Vienintelis priklausomas tinklalapis Lietuvoje
Dėkojame autoriui už leidimą perspausdinti šį straipsnį iš Bernardinai.lt, vėliau publikuosime ir mintis apie kitas į Seimą žengiančias partijas.
Baigti publikacijų ciklą apie politines partijas, kurios dėl mūsų palankumo konkuruos per spalio 14 dieną vyksiančius Seimo rinkimus, nusprendžiau įdėmiau pažvelgdamas į vieną „jauniausių“ Lietuvos partijų – „Drąsos kelią“ (DK).
Stiklinė puspilnė ar pustuštė?
Akivaizdu, jog ši partija yra didžiausias artėjančių rinkimų galvosūkis. Tiek dauguma politikų, tiek dauguma apžvalgininkų, analizuojančių politinius procesus Lietuvoje, į DK žvelgia, kaip į bjaurųjį ančiuką, kuris jaukia įprastą politinės paukštidės tvarką ir teigia, jog šios politinės partijos per rinkimus žmonės nepalaikys.
Šis teiginys tiek įkyriai kartojamas pastaraisiais mėnesiais, jog tampa aišku, kad jis veikiau savotiškas užkeikimas nei sąžiningos analizės išvada.
Kita vertus, liūdną šypseną kelia ir tie DK simpatikai, kurie, pasidalinę nuoskaudomis apie dabartines politines negeroves tarpusavyje, įtiki, kad DK rinkimuose palaiko absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų, ir ši partija pasieks triuškinamą pergalę rinkimuose. Nesunku norimą supainioti su esamu.
Diagnozavus pacientui (šiuo atveju – Lietuvos politinei sistemai) sunkią lėtinę ligą, tikėtis lengvo ir greito gijimo – sutikit, kvaila. Net ir po labai sėkmingos chirurginės operacijos reikia daug laiko, kantrybės ir priežiūros, kad pacientas atgautų jėgas.
Tad tie, kurie lengvai dalija pažadus, kaip viskas pasikeis, jei tik rinkimų biuletenyje pažymėsime tinkamą skaičiuką, tėra prekeiviai iliuzijomis. Tiesa, net ir ilgiausias gydymas turi kažkada prasidėti ir svarbu apsispręsti, ar pakanka konservatyvaus gydymo, ar reikia ir chirurginės intervencijos.
Atleiskit už tokią ilgą įžangą, tačiau iš karto noriu įspėti tuos, kurie tikisi, kad pateiksiu vienareikšmišką atsakymą, ar verta balsuoti už DK, jog šį tekstą rašiau ne kaip agitaciją ar antiagitaciją, tai veikiau siekis pabandyti apibendrinti tiek DK kritikų, tiek simpatikų argumentus, kartu pasidalijant viltimis ir abejonėmis.
Kalbant apie DK, viltys susipina su nerimu. Esu įsitikinęs, kad ši politinė jėga kokybiškai skiriasi nuo šiems rinkimams sukurtų V. Romanovo, K. Brazauskienės ar A. Valkiūno (šis Seimo narys perėmė vadovavimą Respublikonų partijai) projektų, o N. Venckienė yra tapusi pasipriešinimo ydingai sistemai simboliu.
Tie veikėjai, kurie rašė šių metų Ariogalos rezoliuciją, bandančią dirbtinai sumenkinti DK, padarė didelę kiaulystę visai politinių kalinių ir tremtinių bendruomenei Lietuvoje.
Tačiau jau per pastaruosius mėnesius matėme nuoseklių ir gana sėkmingų pastangų pjudyti tarpusavyje DK simpatikus – deja, bet galėjome įsitikinti, jog šie nėra atsparūs provokacijoms bei gundymams eiti lengvesniu keliu. DK sąraše yra žmonių, kurių altruistiniu aukojimusi vardan Lietuvos sunku patikėti, o šios politinės partijos rinkimų programa (tiksliau, vis pasirodantys jos fragmentai), švelniai sakant, nėra solidžiausias politinis tekstas, kurį yra tekę skaityti.
Mano įsitikinimu, galima suprasti tiek tuos, kurie, kalbėdami apie DK, sako, jog turime būti geranoriškesni ir matyti puspilnę stiklinę, tiek tuos, kurie tvirtina, kad stiklinė, deja, pustuštė, ne pilnesnė nei kitos, kuriomis skundžiamės.
Nenoras matyti ar nusilpęs regėjimas?
Jei prieš pusmetį man būtų kas pasakę, kad rašysiu apie „Drąsos kelią“ kaip apie svarią politinę jėgą, vertą dėmesio alternatyvą sutrikusiam Lietuvos politiniam „elitui“, būčiau tik nusijuokęs. Man atrodė keistas tiek partijos pavadinimas, pernelyg tiesiogiai nurodantis į plačiai pagarsėjusio žmogaus vardą, taip pat ir žmonės, kurie būrėsi Klonio gatvėje, Garliavoje, buvo visai nepanašūs į tą politikų vaizdinį, prie kurio esu įpratęs.
Nepriimtina man atrodė ir tai, kad viena skaudi istorija, kurioje tiek daug neatsakytų klausimų, tampa politinės veiklos platforma. Ar dera kurti politinę organizaciją tik tam, kad būtų galima išspręsti vieną, kad ir labai sudėtingą, problemą?
Ar geros intencijos ir atjauta gali pakeisti profesinę kompetenciją, politinę patirtį?
Beje, panašią reakciją išgirstu ir šiandien pokalbiuose, ypač su jaunais žmonėmis, ypač su tais, kurie nepamena sovietmečio tikrovės ir jiems nuostabą kelia mintis, kad valstybės aparatas gali tapti kurios nors negausios, bet įtakingos grupės įrankiu. Jie neišgyvena to keisto déjà vu, kuris ne tik mane užvaldė, kai ankstyvą gegužės 17 dienos rytą įsijungiau televizorių ir pamačiau, kaip policija buvo pasiųsta kovoti su minia.
Tik iš pasakojimų žinau apie disidentų teismus sovietmečiu, virtusius pseudoteisingumo šou, kai milicininkai vaikė stebėtojus, nedalyvavau ir to meto piligriminėse kelionėse į Šiluvą, kurių dalyviai kentė nuolatinį valdžios terorą, tačiau gerai atsimenu „bananų balių“ Katedros aikštėje, Vilniuje, kai prieš pat Laisvės aušrą milicininkai talžė beginklius žmones.
Kaltinimų pedofilija istorijoje viskas tiek painu, jog ne vienam norisi paprasčiausiai numoti ranka ar užsikimšti ausis. Iš tiesų tarsi ramiau gyventi, galvojant, kad tai tėra vienos šeimos tragedija, o valstybės gyvenime esą yra svarbesnių reikalų. Maždaug tokį paaiškinimą man pateikė ir keli dabartinio Seimo nariai, su kuriais bandžiau diskutuoti apie Garliavos tragediją.
Dar vienas paaiškinimas, kurį man teko girdėti – net jei D. Kedys sakė tiesą, net jei yra labai įtakingi žmonės, siekiantys, kad visa tiesa apie tai, kas iš tiesų vyksta Lietuvoje, niekada nepaaiškėtų, prasminga kuo greičiau dėti tašką taip pat, kaip ir Vytauto Pociūno žūties byloje.
