Daiva Tamošaitytė. Pralošta šachmatų partija (I)(34)

Nerimtai apie rimta

Regis, nuo 2004-ųjų sapnuoju keistą sapną: nežinau, ar gyvenu Lietuvoje, ar ne Lietuvoje. Tada – kur? Gal Mariaus Ivaškevičiaus Madagaskare? Po 2012 metų rudens rinkimų į Seimą paaiškėjo, kad miega visa tauta. Užmigdyta iš TV ekranų rodomų hipnozės seansų ji kaip somnambulas svirduliuoja ties bedugnės kraštu, o atsibudusi gali išvysti, kad neatpažįstamai pasikeitė kraštovaizdis, gatvių pavadinimai, kalba, žmonės...

Vieną akį pramerkęs, matai, kaip pasikeitė TV ekranų kontingentas: į valdžią sugrįžo socialdemokratai, nušalintojo prezidento partija ir Darbo partija, kurios pirmininkas ir jo parankiniai sėdi teisiamųjų suole. Nesulaukę nė teismo sprendimo, jie demonstruoja agresyvią kriminalizuotą retoriką ir elgesį, šokiruojančius net visko mačiusius politikus.

Viktorui Uspaskichui garsiais žygiais mėgina prilygti Vladimiras Romanovas, per trumpą laiką sužlugdęs legendinį „Žalgirio“ krepšinio klubą ir „Ūkio“ banką bei užtemdęs ką tik praūžusias visokių antonovų machinacijas su snorais. Nebūdingą lietuvių kultūrai toną duoda ir valdančiosios koalicijos partneriai – Lenkų rinkimų akcija, į Seimą prasibrovusi partinėje koalicijoje su Rusų aljansu, tačiau niekas, nė VRK pirmininkas, klastotės „nepastebėjo“.

Dar kojų Seime neapšilusi, toji „akcija“ valstybei teškia ultimatumus, tarsi jau gyvendama 1920 ar 1938 metų atmosferoje. O juk šalies kaimynės užsienio reikalų ministras kartu su prezidentu ne tik pastebėjo, bet ir garsiai iš anksto pasakė, kad laukia rinkimų baigties.

Sulaukę pradėjo nurodinėti, ką Lietuvos vyriausybė turi daryti, bei ėmėsi uždaryti lietuvių mokyklas Punske. O normaliose Europos valstybėse užtikrintą elektoratą turinti tautininkų partija, net sudariusi koaliciją su kitomis nacionaliniam interesui atstovaujančiomis trimis partijomis, nesurinko nė penkių nuošimčių balsų.

Kad prieš rinkimus skubiai priimtais įstatymais ji ir kitos naujos partijos neteko galimybės naudotis biudžeto lėšomis ir informacinėmis priemonėmis – nieko tokio. Užtat kitą akį pramerkęs, matai seniai dingusius veidus vėl švysčiojančius ekranuose ir nerišliai, diletantiškai vedančius nacionalinio transliuotojo pirmojo kanalo laidas.

Į komercines laidas sugrįžę tautos žadintojai irgi linksmintojai, plikiai ir ponios kurpia vis kvailesnius šou, kuriuose kasdien, kaip popiežius lange, pasirodo tautos atstumtieji, nepatekusieji, neperrinktieji į Seimą ir likusieji likimo nuskriaustieji. Kasdien paaiškėja kas nors nauja ir gera: tautai turinti subręsti nuojauta, kad gal nė kruvinųjų Sausio 13-osios įvykių nebuvo, nes Algirdas Paleckis aiškina, kad savi šaudė į savus, o juk ir arkliui aišku, kad kai savi šaudo į savus, tai tik tuščiais šoviniais.

Toks pionierišką kaklaraištį pasirišęs Michailas Zadornovas per specialios paskirties Rusijos TV kanalą „REN Baltija“ pasakoja įspūdžius iš nuosavos usadbos Jūrmaloje prie lauželio ir žaismingai pokštauja, esą Rusija niekada nieko nėra užpuolusi ir apskritai kalba gyvu sanskritu, o ką jau kalbėti apie ten, toliau į Šiaurę gyvenančius... (reikšmingai nutyli, o juk aišku, kad rusus pribaltus ).

