DRĄSOS KELIO dalyvio pasiūlymai rinkimų programai (III dalis)(42)

Skelbiame "Valstybė Lietuva. Analizė ir pasiūlymai" trečiąją dalį. Pirmąją ir antrąją dalis galima paskaityti čia: DRĄSOS KELIO dalyvio pasiūlymai rinkimų programai (I dalis)

DRĄSOS KELIO dalyvio pasiūlymai rinkimų programai (II dalis) ekspertai.eu.

ŽEMĖS ŪKIS

Brangstant žemės ūkio produkcijai visame pasaulyje ir vis didėjant jos paklausai, keistokai atrodo Europos Sąjungos parama, skatinanti užsiimti ne žemės ūkiu, o kitu verslu. Galbūt reikėtų revizuoti Europos Sąjungos strategiją šiais klausimais ir labiau skatinti žemės ūkio produkcijos gamybą.

Lietuvoje dirvonuoja 460 tūkst. ha žemės.

Jeigu ši dirvonuojanti žemė būtų pradėta dirbti, būtų sukurta ne mažiau kaip 20 tūkst. darbo vietų.

Maisto kasdien reikia vis daugiau – Azijos valstybių kilimas ir didėjantis maisto poreikis daro jį labai paklausia preke. Kainų kilimą, deja, sąlygoja ir tai, kad maisto produktai tampa biržų spekuliacijų objektu.

(Pvz. , pasaulio rinkoje per praėjusius metus kviečių kaina išaugo 75 proc. , o 2005-2010 metais Lietuvoje maistas pabrango 39 proc. ) Tokią situaciją sąlygoja ženklus maisto produktų paklausos neatitikimas pasiūlai.

Pastaraisiais metais maisto kainas veikia ne tik orai, bet ir greitai didėjantis gyventojų skaičius (kasdien po 219 tūkst. naujų gyventojų), kuris jau siekia 7 mlrd.

, globalinis atšilimas. Spaudos duomenimis, maždaug 3 mlrd.

žmonių kylant ekonomikai keičia savo mitybos įpročius – valgo vis daugiau mėsos, pieno, kiaušinių. Prognozuojama, kad 2030 m. vienas kinas suvalgys 49 proc. daugiau mėsos nei 2000 m. , indas – 79 proc. , brazilas – 22 proc.

Iki 2050 m. , kai reikės išmaitinti 9,5 mlrd.

burnų, maisto produktų gamyba turėtų išaugti dvigubai.

Esant ribotiems maisto produktų vietos poreikiams, perteklinės produkcijos realizaciją taip pat gal būtų galima įgyvendinti per pagalbos badaujančioms šalims organizacijas, sudarant ilgalaikes tiekimo sutartis. Bet vargu ar tai būtų įmanoma įgyvendinti vien ūkininkų ir verslininkų jėgomis be aukščiausių šalies pareigūnų pagalbos.

Ryškėja galimybės, kad žemės ūkis galėtų tapti viena perspektyviausių ekonomikos šakų. Todėl Lietuvos vadovų neįžvalgumas ir žvalgymasis į kosmosą bei lozungai, kad Lietuvos tikslas – tapti aukštųjų technologijų šalimi (aišku, nemenkinant ir šių galimybių), matant akivaizdų maisto produktų paklausos didėjimą pasaulyje, kai čia pat galima tikrai gerai išvystyti tradicinę mūsų šalies ekonomikos sritį – žemdirbystę, yra kritikuotinas.

Taigi modernia pramone galima būtų laikyti ne tik kompiuterius, IT ar biotechnologijas, bet, tikintis ženklesnės ES paramos bent po 2013 metų, kuri būtų skiriama kooperacijai ir ūkių stambinimui, – taip pat ir žemės ūkį.

Ne mažiau perspektyvu būtų vystyti šias nišines žemdirbystės sritis:

• biomasės (rapsų, javų, karklų bei kitų hibridinių greitai augančių medžių, kurie naudojami bioenergetijos srityje) gamyba;
• ekologinė žemdirbystė (ekologinių maisto produktų ir ekologinių vaistažolių auginimas).

