2022 m. gegužės 18 d.
 




 

Atėjo Landsbergis visiems laikams

20
Paskelbta: 2022-01-24 23:23 Autorius: Povilas Masilionis
Piešinys – iš žurnalo „Gairės“ archyvo


Po to, kai žurnalistas ir politikas Algirdas Paleckis, Lietuvoje apkaltintas šnipinėjimu Rusijos Federacijai ir be teismo sprendimo atsėdėjęs izoliatorių vienutėse net pusantrų metų, tuos skausmingus ikiteisminio įkalinimo liudijimus aprašė skaitytojus pasiekusioje dokumentinės publicistikos knygoje, tada šių eilučių autorius interneto portale ekspertai.eu paskelbė jos recenziją: „Kaip lietuviškoji (demo)kratija pagimdė Algirdo Paleckio knygą „Antrankiai minčiai“.

Recenzijoje buvo pabandyta išryškinti tikrąją „šnipinėjimo“ paslaptį, susijusią su pirmuoju Algirdo Paleckio nuteisimu prieš gerą dešimtmetį – už jo viešai paskelbtą nuomonę: „O kas buvo sausio 13-ąją prie bokšto? Ir kaip dabar aiškėja, saviškiai šaudė į savus“. Tik dviejų sakinių nuomonę–versiją, reikalavusią ir iki šiol nesulaukiančią tolesnio tyrimo. Juk tikroji Sausio 13-osios žudynių versija, anot 1991-ųjų metų LR krašto apsaugos departamento direktoriaus Audriaus Butkevičiaus vėlesnių liudijimų, iki šiol yra „užkelta ant debesų“.

Ta tikroji versija, „nukelta nuo debesų“, atrodo, galėtų visiškai susprogdinti po Sausio 13-osios iki begalybės išpūstą tuomečio LR Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio pusdievystės balioną, tiesa, per vėlesnį trisdešimtmetį gerokai sueižėjusį, pasidengusį atplaišomis, viešai demaskavus dalį jo sukurtos vadinamųjų konservatorių „šaikos“, net oficialiai pripažintos teroristinių požymių turinčia organizacija, ir jo paties antivalstybinių žingsnių bei išaiškintų ypač slėptų profesoriaus ir jo šeimos asmeninių paslapčių.

Tik dėl to – iš esmės už neabejotinai užkrečiamą domėjimąsi Sausio 13-osios „jautria tema“ – buvo tiesiog būtina antrą kartą nuteisti Algirdą Paleckį, šį sykį apkaltinus jį „šnipinėjimu“. Tuo bandant sustabdyti neoficialios Sausio 13-osios žudynių versijos (pagal „tėtušio“ radikalų planą: „Mums reikia aukų“) tolesnį plitimą ir apsaugoti nuo visiško sprogimo dar tebeskraidinamą, nors ir sueižėjusį, pasidengusį atplaišomis, Vytauto Landsbergio pusdievystės balioną.

Neužkardžius užsispyrusio žurnalisto Algirdo Paleckio kuklaus noro – vėl pabandyti šios „jautrios temos“ paslaptį „nukelti nuo debesų“, būtų buvę neįmanoma LR Seime – po nepavykusių ankstesnių bandymų – dar kartą imti svarstyti klausimą dėl Vytauto Landsbergio neteisėto pripažinimo jei ne Prezidentu, tai nors 1991-1992 metų valstybės vadovu.

Pripažinimo neteisėtumo problema iškilo viešumon dar praėjusių metų birželio mėnesį, Teisės ir teisėtvarkos komitete siūlant pateikti Seimui svarstyti nutarimo projektą dėl 1990-1992 metų valstybės vadovo statuso suteikimo Vytautui Landsbergiui. Tik šio komiteto pirmininko, konservatorių atstovo Stasio Šedbaro, balsu buvo atmesta, beje, Konstitucinio Teismo nutarimu grindžiama, Seimo kanceliarijos Teisės departamento pozicija dėl tokio statuso galimo prieštaravimo LR Konstitucijai.

