Sinkevičiaus ryžtas sužavėjo visą NATO: 137 straipsnio naikinimas, daugiau smūgių Rusijoje ir daugiau pinigų kovai su dezinformacija(1)

Pokalbyje buvo aptarti karas Ukrainoje, Europos vaidmuo, JAV karinis buvimas Lietuvoje, Konstitucijos 137 straipsnio naikinimas, galimybė Lietuvoje veikti NATO sąjungininkų pajėgoms su branduoliniais ginklais ir kova su Rusijos informacine įtaka.

Praėjusią savaitę jūs sakėte, kad Europa negali sau leisti pavargti nuo karo, nes ne mes kariaujame. Pasakykite atvirai: Europa sėdi prie derybų stalo ar yra meniu?

Tačiau mes, europiečiai, negalime būti tik dabar besiklostančios situacijos stebėtojai. Šiuo metu į ją žiūrime tarsi iš žiūrovų pozicijos. Turėtume įsitraukti. Tačiau niekas vien iš mandagumo nesuteiks mums vietos prie stalo.

Todėl manau, kad turime sutelkti savo energiją ir galią. Kai Europa nėra susiskaldžiusi, kai Europa vieninga, esame labai galingi. Tačiau kartais tą galią prarandame susiskaldydami.

Kaip ankstesniame pokalbyje sakė V. Zelenskis, yra du frontai. Rytuose vyksta tikroji kova, o Vakaruose frontas yra tarp mūsų – europiečių ir kitų už Europos ribų esančių sąjungininkų, kurie padeda Ukrainai. Todėl manau, kad neturėtume ir niekada neturėtume susidurti su karo nuovargiu, nes mes nekariaujame.

Štai ką turėtume daryti – šaltas protas, aiškūs principai ir susitelkimas. Tai nėra vienos konkrečios šalies užduotis. Žinoma, lyderystę turėtų prisiimti didžiausios valstybės, tačiau Lietuva yra pasirengusi sekti paskui.

Manau, prezidentas V. Zelenskis tai labai aiškiai ir įspūdingai pasakė. Po kelių mėnesių gali kilti maisto trūkumas dėl grūdų blokados Juodojoje jūroje. Todėl turime kalbėtis su pasaulio Pietų valstybėmis – Brazilija, Indija, Kinija, Pietų Afrika – ir aiškinti, kaip visa tai susiję ir kodėl joms pačioms naudinga įsitraukti.

Kalbant apie paliaubas, manau, kiekvienas lyderis šiandien turėtų perduoti Vašingtonui, kad vakarykštis pasiūlymas buvo labai geras. Jeigu tai įvyktų, dabar reikėtų tikėtis, kad Jungtinės Valstijos stebės, ar Rusija įvykdys savo įsipareigojimą. Jeigu Rusija jo neįvykdys, tuomet reikėtų persvarstyti tą prekybos, energetikos, dyzelino susitarimą, nes jis visiškai iškrenta iš šio pasiūlymo konteksto.

Per pastaruosius ketverius ar penkerius metus jaučiau, kad Europa nebuvo susiskaldžiusi. Žinoma, Europoje visada yra įtampų – tokia jau Europa. Tačiau Ukrainos klausimu turime išlikti vieningi. Turime susitelkti į hibridines grėsmes, su kuriomis susiduriame, dalytis tarpusavyje informacija apie jų pobūdį ir vieningai komunikuoti. Prie to turime dirbti 24 valandas per parą, septynias dienas per savaitę.

Norvegijos įsipareigojimas kitais metais siekia beveik 8 mlrd. eurų – jau antrus metus iš eilės tokio dydžio. Mes jį išlaikysime. Tai, mano nuomone, pirmas dalykas.

Dabar parama Ukrainai vis labiau tampa Šiaurės Europos parama. Turime padaryti ją visos Europos parama, kad tai būtų europinis signalas. Europos Sąjunga, artindama Ukrainą ir ją integruodama, čia atlieka svarbų vaidmenį.

