, o dažnai ir ryškiai politizuotų ovacijų.

Tauta jau buvo nubudusi ir ieškojo, kas galėtų būti jos balsas, t. y.

jai reikėjo lyderių ir struktūrų, galinčių organizuotai išreikšti jos valią ir vesti tikrosios laisvės link. Natūralu, kad žvilgsniai krypo į Lietuvos laisvės lygą.

Jos narių pasisakymai skriejo iš lūpų į lūpas. Tačiau ši organizacija buvo nelegali, todėl jos balsas negalėjo skambėti viešai, o Lietuvos laisvės sąjūdis ieškojo būdų, kaip legalizuotis, kad pagaliau realizuotų laisvės ir nepriklausomybės troškimą.

Kaip tik tuo metu ir susibūrė Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinė grupė, kuri legalizavo savo veiklą, iškėlusi gorbačiovinio „persitvarkymo“ vėliavą. Todėl jos retorikai iš pradžių nebuvo būdingi tokie „radikalūs“ terminai kaip „nepriklausomybė“ ar „valstybingumo atkūrimas“, remtasi gorbačiovine „demokratizacijos“ ir „viešumo“ terminologija.

Lietuvos persitvarkymo sąjūdis, istoriškai vėlyvesnis už Lietuvos laisvės sąjūdį, buvo įkurtas ne tautos, bet inteligentijos, jo retorika bylojo ne apie nepriklausomybę, o apie dalinę – „perestroikinę“ – laisvę, vadinamąjį „savarankiškumą“. Tačiau faktas, kad LPS kaip legalus fenomenas buvo „perestroikos“ dalis, anaiptol nereiškia, kad visi asmenys, priklausę Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinei grupei, buvo dalinės laisvės šalininkai.

Nemažai šios grupės narių priklausė ir Lietuvos laisvės sąjūdžiui, todėl visuomenė pajuto, kad LPS pasirengęs tapti tuo tautos ieškomu balsu, kuris padėtų legaliai realizuoti savo svajones. Žmonės šią idėją žaibiškai pasigavo, todėl LPS renginiai labai greitai tapo masiški ir visuotiniai.

Nuo to laiko apie Sąjūdį imta kalbėti kaip apie vientisą fenomeną. Iš tikrųjų Sąjūdis niekada toks nebuvo.

Vyko ideologinė kova tarp persitvarkymo ir laisvės sąjūdžių, t. y.

tarp dalinės ir visiškos laisvės idėjų. Pirmajai ideologinei linijai atstovavo tiek prie Sąjūdžio renginių netrukus prisijungęs kompartijos elitas, tiek jam artima iniciatyvinės grupės ir šiaip inteligentijos dalis.

Ši grupė siūlė įvairius variantus – iš pradžių tiesiog daugiau teisių ir laisvių, vėliau prabilo apie ekonominį savarankiškumą, o dar vėliau (kai įsitikino, kad tautos noras siekti nepriklausomybės nebeužgesinamas) ėmė agituoti už ėjimą į laisvę „žingsnis po žingsnio“. Kita iniciatyvinės grupės ir šiaip inteligentijos dalis kalbėjo apie visišką politinę nepriklausomybę, valstybės atkūrimą.

Toks požiūris greitai paėmė viršų. Tauta diktavo kryptį Sąjūdžio lyderiams, o ne atvirkščiai.

Laisvės sąjūdis dirigavo Persitvarkymo sąjūdžiui, o ne atvirkščiai.

Virgilijus Čepaitis savo prisiminimuose apie Sąjūdį rašo: „Beje, Lietuvos žmonės buvo radikalesni už Sąjūdį. Pamenu, vieną 1988-ųjų rudens naktį keliems sąjūdininkams buvo pavesta nuvykti pas vieną tarybos narį, kuris pagrasino eisiąs į televiziją ir apkaltinsiąs Sąjūdžio Seimo tarybą, kad ši nepalaiko „atsargios ir išmintingos“ LKP lyderių pozicijos.

Turėjome įtikinti jį, kad to nedarytų, baiminomės, kad atskilus tam labai populiariam tarybos nariui, tauta pamanys, esą skyla visas Sąjūdis ir jis neįvykdys savo pažadų. Įtikinėjome savo kolegą tuščiai.