Gaila, A. Paleckis dar reikšmingiau nutyli, kad jo vadovaujamą Socialistinį liaudies frontą pinigais (juk yra tos organizacijos vienas steigėjų 1994 metais) remia naujojo internacionalo organizacija „Pasaulis be nacizmo“, o jai vadovauja už pedofiliją Rusijoje 1982 metais teistas Borisas Špigelis.

Žinios – kaip kruša iš dangaus: pedofilijos mūsų šalyje nebuvo (ir negali būti), serijinės žmogžudystės – pačių žuvusiųjų reikalas; žinoma, tai liečia ir žuvusį saugumo karininką Vytautą Pociūną. O terorizmas – buvo.

Garsiai trimituojantis prokuroras siūlo dešimčiai metų nuteisti merginą, kuri keturiolikos metų galimai svajojo apie šachidės karjerą su okupacija kovojančių čečėnų fronte. Tasai, kuris Vilniuje, Latvių ir Saltoniškių gatvių sankryžoje, prikalė lentelę su užrašu „Džocharo Dudajevo skveras“, turėtų tučtuojau susizgribti ir pirkti bilietą į Suomiją!

Fukušimos įdukterei Visagino AE pirštinę metė amerikiečių gigantas „Chevron“, jis branduolinei grėsmei atkišo špygą – padarysime Lietuvą žemės drebėjimų zona ir dykuma be gėlo vandens! Vietoj miškų, pievų ir panemunių visoje Žemaitijoje tysos suarti suknisti žemės plotai, kyšos skalūniniai padargai.

Tuo metu kažkur provincijoje per tarpininkus patyliukais žemę supirkinėja vokiečiai, danai augina įtartinai dvokiančias kiaules, kinai tonomis pirkdami gintarą pabrangino jį iki aukso vertės, kiti užsieniečiai degina neperdirbtą plastiką, iškilmingoms eitynėms ir santuokoms bažnyčioje rengiasi gėjai, parduotuves užtvindė GMO ir žiurknuodžiais pagerintas pigus lenkiškas maistas, o VSD džiugiai pareiškė, kad Lietuvos sienos – kiauros. Ir tai – dar ne viskas: vidutinį atlyginimą gaunantis žmogelis kas mėnesį gauna už algą didesnių mokesčių sąskaitas ir desperatiškai krapšto galvą, spręsdamas hamletišką klausimą, tik joks Kindziulis su patarimais prie jo neprieina, naktinės reformos strategai su BMW neprivažiuoja.

Kindziulis su penktadaliu tautos jau kadai į svečias šalis išskrido. Ak, vos nepamiršau: Bavarijos princas Inigo von Urachas uoliai mokosi lietuvių kalbos ir, jei ką, pasiruošęs mesti mūsų trapiai demokratijai iššūkį, tapdamas Lietuvos žemių monarchu ir Mindaugu Trečiuoju!

Deja, dailioms lietuvaitėms tapti karalienėmis nepavyks: mat jis turi ne tik žmoną, bet ir tris vaikus vokietukus, taip pat galinčius tapti mūsų karalaičiais. Ir niekaip nepavyksta įsižnybti į ausį, todėl naktinis košmaras sapnuojasi toliau...

O gal per sapnus kliedi šalies internetinė bei oficiali žiniasklaida – juk viską, ką čia surašiau ir nesurašiau, perskaičiau tinklinėse svetainėse, išgirdau per žinias?

Trojos arklys – Vilniaus žirgo pranašas

Tačiau įsižnybti reikėtų ne laisvę sapnuojančiai tautai, o Nepriklausomybės atkūrėjams, ir pirmiausia – Tėvynės Sąjungai su krikščionimis demokratais. Po rinkimų šios partijos lyderiai svarsto ne pralaimėjimo priežastis, ne kritiškai vertina XV vyriausybės vykdytą veiklą, bet skundžiasi, kad „Drąsos kelias“ atėmė dalį rinkėjų balsų. Bet apie tai – vėliau.

Sąjūdžio įkvėpta visa Lietuva laukė, kad, paskelbus Nepriklausomybę, prasidės realūs valstybės atkūrimo darbai. Tačiau labai greitai prasidėjo „keistasis karas“, kai žodžių nelydėjo veiksmai.

Išvesta okupantų kariuomenė, parengta Konstitucija, siekis, kad Lietuvą pripažintų viso pasaulio valstybės ir kiti neatidėliotini darbai buvo atlikti. Išskyrus patį svarbiausią – Lietuvos valstybės desovietizaciją.