Vėliau taip pat ryžtingai buvo stumiamas – nors ir su opoziciniu girgždėjimu – šio klausimo pristatymas plenariniame Seimo posėdyje, nes landsberginio politinio elito sluoksniuose iki šiol sėkmingai „tebeskraidžioja“ Vytauto Landsbergio pusdievystės balionas. Tiksliau, – jo atplaišos, gebančios įsikūnyti į kitų būtybių kūnus. (Neveltui profesorius savo naujausiuose poetiniuose bandymuose puolė rašyti apie reinkarnaciją)

Landsberginė reinkarnacija – unikalus reiškinys nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje. Prisiminkime, kaip tikriausiai tos landsberginės atplaišos pakeitė pradinę „Lietuvos dalios“ – Prezidentės Dalios Grybauskaitės – politinę orientaciją (iš Rytų į Vakarus) ir „pagal tėtušį“ sukiršino Lietuvą su visomis mūsų šalies kaimynėmis. Arba – kitas pavyzdys: senelio anūkas Gabrielius Landsbergis, pasodintas kaip grybas į TS-LKD partijos pirmininko postą (pernai – dar kartą paskirtas) ir užsėdęs užsienio reikalų ministro kėdę, iš pasimetusio liberalo, matyt, tų senelio atplaišų poveikyje, tapo pasaulinio masto kenkėju Lietuvai, – ypač po sudarkytų santykių su Baltarusija ir tolimąja Kinija. (Naujųjų metų išvakarėse LRT portale senelis viešai pasigyrė net savo tiesioginiu poveikiu Kinijai – „globalaus testo“ jai autoryste) Ir Gitanas Nausėda, atrodytų, yra pasirengęs perleisti savo postą Vytautui Landsbergiui – ėmė viešai jį vadinti prezidentu, nesuprasdamas, kad senelis dabar tą savo svajonių postą jai ruošia anūkui Gabrieliui.

Šie keli „tėtušio“ vienaip ar kitaip paveiktų politinio elito poelgių pavyzdžiai (jų galima pateikti ir daugiau), nekalbant apie lengvai sukeliamą eilinių oželyčių „orgazmą“, rodo: landsberginė reinkarnacija nėra jau toks nerealus ar atsitiktinis reiškinys. Ji – tam ypatingų gabumų turinčio individo ir net ankstesnės jo kartos kryptingos ilgalaikės egoistinės veiklos rezultatas. Todėl norintiems patyrinėti tos reinkarnacijos šaknis siūlau čia paskaityti KGB majoro Vlado Gulbino (1948–2019) ranka surašytą ir rašytojui Petkevičiui padovanotą dviejų Vytautų – Landsbergio ir Petkevičiaus – teismo vieno posėdžio apžvalgą, kurią rašytojas prieš savo mirtį 2008-aisiais kartu su kitais unikaliais dokumentais paliko šių eilučių autoriui – jo publicistikos knygų leidėjui.

KGB majoro liudijimas teisme

Š. m. (2004-ujų, – P. M.) rugsėjo 20 d. prasidėjo V. Petkevičiaus ir V. Landsbergio byla dėl V. Landsbergio tėvo V. Landsbergio-Žemkalnio „apšmeižimo“ knygoje „Durnių laivas“. Šioje byloje aš dalyvavau liudytoju V. Petkevičiaus pusėje.

Teismo pradžioje V. Landsbergis pareikalavo, kad man nebūtų leista liudyti teisme, motyvuodamas tuo, kad aš dirbau represiniuose KGB organuose. Tačiau trijų teisėjų kolegija šį jo prašymą atmetė. (Iš visų liudytojų aš kalbėjau paskutinis.)

Savo liudijimo pradžioje teismui papasakojau, kaip 2000 metų gruodžio 2 d. laikraštyje „Lietuvos rytas“, straipsnyje „KGB savo sandėliuose vis dar randa šovinių“, aš atskleidžiau man gerai žinomą tiesą, kaip 1981 metais į Australiją paslaptingai išvažiavo V. Landsbergio žmona Gražina Ručytė-Landsbergienė.

Ši tariama paslaptis buvo ta, kad 1981 metais pas mane, kaip Lietuvos KGB viso valstybinio meno ir kultūros darbuotojų (organizacijų) kuratorių, kreipėsi tuometinis Operos ir baleto teatro direktorius V. Noreika su prašymu padėti Gražinai Ručytei-Landsbergienei išvykti į Australiją pas Gabrielių Žemkalnį, V. Landsbergio brolį, kadangi leidimo šiai kelionei jai nedavė tuometinė Lietuvos KP CK Išvažiavimo komisija, vadovaujama Lietuvos KP CK sekretoriaus L. Šepečio. O ši komisija nedavė leidimo jai todėl, kad iki to laiko ji nebuvo išvykusi į jokią vadinamąją kapitalistinę šalį ir plius – ji buvo tremtinė. Tais laikais pakeisti šios komisijos neigiamo nutarimo buvo neįmanoma.