Esą jei tiesos paieškos veda prie minties, jog mūsų politinės sistemos pamatai supuvę, tai mes rizikuojame įpulti į politinį chaosą. Pernelyg sudėtinga keisti pamatus, tai geriau susitaikykime, kad yra tam tikras „elitas“, gyvenantis pagal savus įstatymus, ir mums yra palikta tam tikra veikimo erdvė, kuria ir pasitenkinkime.
Čia panašiai kaip kriminaliniame pasaulyje, kur egzistuoja savi „autoritetai“, kurie nustato taisykles. Jų pirštai lenkti į save, jie kartais skaudžiai įsikiša į kitų gyvenimus, tačiau jau geriau tokios taisyklės ir tokia tvarka nei politinis chaosas ir visų karas prieš visus.
Prieš kelias dienas giminaitis (nežinau, ar jums pavyksta, bendraujant su giminėmis, išvengti kalbų apie politiką, man – sunkiai) pareiškė, jog jam absurdiška atrodo mintis, kad Neringa Venckienė galėtų tapti, pavyzdžiui, Seimo pirmininke ar kokia nors ministre. Nei jis, nei aš nė karto nesame bendravę su N. Venckiene ar net matę ją ne televizoriaus ekrane. Tegalime vadovautis kitų žmonių įspūdžiais ir, aišku, tuo įvaizdžiu, kurį atkakliai kuria televizijos ar „Lietuvos rytas“.
Esą tai rėksminga moteriškė, kuri savo tikslų siekia bet kokiomis priemonėmis. Tačiau pasitikėti tokiu įvaizdžiu yra tolygu tikėti, ką Aleksandras Lukašenka kasdien baltarusiams pasakoja apie supuvusius Vakarus.
Kita vertus, žurnalistinė hipnozė neabejotinai šiek tiek veikia visus. Nors Arūnas Valinskas įrodė, kad į aukščiausius postus Lietuvoje gali patekti bet kas, tačiau, prisipažįstu, man daug lengviau įsivaizduoti „Drąsos kelią“ kaip nerimstančią ir svarbius klausimus keliančią opoziciją nei naujos valdžios formuotojus.
Beje, minėtame pokalbyje su giminaičiu, sutarėme, kad Lietuvoje yra kur kas pavojingesnių politinių „baubų“ nei N. Venckienė, tačiau jie jau kažkodėl nebevertinami kaip grėsmės valstybei. Pavyzdžiui, apie bendradarbiavimą su baudžiamojon atsakomybėn patrauktu Viktoro Uspaskichu mielai kalba tiek Tėvynės sąjunga, tiek LSDP ar „tvarkiečiai“.
Kitas dalykas, lyginant, pavyzdžiui, V. Uspakicho ir N. Venckienės kompetencijas, tikrai nesutinku, kad teisės studijos, darbas teisėjos pareigose ir tas politinis žaizdras, kurį N. Venckienei teko pereiti per pastaruosius metus, nėra kur kas svaresnis pamatas būti politiku nei darbas suvirintojų brigadoje ir iki šiol įtarimo debesis kelianti verslininko karjera ir t.t.
Nuvalius žurnalistų nuaustus įvaizdžio voratinklius nuo N. Venckienės bei visos Garliavos tragedijos, tenka pripažinti, jog to, kad siūlomos oficialios versijos, kuriomis reikalauja mus tikėti dabartinis politinis „elitas“, įtikina ne daugiau nei prieš šešerius metus kurta politinė pasaka apie tai, kaip svarbius tyrimus vykdęs ir sąžiningumu garsėjęs karininkas kažkodėl išsiųstas į Brestą, nutarė nusišlapinti naktį pro langą ir iškrito.
Deja, sunkiausiai svarbias detales pastebi ne silpnaregis, bet tas, kuris nenori jų matyti.
Vienos šeimos ar visos Lietuvos tragedija?
Gegužės 17 dienos Garliavos šturmas ir politinio „elito“ reakcija mane privertė iš esmės naujai pažvelgti tiek į valstybę, kurioje gyvename, tiek į keistai atrodžiusias DK politines ambicijas. Žinau, jog tikrai ne mane vieną.
Įsitikinome, kad kaltinimų pedofilija byla jokiu būdu nėra viena iš daugelio. Tai reiškia, jog ir Garliavos tragedija jokiu būdu nėra vien tik vienos šeimos reikalas.
Jei būtų kitaip, nebūtų mįslingų Kedžio ir Ūso žūčių, nebūtų pasitelkta 240 policininkų kovoti su neginkluotais savo valstybės piliečiais. Pastarieji kėlė grėsmę kitų žmonių saugumui, todėl juos reikėjo jėga išvaikyti?
Nebent ta prasme, kuria tiesos reikalavimas kelia grėsmę melagiui ar vagiui.
Jei yra ką slėpti, tai, natūralu, daroma viskas, kad tiesos paieškos būtų sustabdytos. Jei svarbiausia atrasti tiesą, tai džiugina kiekvienas liudininkas, tiriamos įvairiausios versijos.
O gal ignoruota liudytoja gydytoja Bloznelytė dėl nesuprantamos priežasties meluoja, gal Klonio gatvėje budėję žmonės iš tiesų buvo prasigėrę marginalai, atradę progą susireikšminti, kaip mums bandė įteigti kai kurie politikai ir žurnalistai? Tačiau ir vėl sunku atsikratyti déjà vu, jog lygiai taip pat kalbėta apie kalantinių dalyvius 1972 metais.
Na, o teisėjai, nusprendę, kad, nebaigus bylos, galima svarbiausią liudytoją perduoti žmogui, kuris kaltinamas nederamu elgesiu su šia liudytoja praeityje, labai jau primena sovietmečio teisėjus, skelbusius triuškinančius nuosprendžius disidentų byloje.
Aš tikrai nežinau, ar DK yra geriausias pasirinkimas per artėjančius rinkimus. Nemanau, jog D. Kedys, jei nebus pateikta svarių įrodymų, apie ką pusbalsiu kalbama, jog jis nenužudė tų žmonių, kurių žudiku šiandien yra vadinamas, gali būti heroizuojamas. Deja, netikiu ir tuo, kad visi, garsiai rėkiantys „tiesos“, iš tiesų nori išlaisvinančios tiesos, o ne paprasčiausiai galios primesti savo valią kitiems.
Tačiau esu tvirtai įsitikinęs, kad tai, kas įvyko gegužės 17 dieną Garliavoje, – tai smurto aktas (deja, politinio ir teisinio „elito“ palaimintas) prieš savą valstybę, kuris atskleidė, jog visos kalbos apie politinės sistemos negalią buvo pernelyg optimistinės. Galima žavėtis ar kritikuoti DK, bet po Garliavos tragedijos į šią partiją neturime teisės nežiūrėti rimtai.