Buvo visiškai aišku, kad nepanaikinus komunistų partijos ir neatlikus viešos liustracijos Lietuvos teritorijoje paliktas Trojos arklys sutryps šiuos laimėjimus. Kodėl tai nebuvo padaryta, lieka pirmos svarbos klausimas.

Buvo praleista istorinė galimybė pagaliau įvykdyti teisingumą tuo metu, kai „priešo stovykloje tvyrojo sumaištis“. Nebūtų dingusi atkurta Nepriklausomybė, jei būtų žengtas šis visiškai logiškas ir gyvybiškai būtinas žingsnis.

Net Rusija, pripažinusi savosios imperijos žlugimą, juolab atėjus į valdžią prezidentui Borisui Jelcinui, nebūtų radusi jokių kontrargumentų, jei išsilaisvinus Lietuvai valdžia būtų paskelbusi komunistų partiją vykdžiusia tautos genocidą ir todėl antivalstybine organizacija. Kartu būtų vykę visi teigiami poslinkiai – šios partijos ir jai tarnavusių kitų padalinių, tarp jų KGB, faktinis likvidavimas bei asmenų, okupacijos metais vykdžiusių represijas, išviešinimas ir atskyrimas nuo svarbiausių valstybės postų.

Dar svarbiau, kad didžioji masė LKP tik statistiškai priklausiusių neutralių (nesusikompromitavusių) lietuvių būtų turėję progą apsispręsti ir iš naujo suformuoti lietuvišką kairę – tikrą socialistinėmis vertybėmis pagrįstą partiją, kurios būtent todėl šiandien ir neturime, išskyrus pavadinimą. Į ją būtų natūraliai įsilieję, pavyzdžiui, Arvydo Akstinavičiaus vadovaujami žmonės, o išardžius senuosius su Rusija kolaboravusių komunistų organizacinius tinklus išleidus įsaką neleisti buvusiems nariams kurti jokių partijų mažiausiai penkerius ar dešimt metų, bent jau dauguma oportunistų būtų nušluoti visiems laikams, o ne sklandžiai persiformavę į LDDP ir vėliau – į tariamuosius socialdemokratus.

Dar kiti – pradėję karjerą Katalikų bažnyčioje ar ateizmą mikliai pakeitę į religijų studijas. Tikri kairieji būtų puiki atsvara dešiniesiems, apie kurių veiklą kalbėti galima daug ir aštriai, tačiau apsiribosiu pagrindinių teiginių išdėstymu.

Lygiai taip pat nebuvo baigtas spręsti lenkų autonomininkų klausimas ir paliktas jų dispozicijai vadinamasis Vilnijos kraštas, suformuotas okupacinės Lenkijos kariuomenės. Pasikeitus valdžiai Lenkijoje, o ypač neaiškiomis aplinkybėmis per lėktuvo katastrofą Smolenske žuvus šalies elitui, kuris buvo draugiškas moderniai Lietuvos valstybei, prasidėjo šaliai kaimynei garbės nedarantys procesai.

Vis dėlto tiek jedinstvininkus, tiek autonomininkus galima suprasti ir jų veiklą logiškai pagrįsti. Juk nesaugomas svetimas daiktas ilgai dykas nebūna.

Kodėl jo nepasiimti? Juo labiau neverta tikėtis, kad buvusieji savi kolaborantai patys atiduotų valstybės vairą.

Visą atsakomybę už to meto įvykius ir vėlesnę valstybės agoniją, trunkančią jau 23 metus, turi prisiimti tas asmuo ar asmenys, kurie lemiamu momentu turėjo realią galią atlikti procedūras, o šios tiesiog privalėjo būti atliktos, bet nebuvo. Kodėl buvo leista suskaldyti Sąjūdį?

Kodėl iš aktyvios politinės veiklos pasitraukė (veikiau buvo patraukti) žymūs visuomenės veikėjai, autoritetai, rašytojai, intelektualai? Mes, tuometė jaunoji sąjūdininkų karta, buvome iššluoti podraug, nors padėjome ateiti į valdžią ir laimėti rinkimus dešiniesiems, kuriais tikėjome kaip ir visa prabudusi tauta.