Kaip dabar atsimenu, V. Noreika man sakė: „Vladai, Gražkė – gera moteris, jei gali – padėk“. Aš sakiau: „Kaip aš galiu padėti?“ „Tu gali padėti jai išvažiuoti per V. Zvezdenkovą“, – sakė man V. Noreika.

V. Zvezdenkovas tuo metu buvo Lietuvos KGB pirmininko pirmasis pavaduotojas, iš Maskvos (t. y. iš TSRS KGB) atsiųstas KGB generolas. Jis buvo lyg koks prievaizdas, kurio bijodavo net Lietuvos KGB pirmininkas. Iš pradžių nesiryžau, nes V. Zvezdenkovo čia, komitete, labai nemėgo. Tai buvo labai atšiaurus, nemalonus, piktas ir rėksmingas žmogus. Reikėdavo labai atspėti jo nuotaiką, kad įtiktum. Tuo labiau, kad dėl tokio pobūdžio klausimo aš nei dėl vieno Lietuvos meno ar kultūros darbuotojo ir net dėl savo agento niekada nebuvau kreipęsis pas Lietuvos KGB pirmininko pirmąjį pavaduotoją – TSRS KGB atsiųstą prievaizdą. Per mano visą darbo Lietuvos KGB 17,5 metų laikotarpį Gražina Ručytė-Landsbergienė buvo vienintelė.

V. Zvezdenkovas Lietuvoje turėjo teisę ypatingos išimties tvarka išleisti „reikalingą“ žmogų į užsienį net ir be LKP CK Išvažiavimo komisijos žinios. Tačiau tam reikėdavo labai ir labai rimto pagrindo bei KGB suinteresuotumo.

Kaip atsimenu, Gražina Ručytė-Landsbergienė, gerai žinodama, kad aš pažadėjau V. Noreikai ir jai asmeniškai padėti teigiamai išspręsti šį opų jai klausimą per V. Zvezdenkovą, dvi savaites po šio prašymo mane tiesiog atakavo, skambindama ryte ir vakare į namus ir vis klausdama: ar jau aš buvau pas Zvezdenkovą.

Pas jį eiti tuščiomis rankomis negalėjau, prašymą būtų atmetęs iš karto ir dar mane išbaręs ir išvaręs iš kabineto, nes už Gražinos gražias akis tikrai nebūtų jos išleidęs į užsienį. (Skaitytojams, manau, yra labai įdomus ir tas faktas, kad V. Zvezdenkovas, prieš atvykdamas dirbti iš Maskvos į Lietuvą, 5 metus dirbo Kuboje pas Fidelį Kastro patarėju saugumo reikalams nuo TSRS KGB.)

Toliau liudydamas V. Petkevičiaus ir V. Landsbergio byloje, teismui papasakojau, kaip tada pasiėmiau iš Lietuvos KGB 10-ojo skyriaus G. Landsbergienės išvažiavimo bylą, kurioje buvo įvairios informacijos: ir kas tas Gabrielius, ir kokie jos pačios susirašinėjimai su užsieniu, ir t. t. Mano tuometinis viršininkas – skyriaus viršininko pavaduotojas R. Sprindys, sužinojęs, kad einu pas V. Zvezdenkovą prašyti dėl Gražinos Landsbergienės, pasakė: „Nuėjęs gali pasakyti drąsiai, kad jei jis nori pasitikslinti kai kurią informaciją, gali išsikviesti ir mane“.

O informacija buvo tokia, kurią R. Sprindys man perdavė: „Būtinai pasakyk, kad Gražinos Ručytės vyras – V. Landsbergis yra buvęs mūsų agentas, verbuotas berods 1955 metais. Ir verbavo jį KGB darbuotojas N. Dušanskis“,

Teismui pabrėžiau, kad Dušanskis yra tas pats, kurį prieš keletą metų Lietuva reikalavo Izraelio išduoti už genocidą Lietuvoje.

Paskui su V. Landsbergiu, kaip KGB agentu, dirbo toks Slavinas, vėliau – tas pats buvęs mano viršininkas R. Sprindys. Paskutinis su V. Landsbergiu dirbo toks D. Abromaitis iki 1978 metų, kai V. Landsbergis grįžo dirbti iš Klaipėdos į Konservatoriją Vilniuje. R. Sprindys tada taip pat pabrėžė, kad V. Landsbergio, kaip KGB agento, slapyvardis buvo „Vytautas“, vėliau pakeistas į „Dėdulę“.

