Visi supranta, kad medžiotojas – ne žvejys. Jis rankose laiko ne meškerę, dugninę ar, atsiprašant, skritulį, o tikrą medžioklinį šautuvą.

Ką prieš į Lietuvą įžengusį Rusijos karį padarysi su skrituliu? Nieko. Galėsi nebent sviesti jį į okupanto pusę ir tikėtis palankaus vėjo.

Su medžiokliniu šautuvu padėtis visiškai kitokia. Kiekvienas Lietuvos medžiotojas tampa potencialiu teritorinės gynybos bastionu, o kiekvienas miškas – priešo žvalgybai sunkiai perprantama tvirtove.

Rusijos generolai gali suskaičiuoti Lietuvos kariuomenės dalinius, NATO batalionus, tankus ir artilerijos sistemas. Tačiau kaip suskaičiuoti tūkstančius tyliai savo bokšteliuose laukiančių vyrų, pažįstančių kiekvieną miško taką, pelkę ir šernų perėją?

Tai jau ne paprasta medžioklė. Tai – strateginė nežinomybė.

Todėl 30 tūkst. ginkluotų medžiotojų siunčia Maskvai aiškų signalą: Lietuvos miškuose okupanto gali laukti ne tik vilkas, erkė ar pasiklydęs grybautojas. Jo ten gali laukti žmogus, kuris visą gyvenimą ruošėsi vienam tiksliam šūviui.

Kol Lietuvos žvejai saugo ežerus, medžiotojai saugo valstybę. O kai už kiekvienos pušies gali stovėti ginkluotas patriotas, priešui belieka gerai pagalvoti, ar apskritai verta į tą mišką lįsti.

Naujausi

Komentarai

Rikiuoti

Komentarų dar nėra.

Parašyti komentarą

Už komentarų turinį atsako patys jų autoriai. Įstatymų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Parazitinius komentarus redakcija šalina be komentarų.

Komentarai paprastai paskelbiami iškart. Įtartini keliauja patvirtinimui.

Naujausi