Ir paskutinė pastaba. Vieną dieną šis karas baigsis – jis kada nors baigsis. Tačiau Europa liks čia. Tai nebus Jungtinės Valstijos, Kinija ar Indija. Visa tai vyks čia. Tai bus mūsų kaimynystė ir mūsų saugumas.

Aš atstovauju valstybei, turinčiai sieną su Rusija. Su Rusija ribojasi Suomija. Ir mes esame Europos dalyje, kuri ribojasi su Rusija. Todėl jau dabar turime pradėti galvoti, kaip atrodys pokario stabilumas.

Prisiminkime, kad Antrojo pasaulinio karo metu, 1941–1942 metais, sąjungininkai jau diskutavo, kokia Europa bus po karo, nors dar nežinojo jo baigties. Manau, šiandien tokiems apmąstymams skiriame gerokai per mažai laiko.

Rusija po karo niekur nedings. Mes taip pat būsime čia. Todėl turime pradėti svarstyti, kaip užtikrinti saugumą tiek didelėms, tiek mažoms valstybėms.

Politiniu lygmeniu buvo pasakyta, kad jos yra pakeliui ir Lietuvą turėtų pasiekti iki šių metų pabaigos. Kadangi Jungtinės Valstijos savo pajėgas ir karinius pajėgumus dislokuoja rotaciniu principu, jos būna čia tam tikrą laiką, bet gali būti išvestos, perkeltos arba išsiųstos į kitas šalis.

Todėl politinė žinia, kurią mėginame perduoti, yra tokia: mes neperkame apsaugos. Sakiau, kad esame pasirengę finansuoti dalį išlaidų, susijusių su Jungtinių Valstijų pajėgomis ir jų kariniu buvimu.

Tačiau mes neperkame apsaugos – mes investuojame į atgrasymą. Puikiai suprantame, kad jeigu čia yra Vokietijos brigada, jeigu čia yra rotacinės JAV pajėgos, jos gali sąveikauti su Lietuvos kariuomene ir kitais NATO sąjungininkais.

Ir dėkoju Norvegijos kariams – vyrams ir moterims – kurie taip pat yra Rukloje, mano gimtajame mieste. Manau, kuo jų daugiau, tuo saugiau jaučiamės. Tačiau čia kalbame ne apie saugumo pirkimą, o apie investicijas į atgrasymą.

Be to, mes ne tik kviečiamės draugus. Atliekame ir savo namų darbus – labai daug skiriame savo kariuomenei ir atgrasymo pajėgumams.

Tačiau nepaisant politinių skirtumų, skirtingų politikų ir administracijų požiūrių, mes vis dar laikome Jungtines Valstijas strategine sąjungininke, svarbia Lietuvos saugumui. Manau, jos tebėra labai svarbi strateginė partnerė ir Europos saugumui.

Žinoma, girdime įvairių politinių pareiškimų. Tačiau turime padaryti viską, kad šią partnerystę išsaugotume, o ne tiesiog jos atsisakyti, paskelbti, kad ji neveikia, ir pradėti ieškoti alternatyvų. Kuo daugiau turime strateginių partnerysčių ir sąjungininkų, tuo stipresnė yra Europa.

Šis klausimas nagrinėjamas teismuose, kur jam ir vieta. Kalbant plačiau, pasaulis vis labiau atsimerkia ir pradeda matyti Arkties, Tolimosios Šiaurės svarbą stabilumui ir strateginiams klausimams.

NATO septynios Arkties valstybės jau plėtoja bendrą požiūrį į Arkties saugumą. NATO apima visų savo narių teritoriją, įskaitant Arktį. Dabar daug aiškiau matome ryšį tarp Arkties ir Baltijos regiono. Tai gerai.

Antra, žvelgiant iš Norvegijos pozicijų, pastaruosius 20 metų laikėmės principo „Tolimoji Šiaurė – žema įtampa“, tai yra siekėme išlaikyti įtampą kontroliuojamą. Manau, mūsų atsakomybė – neleisti Arkties paversti dar vienu frontu.

