Apie kojų plovimą kaliniams. Atsakas V. Laučiui ir kitiems(19)

Kai popiežius Pranciškus per Paskutinės vakarienės pamaldas nuplovė kojas nepilnamečių kalėjime kalintiems jaunuoliams, kilo diskusijų banga. Pasigirdo balsų, kad pontifikas kojas plovė ne tiems asmenims, kuriems derėjo tai daryti.

Įnirtingiausieji puolė aiškinti, kad šį ritualą verčiau derėjo atlikti daugiavaikių šeimų tėvams, šių jaunųjų nusikaltėlių aukoms, Bažnyčiai nusipelniusiems pasauliečiams ir t. t.

Suprask, bet kam, tik ne tiems nusidėjėliams.

Apžvalgininkas Vladimiras Laučius savo komentareužsimojo dar stipriau – esą popiežius savo gestu parodė nejautrą ir nepagarbą nusikaltėlių aukoms, o be to, pamynė ir teisingumo principą, kuris, anot autoriaus, numato bausmę, o ne popiežiaus bučinį. Bažnyčia buvo apkaltinta kišimusi į politiką.

Rašinyje kaltinimų popiežiui galima rasti ir daugiau: esą sprendimas atsisakyti žymiųjų raudonųjų batų ir auksinio žiedo yra ne kas kita kaip pataikavimas sentimentaliai masei, paprasčiausias "popsas". Suprask, ir dabartinį popiežių įkvėpęs šv.

Pranciškus, raginęs tiek pačią Bažnyčią, tiek tikinčiuosius nusigręžti nuo materialinių gėrybių garbstymo, vedančio į tokias mirtinas nuodėmes kaip puikybė, godumas ar apsirijimas, taip pat buvo tik pigaus populiarumo siekęs žmogelis.

Manau, kad čia veikiau vertėtų kalbėti apie dorybes, o ne pigaus populiarumo siekimą, ir atminti, jog skaistybė, neturtas ir nuolankumas vienuoliams yra ne būdas vaikytis populiarumo, o kelias sekti Jėzumi.

O ir kalbant apie kojų plovimą, viskas nėra taip paprasta. Popiežius Pranciškus siekia anaiptol ne populiarumo sau, nesiekia demonstratyviai laužyti Bažnyčioje nusistovėjusių tradicijų. Pontifiko sprendimas plauti kojas kaliniams primena šv. Pranciškui tekusį išbandymą apkabinti raupsuotąjį. Abu poelgiai simbolizuoja meilės artimui išbandymą.

Evangelijoje pagal Matą skaitome, kad Jėzus liepia mylėti išimtinai visus žmones, o ne tik tuos, kurie myli ir mus. Jėzus atmeta pasakymą, kad reikia mylėti savo artimą ir nekęsti savo priešo.

Priešingai, gauname nurodymą melstis ir už savo persekiotojus. Tiek raupsuotasis, kurį sutiko šv.

Pranciškus, tiek įstatymui nusižengęs asmuo vis dar yra mūsų artimas, o krikščionybė, ragindama kovoti su nuodėme, ragina nepasmerkti paties žmogaus. Pats Jėzus viename iš savo pamokymų kalba atėjęs kviesti ne teisiųjų, o nusidėjėlių, nes būtent pastariesiems gydytojas ir yra labiausiai reikalingas.

Popiežius Pranciškus, sekdamas šiuo mokymu, kaip tik ir ėjo ten, kur tų nusidėjėlių yra gausu. Tuo norima pasakyti, kad nedera žmogaus atstumti, kad jis liktų atskirtas vienas kartu su savo nuodėme.

Ne, gailestingumas ragina padėti žmogui išsivaduoti iš jo sielą užgulusios nuodėmės.

Verta prisiminti ir apaštalą Paulių, kuris, prieš priimdamas Jėzaus mokymą, pats persekiojo krikščionis. Šiandien sakytume, kad jis buvo nusikaltėlis, nepaisęs pamatinių žmogaus teisių.

Tačiau dieviškoji malonė, dieviškasis gailestingumas užklupo būtent jį ir lėmė šiam vyrui iš Tarso tapti vienu iš didžiųjų krikščionybės skleidėjų. „Todėl ir buvo manęs pasigailėta, kad manyje pirmame Jėzus Kristus parodytų visą savo kantrybę“, – rašoma pirmajame Pauliaus laiške Timotiejui.

Kardinolas Christophas Schonbornas teigia, kad negali būti gailestingumo be tiesos ir teisingumo. Popiežiaus Pranciškaus geste būtent tą ir matome.

Nesuprantu, kaip galima kaltinti pontifiką pamynus teisingumą. Juk jis savo homilijoje nesakė, kad kaliniai nuteisti neteisingai, neragino panaikinti jiems tekusio atpildo už padarytą prasižengimą, nekvestionavo Italijos teisingumo sistemos, neabejojo ir pačiu bausmės principu kaip atpildu už nusikaltimą.

Neradau Pranciškaus žodžiuose ir atleidimo, nes atleisti gali tik tas, kuriam ta skriauda padaryta. Radau jo žodžiuose tik paskatinimą atgailai ir gailestingumą, kuris visiškai nesikerta nei su tiesa, nei su teisingumu, o tik jį papildo.

„Tai iš tiesų jaudinanti akimirka. Jėzus plauna kojas savo mokiniams.

