Beprotnamy proto daugiau arba 137 arba 106 Seimo žiurkės(1)

Užtat motyvacija mokytis, studijuoti, analizuoti, kritiškai mąstyti, ieškoti loginio ryšio, daryti išvadas, atlikti darbą iki pabaigos ir kaip galima kokybiškiau, negailint nei laiko, nei jėgų, liko visam gyvenimui.

Kai kas, jaučiu, geriausiu atveju atlaidžiai šypsosi į ūsą: užplūdo, mat, atsiminimai iš tarybinės vaikystės, tai ar gali toks žmogus, kuris gyvena tarybinių vanilinių ledų nostalgija, ką nors pasakyti aktualaus apie šiandieną?

Tačiau šis tekstas tiems, kurie suvokia, kad išmintis ateina su amžiumi, tik kartais senatvė ateina viena. Ir tai geriausiai diagnozuoja besikeičiantys veido bruožai – jei žmogaus nebeįmanoma atpažinti ir susieti jo su veidu jaunystėje, tai toks žmogus pragyveno ir gyvena ne savo gyvenimą, yra prisitaikėlis ir apgavikas. Tiesa, apgauna jis pirmiausia save, bet mūsų erdvėje yra toks personažas, kuris ketina išnykti iš Lietuvos, vos tik baigsis jo įsipareigojimai ne, ne Lietuvos žmonėms, o kitų šalių interesams.

Kai pavasarį mėnesio laikotarpiu šis pareigūnas pasakė du vienas kitam prieštaraujančius teiginius apie tai, kad Konstitucijos keisti nereikia, ir kiek vėliau – tai, kad 137 Konstitucijos straipsnį reikia išbraukti visai, jokio skandalo nekilo (o turėjo kilti). Tuo būdu paniekindamas pačią Konstitucijos koncepciją, vientisumą bei sugriaudamas visą Konstitucijos struktūrą, argumentuodamas, kad dėl to sutarė visos partijos Seime, nors terminas „partija“ Konstitucijoje išvis nėra paminėtas, ir kad tai nėra svarbus Lietuvai klausimas. O to, ko nėra visos tautos priimtoje Konstitucijoje, negali būti politiniame šalies gyvenime apskritai.

Tiesa, šios „stebuklingos“ šalies, labiau panašios į beprotnamį, politiniame lauke yra tokių su protu prasilenkiančių dalykų, nuo kurių išprotėtų dar nors kiek proto likučių turintis, jei suvoktų visą absurdą ir prieštaravimus, kuriais kaip argumentais remiasi ją valdantys, tyliai stebint tautai.

Konstitucija pradėta kastruoti tokiame fone:

Kai ES teismas priteisia šimtus tūkstančių eurų kompensacijos ir tiek pat teismo išlaidų nukentėjusiems neteisėtame LR teritorijoje kalėjime, valdantieji ir toliau teigia, kad jokio „kalėjimo nebuvo“, bet pinigus išmoka jau trečią kartą;

Kai vasarai baigiantis tebuvo panaudota vos 30 procentų viso 5 mlrd. karinio biudžeto, tas faktas rodo, kad „įsisavinti“ tokių pinigų Lietuvoje tiesiog neįmanoma ir nėra jokio reikalo, net įvertinus įvairiausias gudrias schemas, nesibaigiančią propagandą ir baimės atmosferą bei asmeninį suinteresuotumą;

Kai per LRT rodomi vaizdai, kaip pasienyje vienas uniformuotas pasienietis laiko prispaudęs nusikaltimo vietoje sulaikytą kitą uniformuotą pasienietį;

Kai atostogaujantys poilsiautojai galėjo stebėti, kaip nuo Parnidžio kopos atsiveria nuostabūs vaizdai, palydimi ratais besukančių NATO naikintuvų garso;

Kai valstybės vadovas skrenda „atostogauti“ (o galimai apžiūrėti būsto savo atsitraukimui iš Lietuvos?) už „savo“ pinigus, bet jį lydinti svita užima pusę lėktuvo, tačiau neteko girdėti, kad jo palydos atostogas (ar darbą?) būtų apmokėjęs jų šefas;

Kai, galimai išplaunant milžiniškus pinigus, sukurta „lietuvaitė“, keistai panaši į pirmąją valstybės ponią, vežiojama po Lietuvą kaip meno „šedevras“;

Kai iš LRT neišeinantis visai Lietuvai žinomas anūkas, trumpam atskridęs iš už balos gesinti gaisro dėl žmonos darželių, įsigytų už 1 eurą, pardavimo už kelis šimtus milijonų, moralizuoja ir moko mus gyventi be jo, tačiau tęsti jo „ypatingos svarbos“, ypač kenkiančius Lietuvai, darbus. Ir nesvarbu, kad rinkimus laimėjo kita politinė jėga, kuri pasirašė vykdyti kitą Vyriausybės programą, t. y. atkurti ryšius su Kinija, praleisti kalio trąšas, laikytis JAV užsienio politikos linijos, neprovokuoti Rusijos ir t. t.

Bet grįžkime prie Konstitucijos darkymo.

Kas yra Konstitucija apskritai? Lietuvoje tai pagrindinis šalies įstatymas, tiesiogiai taikomas teisės aktas, priimtas visos tautos daugiau kaip 80 procentų balsų, kurį turi atitikti visi kiti įstatymai. Jei mūsų „visagaliai“ seimūnai, be jokių įgaliojimų (apie tai per rinkimus nekalbėjo anei vienas kandidatas), pažeisdami visus teisėkūros dėsnius, leidžia sau išbraukti visą straipsnį, laikydami tai nesvarbiu valstybei klausimu, tai gal jie turėtų tiek drąsos ir galios ne tik išbraukti 137 straipsnį apskritai, bet ir įrodyti, kad po skaičiaus 136 iš karto turi eiti skaičius 138. Ir tai būtina pavadinti „kariniu patarimu“?

Nereikia turėti jokio specialaus išsimokslinimo, kad suvoktum, jog seimūnai, prieš tokiais tapdami, padėję ranką ant LR Konstitucijos, prisiekia, kai kurie ir Dievu, be kita ko, vykdyti Konstituciją ir įstatymus, ir čia pat atsiverčia pagrindinį valstybės įstatymą, kuriam ką tik prisiekė, ir ima savo nuožiūra jį braukyti. O jei kas bando tam prieštarauti, išvadina juos vatnikais, įtraukia į tam tikrą sąrašą ir grasina susidorojimu. Beprotnamis, ne kitaip.

Tik kaip pavadinti tuos 106 „zuikius-drąsuolius“, Konstitucijos kastruotojus?

Išdavikais, vampyrais ar žiurkėmis, vagiančiomis mūsų valstybę, jos vaikų ateitį ir žmonių gyvybes?