Rusija turi branduolinius pajėgumus Kolos pusiasalyje, vos už 100 kilometrų nuo mano sienos. Dažnai primenu JAV prezidentui ir jo administracijai, kad tas branduolinis arsenalas nėra nukreiptas prieš mane. Jis iš tikrųjų – bent jau tikiuosi – nukreiptas prieš Jungtines Valstijas kaip atgrasymo priemonė.

Todėl tai tam tikra prasme yra ir JAV teritorinio saugumo klausimas. Dėl šios priežasties glaudžiai bendradarbiaujame su JAV, Jungtine Karalyste ir kitais NATO sąjungininkais, kad Tolimojoje Šiaurėje išlaikytume stabilumą ir būtume NATO akys bei ausys.

Manau, tai veikė gerai ir turėtų veikti toliau. Nestabilumo įnešimas į šį regioną reikštų nestabilumą ir branduolinėje srityje.

Tačiau priminsiu, kad Rusijos gynybos planuose numatyta labai smarkiai didinti pajėgumus prie Suomijos ir Norvegijos sienų. Ir tai vėl grąžina prie klausimo – kokia bus Europa po šio karo? Tai, ką darome šiandien, yra ir pasirengimas tam laikotarpiui.

Kaip minėjau, dabar turime maždaug 8 mlrd. eurų paketą, kuris, vertinant pagal BVP, manau, yra vienas didžiausių. Apie 70 proc. jo tenka gynybai. Taigi savo dalį atliekame.

Dabar Ukrainos biudžetas susiduria su neatidėliotina finansine problema, kurią turime spręsti.

Tačiau Europa kartu turi spręsti, kaip padėti Ukrainai apsiginti – suteikti oro gynybą ir kitus fizinius pajėgumus. Dabar tai turime daryti ir finansiškai.

Turime naudoti visus komunikacijos kanalus, įskaitant Tarptautinį valiutos fondą ir finansų institucijas.

Manau, vienintelė kalba, kurią Rusija šiais laikais supranta, yra jėga. Ir turime ją parodyti.

Tiems, kurie nėra labai gerai susipažinę su situacija, paaiškinsiu. Lietuvos Konstitucijoje turėjome nuostatą, kad Lietuvos teritorijoje negali būti masinio naikinimo ginklų. Tai reiškia, kad pas mus negalėtų būti branduolinių ar kitų tokio pobūdžio ginklų.

Praėjusią savaitę mūsų parlamentas, Seimas, balsavo už šios nuostatos pašalinimą iš Konstitucijos. Tai reikštų, kad tokios nuostatos Konstitucijoje nebebūtų. Tuomet politikai ir mes, kaip valstybė, galėtume dėl to spręsti vėliau.

Žinoma, tai nėra Lietuvos mėginimas pačiai pasigaminti kokių nors branduolinių ar atominių ginklų ar jų nusipirkti. Tai neįmanoma ir, manau, jie apskritai neparduodami.

Tačiau NATO sąjungininkams, turintiems tokių ginklų, tai, žinoma, suteiktų galimybę lėktuvams su tokiais ginklais skristi per Lietuvos oro erdvę. Tai taip pat leistų povandeniniams laivams įplaukti į Klaipėdos jūrų uostą.

Lietuvos požiūriu tai nėra daroma siekiant eskaluoti situaciją. Tai daroma dėl atgrasymo ir tam, kad Lietuva turėtų daugiau galimybių reaguoti į įvairias netikėtai galinčias kilti situacijas ir kreiptis į tokius ginklus turinčius NATO sąjungininkus.

Kad blogiausio scenarijaus atveju jie būtų pasirengę veikti ir įsitraukti dėl Lietuvos, NATO ir Europos.

Pastaba: 2026 m. spalio 6 d. Seimas dar tik pirmą kartą balsavo dėl Konstitucijos 137 straipsnio pripažinimo netekusiu galios. Už balsavo 106 Seimo nariai, prieš – 18, susilaikė 6. Konstitucijos pakeitimui reikalingas dar vienas balsavimas ne anksčiau kaip po trijų mėnesių.