DARBO NAŠUMAS IR IŠTEKLIŲ PANAUDOJIMAS

Lietuva yra viena labiausiai atsilikusių šalių ES pagal darbo našumą ir medžiagų bei energijos sąnaudas vienam sąlyginiam produkcijos vienetui pagaminti. Sunaudodamas 1 kg medžiagų ir žaliavų Lietuvos ūkis sukuria 1,5 lito BVP.

Šis rodiklis nesikeičia beveik dešimtmetį. Palyginimas: turėdamos tokį patį išteklių kiekį, Vokietija ir Švedija sukuria 6 litus, o ES vidurkis – 4,5 lito BVP.

Todėl kyla klausimas, kaip tokiomis sąlygomis, kai energetiniai ištekliai, ko gero, yra brangiausi visoje ES, pagaminti kokybišką produkciją, kurią būtų galima realizuoti už konkurencingą kainą. Darytina išvada, kad konkurencingą produkciją pavyksta pagaminti tik mažų atlyginimų dėka, o tai taip pat yra viena masinės emigracijos priežasčių.

Begalinės diskusijos ir vykdomosios valdžios pasipriešinimas minimalios mėnesinės algos (MMA) didinimui tik dar geriau iliustruoja valdžios abejingumą paprastiems Lietuvos žmonėms. Jokio poveikio nedaro argumentacija, kad taip būtų sumažintas atlyginimų gavimo vokeliuose skaičius, sumažėtų kitokios paramos ar kompensacijų poreikis, kurių dydis jau siekia 1 mlrd. Lt.

Todėl sveikintina Vilniaus miesto mero A. Zuoko iniciatyva viešųjų konkursų sąlygose numatyti, kad darbuotojų, atliekančių darbus, atlyginimai neturėtų būti mažesni už vidurkį sektoriuje.

Mano nuomone, teisės aktais įgyvendinus nuostatas, kad žemiausios kvalifikacijos darbuotojams būtų mokama 70-80 proc. vidurkio, o aukštesnės kvalifikacijos darbuotojams atlyginimas proporcingai didėtų, ir tokią tvarką įvedus visoje Lietuvoje tikrai sumažėtų emigracijos srautai ir atlyginimų mokėjimas vokeliuose.

Be to, viena pagrindinių priežasčių, kodėl Lietuva pasižymi išskirtinai mažu darbo našumu, yra tai, kad neskatinama gamybinės bazės modernizacija, o ir pačios įmonės nesuinteresuotos to daryti, nors išteklių panaudojimo efektyvumas padidėtų taupiau naudojant žaliavas ir energiją, modernizuojant gamybą, taip pat pertvarkant ūkio struktūrą.

Manyčiau, kad nemažai įtakos tam turi ir dabar egzistuojanti amortizacinių atskaitymų sistema, kadangi tai yra ne kas kita, o mokesčių lengvata, ypač palanki tiems, kurie valdo didelį ilgalaikį turtą. Bene ryškiausias piktnaudžiavimo esama situacija pavyzdys: 2003 m. Vakarų skirstomuosius tinklus (VST) privatizavo ,,NDX energija“. Po kurio laiko visas VST turtas buvo indeksuotas ir pabrango kelis kartus.

Visuomenė buvo informuota, kad indenksavus turtą padidėjo amortizaciniai atskaitymai, todėl didėja perduodamos elektros energijos kainos. Taigi įmonei buvo gerokai sumažinta mokesčių našta.

Tai buvo pretekstas padidinti teikiamų paslaugų kainą!!! Nors apie tai beveik nebuvo diskutuojama, ši afera turbūt prilygo ,,VP Market“ ,,manevrui“, Lietuvos mokesčių mokėtojams kainavusiam per 70 mln.

litų, kai žmonės staiga sužinojo, kad visus ,,Maxima“ prekybos centrus pastatė nedidelė neįgaliųjų organizacija.

Pasak buvusio mokesčių inspekcijos vadovo P. Naviko, Lietuva yra vienintelė šalis, kuri taiko amortizacinius atskaitymus, o įmonės tuo naudojasi beveik nekontroliuojamos.