Priežasčių gali būti ne viena. Galbūt naujuoju elitu pasijutusieji tikėjosi suvaldyti situaciją, nors jiems būtų buvę paranku įsiklausyti į Vlado Terlecko nuomonę, pasakytą jau vėliau, 2012-aisiais Lietuvių literatūros ir tautosakos institute įvykusiame šviesuomenės (judėjimo „Už teisingumą“) renginyje: „Sveika, valdžia, bet manau, kad jūsų dantys įveikti KGB per silpni.“

Tikėtina, kad pasakytą ir tada. O gal buvo asmeninių priežasčių?

1988-1991-aisiais, lemtingais Sąjūdžio metais turėję juridinius įgaliojimus, šie asmenys tikrąsias priežastis žino. Viena priežasčių galėtų būti ne tiek pragmatiniai išskaičiavimai, ne tiek baimė, kiek politinės nuovokos stoka.

Tokiam požiūriui pagrindas yra pasaulio šalių, išsivadavusių iš kolonijinės ar okupacinės priespaudos, moksliniai tyrimai. Štai Indijoje, kuri iš anglų kolonializmo išsivadavo anksčiau nei mes, bet panašiai (taikiu būdu ir okupantams nebepajėgiant kontroliuoti pavergtos žemės), 1947 metais įvyko lemtingas lūžis, lemiantis šios didžiausios pasaulyje demokratinės valstybės tragediją.

Anglai gerai suprato ir vykdė skaldymo politiką, todėl po Bengalijos padalijimo 1905 metais leido įsisteigti separatistinei Musulmonų lygai. Šios lygos vadas Muhammadas Ali Jinnah puoselėjo atsiskyrimo nuo Indijos tikslus religiniu pagrindu.

Indijos kongresas, vadovaujamas M. K. Gandhi, 1942 metų balandžio mėnesį atmetė sero Staffordo Crippso pasiūlymus, kurie tuo lemiamu Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu tapo netikėta ir įžvalgia galimybe suvienyti šalį, ir po keleto metų Indija buvo padalyta dar kartą – atsirado Pakistano valstybė. Įdomu tai, kad Jinnah veiklą vykdė nesitikėdamas tokios sėkmės, tarsi blefuodamas.

To pasekmė – kraupios žudynės ir terorizmas tarp Indijos ir dirbtinai sukurtos valstybės, jam ir pabaigos nematyti. Todėl garsiosios Gandhi badavimo akcijos, tapusios vienintele hinduistų ir musulmonų sutaikymo priemone, buvo ne tik laikinos, bet iš esmės vien teatrališkos, neveiksmingos ir nepolitinės, tad niekur nevedančios pastangos ištaisyti lemtingas anksčiau padarytas kongreso klaidas.

Akivaizdu, kad paliktos landos skaldančiosioms jėgoms sudaro rimtą precedentą ne tik kiršinti skirtingus luomus ar etnines grupes, bet ir atlikti visai realius ardomuosius veiksmus. Vilniaus kraštas su Lietuvos sostine ar Šalčininkai, netgi Klaipėda tų jėgų regimi tokiu pavidalu, kad jie tikrovėje gali tapti lietuvišku Pakistanu.

Tas pat mėginama padaryti Latvijoje ir Estijoje su „ginčytinais“ pakraščiais. Todėl įvertinus tai, kas nebuvo padaryta pačioje pradžioje, visus būgštavimus ir pagąsdinimus, išsakomus po to, reikėtų laikyti niekiniais arba bandymu pridengti savo politinę negalią, o gal ir veidmainystę, nelygu kokios priežastys.

Pavyzdžiui, Darbo partijos pasmerkimas ne tada, kai buvo daug laiko išspręsti pinigų grobstymo bylą išaiškėjus faktams, o tada, kai ji teisėtais ir neteisėtais būdais atsirado Seime, rodo tik suktumą ir mėginimą amoraliais būdais pelnyti sau naudos, teisingumo principo pamynimą. Tokiu būdu sukeltas chaosas daro didžiulę žalą vien dėl ne laiku vykdomų sprendimų, o tariamai gudrūs ėjimai žirgu apsimetant, kad tai ne Trojos arklys, tik atitolina TS-LKD žlugimą, bet išvengti šacho ir mato šiai dešiniajai jėgai vargu ar pavyks.