Mano viršininkas tada dar pridūrė: „Referuok V. Zvezdenkovui ir apie G. Ručytės vyro tėvą. Juk jis, V. Landsbergis-Žemkalnis, buvo NKVD agentas, užverbuotas 1929 metais Kaune Rusijos ambasados žvalgybos darbuotojų“. Ir dar pažėrė visokių detalių. Pavyzdžiui, kad V. Landsbergiui-Žemkalniui, tarybinės valdžios nutarimu, Kaune ir Kačerginėje buvo grąžinti du namai, aktyviai tam reikalui tarpininkavus TSRS KGB, nes V. Landsbergis-Žemkalnis buvo ypatingai nusipelnęs TSRS KGB agentas.

Toliau teismui išdėsčiau: turėdamas tokius svarbius argumentus, drąsiai nuėjau pas Zvezdenkovą ir viską jam referavau. Jis įdėmiai mane išklausė ir davė „daug velnių“, kodėl iki šio laiko nedirbau su Gražina Ručyte-Landsbergiene. Generolas man liepė staigiai užvesti kandidato verbuoti bylą ir iki jos sugrįžimo paruošti visą informaciją. Taip pat liepė jai prieš išvykstant pasakyti, kas mus domina Australijoje. Jei ji atveš geros informacijos, mes ją galėsime ir vėliau išleidinėti į užsienį.

Po to V. Zvezdenkovas, didelei mano nuostabai, be dvejonių užrašė rezoliuciją: išleisti tokią ir tokią Ručytę į Australiją pas Gabrielių Žemkalnį.

Teismui taip pat pabrėžiau, kad tais 1981 metais mano viršininkas R. Sprindys man taip pat pasakė, kad, jam pačiam dirbant su V. Landsbergiu, kaip su KGB agentu, iš Maskvos KGB darbuotojų jis buvo girdėjęs, kad V. Landsbergis-Žemkalnis buvo labai rimtai įtariamas karo metais bendradarbiavęs su vokiečių gestapu, kaip jų užverbuotas agentas. O tai reiškia, kad V. Landsbergio tėvas karo metu visiškai galėjo būti ne tik NKVD nusipelniusiu agentu, bet – tuo pačiu – ir vokiečių gestapo agentu. TSRS KGB darbuotojai tokį savo įtarimą grindė tuo, kad Landsbergis-Žemkalnis, bijodamas, kad gal būti iššifruotas NKVD dėl buvimo dvigubu agentu, išsigandęs karui besibaigiant pabėgo į Vakarus kartu su vokiečių fašistais. O jau mirus Stalinui ir sušaudžius Beriją, Landsbergis-Žemkalnis, ir vėl uoliai pradėjęs dirbti tik TSRS KGB, pasiprašė sugrąžinamas į Tarybų Lietuvą. Kas ir buvo padaryta, aktyviai tarpininkaujant TSRS KGB, taip pat grąžinus jam visą iki karo turėtą turtą. Ir dar – A. Sniečkaus nurodymu – suteikiant jam Kaune valdišką butą bei paskiriant jį į atsakingas valdiškas pareigas.

Taip pat teismui pabrėžiau, kad esu ne kartą girdėjęs, kad V. Landsbergis-Žemkalnis už ypatingus žvalgo nuopelnus iš TSRS KGB iki gyvos galvos gaudavo solidžią pensiją. Tačiau patikrinti šį faktą, be abejo, yra labai sunku.

Po šio čia išdėstyto mano pasisakymo ir dar kelių mažiau įdomių momentų teisme mane pradėjo klausinėti pats V. Landsbergis su savo broliu Gabrieliu. (Aktyviausias buvo Vytautas.)

V. Landsbergis:

Ar, atėjęs dirbti į Lietuvos KGB, davėte priesaiką?

– Taip, daviau.

Tai kodėl sulaužėte duotą priesaiką – neišduoti žinomų Jums agentų ir Jums žinomos kitos slaptos agentūrinės informacijos?

O Jūs man kas, pone Landsbergi? Negi esat KGB pirmininkas, kad aš Jums turiu duoti ataskaitą? Antra vertus, nėra TSRS, todėl ir mano priesaika jau niekam nereikalinga. Ji tapo jau bevertė.

V. Petkevičius savo knygoje „Durnių laivas“ mano tėvą pavadino A. Hitlerio draugu. Tai tada aš galiu vadinti Jus J. Stalino draugu

– Kieno, kieno? Ar Jūs, pone V. Landsbergi, bent jau įsivaizduojate, kada aš esu gimęs? Aš esu pokario vaikas, tai kaip aš galėjau būti J. Stalino draugu?

