Ideologinė Ukrainos tragedija(10)

Būtų galima rašyti „paklodę“, bet jų jau daug parašiau. Dabar įvykiai vyksta greitai. Daug kas tampa akivaizdu, net to neaprašant.

Kas vyksta Ukrainoje?

Nesu ekonomistas – dėl to palieku Ukrainos tragedijos ekonomines priežastis ekonomistams.

Bet apie dvasines ir ideologines Ukrainos tragedijos priežastis šį bei tą galiu pasakyti.

Dabar reikia kalbėti tezėmis, nes ilgų samprotavimų niekas nebeskaito.

Taigi.

2014 metų Ukrainos valstybinis perversmas buvo vienas įspūdingiausių neoliberalizmo eksperimentų.

Tai buvo bandymas XIX amžių perkelti į XXI amžių.

Vėl padaryti NACIONALIZMĄ ir LIBERALIZMĄ sąjungininkais.

Nes Maidano nacionalistinė revoliucija kartu buvo ir JAV vadovaujamos NEOLIBERALIOS globalios revoliucijos pastanga užkirsti kelią kylančiai KONTRREVOLIUCIJAI.

Nacionalizmo ir liberalizmo („masonų“) sąjunga buvo veiksminga XIX amžiuje griaunant TRADICIJĄ – kuri valstybingumo prasme Europoje buvo įsikūnijusi Europos krikščioniškosiose imperijose.

2014 metais Ukrainoje šita sąjunga buvo prikelta kovai su TRADICIJOS likučiais.

Nes Rusija yra TRADICIJOS likučiai.

Rusijoje – mažai kas gero. Nes labai daug joje kapitalizmo ir liberalizmo.

Bet TRADICIJOS likučių vis dėlto daugiau negu kitur Vakaruose.

Karas Ukrainoje yra TRADICIJOS likučių kova prieš ANTI-TRADICIJĄ. Aš esu TRADICIJOS pusėje.

Ir čia – ne Aleksandro Dugino išsigalvojimai. Šita minties tradicija eina nuo europiečių kontrrevoliucionierių – pradedant Žozefu de Mestru (Joseph de Maistre) ir daugelio kitų minties.

Ukrainos situacijos IDEOLOGINIS siaubas yra tame, kad buvo bandymas prikelti XIX amžiaus ZOMBĮ – nacionalizmo ir liberalizmo sąjungą. Atvirai ir ciniškai palaikomą juokingo ir dvesenčio „Vakarų pasaulio“.

Zombis negali funkcionuoti savarankiškai. Todėl jis buvo valdomas iš užsienio.

Nors tose pačiose JAV buvo hamletiškai juokiamasi iš šito Ukrainos režimo zombio.

Kur net pačioje Ukrainoje buvo sugalvotas smagus terminas – „žydobanderovcai“.

Na – postmodernizmas.

Tai, kas tiko moderno laikais (nacionalistų ir liberalų dulkinimasis masonų ložėse), postmoderno laikais virsta banalia pederastija ir „nacionalistų“ anuso atstatymu liberalų falui, – jeigu kalbėti Zigmanto Freido (Sigmunt Freud) žargonu.

Lietuvoje yra keistas XIX amžiaus anachronizmas, kuris nori sugriauti Rusiją, operuodamas liberal-nacistiniu Maidanu, ultra-liberaliu Lietuvos režimu ir kitu brudu, kurio vardas – dabartiniai Vakarai.

„Nacionalinis Susivienijimas“ yra ideologiškai keistas darinys.

Nes palaikyti kruviną liberalizmo ir nacionalizmo sąjungą – kurios XXI amžiaus etalonas yra Maidano perversmas – yra keistas dalykas.

Kita vertus, postmodernizmas ir yra ideologinių zombių klestėjimo metas.

Kaip sako pagrindinis Lietuvos profesorius: „Kas gali paneigti galimybę, kad...“

Kas gali paneigti galimybę, kad Nacionalinis Susivienijimas yra asmeniškas Vytauto Radžvilo projektas nusiplauti kaltę dėl liberalizmo diegimo Lietuvoje?

Ir liberal-nacistinio perversmo Ukrainoje beatodairiškas garbinimas yra tas atvejis, kai lietuviai sako: „Yla išlindo iš maišo.“

Iš liberalizmo maišo.