Baltijos šalių diržų veržimo „sėkmės” istorijos, arba kaip nesunkiai sumažinti nedarbą, ištremiant 10% šalies gyventojų(29)

Craig James Willy- politikos ir ekonomikos temomis rašantis tinklaraštininkas, bendradarbiaujantis su naujienų portalu EurActiv. Gimė ir užaugo Prancūzijoje anglų ir amerikiečių kilmės šeimoje, dabar gyvena Briuselyje.

Studijavo Liverpulyje ir Londono ekonomikos ir politinių mokslų mokykloje. Dirbo JAV Kongrese ir Europos Parlamente.

Šiuo metu dalyvauja įvairiuose naujienų portalų ir socialinės žiniasklaidos projektuose.

Straipsnis, kurio vertimą pateikiame, parašytas 2013 m. pasavarį.

*

Rašau šį tinklaraščio straipsnį po debatų su draugu apie Baltijos šalių griežto taupymo politikos privalumus. Juo prisidedu prie neseniai skelbtų Paul Krugman, Matt Yglesias ir Mark Adomanis straipsnių.

Klausimas toks: ar Baltijos valstybės, ypač Lietuva ir Latvija, kurių abiejų valiutos susietos su euru, yra įrodymas, kad griežto taupymo politika veikia sėkmingai? Ar tai iš tikrųjų „sėkmės” istorijos, kaip teigia Tarptautinio valiutos fondo (TVF) vadovė Kristina Lagard(Christine Lagarde) ir kai kurie Amerikos konservatoriai? Dauguma jų dėmesį savo analizėse sutelkė į BVP.

Aš dėmesį sutelksiu į nedarbą.

Finansų ir euro krizės pasekmės šiose šalyse buvo ypač žiaurios: BVP smuko beveik 15 % Lietuvoje 2009 m. ir daugiau negu 20 % Latvijoje 2008-2010 metų laikotarpiu.

Šių šalių ūkiai iš dalies atsigauna: metinis augimas Lietuvoje nuo 2010 m. yra 3,5 % ir daugiau negu 5,5 % Lietuvoje (turėtų būti Latvijoje , – red. past. ) nuo 2011 m. Kiekviena šalis parado apie pusę dešimtmečio augimo.

Krizės pradžioje nedarbas buvo masinis. 2010 m. Lietuvoje jis pasiekė 18 %, o Latvijoje – 19,8 %. Nedarbas žymiai sumažėjo: 2012 m. pabaigoje buvo „tik“ 13,3 % Lietuvoje ir 14,3 % Latvijoje.

2012 m. antroje pusėje padėtis nepagerėjo – ji net šiek tiek pablogėjo.

Šie skaičiai yra „gana geri“, atsižvelgus į griūties mastą, ir, skirtingai nuo euro zonos periferijos šalių, bent jau yra patikimų ir pastebimų gerėjimo ženklų. Bet nedarbo rodikliai nutyli, kad jų pagerėjimą lėmė ne darbo vietų kūrimas.

(Grafike pavaizduota, kaip nuo 20 06 iki 20 12 metų gyventojų populiacijoje keitėsi dirbančiųjų skaičius (procentais); Latvijos laužtė mėlyna, Lietuvos – šviesiai ruda, žalia – 17 eurozonos valstybių, – red. past.)

Apmaudu, kad Eurostatas nepateikia duomenų apie absoliutų darbo vietų skaičių, vis dėlto matome darbo vietų skaičiaus augimą arba metinį absoliutaus darbo vietų skaičiaus pokytį.

Užimtumo augimo rodikliai yra niūrūs. Lietuvoje 2009 m. buvo sunaikinta 6,8 % darbo vietų, 2010 – 5,1 %, ir, 2011 m. situacijai šiek tiek pagerėjus, kai darbo vietų padaugėjo 2 %, 2012 m. jų skaičius vėl sumažėjo 6,7 %. Latvijoje 2009 m. sunaikinta 13,2 % darbo vietų, 2010 m. – 4,8 %, 2011 m.

- 8,1 %, ir tiktai 2012 m. darbo vietų kūrimas šiek tiek padidėjo – 2,6 %.

„Griežto taupymo politikos sėkmė” Baltijos šalyse geriausiu atveju reiškė darbo netekusių asmenų grąžinimą į darbo rinką – tai rodo BVP augimas, – tačiau ne naujų darbo vietų kūrimą.