Pirmoji kregždė šiame ėjime yra Liustracijos komisijos vadovo Algimanto Urmono pareiškimas, kad liustracijos procesą reikia skelbti baigtinu, nes jis iš esmės neatliko užduoties, o tik buvo imituojamas. Netrukus paaiškės, kad beveik viskas, ką imitavo iki šiol buvusios vyriausybės, yra niekiniai procesai, iš kurių naudos turi ne valstybė, o interesų grupės, dažniausiai nesutampančios su pačia valstybe.

Tuščiais apsisukimais veikiantis mechanizmas anksčiau ar vėliau turi sustoti, ir vėl turi būti pamėginta jį paleisti jau kitais pagrindais. Nuolatinis konservatorių koketavimas su Algirdo Brazausko sparnu, o vėliau – ir su liberalais, išduodant prisiimtas programines nuostatas, neišvengiamai gilina vidines prieštaras ir kompromituoja partiją tautos akyse.

Kažin ar kosmetiniai pakeitimai ką nors pakeis. Kaip jau sakyta, problemos priežastys glūdi pačiame Sąjūdyje ir jo neutralizavime.

Todėl tol, kol nebus grįžta į pradinį tašką ir nebus pamėginta iš naujo atlikti neatliktus uždavinius, nebus galima performuoti tiek dešiniųjų, tiek kairiųjų jėgų, atsikratyti neaiškaus plauko politinių darinių ir galbūt sukurti pageidaujamą stabilų dvipartinį valstybės valdymo modelį.

Kas nutiko TS-LKD?

Taigi tenka konstatuoti, kad lietuvių sukauptas didžiulis energetinis potencialas maždaug nuo 1992 metų ėmė tirpti, kol galiausiai buvo iššvaistytas. Sąjūdžio politinę dvasią reikėjo perkelti į kasdienos darbus ir nuosekliai vykdyti valstybės atkūrimą visose ūkio srityse.

Žmonės buvo tam pasiryžę, ir pradžia buvo daug žadanti. Tačiau žmonių pastangos kuo toliau, tuo labiau ėjo perniek.

Kadangi nebuvo paralyžiuotos kolaborantinės struktūros ir perimti jų valdomi finansiniai resursai, prasidėjo valstybės turto privatizacija nelygiais pagrindais. Argi galėjo dešinieji laimėti šį žaidimą, jei dalydami kortas visus tūzus paliko komunistų rankose?

Ėmė radikaliai keistis atmosfera, gilėti neviltis ir nepasitikėjimas. Į perspėjančius balsus, kurie dabar, po dvidešimt trejų metų, vėl sustiprėjo, tuomet nebuvo kreipiama dėmesio.

Žmonės laukė teisybės ir nesulaukė. Prasidėjo demoralizuojantis tautą procesas, mat ji kasdien matė ir girdėjo, kaip esminiai laisvės ir orumo principai mindomi elementarios politinės nuovokos ir savigarbos neturinčių veikėjų, žaidžiančių dvigubų standartų žaidimus.

Tokioje aplinkoje vertės neteko ne tik Sąjūdžio kelti tikslai, bet ir valstybės simbolika, valstybiniai apdovanojimai, nes jais naudojosi ir disponavo to nenusipelnę asmenys. Kartu vyko dvasinė tautos erozija, o išlaikiusieji įžvalgą žmonės, nenorintys taikstytis su pažeminimu, tapo pajuokos objektais, nes jiems buvo išmušti visi orios savikūros svertai, jie atsidūrė istorijos patvoryje.

Manipuliuojama Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga virto karikatūra. Manau, kad būtent ši pasibaisėtina situacija, kai visa tauta buvo priversta taikstytis su idealų išniekinimu (o Sąjūdžio tikslų išdavystės kitaip ir nepavadinsi), lėmė nesuvokiamo masto ir jokiais buitiniais motyvais nepaaiškinamą emigraciją iš Tėvynės, nors Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro vadovės Audros Sipavičienės tyrimai parodė, kad absoliuti emigrantų dauguma, išskyrus pavienius sėkmės atvejus, jaučiasi nelaimingi ir be vietos (išvada pateikta NDJ forume 2013 metų sausio 25 dieną).

Jau kalbama apie priverstinę emigraciją, kai valstybėje daugelį metų nesiimama konkrečių priemonių gyvenimo sąlygoms bent normalizuoti, todėl naujoji išvietintųjų karta po kartos palieka gimtąsias vietas be ženklo sugrįžti. Vienintelėje pasaulyje Lietuvos valstybės „strategijoje-2030“ vietos lietuvių tautai nenumatyta.