Gal Garliavos tragedija atrodytų kiek kitaip, jei prieš tai nebūtų Vytauto Pociūno tragedijos, kitų svarbių politinių skandalų, atskleidusių, kad yra susiformavusi tam tikra galinga kasta, pasivadinusi elitu, kuri į valstybę žvelgia kaip į savo nuosavybę, yra įsitikinę, kad įstatymai galioja tik kitiems, bet ne jiems ir yra linkę savosios materialinės gerovės saiku matuoti tai, kas esą yra bendrasis gėris.
Neturiu jokio faktinio pagrindo kalbėti apie kokį nors „pedofilų klaną“, kuris kaip voratinklis apraizgė visas valstybės institucijas, visada skeptiškai žvelgiau į bet kokias sąmokslo teorijas, tačiau tai, kaip elgiamasi su mergaite Deimante, su N. Venckiene, jos artimaisiais ar net žmonėmis, kurie solidarizuojasi su jais, rodo tik tai, kad tiek politikams, tiek teisėjams trūksta drąsos arba noro aiškintis visą tiesą, kad ir kokia nepatogi ji būtų.
Na, o tai, kad taikos metu įmanomas toks šturmas prieš beginklius žmones, kurį regėjome Garliavoje, ir po jo nė viena parlamentinė politinė partija nepradeda skambinti pavojaus varpais, susirūpinimą tik imituoja ir aukščiausias pareigas einantys valstybės pareigūnai, reiškia, jog žmogaus orumas, teisės ar net gyvybė mūsų valstybėje nėra jokia vertybė, ir kita auka gali tapti kiekvienas iš mūsų. Šiuo atžvilgiu absurdiški teiginiai, kad Deimantės ar V. Pociūno istorijos – tik privačios tragedijos. Ne, tai visos Lietuvos tragedija ir pavojaus varpai turi skambėti itin garsiai.
P.S. Kai gegužės 17 dieną išvydau Garliavos šturmo vaizdus, parašiau spontanišką reakciją, kuri sukėlė įvairių kontroversijų. Ne vienas žmogus pasipiktino, jog kalbu apie kažkokius JUOS, kurie paskelbė kiekvienam iš mūsų karą.
Išgirdau net reikalavimą aiškiai įvardyti, kas tie JIE, nes esą negarbinga šešėlį mesti visiems. Gal kiek pavėluotai, tačiau galiu atsakyti, jog JIE šiuo atveju yra didžiausias mūsų priešas.
Jei būtų galima įvardyti jo vardą ir pavardę būtų kur kas paprasčiau. Jei tai būtų vien tik grupė žmonių, taip pat būtų lengviau gintis.
Tačiau JIE – tai mūsų abejingumas, baimė, nejautrumas vienas kitam – sunkios dvasinės žaizdos, kurios vis įgyja konkrečių pavidalų, žaloja mus pačius ir aplinkinius. Šimtai pareigūnų, stumdančių nustėrusius žmones, advokatas, tempiantis klykiančią mergaitę – tai regimi kiekvieną iš mūsų graužiančios nuodėmės pavidalai.
Net jei kuri nors savo galia įtikėjusi grupė mano, kad ji režisuoja įvykius, tegaliu nuvilti – ji tėra klastingo, daug žadančio, bet galinčio tik viską atimti, melo tėvo marionetė.
Kaip kadaise drąsioji sesė Nijolė Sadūnaitė sakė apie ją terorizavusius čekistus: „vargdieniai“, už juos reikia melstis ir melstis, nes jie patys nesupranta, kokių iliuzijų kalėjime jie gyvena.
Komentarai (39)
Nenugalės , mielas pone ( Labai ) , sistemos tikrai nenugalės , nebent tik kai kas pateks į seimą ir patogiai atsisės keturiems metams į naudingas kėdes . Sistema jau sukurta seniai , kad nuolatos tie patys kalbočiai patektų į seimą . Viskas buvo padaryta jau prieš dvidešimt metų ir taip vis arčiau ir arčiau pertvarkant visą mokymo sistemą taip , kad lietuviško patriotizmo mokinių galvose neliktų nei kvapo , kad visas tautinis patriotizmas būtų suprantamas tik kaip intereuropinis . Tačiau jeigu nėra tautoje , ypač jaunimo tarpe , patriotizmo , tai nėra ir tikėjimo savo valstybės ateitimi , o jeigu nėra tikėjimo savo valstybės ateitimi , tai rinkėjai eina balsuoti kaip zombiai , nes nemoka atskirti kur kairė o kur dešinė ir kaip zombiai eina tiesiai . Lietuviai jau nebegali išbristi savo jėgomis iš šios absurdiškos sistemos , reikalingas gal būt kosminių , dieviškų jėgų pagalba . Jeigu žmonės tai suprastų ir pradėtų teisingai mąstyti , daug ką tikras lietuviškas patriotizmas plius Dievo Tėvo malonė , pakeistų . Tačiau žmonės yra baisioje klerikalinėje ir politinėje tamsybėje . Kas tai supranta , tuo naudojasi .
Visiskai palaikau Roberta,ne straipsnis okoks tai ISTIRPES MUILO GABALAS.
straipsnis priestaringas,bet yra geru minciu.As tai mergaite tikiu,gaila ,kad neissaugojom.Pasistenkim issaugoti Drasos kelia.Sekmes autoriui,yra jaunas,dar prinoks.
Dar vienas autoriaus perlas -" Esu įsitikinęs, kad ši DK politinė jėga kokybiškai skiriasi nuo šiems rinkimams sukurtų V. Romanovo, K. Brazauskienės ar A. Valkiūno projektų."Genialu,kokia įžvalga.Suprask ,nuo sisteminių partijų kokybiškai nesiskiria?
Autorius pernelyg užmuilina,užapvalina kampus .Jis pateikia neginčijamus faktus ir iš karto po to lyg ir abejoja jais . O tas jo -"..Aš tikrai nežinau, ar DK yra geriausias pasirinkimas per artėjančius rinkimus" Nežinai nerašyk!!!Kažkoks neryžtingas myžčiojimas ir abejonių sėjimas.Dar vienas teiginys -"Neturiu jokio faktinio pagrindo kalbėti apie kokį nors „pedofilų klaną“".Kokio "faktinio" pagrindo jam trūksta,žudynių nepakanka?
bet juk Degutienę, Kubilių mačiau katedroje. Kaip tai derinasi? Mačiau bažnyčioje ir Grybę. Tai ar krikščionybės "sielovada" šlubuoja? O gal tai ir yra bažnyčios darbo vaisius?