Be to, amortizaciniai atskaitymai įeina į kaštus formuojant elektros energijos, dujų, taip pat degalų kainas. Todėl kai ,,Lietuvos energija“ parduoda elektros energiją už 15,5 ct/kWh, vartotojas moka beveik 3 kartus daugiau, kadangi visuose segmentuose (elektros gamybos, perdavimo, skirstymo ir t. t. ) kainodaroje į kaštus įskaitoma amortizacija.

Amortizacinių atskaitymų ydingumas pasireiškia dar ir tuo, kad biudžetas praranda milžiniškas lėšas, o įmonės neskatinamos modernizuoti savo gamybos priemonių ir mažinti valdymo sąnaudų.

Siūlymas – panaikinti amortizacinių atskaitymų sistemą, o į kaštus įtraukti ir neapmokestinti tik realiai patirtas išlaidas įmonių modernizacijai, gamybos ir valdymo efektyvumui didinti.

A. BELIACKIO BYLA

Norėčiau išdėstyti savo požiūrį į įvykius, susijusius su informacijos pateikimu Baltarusijos teisėsaugai.

1. 2011 m. vasario 2 d. gautas Baltarusijos teisinės pagalbos prašymas suteikti informacijos apie A. Beliackio ir V. Stefanovičiaus sąskaitas bankuose Lietuvoje nuo 2007 metų.

Kovo 2 d. Teisingumo ministerija (TM) išsiuntė prašymus ,,DnB Nord” ir SEB bankams.

,,DnB Nord” bankas atsiuntė informaciją. Kovo 28 d. ji buvo persiųsta Baltarusijos TM. SEB atsisakė tai padaryti.

Lietuvos TM kreipėsi į Vilniaus miesto 2-ąjį apylinkės teismą. Teismo reikalavimui atskleisti kliento duomenis SEB pakluso.

Birželio 6 d. informacija buvo persiųsta į Minską.

Birželio 21 d. LR Užsienio reikalų ministerija paprašė TM laikinai netenkinti teisinės pagalbos prašymo iš Baltarusijos.

Neoficialiais duomenimis, apie perduotus režimui duomenis pirmiausia įspėjo JAV.

Taigi apie tai, kad buvo perduoti duomenys apie žymų Baltarusijos kovotoją už demokratiją, TM tikrai sužinojo ne vėliau kaip 2011 m. birželio 21 d., o veiksmų išsiaiškinti šį incidentą buvo imtasi tik rugpjūčio 18 d., kai visa tai iškilo į viešumą.

2. Tai, kad TM duomenis iš SEB banko išsireikalavo tik per teismą, rodo, jog šis atvejis tikrai nebuvo rutininis (,,vienas iš 500“), kaip mėgina įrodyti TM viceministras T. Vaitkevičius. Be to, Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutarties ,,DĖL TEISINĖS PAGALBOS IR TEISINIŲ SANTYKIŲ CIVILINĖSE, ŠEIMOS IR BAUDŽIAMOSIOSE BYLOSE“ 19 str. (,,Atsisakymas teikti teisinę pagalbą”) kategoriškai nustato: ,,Teisinė pagalba neteikiama, jeigu jos teikimas gali pakenkti Susitariančios Šalies, kuriai pateikiamas prašymas, suverenitetui ar saugumui, piliečių teisėms ir teisėtiems interesams, arba prieštarauja pagrindiniams jos įstatymų principams.“

3. TM Tarptautinės teisės departamento vadovė A. Bernotienė iš pareigų pasitraukė tik 2011 m. rugpjūčio 19 d., kai paaiškėjo, kad jos vyras Egidijus Bernotas su partneriais turi advokatų kontoros filialą Minske. Vadinasi, jis turi verslo interesų ir gali būti priklausomas nuo Baltarusijos pareigūnų.

4. 2011 08 15 žurnalas ,,Veidas“ informavo, kad: ,,Veido“ redakciją pasiekė informacija, jog TM dar prieš skandalingajį informacijos perdavimą buvo surengtas politinės vadovybės ir aukšto rango tarnautojų pasitarimas dėl suintensyvėjusių Baltarusijos teisinės pagalbos prašymų.

