Gaižausko argumentas dėl Konstitucijos 137 straipsnio naikinimo laikosi tik tol, kol nežiūrima į visą istoriją

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys, žaliasis valstietis Dainius Gaižauskas Konstitucijos 137 straipsnio panaikinimo būtinybę aiškina 2023 metais pasikeitusia branduolinio saugumo situacija ir Rusijos grasinimais Vakarams.

Tiesa, D. Gaižauskas 137 straipsnio naikinimo būtinybę sieja ne tik su 2023 metais, bet ir su 2004 metų Lietuvos įstojimu į NATO, kai buvo norima mūsų šalį padaryti saugesne.

Pasak politiko, įstoję į NATO tapome Rusijos taikiniu.

„Mes nuo 2004 metų jau, galima sakyti, tapome taikiniu“, – kanale „Komentaras TV“ sakė D. Gaižauskas.

Taigi pats žaliasis valstietis Rusijos taikinio atsiradimą sieja ne tik su 2023, o dar su 2004 metais.

Tačiau pažvelgus į visą JAV, Rusijos ir NATO branduolinio atgrasymo istoriją matyti, kad 2023-ieji tėra vienas daug ilgesnio proceso fragmentas.

Jungtinės Valstijos ir Sovietų Sąjunga pasirašė ABM sutartį, ribojusią priešraketinės gynybos sistemas.

Jos logika buvo tokia: jeigu nė viena pusė negali apsisaugoti nuo atsakomojo branduolinio smūgio, nė viena neturi paskatos smogti pirmoji.

ABM sutartis ilgą laiką buvo laikoma vienu strateginio stabilumo pagrindų. 2002 metai –

2001 metų gruodį JAV prezidentas George W. Bush paskelbė, kad Jungtinės Valstijos traukiasi iš ABM sutarties. Sprendimas įsigaliojo 2002 metų birželio 13 dieną.

Vašingtonas aiškino, kad Šaltojo karo laikų sutartis trukdo kurti apsaugą nuo naujų raketinių grėsmių.

Kitą dieną Rusija paskelbė nebelaikanti savęs saistoma START II susitarimo.

Taigi šioje konkrečioje grandinėje pirmas formalus žingsnis buvo JAV pasitraukimas iš ABM, o po jo sekė Rusijos sprendimas dėl START II. Kartu svarbu, kad START II taip ir nebuvo visiškai įsigaliojusi, o 2002 metų gegužę JAV ir Rusija jau buvo pasirašiusios naują strateginių arsenalų mažinimo susitarimą.

JAV prezidentas Barack Obama ir Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas pasirašė „New START“.

Sutartis apribojo kiekvieną pusę iki 1 550 dislokuotų strateginių branduolinių galvučių ir nustatė strateginių nešėjų ribas.

Buvo numatytos patikros, keitimasis duomenimis ir kitos kontrolės priemonės.

2021 metais JAV prezidentas Joe Biden ir Vladimiras Putinas sutartį pratęsė iki 2026 metų vasario.

„New START“ buvo dvišalė JAV ir Rusijos sutartis.

Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos branduoliniai arsenalai į jos nustatytas ribas nepateko.

Tas pats principas galiojo ir kitoms JAV–SSRS ar JAV–Rusijos dvišalėms strateginių ginklų kontrolės sutartims, tokioms kaip START ar INF – Jungtinė Karalystė ir Prancūzija nebuvo jų šalys, todėl šių susitarimų skaitiniai apribojimai jų branduoliniams arsenalams negaliojo.

Tai svarbu todėl, kad abi valstybės yra NATO narės. Jungtinė Karalystė savo branduolinį arsenalą tiesiogiai sieja su NATO kolektyvine gynyba. Prancūzija turi nepriklausomas branduolines pajėgas ir nedalyvauja NATO Branduolinio planavimo grupėje, tačiau NATO jos branduolines pajėgas įvardija kaip prisidedančias prie bendro Aljanso atgrasymo.

Todėl vertinant NATO ir Rusijos branduolinę pusiausvyrą vien JAV arsenalas neparodo viso Aljanso branduolinio potencialo, nes atskiras branduolines pajėgas turi ir Jungtinė Karalystė bei Prancūzija.

1987 metais pasirašyta INF sutartis panaikino visą JAV ir Sovietų Sąjungos 500–5 500 kilometrų nuotolio sausumoje dislokuojamų raketų kategoriją.

2019 metais iš sutarties pasitraukė JAV.

Tačiau šiuo atveju Vašingtonas savo sprendimą grindė tuo, kad Rusija esą jau anksčiau pažeidinėjo sutartį, sukurdama ir dislokuodama 9M729 raketą.

Rusija kaltinimus neigė ir savo ruožtu kaltino JAV.

Taigi formaliai iš INF pasitraukė JAV, tačiau Vašingtonas tai pateikė kaip reakciją į ankstesnį Rusijos pažeidimą.