AUKŠTYN KOJOMIS... Žemesnės grandies prokurorai labai vaizdžiai įsirašo į "Drąsos kelio" ir jos lyderės N. Venckienės reitingų kėlėjų gretas. Kiekvienas jų aktas, net ir skverbiantis į ligonio bylą, nelieka visuomenės nepastebėtas ir tai garantuotai atsilieps rinkėjų sąmoningumui Seimo rinkimų dieną spalio mėnesį. Susidaro netgi įspūdis, kad aršiausi pareigūnai gal net specialiai daro "meškos paslaugas" savo tiesioginiams vadams. Tokiu būdu galima savo uolumu jiems įsiteikti ir kartu "pakišti" tuos, kurie tą košę jau senokai svilina. Kol prokurorai patys skalpelio į rankas neima, didelio pavojaus N. Venckienės sveikatai nėra. Tik "pūlinio" epitetą pats sau prisilipinęs LAT pirmininkas žadėjo išpjauti iš savo sistemos nepageidaujamą teisininkę. Bendromis teisininkų ir politikų pastangomis N. Venckienė buvo išstumta. Šdomu, ar labai palengvėjo? Ar nėra kokio kur kas pavojingesnio darinio kūno viduje, metastazėmis išplitusio? Antstolės S. Vaicekauskienės neteisėtas elgesys, kai buvo nurašyta 178 litų "skola" nuo N. Veckienės rinkiminės sąskaitos jau visiškai nebestebina. Ji yra visiškai rami, nes puikiai mato, kad visos jos ankstesnės veikos, prasilenkiančios su LR įstatymais, teismo sprendimais yra ne tik nepastebimos, bet ir pripažįstamos teisėtais veiksmais. Aukštos kvalifikacijos teisininkai yra išvardiję LR Konstitucijos ir įstatymų nuostatas, kurios buvo pažeistos "šturmų" Klonio gatvėje metu ir kitais atvejais. Nemaža jų dalis konkrečiai liečia anstolės veiksmus. Kol kas nei vienam smurtautojui prieš mergaitę ir teisėją nei vienas plaukas prieš laiką nuo galvos nenukrito. Tuo pat metu nespėjamos skaičiuoti bylos, kurios keliamos N. Venckienei ir Kedžių bei kitų artimųjų šeimų nariams. Verta suvokti, kad A.Ūso garbės ir L.Stankunaitės interesų gynėjai ryškiai persistengė su tais "šturmais" Klonio gatvėje. Tuo jie gerokai sustiprino "Drąsos kelio" politines galimybes sėkminjgai pasirodyti Seimo rinkimų metų. Norėta buvo, kad vyktų kitaip, bet gaunasi priešingai. Prie to nemažai yra prisidėjusi ir dabar prisideda antstolė S.Vaicekauskienė. Labai keista, kad globėja Neringa Venckienė turi sumokėti ir už L. Stankūnaitės samdytą anstolę. N. Venckienė teismo sprendimo įgyvendinimui buvo pasamdžiusi anstolių, kuris išsiaiškinęs mergaitės aiškią poziciją ir kitas aplinkybes baigė savo darbą nebandydamas viršyti Kėdainių teismo nutarties įgaliojimų. Niekas negalėjo priversti globėjos naudoti psichologinę ar smurtinę privartą prieš savo globotinę mergaitę. Mūsų teisėsauga skelbia kitaip. t. y. kad globėja privalėjo pažeidinėti vaiko teises ir V. Kondratjevo teisminį sprendimą. Tai visiškas teisinis nonsensas, kuris anksčiau ar vėliau bus paryškintas su visomis galimomis pasekmėmis. Visokie "stogai" supūna, prakiūra ar koks viesulas nuverčia, jei jie būna skirti nusikaltimų dangstymams. Nebus kitaip ir šiuo atveju.
ačiū už TIESĄ
KOMENTUOJU VILIO NORMANO RAŠINĮ (KK) ""LIETUVA PO KUBILIAUS REŽIMO" Kantriai perskaičiau šią Beno Rupeikos stiliaus rašliavėlę. Netgi iki jos pabaigos. Kad įrodyčiau tai – perspausdinsiu patikusią frazę: “…aš suprantu, jog tikriausiai nieko nesuprantu.” Būtent ji teikia šiokių tokių vilčių, kad Vilis Normanas supras savo beviltišką, netgi įžūloką naivumą bei visišką nesiorientavimą politinėje erdvėje. Tik tame leidinyje jis gali laisvai reikštis šalia kitų panašių “sokolovinių” autorių. Nežiūrint visos beveik pakenčiamos beletristikos, išlieka tokia depresinė ir atstumianti rašinio esmė, kad ji dar kartą įrodo kaip gali būti pažeistas mąstymas netgi tokio asmens, kuris tiek daug matęs ir regėjęs , kad gal galėtų būti net kokiu Rytų filosofijos guru. Vietoj to jis savo gimtojoje Lietuvėlėje tarp kelių pušelių pasiklydęs blaškosi ir dargi kitiems primygtinai siūlo taip elgtis. Pavadinčiau jį keistuoliu, jei nenujausčiau užsakyminio prado. Bent jau atlygis turi būti geras už tokių niekalų rašinėjimą. Nepasikuklinkit, autoriau… Gyvenimą mažuose miesteliuose pažįstu ne iš nuogirdų ar kokio vienkartinio apsilankymo, kaip iš kokio Mėnulio nukritus. Autorius reziumuoja: “Tačiau čia vaikštinėjo vargšai, benamiai ir alkoholikai, kurie jau nuo ryto vos pastovėjo ant kojų. Žmonės pardavinėjo uogas, grybus, pieno produktus. Moterų veidai išdavė pomėgį alkoholiui.” Tas skaičiaveidis rašeiva turėtų žinoti, kaip moteriškių veidus nualina lauko ir gyvulių priežiūros darbai. Kaimo miesteliuose benamių praktiškai nėra. Gretinti varganumą su alkoholizmu – absurdiška. Jei turima lėšų svaigalams, tai ir šeimos duonai nelieka. Tai skaudi problema, bet ji kyla iš asmenybės būklės. Vilio Normano minimas “Kubiliaus režimas” parodo, kad autorius nesupranta šio termino tikrosios reikšmės. Gal jam labai patrauklūs atrodo tie kairiųjų režimai, kurie tampa didžiule našta Europos Sąjungos narėms? Gal jis siūlo pasimokyti iš kokių graikų, kaip reikia klastoti ES-ai ateikiamas ataskaitas ir privesti šalies ekonomiką iki visos krizės? A. Kubiliaus vadovaujamos vyriausybės kai kurie sprendimai ekonomikoje laikomi kaip pavyzdžiu net ir daugiau pasiekusioms šalims, kurios apie komunistinį režimą yra tik girdėję, bet patys nepatyrę. Turime nepamiršti, kad Lietuvoje dabar trijų partijų valdančioji koalicija. TS LKD partijos atstovams Vyriausybėje ir Seime tenka priimti sudėtingus kompromisus, kurie kartais nepasiteisino ir teko jų atsisakyti. Kaip elgiasi LiCS atstovo VRM ministro Meliano vadovaujama policija, matėme ir “Šturmų” metu Klonio gatvėje. Eiliniai mokesčių mokėtojai galėjo net pagalvoti, kad pareigūnų, apmokamų iš mokesčių mokėtojų surinktų lėšų yra gerokai per daug, jei tokios didžiulės “šturmo” komandos siunčiamos. Kainavo antra operacija arti 80 tūkstančių litų. Ar bent įsivaizduojate kiek už tokią sumą galima būtų sočios sriubos porcijų pateikti tikrų benamių valgyklose? Šis Vilio Normano rašinys yra jau kelintas, nukreiptas totaliai prieš visą