Bifurkacijos taškas(17)

Šiuolaikinės idėjos apie visuomenę daugiausia grindžiamos sisteminiu požiūriu į jos raidą ir funkcionavimą. Sistema paprastai suprantama kaip ją sudarančių elementų, kurie yra tarpusavyje stabiliuose ryšiuose ir santykiuose, visuma. Sisteminiu požiūriu visuomenė yra tam tikras žmonių kolektyvas, kurį jungia bendra veikla bendriems tikslams pasiekti.

Taigi, koks bendras tikslas ir kokia bendra veikla šiandien jungia Lietuvos visuomenę?

Sveiko proto lygmenyje natūralu manyti, kad pagrindinis bet kurios visuomenės tikslas turi būti užtikrinti savo piliečių saugumą ir jų gyvenimo gerovę. Be to, „saugumo“ ir „gerovės“ sąvokos turėtų būti vieningai suprantamos visiems arba bent jau daugumai visuomenės narių, o taip pat valdančiajam elitui ir valdomai tautai. Deja, būtent šiuo klausimu mūsų visuomenėje nėra jokios vienybės.

Iš vienos pusės, didėja horizontali visuomenės fragmentacija ir socialinis atomizavimas, o kita vertus, gilėja vertikali poliarizacija tarp valdžios ir plačiosios visuomenės.

Pačioje visuomenėje atskiros jos grupės ir politinės jėgos bei aktyviausi visuomenininkai įvairiai ir dažnai iš priešingų pozicijų traktuoja saugumą ir gerovę. Valdžia supranta „saugumą“ kaip pasirengimą karui, o visuomenė – nori taikaus gyvenimo.

Savo ruožtu „gerovę“ valdžia suvokia elitine prasme, o paprasti piliečiai – liaudiška dvasia. Skirtingai suprantamos ir vertybių, šeimos, laisvės, nepriklausomybės, demokratijos bei kitos sisteminės sąvokos.

Be to dabartinės mūsų visuomenės saugumas ir gerovė nebepriklauso nuo pačios visuomenės pastangų, o beveik visiškai susieti su išoriniais ištekliais ir šaltiniais. Tuo tarpu pati išorės erdvė darosi vis nepalankesnė periferinio lietuviško kapitalizmo egzistencijai ir funkcionavimui.

Tokiomis sąlygomis negali būti jokios veiksmų vienybės. Yra tik prieštaringi veiksmai ir įvairios priešingos reakcijos.

Taip pat plečiasi antisisteminės nuotaikos. Visi kariauja su visais.

Ir ne tik priešai su priešais, bet ir saviškiai su saviškiais. Politikoje atsiranda vis dažniau neaiškių (net ir tragiškų) atsitiktinumų, politinėje – visuomeninėje erdvėje pastebima vis daugiau neadekvatų, nutylėjimų ir nusikalbėjimų, nepasitikėjimo ir įtarumo, represijų ir depresijų, prasideda įvairūs bruzdėjimai ir rietenos, stiprėja „tvirtos rankos“ ilgesys.

Socialinių sistemų žlugimas, kaip taisyklė, prasideda nuo psichologinio faktoriaus. Iracionali neišvengiamos griūties nuojauta visų pirma atsiranda pasąmonėje, kai keičiasi žmonių ir įvairaus rango vadybininkių elgesys.

Niekam niekas neberūpi, kiekvienas pradeda rūpintis savo grupiniais ar asmeniniais reikalais. Vyksta skirtingų posistemių, socialinių sluoksnių ir individų suverenizacijos procesas ir dėl to lokalios sistemos dalys pradeda elgtis atskirai nuo visuminės sistemos.

Sistemos elementų suverenizacija atrodo kaip visiškas visų valdymo struktūrų savo sisteminės atsakomybės nepaisymas. Žmonės ir struktūros nustoja būti sistemos funkcija, jie patys tampa izoliuotomis sistemomis, užsiima išgyvenimu ir savo gerbūviu, vis dažniau priiminėja prieštaringus vadybinius sprendimus.

Normali sistema tokių intencijų atsikrato tiesiog iš savisaugos, tačiau sisteminės krizės būsenoje savisaugos mechanizmai suardomi ir prasideda sistemos išsiderinimas.

Bet sistema nežlunga nepaisant visų jos vidinių antagonistinių prieštaravimų. Kodėl? Akivaizdu, kad sistemos gyvybingumas palaikomas iš išorės. Būtent išorės jėgos, kurių rankose 2 pagrindiniai Lietuvos valdymo instrumentai – finansai ir žiniasklaida bei kariniai ir ideologiniai resursai, ir išlaiko degraduojančią sistemą. Ir žinoma ne iš altruistinių paskatų.

Vis dėlto, aštrėjant vidinei situacijai ir keičiantis išorės aplinkai, sistema neišvengiamai artėja prie bifurkacijos taško. Terminas „bifurkacijos taškas“ į sistemologiją atėjo iš gamtos mokslų. Žodynuose šis terminas apibūdinamas kaip „kritinė sistemos būsena“, kai sistema tampa nestabili bet kokių pakeitimų atžvilgiu.

Paprasčiau tariant, tai yra taškas, po kurio bet koks sistemos valdytojų žingsnis, net subjektyviai nukreiptas į sisteminių problemų sprendimą ir apskritai į sistemos tobulinimą, objektyviai vis tiek tik pablogina situaciją, paaštrina senas ir sukelia naujas problemas.

Tiek globali mono-poliarinė pasaulio tvarka, tiek šiuolaikinės Lietuvos nacionalinė kompradorinė sistema vis artėja prie tokio bifurkacijos taško. Bet kokie valdančiojo elito sprendimai tik gilina sisteminę krizę. Teisingiausias elgesys esamoje situacijoje būtų išvis nieko nedaryti.

Tai, žinoma, neišgelbės mūsų nuo artėjančio sisteminio žlugimo, tačiau bent jau sulėtins procesą ir taip suteiks žmonėms daugiau laiko pasiruošti galutiniam sistemos krachui.