Valstybės tarnautojai bandė informuoti savo politinius vadovus, kad tai gali būti susiję su režimo kova prieš opoziciją. Bet tinkamos vadovų reakcijos darbuotojai nesulaukė.“

5. Tai, kad TM ministras iš karto, nepasibaigus tyrimui, pasirašė A. Bernotienės prašymą atleiti iš pareigų, rodo, jog valstybės vadovų reikalavimai įvertinti pareigūnų atsakomybę nevykdomi.

6. Teisinės pagalbos su Baltarusija sutartis numato: 39 str. (,,Nuosavybės teisė“) 1 d. nuostatos – ,,Vienos Susitariančios Šalies fiziniai ir juridiniai asmenys gali turėti nuosavybės, esančios kitos Susitariančios Šalies teritorijoje, teisę“), 3 d. nuostatos – ,,Nuosavybės teisės ir kitokios daiktinės teisinės į turtą atsiradimas ir pasibaigimas nustatomas pagal įstatymus Šalies, kurios teritorijoje turtas buvo tuo momentu, kai įvyko veiksmas arba aplinkybė, tapusi tos teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindu.

Nuosavybės teisės ar kitokios daiktinės teisės į turtą, kuris yra sandorio dalykas, atsiradimas ir pasibaigimas nustatomas pagal sandorio sudarymo vietos įstatymus, jeigu Šalys nesusitaria kitaip“.

2 str.1 d. nustato, kad: ,,Abiejų Susitariančių Šalių teisingumo įstaigos teikia viena kitai teisinę pagalbą civilinėse (įskaitant ir ūkines), šeimos ir baudžiamosiose bylose, vadovaudamosi šios sutarties nuostatomis.“ 2 d. nustato, kad: ,,Teisingumo įstaigos teikia teisinę pagalbą ir kitoms įstaigoms, kurioms pagal kompetenciją priklauso bylos, nurodytos 1 punkte.“

3 str. (,,Teisinės pagalbos apimtis“) numato: ,,...Šalies prašymu duomenų apie kaltinamųjų teistumą, teisminę praktiką, asmenis, dingusius be žinios, ieškomus asmenis ir registruojamus daiktus (automobiliai, ginklai ir kt.), taip pat apie galiojančius įstatymus.“

52 str. nustato, kad ,,Susitariančios Šalys tarpusavyje pripažįsta ir vykdo įsiteisėjusius teisingumo įstaigų sprendimus civilinėse ir šeimos bylose, taip pat nuosprendžius dėl nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo“.

Visa tai kelia abejonių, ar informacija Baltarusijai apie A. Beliackio turimą turtą iš viso galėjo būti informacijos pateikimo objektas, nepažeidžiant LR įstatymų ir šios sutarties nuostatų.

7. Be to, reikėtų sutikti su Nepriklausomybės Akto signataro, advokato Kazimiero Motiekos teiginiu, kad: ,,Teisingumo ministerija iš viso negalėjo priimti tokio Baltarusijos prašymo, nes tokia ministerija nėra šios sutarties subjektas.

Sutartyje kalbama apie bendradarbiavimą tarp dviejų valstybių teisingumo įstaigų. Jos sutartyje yra išvardytos – teismai, prokuratūra, Vidaus reikalų ministerija.

Lietuvai prašymą pateikė Baltarusijos Valstybės kontrolės komiteto Finansinių tyrimų departamento valdyba per Baltarusijos teisingumo ministeriją. O tokia įstaiga sutartyje nėra nurodyta.“

8. Todėl neatrodo, kad, pasak ministro R. Šimašiaus, spraga teisės aktuose egzistavo 18 metų ir ,,18 metų mes sėdėjome ant tiksinčios bombos“. Priešingai, teisinės pagalbos sutarties analizė rodo, kad visus tuos 18 metų sutartis buvo pažeidinėjama, kadangi duomenis teikė LR Teisingumo ministerija.

VISUOMENĖS SAUGUMAS

Džiaugiuosi ir jaučiuosi prisidėjęs, kad per pastaruosius trejus metus Lietuvos keliuose daugiau kaip 2 kartus sumažėjo žuvusiųjų (nuo 740 2007 m., iki 300 2010 m.), sužalotų (nuo 8042 iki 4328), taip pat eismo įvykių (nuo 6448 iki 3625).