valdžią, o ypač prieš politinę dešinę. Jo puldinėjimas nuo vienos temos prie kitos, nesuvokiant jų esmės – akivaizdus. Jei taip viešai postringautų koks neišsilavinęs žmogelis, kaip sakoma, iš kaimo pakraščio, tai dar būtų galima jį suprasti. Kai toks žinomas keliautojas parodo savo nesusivokimo gilumas – darosi nejauku. Tenka padaryti išvadą, kad tai tik įžūlaus eilinio užsakymo išpildymas. Nors literatūrine forma jis pakenčiamas, bet dalykine yra visiškai niekinis, klaidinantis patiklius skaitytojus. Kai autorius siūlo tuo atveju, jei bus išrinkti ne tie kokių jis nori, “tikrai telieka vienas kelias – emigruoti” tai jau visai nejuokinga. Pridėtinę vertę turime kurti patys, savo rankomis ir sugebėti išsireikalauti iš valdžios, kad ji padėtų tai daryti ar bent netrukdytų. Išsibėgiojimas kas kur – ne išeitis. Tai tik laikinas periodas, kuris būna dažnas postkomunistinėse šalyse sienoms atsivėrus. Daug emigravusių jau grįžta ir toks procesas vis ryškėja. Jei vėl valdžią gaus neokomunistų valdomos grupuotės, tai bus labai puiku? A ne, “gudruti” autoriau? Ką tada sugrįžusiems pasiūlysite? Socializmo statybas ar dar ką? Jau prisistatėme “ne visai brandžiu ir brandžiu” sovietmečiu… dabar tenka tai griauti arba renovuoti…
Kas šiuo metu valdo pasaulį? Atsakymas paprastas - sekuliarizmas arba vartotojiškumas. Ar Lietuvoje taip pat? Be abejo. Tai ką mes čia visi ruošiamės keisti? Politiką? Ar pakeisime? Gal ir pakeisime kažkiek. Bet palaipsniui vis tiek turėtume sugrįžti į sekuliarizmą, o vadinasi taip realiai nieko ir nepakeisime, nes dar labai daugelis žmonių masto, kad pirmiausiai reikia prisikišti pilvus, prisigyventi turto, o tik po to pradėti mastyti apie dvasines vertybes. Dauguma taip įsitraukia į materialistinių vertybių paiešką, kad ta riba, kada jau gana, vis pradeda tolti ir tolti, kol tampa tarsi nepasiekiama. Ką reikėtų keisti? Be abejo dvasines vertybes (nemaišyti su krikščioniškomis, nes jos susijusios tik su viena iš pasaulyje egzistuojančių religijų). Ar mes esame tam pasiruošę? Be jokios abejonės - ne. Tam, kad pasiruošti - reikia išgryninti dvasines vertybes, o tam laiko visada trūksta laiko, bei tam dar kliudo ir religiniai šaltiniai, kuriuose tarp daugybės puikių ir nuostabių pamokymų yra ir tokių, kurie tikrai yra ne nuo Dievo, bet nuo žmonių, nors ir gero norėjusių, bet net neįtarusių, kad jų nuomonė ateityje gali būti palaikyta "Dievo žodžiu". "Šito amžiaus religinis iššūkis yra tiems toli numatantiems ir į priekį žvelgiantiems dvasinės įžvalgos vyrams ir moterims, kurie išdrįs konstruoti naują ir patrauklią filosofiją, kaip gyventi išplėstomis ir nuostabiai suvienytomis kosminės tiesos, visatos grožio, ir dieviškojo gėrio šiuolaikinėmis sampratomis. Toks naujas ir teisus moralės matymas patrauks viską, kas yra gera žmogaus prote, ir stimuliuos tai, kas yra geriausia žmogiškojoje sieloje. Tiesa, grožis, ir gėris yra dieviškosios realybės, ir kada žmogus kyla dvasinio gyvenimo skalėje, tada šios aukščiausiosios Amžinojo savybės yra vis labiau koordinuojamos ir suvienijamos Dieve, kuris yra meilė." "Bet religiniai lyderiai daro didžiulę klaidą, kada jie mėgina šiuolaikinį žmogų kviesti į dvasinę kovą Viduriniųjų Amžių trimitų garsais. Religija turi apsirūpinti naujais ir šiuolaikiniais šūkiais. Nei demokratija, nei bet kokia kitokia politinė panacėja neužims dvasinio vystymosi vietos. Veidmainiškos religijos gali atstovauti bėgimui nuo tikrovės, bet Jėzus savo evengelijos dėka mirtingąjį žmogų atvedė prie paties įėjimo į dvasinio vystymosi amžinąją tikrovę. Pasakyti, jog protas “atsirado” iš materijos, tai reiškia nepaaiškinti nieko. Jeigu ši visata būtų vien tik mechanizmas, o protas būtų neatskiriamas nuo materijos, tai mes niekada neturėtume bet kokio stebimo reiškinio dviejų skirtingų aiškinimų. Tiesos, grožio, ir gėrio sampratos nėra būdingos fizikai ar chemijai. Mašina negali pažinti, tuo labiau ji negali pažinti tiesos, trokšti teisingumo, ir puoselėti gėrio. Mokslas gali būti fizinio pobūdžio, bet tiesą pastebinčio mokslininko protas iš karto yra viršmaterialus. Materija nepažįsta tiesos, taip pat ji negali mylėti gailestingumo ar mėgautis dvasinėmis realybėmis. Moraliniai įsitikinimai, grindžiami dvasiniu švietimu ir įleidę šaknis į žmogiškąjį patyrimą, yra lygiai taip realūs ir tikri, kaip ir matematiniai apskaičiavimai, paremti fiziniais stebėjimais, bet tiktai kitokiu ir aukštesniu lygiu. Jeigu žmonės būtų vien tiktai mašinos, tai į materialią visatą jie reaguotų daugiau ar mažiau vienodai. Individualybė, tuo labiau asmenybė, neegzistuotų." Citatos iš Urantijos Knygos (diskusijos urantija. forum24. ru )
prieštaringas straipsnis. Ką ponas vadina bjauriuoju ančiuku, DK partiją? Dauguma Lietuvos žmonių ją greičiau vadina gulbe, nors šie paukščiai čia "ne prie ko" (kaip puiku, kad štai jau turime mūsų vadovų "auksinių" minčių, kurias galime cituoti :-). P. Navickai, išsakėte savo apmąstymus, nežinau kokį tikslą turėdamas: ar pakviesti tautą nebalsuoti už DK (jūs matote ją tik opozicijoje) ar balsuoti. Ar jums daugiau pasitikėjimo kelia p. Degutienė Seimo pirmininkės poste? Man Venskienė 1000 kartų labiau. Ar jums imponuoja dabartinių partijų ir politikų "patirtis"? Ar melo, vagysčių, korupcijos patirtis jums imponuoja, kad iš skausmo ir tiesos paieškų gimusią partiją jūs nurašote į opoziciją (ačiū jums už tai, kad dar leidžiate jai patekti į Seimą apskritai). Tautai nebereikia tokios patirties turinčiųjų, tautai reikia švarių, tiesos ieškančių širdžių, tik tokias turuntys žmonės gali išvesti tautą iš tos tamsos, kurioje ji dabar paskendusi. Nežinau už ką jūs, gerbimasis. Būkite už Jėzų, už Jo tiesą. Ir kaip Dovydas, neturėjęs jokios patirties ir ginklų kariauti, nugalėjo Galijotą, taip ir maža DK partiją, neturinti melo, vagysčių, korupcijos patirties, nugalės dabartinį supuvusios sistemos Galijotą. O tauta jai padės.