Per televiziją jis vis tiek pareiškė, kad Seimo taryba konfrontuoja su LKP vadovybe, taip pat siekiančia Lietuvos „suvereniteto“, ir skaldo tautą. Netrukus po šio televizinio akibrokšto vyko rinkimai į laisvas vietas LSSR Aukščiausiojoje Taryboje – Sąjūdžio kaltintojas juos pralaimėjo.“

(4).

Laisvės sąjūdis dirigavo Persitvarkymo sąjūdžiui įvairiais metodais – ne tik tais, kuriuos aprašo Čepaitis. Vienu pačių ryškiausių tautos favoritų Landsbergis tapo būtent todėl, kad jo pasisakymuose buvo kone stipriausiai išreikšta nepriklausomos ir laisvos Lietuvos valstybės vizija.

Jo kalbas lydėdavo ilgiausios ovacijos (ypač po „magiškų žodžių“), tačiau tai neturėjo nieko bendra nei su jo charizma, nei su gebėjimu „suvedžioti mases“. Tautos tuo metu jau niekas negalėjo nei suvedžioti, nei kur nors nukreipti, nes gerokai prieš LPS atsiradimą ji jau pati ieškojo balso, galinčio viešai ištarti uždraustus žodžius.

Žvelgiant iš 1990 metų pozicijų, Landsbergio išrinkimas Aukščiausiosios Tarybos pirmininku buvo ne „istorinė klaida“, o nuosekli, demokratiją gerbianti Atkuriamojo Seimo reakcija į Lietuvos žmonių valią atmesti step by step projektą, už kurį agitavo Brazauskas su savo svita. Išrinkti Brazauską Aukščiausiosios Tarybos pirmininku būtų reiškę nepagarbą tautos valiai – nesvarbu, ar ta valia išmintinga, ar ne.

Vertinant iš šiandieninės perspektyvos, o ji visiškai kitokia nei 1990-aisiais, nes dabar jau žinome, kokiu keliu nuėjo Rusija ir kas po keleto metų ištiko tautas, siekusias laisvės step by step, akivaizdu: Atkuriamojo Seimo sprendimas pirmininku išrinkti Landsbergį, kuris siūlė staigaus unilateralinio nepriklausomybės atkūrimo planą, padėjo ne tik išvesti Lietuvą iš tautų kalėjimo, bet ir leido išvengti daug didesnio smurto, negu patyrėme 1991-ųjų sausio 13-ąją. Taigi, nesvarbu, iš kurios perspektyvos žvelgčiau – iš 1990-ųjų ar juo labiau iš šiandieninės, – Juozaičio straipsnis „Istorinė klaida“ man atrodo vienas kvailiausių tekstų, kokį kada nors yra tekę skaityti.

Aiškiau suvokę Sąjūdžio struktūros tikslą, įvardiję vidinę (ne tik išorinę) jo įtampą, atskirdami du sąjūdžius kaip dvi skirtingas dvasines sroves, geriau suvoksime tuos procesus, kurie vyko po 1990-ųjų ir vyksta iki šiol. Politiškai korektiška Sąjūdžio, kaip vieningo judėjimo „ranka rankon“ („tautiniai komunistai“, veikiantys išvien su pažangia inteligentija, veda tautą į tą patį tikslą, tik kitu keliu) interpretacija palieka pernelyg daug neatsakytų klausimų.

Susiskaldymas, lūžiai, žingsniai atgal, reakcionieriška lietuvių inteligentijos laikysena, šmeižto ir melo kampanijos, griaunant tam tikrų asmenų reputaciją ir stumiant į izoliaciją tuos, kurie nepakluso brazauskininkų ideologijai, – procesai, prasidėję iškart po Kovo 11-osios Akto paskelbimo, buvo ne tik užprogramuoti, bet ir išreikšti jau pačiose Sąjūdžio ištakose. Faktų, atskleidžiančių vidinės įtampos schemą ir priežastis, surinkta nemažai – tiek istorikų tekstuose, tiek amžininkų prisiminimuose.

Tačiau vienas dalykas yra atsižvelgti į tą vidinę įtampą, o visai kitas – rašyti Sąjūdžio istoriją kaip tos vidinės įtampos rezultatą. „Ranka rankon“ nebuvo einama niekada.