2020 metais JAV pasitraukė iš Atviro dangaus sutarties, leidusios valstybėms vykdyti neginkluotus stebėjimo skrydžius virš viena kitos teritorijos.

JAV kaltino Rusiją ribojus tokius skrydžius, taip pat virš Kaliningrado srities.

2021 metais iš sutarties pasitraukė ir Rusija.

Tai nebuvo tiesioginė branduolinių ginklų ribojimo sutartis, tačiau ji buvo svarbi kontrolės ir tarpusavio pasitikėjimo sistemos dalis.

2022 metų vasario 24 dieną, pradėdamas plataus masto karą Ukrainoje, V. Putinas Vakarams priminė Rusijos branduolinę galią ir perspėjo bandančius trukdyti apie pasekmes, kokių jie savo istorijoje dar nėra patyrę.

Po kelių dienų jis nurodė padidinti Rusijos strateginių atgrasymo pajėgų parengtį.

2022 metų rugsėjį V. Putinas pareiškė, kad Rusija savo teritoriniam vientisumui ginti panaudos „visas turimas priemones“, ir pridūrė, kad tai „ne blefas“.

Reuters V. Putino branduolinių perspėjimų chronologiją nuo karo Ukrainoje pradžios pradeda būtent 2022 metų vasariu, o ne 2023 metais.

Tačiau branduoliniais perspėjimais naudojosi ne tik Rusija.

NATO generalinis sekretorius Jens Stoltenberg 2022 metų spalį perspėjo Maskvą, kad bet koks Rusijos branduolinio ginklo panaudojimas Ukrainoje turėtų „sunkių pasekmių“.

Paklaustas, ar NATO atsakytų branduoliniu ginklu, jis konkretaus atsako neįvardijo ir pabrėžė, kad aplinkybės, kuriomis NATO galėtų panaudoti branduolinį ginklą, yra „itin mažai tikėtinos“.

Taigi abi pusės naudojosi branduolinio atgrasymo logika – priešininkui iš anksto signalizuojama, kad tam tikri veiksmai gali sukelti labai sunkų atsaką.

2023 metų vasarį V. Putinas paskelbė, kad Rusija sustabdo dalyvavimą „New START“.

Tai buvo svarbus lūžis.

Tačiau tuo metu jau buvo žlugusi ABM sistema, nebegaliojo INF, nebeveikė Atviro dangaus režimas, o branduoliniais perspėjimais abi pusės naudojosi dar 2022 metais.

Todėl 2023-ieji buvo dar vienas etapas, o ne viso proceso pradžia.

Tais pačiais metais V. Putinas paskelbė apie Rusijos taktinių branduolinių ginklų dislokavimą Baltarusijoje.

Tai buvo kokybiškai kitas žingsnis – branduolinė infrastruktūra buvo išplėsta į valstybę, besiribojančią su Lietuva, Latvija ir Lenkija. 2023 metai – atšaukiama CTBT ratifikacija

Rusija taip pat atšaukė Visuotinio branduolinių bandymų uždraudimo sutarties ratifikaciją.

Maskva aiškino, kad taip tik sulygina savo teisinį statusą su JAV, kurios sutartį pasirašė, bet niekada neratifikavo.

Rusija tuo metu teigė branduolinių bandymų neatnaujinsianti, jeigu jų pirmos neatnaujins JAV.

2026 metų vasario 5 dieną „New START“ galiojimas baigėsi.

Naujos ją pakeičiančios sutarties sudaryta nebuvo.

Taip pirmą kartą per daugiau kaip penkis dešimtmečius JAV ir Rusijos strateginių branduolinių arsenalų neberiboja jokia teisiškai privaloma dvišalė sutartis.

Tačiau ir galiojant „New START“ į jos ribas nepateko Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos branduolinės pajėgos.

D. Gaižausko 2023 metų argumentas remiasi realiais įvykiais: Rusija sustabdė „New START“, o jos taktinis branduolinis ginklas buvo dislokuotas Baltarusijoje.

Tačiau ištraukus šiuos įvykius iš ilgesnės chronologijos susidaro klaidingai supaprastintas vaizdas.

Platesnė chronologija aiškiai rodo, kad JAV ir Rusijos branduolinių susitarimų sistema pradėjo irti gerokai anksčiau: JAV pasitraukė iš ABM, po to Rusija paskelbė nebelaikanti savęs saistoma START II, vėliau žlugo INF ir Atviro dangaus režimai.

D. Gaižausko argumentacijoje visa atsakomybė už branduolinės įtampos didėjimą perkeliama Rusijai, nors chronologija rodo gerokai sudėtingesnį vaizdą: iš dalies susitarimų pirmosios traukėsi JAV, kitais atvejais šalys kaltino viena kitą pažeidimais, o branduolinio atgrasymo retoriką naudojo abi pusės.

Žinoma, politiškai daug patogiau viską suvesti į vieną formulę – Rusija grasina, todėl reikia keisti Konstituciją. Tačiau faktų seka į tokią schemą netelpa.