Šiandien žiniasklaidai minėjau, kad Lenkijoje veikia 400 Norvegijos įmonių. Norvegijoje dirba ir prisideda prie mūsų visuomenės daugiau nei 100 tūkst. lenkų kilmės žmonių.

Kai kurios mūsų karinės pramonės įmonės veikia čia, taip pat ir energetikos bendrovės. Norėčiau matyti reikšmingą šių ryšių pažangą iki kito saugumo forumo.

Po metų tikiuosi pamatyti, kad toliau įgyvendiname tai, ką nusprendėme Ankaroje – kad Europa žengia pirmyn ir prisiima atsakomybę. Ne todėl, kad Jungtinėse Valstijose yra vienoks ar kitoks prezidentas.

Tiesiog jau seniai atėjo laikas Europai dėl savo pačios interesų prisiimti šią atsakomybę. Tačiau svarbiausia – kaip investuojame.

Investicijos į gynybą turi būti koordinuotos ir protingos. Negalime vien tik dubliuoti vieni kitų. Turime veikti pagal regioniniu lygmeniu SACEUR rengiamus planus.

Tikiuosi, po metų šioje srityje pamatysime didelę pažangą. Tai sustiprintų pačią šio Aljanso paskirtį.

Mes nesame grėsmė jokiai valstybei. Esame tam, kad užtikrintume, jog jokia valstybė negrasintų mums.

Po metų tikiuosi pamatyti ir karo Ukrainoje pabaigą – iš dalies dėl mūsų veiksmų – bei didesnį mūsų valstybių saugumą dėl to, kaip atliekame savo darbą Aljanse.

Lenkijoje rinkimai vyks kitais metais, o Maskva jau bandė kištis į rinkimus visame regione – nuo Rumunijos iki Moldovos. Ko Lietuva išmoko saugodama rinkimus nuo hibridinių atakų?

Ką Lenkija ir kitos sąjungininkės turėtų padaryti dabar, likus metams iki balsavimo? Girdėjome diskusijas apie „Yandex“ duomenų centrų sunaikinimo pasekmes. Ar turite rekomendacijų artimiausiems 12 mėnesių, kurie tikriausiai bus intensyvūs?

Kitais metais Europoje vyks daug rinkimų. Taip pat labai nerimaujame dėl artėjančių derybų dėl naujo finansinio laikotarpio – vadinamosios daugiametės finansinės programos.

Būtų geriau susitarimą pasiekti iki šių metų pabaigos, nes ateina neramus laikotarpis – rinkimai daugelyje vietų. Tai dar kartą rodo, kad turime investuoti ne vien į savo karinius pajėgumus – tankus, dronus, kibernetinį saugumą.

Turime investuoti ir į kovą su dezinformacija. Lietuva tai jau suprato ir tam skiria daug lėšų.

Socialiniuose tinkluose galima perskaityti visko. Plinta daug melagingos informacijos. Todėl greta karinių ir atgrasymo pajėgumų, išlaidų šarvams ir metalui, kaip kartais sakome, turime labai daug investuoti į kovą su dezinformacija.

Yra daugybė kanalų, tokių kaip tie „Yandex“ duomenų centrai, kurie turi galimybę pasiekti mūsų piliečius ir, galima sakyti, plauti jiems smegenis, aiškindami, kad tai, kas vyksta, turi kažkokį kitą paaiškinimą.

Tačiau tikrovė yra tikrovė. Rusija kartais mėgina pakeisti pasakojimą apie tikrąją tikrovę.

Todėl turime būti pasirengę. Turime investuoti. Jeigu norime demokratinių rinkimų, kurių neveiktų Rusija, turime būti pasirengę investuoti ir į bendravimą su piliečiais, ir į kovą su dezinformacija.

Turime apsaugoti savo informacinę erdvę.

Šaltinis: warsawsecurityforum.org