Niekur šio straipsnio nereikia siųsti, nes visi viską puikiai suvokia kas vyksta šioje istorijoje. Tiek Seimo nariai, tiek teisėtvarkos atstovai, tiek prezidentė.... Vienintelis klausimas visiems : KĄ DARYSITE TOLIAU?
Nustebino autorius, nesitikėjau. Pakankamai objektyvus straipsnis. Mano akyse reabilitavosi.
kad visi rasytu tiesa. Labai geras straipsnis.
smurto aktas - tai ne tik gegužės 17, bet ir visa kelių metų istorija. Pasirašo : mama, įdėmiai nuo pradžių sekusi šių įvykių faktus, skaičiusi begales viešinamų dokumentų.
O ka turejot omenyje sakydamas bjaurusis anciukas?Cia apie ka?Apie DK?Kuom ji jums tokia bjauri?
Labai, labai stiprus straipsnis. Ačiū autoriui.
perdėm optimistiškai vertina savo šansus.Geriau pasiruošti blogiausiam,o jei pasiseks,tada jau kiti bus reikalai...nepamirškit,kad ir klanas prie lovio laukia naujų rinkimų ir tikisi daugumos.O po to visus po vieną traiškyti...tad reikėjo išmintingiau pasirinkti sąjungininkus.
Apgalvotos, rišlios ir logiškos mintys straipsnyje.
RETRO Manau, kad tiesos ir teisingumo siekianti visuomenės dalis labai daug tikėjosi iš “Permainų koalicijos” ir dar daugiau iš jos vedančios jėgos TS LKD partijos. Net ir po TPP skilimo, kai vargais negalais pavyko išsaugoti valdančios koalicijos trapią daugumą Seime, daug kas galėjo viltis, kad “kalnus pavyks nuversti”. Kai kas energetinio saugumo srityje pavyko nuveikti, reikalingi projektai ir svarbios sutartys jau pajudėjo ir tai teikia vilčių. Netgi sunkus krizės laikotarpis nesužlugdė ekonomikos taip, kai tai atsitiko kai kurioms ES šalims senbūvėms. Visuomenės dauguma, manau, įvertino Vyriausybės pastangas stabdant LEO aferiūkštę, bandymus aiškintis FNTT žlugdymo įtakas ir netgi “Snoro” bankrotas buvo priimtas kaip skaudi būtinybė. Pedofilijos ir žudynių skandalas galėjo tapti dar vienu stimulu sutelkiant “Permainų koalicijos” gretas. Tačiau netapo… Kas labiausiai įtakojo TS LKD frakciją, kad ji vangiai reagavo į sudėtingą situaciją teisėsaugoje? – tiksliai nežinau. “Stovėjimo po medžiu” pozicija atnešė politinei dešinei nemažą žalą dar ir dėl to, kad kairiųjų jėgų valdoma žiniasklaida net ir Klonio gatvės “šturmų” atveju nebandė kaltinti “tabu” trijulės LSDP – TT – DP, netgi valdančioje koalicijoje esančių liberalų, o visą kaltę už moralinius svyravimus suvertė ant TS LKD vadovų atsakomybės. Suirzę teisėsaugos institucijų pareigūnai “D. Kedžio istorijos” eigoje pasistumdė tarpusavyje, bet monolitą tarpusavyje ir su kairės jėgomis išlaikė. Tad dabar iš šiokio tokio laiko atstumo nesunku pasverti kas buvo už ką galingesni. Prezidentės siūbuojanti pozicija vargu ar nuosekliai buvo neutrali. Kai ji “nusiplovė rankas” net ir viešai spaudoje apkaltinta esanti “Garliavos banditų “stogu”, tapo aišku, kad ryžtingos pertvarkos teisėsaugoje niekas net ir nesiruošia daryti. Seimo pozicija išryškėjo dar tada, kai po pirmų ryžtingų žingsnių, įvertinant pareigūnų nekompetenciją minimo skandalo atveju, komisijos darbas buvo sustabdytas ir iš esmės neatnaujintas. Dar aiškiau tapo tada, kai Seimo ryški dauguma net nesutiko svarstyti E. Žiobienės atsistatydinimo pareiškimo, taip pažeidžiant Seimo Statutą ir pademonstruojant labai savitą etikos ir moralės supratimą. Jau tada vertėjo visuomenei suvokti, kad Seimo dauguma (išskyrus pavienius narius) rezignuoja ir politiškai nepajėgi spręsti konfliktinės situacijos bent jau politiniame lygmenyje, kuris yra Seimo kompetencijoje. Su nuostaba galėjome stebėti kaip darbavosi laikinoji Seimo komisija N. Venckienės teisinio imuniteto atžvilgiu. Vieno balso persvara priimtas sprendimas išvirto Seime į triuškinantį balsavimą. Labai abejoju ar visi dešinės politikai nuoširdžiai pasitarė su savo sąžine. Manau, kad tik kai kurie, kurie įšdrįso turėti savo nuomonę. Esu įsitikinęs, kad ši politinė dešiniųjų klaida gali turėti netgi sunkesnes pasekmes, negu kokių darbiečių pakvietimas į valdančią koaliciją ar blaškymasis vetuojant prezidentės pakeistas Pilietybės įstatymo pataisas. Visoje šioje naujoje situacijoje labiausiai glumina tie, kurie į “Drąsos kelio” partiją žiūri, kaip kažkokią galingą gelbėtoją. Atseit, naujokai laimės rinkimus ir tada visiems tiems parodys… Toks nebrandus mąstymas galėjo pastūmėti atskirus ryškesnius DK kandidatus “kibti į atlapus” rinkiminėse apygardose konservatorių lyderiams. Tai gali labai džiuginti neokomunistines jėgas, kurioms tokia, niekur dorai nevedanti priešprieša palengvintų rinkimines kovas. Nebus nei “balto žirgo” su gelbėtoju, nei fanfarų. Verčiau reiktų stebėti, kad nebūtų atstumtas “Trojos arklys” iš kurio galėtų pasipilti “įtakoti niekada nebūna buvę kadrai”. Tokių mūsų šalelėje jaučiamas vis dar ryškus perteklius. Gerbiu N.Venckienės, A.Patacko ir kitų jų bendražygių (visų neišvardinsi)pastangas siekiant pozityvios eigos šalyje, tačiau net ir jiems verta atlikti gilesnes analizes apie tolimesnes politinės raiškos perspektyvas. Jei tokių analizių nebus, taktika gausis nebrandi ir tai gali neigiamai paveikti galutinius rezultatus.