Tai tada atsakykite, prašau, man, kaip Jūs apskritai žiūrite į J. Stalino epochą?

– Tik atėjęs dirbti į KGB sužinojau daug blogo apie J. Staliną. Ir dabar smerkiu jį už masines žmonių represijas bei trėmimus. Bet, iš kitos pusės, reikia pripažinti, kad didele dėka J. Stalino ir maršalo G. Žukovo buvo nugalėti Jūsų, pone V. Landsbergi, ir Jūsų tėvo tokie mylimi ir gerbiami vokiškieji fašistai

– Jūs, rašydami spaudoje ir kalbėdami per televiziją, vis šmeižiate mane ir mano tėvą, vadindami mus KGB agentais. Ir savo šiuos teiginius grindžiate mirusių sielų parodymais, t. y. buvusių ir jau mirusių kagėbistų parodymais. Tai kaip čia dabar suprasti?

– Tai kad ne visi kagėbistai, kurie gerai žino apie Jūsų ir Jūsų tėvo uolų tarnavimą KGB organams, jau yra mirę, ir Jūs, pone V. Landsbergi, apie tai gerai žinote. Ir šiuo metu Izraelyje gyvena toks buvęs kagėbistas N. Dušanskis. (Dabar jis jau miręs, – P. M.) Tas pats Dušanskis, kuris 1955 metais, būdamas Lietuvos KGB Žvalgybos skyriaus viršininko pavaduotoju, pats asmeniškai verbavo Jus ir kurį Lietuva neseniai reikalavo Izraelio išduoti jį už genocidą Lietuvoje. Jam dabar turėtų būti apie 83 metus ir, manau, kad jis visiškai gali atsakyti už savo žodžius ir veiksmus. Jeigu Jums labai reikia įrodyti savo nekaltumą bendradarbiaujant su KGB, susiraskite Izraelyje Dušanskį. Ir tada, jeigu Dušanskis paneigs mano išsakytus teiginius spaudoje ir per televiziją apie Jūsų ir Jūsų tėvo uolų bendradarbiavimą su KGB, tai aš iš karto pakeliu aukštyn rankas ir pasiduodu. Ir tada Jūs mane galite patupdyti į kalėjimą už Jūsų šmeižtą.

O Dušanskį oficialiai apklausti yra galimybių ir be jo atvykimo liudyti į Lietuvą. Pavyzdžiui, gaunant iš jo parodymus per Izraelio notarus – su patvirtinimu. Bet aš puikiai žinau, kad Jūs to nedarysit, nes iš A. Butkevičiaus (LR buvusio Krašto apsaugos departamento direktoriaus, vėliau – ministro, – P. M.) esu sužinojęs, kad Jūs prieš keletą metų buvote susiradęs Dušanskį ir maldavote jo tylėti apie Jūsų ir Jūsų tėvo V. Landsbergio-Žemkalnio uolų bendradarbiavimą su KGB. Matyt, Dušanskis atsisakė Jums padėti šiuo klausimu. (Po to mano atsakymo V. Landsbergis daugiau šio klausimo nebelietė, bet dar nenurimo.)

Jūs vis teigiate, kad mano žmoną 1981 metais į Australiją išleido išvažiuoti tuometinis Lietuvos KGB pirmininko pavaduotojas, Maskvos generolas Zvezdenkovas. Tai kur šis KGB generolas yra šiuo metu?

– Šiuo metu Zvezdenkovas gyvena Maskvoje, ir jeigu Jums reikia, tai susiraskite jį. Ir aš galiu Jums padėti jį surasti. Bet kam to reikia, nes tą faktą, kad Gražina Ručytė-Landsbergienė 1981 metais išvažiavo į Australiją pas Jūsų brolį tik per tą patį KGB generolą, spaudoje ir „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje patvirtino ir pats tuometinis Operos ir baleto teatro direktorius V. Noreika.

Jūs vis teigiate, kad aš ir mano tėvas buvome KGB agentai. Bet aš juk taip aktyviai puolu KGB, jo kadrinius darbuotojus ir buvusią sovietų valdžią. Tai kaip Jūs įsivaizduojate, kad aš, buvęs, kaip Jūs teigiate, KGB agentas, galiu tai daryti?

– Pone V. Landsbergi, nuo seno, gal net nuo rusų caro Nikolajaus II laikų, geriausia konspiracijos forma yra ta, kad kai loji ant tos valdžios ir jos žvalgybos, niekas nepatikės, kad tu uoliai jiems tarnauji, ir kas tu iš tikro esi. (V. Landsbergis daugiau šio atsakymo nekomentavo.)