Tokia „strategija“ politinės entropijos sąlygomis visai logiška, kaip ir kryptinga teismų bei jiems palenktos policijos ir kitų jėgos struktūrų veikla įslaptinant viešus turinčius būti procesus. Kitas požymis, liudijantis sąmoningą tautos genofondo naikinimą, – dažnėjantys vaikų teisių pažeidimai, daugiavaikių motinų baudimas stambiomis piniginėmis baudomis už neaiškius administracinius „nusižengimus“ ir galiausiai teroras prieš nėščias, neva pašalpomis piktnaudžiaujančias ir namuose norinčias gimdyti motinas.

Mažiausia, ką šie kraupūs, viešumą dar pasiekiantys faktai rodo, tai lietuvių vyrų nesugebėjimą apginti savo moteris ir vaikus. Apginti ne nuo ko kito, bet nuo valdžią užgrobusių grupuočių, kurios vykdo veiklą, priešišką Lietuvos valstybei ir lietuvių tautai.

Ir vykdo per valdymo sistemą, nukreiptą prieš valstybės piliečius. Sprendžiant iš padarinių, tos grupuotės tegali būti sovietinių nusikaltimų strategijos paveldėtojos.

Ar šiame fone TS-LKD yra „ne prie ko“? Grįžkime į pradžią.

Dešinieji nuo pat konservatorių ir krikščionių demokratų partijų įkūrimo pradėjo atstovauti stambiųjų monopolijų interesams, pamindami socialinį teisingumą. Susirgę nepagydoma elitizmo liga, primenančia šv.

Augustino ir donatininkų polemiką, jie ėmėsi žaisti stambius geopolitinius žaidimus ir galiausiai tapo tarpininkais tarp iš svetur atėjusių monopolininkų (bankų ir verslo kompanijų) bei tautos, kuri tolydžio virto baudžiauninkais savo išlaisvintoje Tėvynėje. Vytauto Landsbergio kritika dėl nejautrumo ir nesugebėjimo reikiamai kalbėtis su žmonėmis yra dar labai švelni.

Matydami nuskurdintus žmones ir socialinę neteisybę, „naktinės reformos“ laikais ypač sukrėtusią net autoritariniais Smetonos laikais garantijomis gerbiamus sluoksnius – švietimo, meno, mokslo ir kultūros darbuotojus – taigi ne vien profesinio išsilavinimo stokojančius bedarbius, mėginimą išgyventi ir net tarpti paramos labiausiai reikalingų visuomenės grupių sąskaita turėtume įvardyti kaip žiaurų, o nemokėjimą kalbėtis – kaip visišką socialinį autizmą, aroganciją ir nenorą ne tik kalbėtis, bet ir matyti žmonių reakcijas į savo veiklos padarinius. Didingos valdymo vizijos kirto šaką, ant kurios TS-LKD sėdi: smogė tautiniam švietimui, žemės ūkiui ir pramonei, Europos Sąjungos šalis paslaugiai aprūpindama pigia ir našia darbo jėga, „žmogiškaisiais ištekliais“.

Žmonės, konservatorių retorikoje virtę ištekliais, buvo nereikalingi bendrai atkuriant Lietuvą, nes jokio bendro kūrimo nebuvo, nebuvo ugdoma net partijos pakaita, tą liudija staiga po ketvirčio amžiaus pagaliau atsiradęs jaunųjų konservatorių elektoratas. Šis „džiugus“ faktas kaip tik ir įrodo, kad iki šiol jaunos pajėgos reikalingos nebuvo.

Todėl ir emigravo, išvažiavo ištisos darbingų bei kūrybingų žmonių kartos. Ironiška, bet, Manto Adomėno požiūriu, „jautrumas, kuris žudo“ ir „buvimas geriems“ iš tikrųjų atspindėtų dešiniųjų „tapatybės nekoherentiškumą“.

Vadinasi, nepaisant sveiko proto ir partijos įkūrėjo, netekusio kantrybės, pastabų, dešiniųjų ideologija ir toliau privalo būti nukreipta tik į elitizmo stiprinimą? O gal Nepriklausomybės garantu laikomo Tėvynės Sąjungos ideologo kritika viltingai virs savikritika?

2013 m. kovo 4 d. Vilnius-Oslas