RETRO 2012m.liepos 12d. “DRĄSOS PARTIJA”. KUR JI PASUKS? Manau, kad daugiau ar mažiau verta pasitikėti visais, kurie dalyvavo spaudos konferencijoje, kaip “Drąsos kelio” ar “Lietuvos sąrašo” atstovai. Net ir apie buvusį LDDP kabineto Užsienio reikalų ministrą P.Gylį neseniai esu išsakęs savo palankią nuomonę. Verta pastebėti, kad jis pastaraisiais metais ne tik išstojo iš minėtos “hegemono” palikuonių partijos, bet ir pasižymėjo savo socialdemokratine raiška pagal ES standartus. Pasigedau aktyvaus visuomenininko D. Kuolio. Jei jis dėl kokių nors asmeninių ambicijų atsisakys galimos politinės karjeros, tai pasielgs savanaudiškai. Nemanau, kad toks asmeninės atsakomybės vengimas būtų vertas didelės pagarbos. Puiku būti aktyviu visuomenininku, prasmingai aiškinančiu valstybės skaudulius, bet dar svarbiau pačiam būti politiku, kad konkrečiais darbais prisidėti prie teisingumo kūrimo ir visuomenės gyvenime iškylančių problemų sprendimų. Neringos Venckienės politinė pozicija ir toliau lieka labai neaiški. Skelbiamos idėjos – gražios, o kaip jas žadama konkrečiai įgyvendinti, jei Seime atsirastų tokia nauja DK frakcija, kol kas dar nežinioje. Jei N. Venckienė netgi pabrėžtinai pasirenka sau konkurentę apygardoje politinėje dešinėje, tai dėl tokio pasirinkimo paplos ne tik kairiųjų trojka LSDP, TT ir DP, bet ir kitos kairiųjų ar centristų politinės grupuotės bei dariniai. Pagal “Drąsos kelio” partijos iškeltus lozungus ir programos akcentus, šią partiją galima būtų laikyti artimą dešinės pozicijoms. Jei ji sieks valdžios pagrindiniu priešininku pasirinkdama dešinei atstovaujančią TS LKD partiją, tai tada, kai du pešasi, laimės neokomunistinės jėgos dar kur kas lengviau, negu dabartinėje situacijoje, kai susikaldymas ir pasimetimas valdančioje “Permainų koalicijoje” ir taip yra didelis. Priminsiu kai kurias Pikasiuko mintis prie politologo L.Bielinio rašinio: „Drąsos kelio“ partija neturi jokių šansų”. ” Politologas Lauras Bielinis skaitytojams aiškina, kad: “čia kuriama pogrindinė organizacija, apie kurias mes daug girdėjome tarybiniais laikais”. STOP. Įdomu ką sovietinio režimo metais, kuriuos autorius vadina “tarybiniais”, veikė pats Lauras ir jo tėtis, kad jis “daug girdėjo” apie “pogrindines organizacijas”? Jau pats faktas, kad taip sunerimo L. Bielinis, rodo, kad tas politinis vyksmas gali turėti rimtą prasmę. L. Bielinis teigia, kad: “Formaliai kol kas šios partijos įsteigimas yra neįmanomas.” Būtent įmanomas ir pats autorius tą puikiai žino. Svarbiausia, kad nebūtų pažeistos įstatyminės normos, atsirastų pageidaujančių 1000 piliečių šioje partijoje dalyvauti , o partijos statutas neprieštarautų LR Konstitucijai ir įstatymams. Jei kas nors dabar ar ateityje tokius reikalavimus vykdys, tai Lietuvoje galės įsikurti tiek partijų, kiek jų kažkam prireiks. Iš dabar TM sąrašuose ęsančių gal apie pusė nebeturi teisinės legitymacijos toliau egzistuoti, nes neturi būtino narių skaičiaus. Manau, kad daugumas tokių bus išbrauktos iš sąrašo per artimiausius metus. Teisingumo ministerija pati pateko į gan keblią situaciją. Ji leido nevykdyti steigiamojo susirinkimo normų ir dabar TM ministrui gali būti sunku paaiškinti, kad kokie dalyvių turimi įgaliojimai už kitus asmenis yra neteisėti. Prisiminkime, kad iš antro karto TPP sukrapštė apie 800 dalyvių, o “Šatrijos” darinys tik kiek daugiau, kaip 200. Tada šaipiausi, kad galėjo būti stegiamajame tik koks 10 dalyvių ir jie galėtų apsiforminti visus savo steigiamos partijos valdymo bei kontrolės postus. Toliau L. Bielinis teigia, kad “ši žmonių grupė koncentruojasi ties labai siauru, tačiau labai skandalingu klausimu”. Iš kur socialinių mokslų dakltarui tai žinoti? Bent jau anksčiau skelbta “Drąsos kelio” deklaracija rodo gan plačius savo tikslus ir siekius, kaip juos įgyvendinti. Kai bus pateikta šios besikuriančios partijos programa ,tada ir galėsime šia tema padiskutuoti. “L.Bielinis mano, jog jis tegalėtų veikti prieš konkrečias politines struktūras ar konkrečius administracijos vienetus tam, kad realizuotų savo tikslus, susijusius su D.Kedžio mirtimi.” Manyti daug ką galima, tačiau apie kokias “politines struktūras” ir “konkrečius administracijos vienetus” politologas kalba? Ir kaip D. Kedžio mirtis gali padėti realizuoti kažkokius tikslus? Ar autorius tuos tikslus žino, ar tik “mano žinantis”. Tai ne tas pats. Autorius aiškina apie būtinus veiklos diapazonus. Juos turi teisę pasirinkti patys partijos nariai. Kaip ir tai, kuriose srityse jie žada labiausiai koncentruotis. Pagal tą kelių metų raišką matosi, kad bent jau teisėsaugos stiprinimo srityje tai ši partija panorės darbuotis. Gal L. Bieliniui tai atrodo per siaura? Nieko panašaus. Teisėsaugos neįgalumas dažnai būna susijęs ir su ekonomika, ir su politika, ir su socialinėmis problemomis ar net kultūros ignoravimu. Niekas negali būti kultūringas, jei nesilaiko bedražmogiškų vertybių principų. Krikščionys dar turi ir “Dekalogą”, kuris gali būti daug kame pagrindu bet kokioje veikloje. Apie tokios partijos šansus dabartinėje situacijoje esu anksčiau nemažai diskutavęs. Mano požiūris iš esmės nepakitęs, tačiau jis kinta. Prie to prisideda tos jėgos, kurios žūt būt pasiruošę nuskandinti visą “D. Kedžio istoriją” su pedofilijos ir žmogžudysčių skandalu. Visuomenė tą vis aiškiau mato ir tai suteikia šiam naujam dariniui tam tikrų šansų. Didžiausią problemą įžvelgiu tame, kad kol kas “Drąsos kelio” judėjimo atstovų santykiai su partijomis yra daugiau priešiški, negu krypstantys į galimą bendradarbiavimą. Bet koks Seimo naujas darinys (ar pavienis politikas) nepasieks pozityvių rezultatų, jei neišmoks ieškoti politinių artimus tikslus turinčių kolegų bei darbuotis su jais bendram tikslui pasiekti. Žinoma, bet kokie kompromisai privalo neperžengti moralės ir etikos ribų. Šioje srityje “Drąsos kelio” pozicijos, manau, ypač stiprios. Veidmainiavimo ir apgavysčių aplinkoje maudosi nemažas skaičius žiniasklaidos atstovų. Apie naujos tokios partijos kūrimosi sudėtingas perspektyvas esu jau nemažai komentavęs. Dar ir dabar, kai nežinomas jos branduolys, tikėtini finansai ir programa, vertinti jos galimybes yra labai sudėtinga. Pateikti deklaracijos fragmentai, mano supratimu, yra gan pozityvūs, tačiau to sėkmingai politinės partijos veiklai aiškiai per maža. Nesiimsiu burti iš kavos tirščių apie tai, kas bus, jei bus. Manau, kad didelės jėgos padarys viską, kad ši partija nesustiprėtų ar net nebūtų registruota TM, kur vadovauja ministras R. Šimašius. Matysim…” POST SCRIPTUM:”Drąsos kelio” partija jau įregistruota, berods, 2012m. kovo mėnesį ir pradėjo savo aktyvią priešrinkiminę veiklą. Matysim.