Jūs savo rašinyje „Lietuvos ryte“ 2000 m. gruodžio 2 d. minėjote, kad 1988 metais tuometinis Lietuvos KGB pirmininkas E. Eismuntas buvo davęs Jums nurodymą išsiaiškinti, ar aš esu grynakraujis lietuvis. Tai ką, norėjote mane tuo klausimu sukompromituoti?

– Ne paslaptis, kad tuo metu daugeliui žmonių buvo kilę rimtų abejonių dėl Jūsų grynakraujiškos lietuvių tautybės, nes Jūsų pavardė Lietuvoje yra labai reta. Ir man generolas E. Eismuntas tikrai buvo davęs tokį nurodymą. Bet aš juk tame pačiame „Lietuvos ryto“ straipsnyje rašiau, kad po mano kruopštaus tyrimo šios abejonės nepasitvirtino, ir KGB dėl to negalėjo Jūsų tada sukompromituoti. Tai ką aš ir čia pagal Jus blogai padariau? Kur yra tiesa, tai tiesa.

O dabar – mano, buvusio KGB majoro V. Gulbino, klausimas V. Landsbergiui:

– Savo straipsniuose apie Jūsų ir Jūsų tėvo slaptą bendradarbiavimą aš daug kartų esu rašęs, kad paskutinis su Jumis, kaip su KGB agentu, yra dirbęs iki 1978 metų buvęs Klaipėdos miesto KGB padalinio viršininko pavaduotojas D. Abromaitis ir kuris, sunkiai sirgdamas, dar visai palyginus neseniai ligoninėje davė lygiai tokius pat parodymus apie Jūsų ir Jūsų tėvo slaptą sąmoningą bendradarbiavimą su KGB, kaip ir aš. Tada, apklausiant D. Abromaitį, dalyvavo ir du Lietuvos Seimo nariai, t. y. A. Sakalas ir V. Čepas, bei Lietuvos generalinės prokuratūros prokuroras Č. Norinkevičius. D. Abromaičio parodymai buvo įrašyti į garso kasetę, tačiau ta kasetė vėliau paslaptingai dingo, o pats D. Abromaitis mirė prieš trejus metus. Ir visa ši istorija įvyko Lietuvos generaliniu prokuroru dirbant Jūsų, pone V. Landsbergi, uoliam ir paklusniam šuneliui, dėl savo kai kurių neteisėtų veiksmų pramintam kišeniniu prokuroru, o vėliau išvarytam iš šių pareigų – Kaziui Pėdnyčiai, kuris, be kita ko, buvo ir mano kursiokas VVU Teisės fakultete.

Tad klausimas Jums, pone V. Landsbergi, trumpas ir konkretus: kur dingo ta paslaptingoji garso kasetė? (Į šį klausimą V. Landsbergis man ir teismui taip nieko ir neatsakė. Paprasčiausiai – nutylėjo)

Per antrąjį šio teismo posėdį aš labai nustebau, išvydęs teisme liudytoją – Vilniaus miesto policijos Tardymo skyriaus viršininkę D. Bukelienę, kuri prieš keletą metų vedė V. Landsbergio reikalavimu man iškeltą baudžiamąją bylą dėl atseit V. Landsbergio „apšmeižimo“ mano straipsnyje. (Ta byla vėliau buvo nutraukta nesant nusikaltimo sudėties.)

V. Landsbergis, pasirodo, pats pareikalavo papildomai iškviesti į teismą minėtąją policijos pareigūnę. Teismo metu jis paklausė D. Bukelienės: „Tai kaip čia dabar suprasti? Jeigu V. Gulbinui buvo nutraukta baudžiamoji byla už šmeižtą mano ir mano tėvo atžvilgiu, tai išeina, kad V. Gulbinas sakė teisybę?“ D. Bukelienė teismo posėdyje atsakė: „Taip jau išeina, pone Landsbergi, nors ir netiesiogiai. Buvo surinkti du tomai liudytojų parodymų bei kitų dokumentų ir galiausiai byla dėl šmeižto buvo nutraukta“.

Išvados (beveik realistinės)

Autentiški KGB majoro Vlado Gulbino liudijimai Vytauto Landsbergio ir Vytauto Petkevičiaus penkiametėje byloje, pradėtoje 2004-aisiais ir palietusioje net rašytojo vaikus, papildys ir paryškins Lietuvos parlamentarų diskusiją, kuri tikriausiai jau įvyks būsimojoje Seimo pavasario sesijoje. Joje, žinoma, pagaliau vis tik oficialiai Vytautui Landsbergiui buvo suteiktas ištisą 30-metį siektas 1990-1992 metų valstybės vadovo statusas, nekreipiant dėmesio į šviežiausius „tėtušio“ išsišokimus prieš tautą šių metų Sausio 13-osios minėjime.

