Europai piešiama nauja demografinė ateitis, kai vietiniai gyventojai taps mažuma

Tokias prognozes paskelbė Remigracijos institutas („Institute for Remigration“, IFR), pristatęs interaktyvų penkiolikos Europos valstybių demografinių pokyčių žemėlapį.

Modelio duomenimis, pirmoji 50 proc. ribą galėtų peržengti Šveicarija – 2038 metais. Belgijoje tai prognozuojama 2044-aisiais, Vokietijoje – 2045-aisiais, Švedijoje – 2046-aisiais.

Tačiau šios datos nereiškia, kad nurodytais metais daugiau kaip pusė šių valstybių gyventojų būtinai bus iš užsienio atvykę imigrantai. Tyrime vartojama gerokai platesnė gyventojų klasifikacija.

Kada prognozuojami demografiniai pokyčiai

IFR žemėlapyje pateikiami metai, kuriais, išliekant pasirinktoms demografinėms tendencijoms, migracinės kilmės gyventojai galėtų sudaryti daugiau kaip 50 proc. visos šalies gyventojų.

Valstybė – prognozuojami metai

Šveicarija – 2038 m.

Belgija – 2044 m.

Vokietija – 2045 m.

Švedija – 2046 m.

Prancūzija – 2050 m.

Austrija – 2052 m.

Jungtinė Karalystė – 2053 m.

Ispanija – 2057 m.

Nyderlandai – 2058 m.

Norvegija – 2058 m.

Portugalija – 2064 m.

Italija – 2069 m.

Airija – 2077 m.

Suomija – 2088 m.

Danija – 2156 m.

Prancūzijos atvejis išskirtinis: jos duomenys paimti iš kitos organizacijos aukštos migracijos scenarijaus, todėl nėra tiesiogiai palyginami su IFR savarankiškai apskaičiuotomis prognozėmis.

Lietuva į šį modelį neįtraukta, todėl analogiškos prognozės mūsų šaliai nepateikiama.

Migracinės kilmės gyventojais laikoma ir dalis toje šalyje gimusių žmonių

Tai svarbiausia aplinkybė, į kurią būtina atsižvelgti vertinant paskelbtus skaičius.

IFR skirsto gyventojus į dvi grupes – vietinius ir migracinės kilmės. Tačiau skirtingose valstybėse šios grupės apibrėžiamos nevienodai.

Vienur įskaičiuojami užsienyje gimę gyventojai, kitur – ir jų vaikai, net jeigu šie gimė toje pačioje valstybėje ir turi jos pilietybę. Kai kurių valstybių modeliuose taip pat remiamasi pilietybės įgijimo arba etninės kilmės kategorijomis.

Vadinasi, Vokietijoje gimęs ir visą gyvenimą joje gyvenantis žmogus, kurio tėvai yra migracinės kilmės, pagal pasirinktą statistinį apibrėžimą taip pat gali būti priskirtas šiai grupei.

Todėl šio modelio negalima aiškinti taip, tarsi jis prognozuotų vien naujai atvykusių užsieniečių daugumą.

Be to, skirtingose valstybėse taikomi nevienodi klasifikavimo kriterijai reiškia, kad visų penkiolikos šalių rezultatai nėra visiškai tiesiogiai palyginami.

Kaip apskaičiuoti šie metai

IFR naudoja demografinį modelį, kuriame vertinamas gyventojų amžius, gimstamumas, mirtingumas, imigracija ir emigracija.

Skaičiavimuose paprastai remiamasi 2015–2024 metų migracijos srautų vidurkiu. Daroma prielaida, kad ateityje šie srautai išliks panašaus dydžio, o pasirinkti gimstamumo ir mirtingumo rodikliai nesikeis.

Taip pat nemodeliuojama asimiliacija. Naujagimiai priskiriami motinos demografinei grupei.

Šios prielaidos turi didelę įtaką galutiniam rezultatui. Jei valstybės pakeistų migracijos politiką, pasikeistų gimstamumas ar migracijos kryptys, prognozuojami metai taip pat keistųsi.

Pats IFR pripažįsta, kad nurodytos datos yra sąlyginiai modeliavimo rezultatai, o ne garantuotos būsimų įvykių datos.

Ką rodo oficiali Europos statistika

Kad būtų aiškiau, IFR prognozes verta palyginti su dabartine demografine padėtimi.

Europos Sąjungos statistikos tarnybos „Eurostat“ duomenimis, 2025 metų pradžioje užsienyje gimę žmonės sudarė 20,5 proc. Vokietijos, 20,8 proc. Švedijos, 22,5 proc. Austrijos ir 51,5 proc. Liuksemburgo gyventojų.

Lietuvoje užsienyje gimę asmenys sudarė apie 9,7 proc. gyventojų.

Tačiau šie rodikliai matuoja užsienyje gimusius žmones, o IFR modelis kai kuriose valstybėse papildomai įtraukia jų palikuonis ir remiasi kitais klasifikavimo kriterijais.

Todėl tiesiogiai lyginti šių procentų negalima.

Kas paskelbė tyrimą

IFR nėra Europos Sąjungos institucija ar oficiali statistikos tarnyba.

Tai organizacija, pasisakanti už vadinamąją remigraciją – migracijos mažinimą ir užsienio kilmės gyventojų išvykimo skatinimą.

Organizacija neslepia savo politinės pozicijos: ji siekia išsaugoti vietinių gyventojų demografinę daugumą Europos valstybėse.

Šią aplinkybę svarbu žinoti, tačiau vien organizacijos politinės nuostatos nereiškia, kad jos modelio skaičiavimai savaime klaidingi. Juos reikia vertinti pagal naudojamus duomenis, pasirinktus apibrėžimus ir prielaidas.

Europos demografinė ateitis priklausys nuo politinių sprendimų

IFR paskelbtos datos sulaukia dėmesio, nes parodo, kaip per kelis dešimtmečius gali pasikeisti gyventojų sudėtis, jeigu dabartinės migracijos ir gimstamumo tendencijos išliktų.

Tačiau pati prognozė nėra neišvengiamo ateities scenarijaus įrodymas.

Valstybės gali keisti migracijos politiką, ekonominės aplinkybės gali skatinti žmones išvykti arba sugrįžti, o skirtingų gyventojų grupių gimstamumo rodikliai ilgainiui gali suartėti.

IFR modelis kelia esminį klausimą: kokią Europos demografinę ateitį formuoja dabartinė migracijos politika ir kiek jos padarinius iš tiesų vertina Europos valstybių vadovai.

Kol kas paskelbti skaičiai leidžia vertinti vieną iš galimų ateities scenarijų, tačiau negali būti laikomi garantuota Europos demografine ateitimi.