Žala Lietuvos ekonomikai, skaičiuojama pagal tarptautinių organizacijų metodiką, Lietuvos kainomis (2009 m.: žuvęs žmogus – 2 010 615 Lt, sužeistas žmogus – 182 569 Lt) sumažėjo nuo 2522 mln. Lt 2007 m. iki 1558 mln. Lt.

Šiandien žuvusių ir sužalotų žmonių skaičiai ir materialiniai nuostoliai galėjo būti daug mažesni, jeigu institucijos atsakingiau ir ne taip abejingai žiūrėtų į tai, kas vyksta Lietuvos keliuose. Būdamas LR susisiekimo ministro visuomeniniu konsultantu saugaus eismo klausimais pateikiau aibę siūlymų, kaip pagerinti situaciją keliuose.

Deja, biurokratijos ir abejingumo sieną pavyko pramušti tik iš dalies. Įtikinti atsakingus asmenis, kad tokioms problemoms spręsti reikalingas sisteminis požiūris ir energingas komandos darbas, sekasi sunkiai.

Panaši situacija ir Vilniaus miesto savivaldybėje: žuvusių ir sužalotų eismo įvykiuose žmonių skaičius grėsmingai didėja: 2010 m. 2011 m. 2012 m. per 5 mėn.

Žuvo

8

12

13

Sužeista

182

205

289

Per metus Vilniaus miesto mero visuomeninio padėjėjo pozicijoje nepavyko iš esmės pakeisti požiūrio į šiuos tragiškus dalykus. Tikiuosi, kad ateityje, sutelkus už tai atsakingų institucijų pastangas, situacija Lietuvos keliuose pagerės.

Bet norėčiau atkreipti dėmesį į daug liūdnesnius dalykus: eismo įvykiuose 2010 m. skaičiuojant 1 mln.

gyventojų žuvo 92 žmonės, o Lietuvos sveikatos informacijos centro duomenimis, mirtingumas nuo nelaimingų atsitikimų ir traumų nuo 1998 m. iki 2009 m. padidėjo maždaug 27 proc. (nuo 983 iki 1248 mirčių 1 mln. gyventojų, t. y. maždaug 13 kartų daugiau nei žuvo eismo įvykiuose). Pritaikius anksčiau minėtą žalos skaičiavimo metodiką, nesunku įsitikinti, kad Lietuva patiria didžiulių nuostolių, kurie, ko gero, siekia 20-25 proc.

BVP. Akivaizdu, kad šioms problemoms skiriama per mažai dėmesio.

Pagal nelaimingų atsitikimų skaičių darbe Lietuva yra paskutinėje vietoje tarp Europos valstybių, o pagal mirtinų traumų skaičių 100 tūkst. gyventojų 2007 m. Lietuva buvo paskutinė tarp ES šalių. ES vidurkis buvo 2, o Lietuvos – 7,6. Šiuo metu šis rodiklis Latvijoje sudaro 2,1, o Lietuvoje – 4,3.

Pagrindinės žūčių priežastys:

- vasaros mėnesiais nuskęsta vidutiniškai 2 žmonės per dieną. Vien per 2011 m. liepos mėnesio 10 dienų nuskendo 18 žmonių. Per 2012 m. paskutinį birželio savaitgalį nuskendo 8 žmonės;

- gaisruose 2010 m. žuvo 233 žmonės, iš jų 84 – dėl neatsargaus rūkymo (užmigę, daugiausia neblaivūs, lovoje). Kažkada džiaugėmės, kad atsirado cigaretės, kurios negęsta ilgiau neužtraukiant. Dabar būtina kuo greičiau uždrausti tokių cigarečių gamybą ir pardavimą;

- nusižudo per 1000 žmonių kasmet.

Taigi ne be pagrindo Lietuvoje jaučiasi nesaugūs 48 proc. piliečių, kai tuo tarpu ES vidurkis yra 30 proc.