Kaip tada paaiškinti nedarbo mažėjimą, nepaisant katastrofiško darbo vietų sunaikinimo ir darbo netekusių asmenų grąžinimo į darbo rinką? Beveik neabejotina, kad atsakymas – masinė emigracija. Oficialūs statistikos duomenys apie neto migraciją(į šalį atvykusiųjų ir išvykusiųjų skaičių skirtumas) stulbina.

Šios Eurostato lentelės,į kurią nuorodą tekste duota autorius, fragmente viršutinėje eilutėje nurodytas Latvijos, apatinėje – Lietuvos migracijos saldo; neigiamas rodiklis reiškia, kad iš šalies daugiau žmonių išvyksta, – red. past.:

Tai pasaulio rekordai. 2012-iais, CŽV (JAV slaptoji tarnyba) duomenimis, tarp nedaugelio šalių, turinčių didesnę neigiamą neto migraciją, buvo Sirija ir Jordanija... (žr. CŽV lentelės pabaigoje: Sirija -17. 89, Jordanija -22. 02; kaip neigiama Lietuvos neto migracija atrodo ES šalių kontekste, pavaizduota čia,- red. past. ).

Tačiau šie migracijos rodikliai Šengeno laisvo judėjimo erdvėje kelia abejonių. Kadangi nėra sistemingos sienų kontrolės, ES šalių vyriausybės gali tik labai apytikriai įvertinti gyventojų judėjimo mastą.

Kita vertinimo alternatyva – pažvelgti į bendro gyventojų skaičiaus pokytį. Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvą ir Latviją ištiko demografinė griūtis. Eurostato duomenimis,gyventojų skaičius Lietuvoje 2007-2012 m. laikotarpiu sumažėjo 377 000 žmonių (11,1 %), Latvijoje – 240 000 (10,5 %).

Grafikas: Gyventojų skaičius (2000 = 100) ; mėlyna – 27 ES valstybės, rausva – Latvija, žalsva – Lietuva

Iš tiesų statistiniuose duomenyse yra spraga, nes abi šalys per dešimtmetį pirmąjį gyventojų surašymą atliko 2011-iais, ir jis atskleidė labai ryškų gyventojų skaičius sumažėjimą. Valdžios institucijos akivaizdžiai nepakankamai įvertino gyventojų skaičiaus mažėjimą iki 2011 m., šis procesas tęsėsi ir 2012 m. Atsižvelgiant į tai, kad natūralios populiacijos kaitos rodikliai (skirtumas tarp gyvų gimusiųjų ir mirusiųjų skaičiaus per metus – o tai gerokai patikimesni duomenys, negu migracijos) Latvijoje ir Lietuvoje ryškiau nesikeitė, šis stebėtinas sumažėjimas yra beveik neabejotinai susijęs su emigracija. Neįmanoma tiksliai nustatyti, kada 2000-2011 m. laikotarpiu vyko didžiausia emigracija, tačiau žinant nustatytą emigracijos šuolį 2008-2011 m.ir šio proceso tąsą vėlesniais metais, galima būtų galvoti, kad būta dar didesnio nefiksuoto gyventojų judėjimo ir atitinkamai dar didesnės migracijos, vykusios 2000-2011 metais.

Baltijos šalių „griežto taupymo politikos sėkmė” tampa anaiptol nebe tokia įspūdinga, jeigu atsižvelgiama į tokį dalyką: kokį įspūdį darytų Lietuvos arba Latvijos nedarbo rodikliai, jeigu daugiau nei 10 % šių šalių gyventojų nebūtų dingę – akivaizdu, kad dėl emigracijos? Labai tikėtina, kad vietoje šiandieninio 13-14 % nedarbo turėtume 20 % ar net 25 %, kaip Ispanijoje ar Graikijoje.

Lietuva ir Latvija galėtų būti laikomos griežto taupymo politikos ar galimo problemų sprendimo modeliais, jeigu 10 % šalies gyventojų emigraciją laikytume pageidaujamu pavyzdžiu Ispanijai, Portugalijai, Graikijai, Airijai ir kt. Vien GIPS (santrumpa keturioms šalims – Graikijai, Italijai, Portugalijai ir Ispanijai – pagal pirmąsias pavadinimų raides, – red. past. ) tai reikštų mažiausiai 6,5 milijonų gyventojų persikėlimą.

Toks „ekonomikos modelis” būdingas besivystančioms šalims, kurios eksportuoja daugiau žmones, nei daiktus, pavyzdžiui, tokioms Karibų jūros regiono šalims, kaip Jamaika arba Martinika. Faktiškai tai vyksta Portugalijoje, iš kurios emigruoja šimtai tūkstančių žmonių – dalis jų vyksta į kitas Europos Sąjungos valstybes, o dalis ir į tokias besivystančias šalis, kaip Brazilija, Mozambikas ar Angola.