Po to jau bus galima formaliai logiškai rezervuoti vietą vadovų panteone ir net skelbti tikrąjį konkursą paminklui Vilniaus Lukiškių aikštėje, iki šiol aršiai saugotoje nuo kitų, Vytauto Landsbergio dievintojams nereikšmingų, – pradedant Vyčiu, „įpaminklinimo“ bandymų. (Tiesa, prie būsimo Vytauto Landsbergio paminklo galėtų pritikti paskutiniojo iš anksčiau skelbtų konkursų nugalėtojo Andriaus Labašausko memorialas „Laisvės kalva“, nes būsimo naujojo paminklo gyvoji kopija neveltui buvo šaukiama „rezistentu Nr. 1“.)

Vytauto Landsbergio „įpaminklinimui“, atrodo, buvo ruošiamasi kryptingai. Matyt, dėl artimos kaimynystės su Lukiškių aikšte atsisakyta statyti paminklą net Prezidentui Antanui Smetonai skverelyje Gedimino pr. 13, be rimtesnių diskusijų ir argumentų nuspręstas nugriauti netoliese buvęs paminklas rašytojui Petrui Cvirkai. Todėl teliks pasveikinti Lietuvą, Respublikos Seimo istoriniu sprendimu sėkmingai įtvirtinusią dviejų visuomeninių santvarkų – socialistinės ir kapitalistinės – nepertraukiamą ryšį.

„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško VšĮ „Ekspertai.eu“ sutikimo, kurį galima gauti adresu info@ekspertai.eu

 
Komentarai

 
20. Nuogirda
(2022-01-29 02:20:51)
(46.138.222.158) Parašė:

Nors kalbama, kad Gabrieliaus Landsbergio meiluže yra Monika Navickienė , tačiau taip pat atvirai kalbama, kad ir konservatorių frakcijos seniūnes Seime Radvilės Morkūnaitės-Mikulienienes sūnaus Antano tėvas yra Gabrielius Landsbergis, sako pas juos irgi romanas. Man tai geriau skambėtų sūnaus pavarde - Antanas Landsbergis. Tik reiketu Gabrieliui Austėjos gal atsiklausti?…



19. Antram
(2022-01-26 14:08:05)
(78.56.40.32) Parašė:

Iš kur ištraukei, kad jis smuikininkas? Atsibodai su tokiais komentarais visuose portaluose. Jis niekam tikęs klavišų spaudytojas, vienu pirštu.



18. S
(2022-01-25 16:42:54)
(37.228.203.180) Parašė:

17 Gediminui ...PRITARIU ! Lanzbergi galetu su visu balkoneliu , visa jo balkonelio laikytoju Dinastija begtuke inesti i Ukraina, Jis kaip uzreks - PADARYKIT MAIDANA VISOJ UKRAINOJ!!!...- VISI priesu tankai supliuks, sautuvai pavirs i dulkes...he...he...he ...



17. Gediminas
(2022-01-25 15:42:39)
(78.63.87.213) Parašė:

Mano siūlymas konservatoriams ir jų palaikytojams ir pseudopatriotams. Kadangi Rusija sutelkė didelę kariuomenę prie Ukrainos kariuomenės tai siūlau konservatoriams ir jų palaikytojams ir pseudopatriotams, nuvažiuoti į Ukrainą ir realiais veiksmais ginti Ukrainą ir kariauti prieš Rusijos kariuomenę, jeigu jie puls Ukrainą. Ten galėtų nuvažiuoti Vytautas Landsbergis, Jurgis Razma, Rasa Juknevičienė, Ingrida Šimonytė ir kiti konservatorių veikėjai, bei jų palaikytojai ir įvairūs pseudopatriotai, kurie yra tik ,,drąsūs ereliai'' mane ir kitus Lietuvos žmones įžeidinėti ir ,,kariauti'' prieš Rusiją internete, interneto komentaruose nuotoliniu būdu. Parodykite, kad jūsų žodžiai nors kažko verti - realiais veiksmais ginkite Ukrainą, parodykite kad nesate bailiai, tik nuotoliniu būdu pakalbėti.