Kompartijos elitas ir jam artima inteligentijos dalis prisijungė prie Laisvės sąjūdžio tam, kad galėtų jį kontroliuoti. Anglų patarlė sako: ko negalite įveikti, su tuo susidraugaukite (if you can’t beat them, join them)...

Tačiau net jeigu laikysimės doktrinos, pagal kurią Sąjūdis buvo daugmaž vieningas, o visuomenė susiskaldė tik po Kovo 11-osios, vis tiek nesunku nustatyti momentą, kada gi toji „vienybė“ pasibaigė. Ir tą padarė ne kažkokie „gamsachurdiniai“, pavojų taikai keliantys landsbergininkai, apie kuriuos kalba Juozaitis, bet neparemia faktais nei jų egzistencijos, nei grėsmės masto, nei ryšio su Landsbergiu.

Visuomenę kaip žaibas perskėlė Juozaičio „Istorinė klaida“. Tekstas, parašytas netrukus po Kovo 11-osios, yra visuotinai žinomas būtent todėl, kad tada jis sukėlė didžiulį sąmyšį, pasėjo dvejones, netikrumą ir nerimą.

Destabilizuojantis efektas buvo toks didelis būtent todėl, kad autorius nepriklausė kompartijos elitui, atvirkščiai – buvo žinomas LPS narys. Tačiau tai tik uvertiūra.

Po „Istorinės klaidos“ paskelbimo ėmė ryškėti inteligentijos (ir LPS aktyvo) atsiribojimas nuo Landsbergio. Tai nebūtinai reiškė, kad tiesiogiai remiamas Brazauskas, bet imta remti ideologijas, kurios arba sutapo su sovietinio elito ideologijomis, arba tarnavo to elito interesams.

Taip Brazauskas ir už jo susibūrę asmenys iš buvusio komunistų valdžios aparato gavo apsaugą nuo tautos. Kadangi Lietuvos laisvės sąjūdis, pasiekęs savo tikslą (nepriklausomybę), desovietizacijos nesiėmė (matyt, pasitaikė kažkokia smarkiai užsisvajojusi „karingųjų gamsachurdininkų“ rūšis! ), kompartijos viršūnės žinioje išliko visos administracinės, ekonominės, teisinės ir vykdomosios valdžios substruktūros. Jos buvo greitai mobilizuotos, pritaikytos veikti naujomis sąlygomis.

Prasidėjo kontrrevoliucinis-revanšistinis žygis prieš Lietuvos laisvės sąjūdį, efektingai pasitelkiant masinės informacijos priemones, o „nepaklusnioji“ inteligentijos dalis buvo dvasiškai sugniuždyta, izoliuota, vienaip ar kitaip nutildyta. Revanšizmas – ¬ tai tendencija, ėmusi dominuoti Lietuvos politikoje nuo „Istorinės klaidos“ paskelbimo ir juntama iki šiol.

Galima išskirti keletą jos „atoslūgio“ etapų, tačiau joks reikšmingas pokytis neįvyko.

Nepasidavusių ir vis dar aktyvių laisvės sąjūdininkų liko visai mažai. Tarp jų ryškiai išsiskiria Vytautas Landsbergis, nepaisant to, kad sovietinis isteblišmentas itin ilgai ir ciniškai suvedinėjo su juo sąskaitas. Tai dar kartą patvirtina, kad Atkuriamasis Seimas priėmė pagrįstą sprendimą, – tik labai stipri asmenybė galėjo atremti 1990-1991 metų iššūkius.

Revoliuciją padarė Lietuvos laisvės sąjūdis, ryžtingai atsiribojęs nuo brazauskinės politinės linijos, todėl Arvydo Juozaičio, nuosekliai ir aiškiai rėmusio brazauskininkus, kalbėjimas apie save kaip apie „revoliucijos vilką“ yra, mano galva, nepagrįstas susireikšminimas. Tačiau tai sakydama aš jokiu būdu neneigiu, kad Juozaitis buvo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio „pirmeivis“. Gaila, kad toks jis ir liko.

3. „Nerimas. Svarbiausių humanitarinių ir socialinių grėsmių bei jų pasekmių Lietuvai įžvalgos“, Vilnius, Tyto alba, 2012, p. 12¬13.

4. Virgilijus Čepaitis. Ar žaidžiame nepriklausomybę? Kultūros barai, 2012, nr. 6.

www.kulturosbarai.lt (www.propatria.lt.)