net kiek netiketas is po sio autoriaus plunksnos. Butina ji viesinti kuo placiau, bet juk angazuotoji spauda nesutiks
Be galo tapau laimingesne,kad gerb. autorius ilgai stebedamas ivykius,atsirinko tiesa. Pagarba jums. Parasyta tiesa. Patvoriniai nera valkatos,girtuokliai,atvirksciai per tuos kelis metus pro ta patvori praejo daug sviesuoliu,atvazioudavo ir uzsienieciu. Visi ten budeje tenorejo tik vieno,KAD TEISMO SPRENDIMAS BUTU VYKDOMAS NEPAZEIDZIANT ISTATYMU,del to ten patvoriniai negailedami laiko ir budejo. Uzmirsti tos geguzes 17 d. ryto,jau niekada nebus imanoma. Ar musu tevai uzmirso tuos laikus,kada vagonuose buvo vezami i sibira????? NE,NIEKADOS. TIKIU,KAD ZMONES JAU TUREJO SUPRASTI IR ATSIRINKTI, TIK UZ DRASOS KELIA.
Šį straipsnį būtinai reiktų atspausdinti visuose laikraščiuose ir persiųsti visiems seimūnams.
Puikus straipsnis. Ačiū.
visadamalonu skaityti ar klausytis protingų žmonių minčių.
aciu autoriui, kokios teisingos mintys.Musu seima apsisprende geguzes 17 -osios ryta.Balsuosim uz Drasos kelia.Tie "vargdieniai" sulauks Dievo teismo.
"Aš tikrai nežinau, ar DK yra geriausias pasirinkimas per artėjančius rinkimus. Nemanau, jog D. Kedys, jei nebus pateikta svarių įrodymų, apie ką pusbalsiu kalbama, jog jis nenužudė tų žmonių, kurių žudiku šiandien yra vadinamas, gali būti heroizuojamas. "............................................................. Kokia ponas turite teise mesti seseli ant Kedzio? Ka jus darytumete suzinoje kad pedofilai tvirkina jusu dukra ar anuke? Ka darytumete jei i simtus skundu jums niekas neatsakytu? Net jei jis butu nuzudes kuriu nors pedofila,jus net tada neturite teises jo teisti. O kokia partija jums kelia pasitikejima?
Na smagu,kad dar vienas zmogus pradeda praregeti.Jis dar temato aisbergo virsune,juk sake pries pusmeti mane kitaip.Manau dar po pusmecio pamatys daugiau.
Labai geras straipsnis. Džiaugiuosi, kad vis daugiau mastančių atsiranda, tik laiko liko tiek nedaug ...
nesutinku su straipsnio autoriumi, kuris teigia"drąsos kelias galėtų būti opozicijoje,o ne formuoti vyriausybę, pv būti seimo pirmininke ar ministre" iš potekstės kyšo mintis, kad reikėtų pamiršti pedofilijos bylą, ir Pociūno žūtį. Ko siekia autorius? Teisininkė turinti diplomą su pagyrimu nesugebės būti ministre, o kažkoks Palaitis arba aplinkos apsaugos - G. Kazlauskas ( apibūdinti trūksta žodžių) "sekmingai dirba". Nereikia mums auksaburn- per 22 m prisiklausėme. Reikia sąžiningų, dorų piliečių. Štai ir visa išmintis. Ką kalba ar prognozuoja politologai, tai siųlyčiau atmerkti akis ir gyventi tikrovėje,o ne skrajoti padebesiais.
Ir labai gaila,kad Drąsos Kelias atstūmė ištiestą intelektualų pagalbos ranką.Už tai jie skaudžiai sumokės.Neteks kokio 20 balsų parlamente.Na,nebent sėstų iš naujo už derybų stalo...Mes nemėgstame spaudimo,brangieji,kad ir iš DK.
Retas straipsnis savo peofesionalumu, pilietiškumu ne tik "Ekspertuose", bet ir Lietuvos spaudoje(teisingai pavadintoje "purvasklaida"), aplamai. ES, šiuo metu per savo CB gaminantčią šimtus milijardų beverčių eurų, apsivogusiems bankams gelbėti, laukia sunkūs laikai ir leisti seimo vagims toliau išvaginėti Lietuvą neturime teisės. Balsuosiu už Neringą ir DK, nes vagys ir iškrypėliai, uzurpavę valdžią Lietuvoje, atima iš manęs viltį ir gyveimo džiaugsmą.
Tamsumų pašalinimas prasideda nuo Viešumo. Kol DK tylės, už juos kalbės kas tik netingi. Kokiomis priemonėmis skleisti savo tiesas, žino ir +Vygintas Vilutis, ir +Audrius Nakas. Kaip minimum. Kodėl jie nenori pasinaudoti teikiamomis unikaliomis NEMOKAMOMIS priemonėmis - klausti reikia irgi jų pačių. Kada bus Ekspertai TV - klausiu aš.
Navickas labai tiksliai isreiske ir mano mintis. Tik nuo musu priklauso,ar leisime kol kas dar nezinomai gaujai,is Musu tyciotis.Be abejo Pociuno nuzudymas ir Garliavos ,,operacija,, buvo skirtos ibauginimui. O su komsomolo tiesos ir LRT propaganda labai lengva.Jeigu jie sako kad juoda,tai tikrai yra balta.
Mintys neblogos ir daugeliu aspektų teisingos. Daug rašyta apie tą nelemtą gegužės 17, bet nežinau tikro atsakymo, kodėl taip buvo pasielgta, kas už to stovi ir kam, pagaliau, pavojinga buvo ta maža nuskriausta padugnių ir likimo Mergaitė? Tikiu, kad sulauksime kada nors atsakymo į tai. Tada, gal, paaiškės ir kas nužudė visą virtinę žmonių. Be abejo, reikalinga, kaip oras ir vanduo, tiesa ir teisingumas. Tik tada mūsų Valstybė taps oria ir gerbiama pasaulyje.
Mes gyvename kreivų veidrodžių karalystėje.Atviras vogimas iš žmogaus-verslas, 250 smogikų šturmas prieš beginklius- teisingumo vykdymas, motina-gegutė- tautos išlaikytinė... Daug tokių nesąmonių Lietuvoje.Tik tvarkos niekas nebando įvesti, kur anarchija-lengva silpnesnį skriausti.
autoriui.
labai geras straipsnis,jame issakytos mintys atitinka manasias