16. S
(2022-01-25 15:34:44)
(37.228.203.180) Parašė:

12 Darijus .....NORETUMET, belaugdami viska isparcelevot, Lietuva pavertet poligonu, nu kaip neina , taip neina ir neateis...jis tiek tu aiksciu turi Rusijoj, bet ar stovi nors viena Putino statula ? Butu idomu, suraskit... ....butu idomu pamatyti. Nuotraukos ant sienos nesiskaito, nes kartais tikrai butina.



15. S
(2022-01-25 15:23:00)
(37.228.203.180) Parašė:

"Vilniaus rytinėje pusėje esančiame Valakupių miške Turniškių kraštovaizdžio draustinyje įsikūrusioje valstybės vadovų rezidencijoje  kertamos šimtametės pušys, kyla tvoros, vyksta statybų darbai, kurių teisėtumo nesugeba paaiškinti jokie valdininkai. Straipsnyje "Prezidentės D. Grybauskaitės oazėje įstatymai negalioja" temą  2011-04-02 nagrinėja "Valstiečių laikraščio" žurnalistas Gediminas Stanišauskas. Kol paprasti piliečiai eina kryžiaus kelius įvairiausių statybų ir miškotvarkos leidimams gauti, šalies vadovų rezidencijoje Turniškėse, kur šiuo metu gyvena ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė, kone po jos langais virsta šimtametės pušys, o statybininkai be jokių skrupulų pluša abejotinai įteisintame sklype, kurį gali juosti ir nelegalios tvoros. Žurnalistai įtaria, kad prezidentų sklypą juosia iš pažiūros bemaž du kartus didesnė nei priklauso tvora.".......___Pasirodo medziai, kaip zmones skleidzia labai aukstas vibracijas- o reptiloidai negali salia gyventi, todel ir kertami miskai, gyvybiskai reikalingi visam gyviui gyvuoti...



14. Trigrašis > A.Nakui
(2022-01-25 13:50:46)
(178.16.34.170) Parašė:

Gal ir ne į temą.Jūs neteisingai supratote Pimperskytės antrą kartą atsiprašant G.Nausėdos.Dar kartą paklausykite,ką ji sako.Jinai atsiprašo TV ŽIŪROVŲ,kad neteisingai informavo,kad sėdėjo tik Nausėda su žmona,nes sėdinčių buvo daugiau.Taigi,atsiprašė žiūrovų,o ne Prezidento.Man įdomiausia,kad iš prezidentūros,jokios reakcijos.



13. Ale tu matai:
(2022-01-25 12:23:57)
(84.15.182.123) Parašė:

Kai jau, jau įsigalėjo tarybinių tautų draugystė, o komunizmas buvo beveik pastatytas (ne už kalnų), tai atėjo kažkoks kuprotas ožys ir viską sugriovė...



Parašykite komentarą
Ekspertai.eu įspėja, kad komentaras – tai viešas informacijos paskelbimas.
Komentatorius atsako už savo viešai paskelbtą žinomai neteisingą, įžeidžiančią, šmeižikiško ar nusikalstamo turinio informaciją (tai yra komentarai, kuriuose skatinama tautinė, rasinė, religinė ar kitokia neapykanta, raginimai nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, organizuoti sąmokslą prieš valstybę, pakeisti jos konstitucinę santvarką, kėsintis į nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą, šiais tikslais kurti ginkluotas grupes arba daryti kitus nusikaltimus, kuriais kėsinamasi į Lietuvos valstybę) LR teisės aktų nustatyta tvarka.
Ekspertai.eu komentarų neredaguoja.
Komentarai su keiksmažodžiais ar vulgarybėmis bei piktybiškai kartojami tekstai yra šalinami.
Vardas
Komentaras
 



Naujausi
Suspėti įvaldovinti Landsbergį, kol jis dar gyvas, kiekvieno lietuvio garbės reikalas


11 Įvaldovintas V. Landsbergis būtų pirmasis valdovas posovietinėje erdvėje, kuris būtų tituluotas valdovu be jokių rinkimų.

Apklausa
Vykdoma nuo: 2022-04-30 Vykdoma iki: 2022-05-07 Kaip manote, ar apie karą, šiuo metu vykstantį Ukrainoje ir aplink visa tai vykstančius įvykius, LT teritorijos administratoriai sako ką?
1. Sako tik tiesą.
2. Daugiau sako tiesą, negu meluoja.
3. Meluoja, į tą melą įpindami šiek tiek tiesos.
4. Sako tik tai, ką savo instrukcijose administratoriams nurodo LT teritorijos šeimininkai.
Kitos apklausos