Paaiškėjo, kad LŽLEK žino šokiruojančią tiesą apie mįslingą R. Voinickio žūtį(18)

Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija (LŽLEK) paskelbė, kad lrytas.lt publikacijoje „Po mįslingos baltarusio R. Voinickio žūties – šokiruojanti tiesa“ nebuvo pažeistas Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas.

Minėta lrytas.lt publikacija skirta Vilniaus baltarusių klubo „Siabryna” vadovo, Lietuvos gudų visuomeninių organizacijų susivienijimo prezidento, Tautinių mažumų tarybos prie Kultūros ministerijos pirmininko pavaduotojo Romano Voinickio mirčiai.

Joje detaliai aprašoma viena iš ikiteisminio tyrimo versijų: jog Pranciškaus Skorinos vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoju ūkio reikalams dirbęs vyras iššvaistė Europos Sąjungos pinigus, todėl pats susirišo rankas ir kojas, lipnia juosta užsiklijavo burną, įkišo vielos, kuria pats apsivyniojo kojas, galus į rūsyje esantį elektros lizdą, ir nusižudė, inscenizuodamas žmogžudystę.

Straipsnio pavadinimas – „Po mįslingos baltarusio R. Voinickio žūties – šokiruojanti tiesa” – įtaigoja esą tai net ne versija, o nustatytas faktas.

ekspertai.eu į LŽLEK kreipėsi manydami, jog toks neįrodytų prielaidų skelbimas, peršant mirusiojo atminimą diskredituojančią mirties versiją, yra nepriimtinas žurnalistų etikos požiūriu (apie tai rašėme publikacijoje „ekspertai.eu” dėl „lrytas.lt” publikacijų kreipėsi į D. Valį ir žurnalistų etikos institucijas).

Visapusiškai ištyrusi ekspertai.eu kreipimąsi, LŽLEKnustatė: Interneto portalo www.lrytas.lt publikacijoje „Po mįslingos baltarusio R. Voinickio žūties – šokiruojanti tiesa” (2013-04-11) nebuvo pažeistas Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas.

Šarūnas Puidokas, ekspertai.eu Visuomeninių ir politinių procesų skyriaus vadovas: Neabejoju, jog tai istorinis Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos sprendimas, nuo kurio prasideda kokybiškai naujas Lietuvos žiniasklaidos egzistencijos tarpsnis.

Iki šiol tiek visuomenėje, tiek žurnalistų tarpe buvo gajus įsitikinimas, jog tiesą tokiais atvejais nustato teisėsauga, o žiniasklaida, neįrodytas versijas vadinanti „tiesa”, meluoja.

Taip pat manyta, kad skelbti apie mirusiuosius negarbingus dalykus, kurie nėra įrodyti, yra tiesiog apsiginti nebegalinčio mirusio asmens dergimas.

Tačiau LŽLEK šiuos archaiškus prietarus išrovė su šaknimis. Nuo šiol žurnalistai galės be menkiausio nerimo dėl etikos skelbti apie mirusiuosius įvairias spėliones, įskaitant ir prielaidas, jog prieš nusižudydamas žmogus padarė nusikaltimą, bei puošti tuos rašinius žodžiu „tiesa”.

Tai labai racionalus požiūris: mirusieji iš tiesų yra kantrūs, bjauriu įpročiu ginti savo nekaltumo prezumpciją pasižymi tik gyvieji.

Šiaip ar taip, jei publikacija „Po mįslingos baltarusio R. Voinickio žūties – šokiruojanti tiesa” yra etiška, tai reiškia viena: psichiatro Lino Slušnio vadovaujama LŽLEK tą šokiruojančią tiesą žino.

Tai labai, labai įdomu. Juk visuomenei iki šiol nebuvo paskelbtos jokios teisėsaugos išvados apie R. Voinickio mirtį ar teismų sprendimai apie galimai išgrobstytas ES lėšas.