Kas nors gali pasakyti, kad GIPS „visada” buvo būdinga didelė emigracija – ir su tuo reikia sutikti, bet atkreipiant dėmesį, kad šiam nuolatinio atsilikimo modeliui būdingi aukšti gimstamumo rodikliai. Europa sėkmingai kuria visiškai originalų nuolatinio atsilikimo modelį: taikos metu vykstančią masinę emigraciją iš šalių, kuriose nėra didelio gyventojų prieaugio, bet kurių populiacija jau ir be to natūraliai mažėja dėl reprodukcijos neužtikrinančio gimstamumo.

Europos Sąjunga tai aktyviai skatina, ypač savo „Judaus jaunimo“ (angl. Youth on the Move) iniciatyva, paversdama keliavimą, kuris šiaip yra teigiamas būdas plėsti akiratį ir skatinti mainus, didžiulių bedarbio jaunimo masių judėjimu iš „periferinių” ES šalių į pagrindines, daugiausia Vokietiją.

Euro zonos šalių negalėjimas devalvuoti valiutos lieka didžiule problemos dalimi. Paul Krugman nurodo, kad, nepaisant griežto taupymo ir masinio nedarbo, darbo sąnaudos 2008-2012 m. laikotarpiu Lietuvoje nukrito nežymiai (-1,4 %), o Latvijoje faktiškai padidėjo (+1,3 %).

( P. Krugmanas nurodo Eurostato statistiką, kaip keitėsi valandinis atlygis už darbą, išskyrus žemės ūkį ir viešąjį sektorių, – red. past. ). Šių šalų, suvaržytų savo valiutos susiejimo su euru, konkurencingumas per ketverius metus padidėjo tik šiek tiek, kai euro zonos šalyse valandinis atlygis išaugo 8 %.

Tai anaiptol neprilygsta tam greitam ir įspūdingam konkurencingumo augimui, kuris įmanomas taikant seną gerą kurso sumažinimą. (1992 m. Švedija įveikė ją ištikusią panašaus sunkumo ekonominę krizę, daugiau kaip 30 % sumažinusi savo valiutos kursą). Regis, būtent tai yra svarbiausias veiksnys, nulėmęs tiek Lietuvos, tiek Latvijos nesėkmę, kuriant darbo vietas.

Tačiau Matthew Yglesias teigia, kad nors Baltijos šalių griežto taupymo patirties negalima laikyti ekonomine sėkme , tačiau ją galima laikyti politine sėkme , atsižvelgiant į tikslus: „Latvijos vyriausybė svarbesniu dalyku laiko nepriklausomybės nuo Rusijos užtikrinimą, o ne pragyvenimo lygį trumpalaikiu etapu“.

Baltijos šalių valdantysis elitas nemato jokios kitos savo šalių ateities, išskyrus galimybę glaustis prie Vokietijos (ir Amerikos), kad užsitikrintų saugumą, ir ištirpimą didesnėje Europos žemyno dalyje. Galbūt, turint omenyje šių šalių mažumą, tai yra suprantamas tikslas, ir narystė euro zonoje yra jo sėkmės simbolis.

Bet šių šalių gyventojai, mano manymu, turi daugiau pagrindo skeptiškam požiūriui. Latvijos vyriausybė rengiasi 2014 m. įsivesti eurą, nors dauguma šalies gyventojų šiuo metu yra nusiteikę prieš tokį žingsnį (straipsnis rašytas 2013 m. pasavarį, – red. past. ).

Lietuvos vyriausybė tikisi įstoti į euro zoną 2015 m., nors neseniai atlikta apklausa rodo, kad 57 % gyventojų tam prieštarauja. Piliečius reiktų įspėti: pakliuvus į „euro spąstus”, kelio atgal nebus, ir ateityje, ištikus ekonomikos krizėms, nebebus kitų būdų spręsti nedarbo problemas, išskyrus vieną – palikti savo šalį.

Naujausi

Ką šiandien pasakytų Žalgirio mūšio nugalėtojai?Nuomonės · 2026-07-15Turkijos teismas prašo „Interpolo“ paskelbti Benjamin Netanyahu paieškąPasaulis · 2026-07-15Priedangų nežinomybė: tik penktadalis gyventojų tiksliai žino, kur slėptisKaras ir taika · 2026-07-15Lietuvoje jau patvirtintas evakuacijos planasKaras ir taika · 2026-07-15