Petras nesuprato, priešinosi, bet Jėzus jam viską paaiškino. Jėzus – Dievas – tai padarė!

Pats Jėzus aiškina mokiniams: Ar suprantate, ką jums padariau? Mane vadinate Mokytoju ir Viešpačiu, ir gerai darote, nes aš esu.

Tad jeigu aš, Mokytojas ir Viešpats, jums nuploviau kojas, tai ir jūs turite plauti kojas vieni kitiems. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs tai darytumėte.

Tai Viešpaties pavyzdys. Jis, pats svarbiausias, plauna kojas mokiniams, kad mes žinotume, jog svarbiausia yra tarnauti kitiems“, – taip kaliniams kalbėjo popiežius.

Šiais savo žodžiais popiežius byloja apie pačią žmogiškumo esmę – turime tarnauti kitiems, turime mylėti savo artimą, o ne būti jam žvėrys, privalome nedaryti jam skriaudos.

Tad Pranciškus šiais savo žodžiais tarsi suteikia kaliniams gaires tolesniam jų gyvenimui, rodo jiems išeitį iš klystkelių, būdą bent iš dalies kompensuoti savo padarytą nusikaltimą. Jei aš jums plaunu kojas, tai ir jūs turite eiti ir plauti kojas kitiems, užuot prasikaltę, tarsi byloja popiežius.

Šis jo pamokslas yra gailestingumo aktas, tačiau kartu ir užduotis. Tuo tarpu gerb.

V. Laučiaus pozicija byloja apie tai, kad vieną kartą suklupęs amžinai ir liks pasmerktuoju, kuriam atleidimo nebus suteikta visą gyvenimą.

Vieną kartą suklupęs, visą likusį laiką žemėje turės nešioti įdagą, bylojantį apie tai, kad štai šis yra raupsuotasis, kurio visi turime vengti ir niekinti. Tokia pozicija labai jau primena Victoro Hugo romaną „Vargdieniai“.

V. Laučius kaip idealą iškelia negailestingąjį inspektorių Žaverą, įkūnijantį dar senovės romėnams žinomą principą: summum ius, summa iniuria (iki galo paraidžiui taikomas teisingumas tampa neteisingumu).

„Nes šis mano sūnus buvo pražuvęs ir vėl atsirado! Nes šis mano sūnus buvo numiręs ir vėlei atgijo“, – giedama bažnytinėje giesmėje, primenančioje sūnaus palaidūno istoriją.

Tiek šioje giesmėje, tiek pačioje istorijoje kalbama apie tai, kad nuodėmės, artimui daroma žala veda mus į dvasinę pražūtį, asmenybės degradaciją. Kalėjimas yra akivaizdus to pavyzdys.

Tačiau, vadovaujantis Gerąja Naujiena, būtent šiai vietai labiausiai reikia gydytojo, galinčio gelbėti sielas. Ta pati sūnaus paklydėlio istorija byloja ir apie tai, kad atgaila gali išvesti mus iš nuodėmių ir pražūties kelio.

Kaliniai, kuriems popiežius plovė kojas, po metų ar kitų išeis į laisvę. Tad pasvarstykime, kas yra geriau: ar po kelerių metų iš kalėjimo paleistas atstumtasis, kurio visi vengia ir žemina kaip raupsuotąjį, ir kuris, neįsivaizduodamas kito kelio, vėl imsis savo senojo gyvenimo būdo, t.

y. nusikaltimų, ar žmogus, kuris paliks kalėjimą perkeista širdimi ir bus priimtas atgal į visuomenę.

Aišku, niekas negarantuoja, kad būtinai taip ir įvyks. Iš istorijos žinome begalę pavyzdžių, kai žmogaus širdis taip ir lieka kieta bei abejinga gėriui, meilei, dorybei.

Tačiau net ir viena Dievui laimėta siela krikščionims yra didelis džiaugsmas. Palaimintasis Jonas Paulius II teigė, jog mums reikalingas gailestingumas, kad bet kokia neteisybė pasaulyje baigtųsi tiesos spindulyje.

„Per Dievo gailestingumą pasaulis atras taiką, o žmogus – palaimą! Jums, mieli broliai ir seserys, aš patikiu šią užduotį.

Būkite gailestingumo liudytojai!“ , – teigia Jonas Paulius II.

Šių žodžių kontekste popiežius Pranciškus yra ne koks nors revoliucionierius, ne aikštingas normų laužytojas, o pontifikas, įgyvendinantis savo pirmtakų mokymą – gailestingumo, neturinčio jokių sienų, liudytojas. Visiems kritikams, peikiantiems popiežių, kad šis plovė kojas ir merginai, ir musulmonams, galima tiesiog atsakyti klausimu: ar moterys mums yra ne sesės, o musulmonai ne broliai?

Ar lytis bei religija yra pretekstas nebelaikyti kito žmogaus savo artimu? Prieš kurį laiką panašūs kritikai galbūt būtų šaukę, kad kojų negalima plauti ir juodaodžiams.

Savo ruožtu popiežius Pranciškus rodo, kad gailestingumas sienų neturi, o pagrindinis šio gailestingumo tikslas yra raginti žmogų kilti iš nuodėmės ir apsaugoti savo sielą nuo pražūties.

Bernardinai.lt