Tokia situacija susiformavo todėl, kad:

- ugniagesiai gelbėtojai netikrina privačių namų ūkių, ar jie atitinka priešgaisrinius reikalavimus, nes tam nėra pakankamų resursų;

- gelbėjimo tarnybos prie vandens telkinių menkai aprūpintos ir technika, ir žmogiškaisiais resursais;

- apie 80 proc. žmonių sužalojama, taip pat nuskęsta būdami neblaivūs. Išvada: paplūdimiuose negalioja Alkoholio kontrolės įstatymas, nors kaip tik tai vasaros mėnesiais turėtų būti vienas pagrindinių policijos kontrolės objektų. Žmonės geria atvirai, nesislapstydami ir daug.

- Daugelyje rajoninių ligoninių likviduoti reanimacijos skyriai, todėl daugėja atvejų, kai žmones, nukentėjusius eismo įvykiuose ar su sutrikusia kraujotaka bei kitais staigiais sveikatos sutrikimais, tenka vežti didelį atstumą, sugaištama daug laiko. Taigi sutaupyta likviduojant skyrius ligoninėse, bet nieko nepadaryta, kad greitosios pagalbos automobiliai būtų aprūpinti tinkama įranga nukentėjusių žmonių būklei palaikyti, kol jie bus nuvežti į gydymo įstaigą.

Manyčiau, kad atėjo laikas ir Lietuvoje įsteigti tarnybą, kuri teiktų kvalifikuotą pagalbą sraigtasparniais.

Išlaidos gelbėjimo sistemoms tobulinti tikrai būtų nedidelės, palyginti su nelaimėmis, moraliniais ir materialiniais nuostoliais, kuriuos patiria mūsų visuomenė ir valstybė.

Naujausias pavyzdys, kai Palangos atrakcionuose 9 vaikai daugiau kaip 1 val. kabojo žemyn galva, – žiauri iliustracija, rodanti mūsų sistemos (ir teisinės, ir kontroliuojančios, taip pat gelbėjimo) bejėgiškumą. Tokia atrakcionų įranga galėjo veikti tik turint atsarginį elektros generatorių, o įrenginio konstrukcijoje turėjo būti numatyta galimybė grąžinti įrenginį į pradinę padėtį rankiniu būdu.

Taip pat pažymėtina, kad, Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, dėl nepakankamos aplinkos kokybės Lietuvoje kasmet miršta 8400 žmonių. BVP vienetui aplinką teršiam dvigubai daugiau nei pažangios ES valstybės.

Todėl būtina imtis skubių kompleksinių priemonių visuomenės saugumui gerinti.

LIETUVOS ŽMONIŲ TEISIŲ IR INTERESŲ GYNIMAS, apsaugant juos nuo nežabotos bankų savivalės ir sukčiavimo

Krizės pradžioje Vyriausybės planuose buvo šmėstelėjęs siūlymas apriboti bankų pretenzijas savo klientams, kurie nebegali mokėti palūkanų ir grąžinti kreditų, tuo turtu, kuris buvo įkeistas įmant paskolas. Bet tai nebuvo įgyvendinta ir smogė nemažai daliai bankų skolininkų.

Vis dėlto reikėtų manyti, kad krizė neamžina ir įkeisto turto nuvertėjimas būtų laikinas, todėl bankų reikalavimai klientams, turintiems laikinų sunkumų, nutraukti sutartis ir kuo greičiau atsiskaityti esančiomis kainomis pardavus turtą nėra nei teisingi, nei humaniški. Turint beveik neribotus finansinius išteklius, tiesiog buvo pasinaudota situacija ir iš žmonių atimtas jų galbūt visą gyvenimą kauptas turtas, kurio vertė po kurio laiko turėtų gerokai pakilti.

Taip pat turėtų kilti ir žmonių pajamos. Kadangi maždaug 85-90 proc.

turto supirko bankų įsteigtos dukterinės įmonės, galima tik įsivaizduoti, kokį pelną bankams tai atneš ateityje.

Deja, niekas iš valdžios žmonių net nemėgino paraginti bankų pasinaudoti humaniškesnėmis schemomis, pavyzdžiui: a) žmonėms, negalintiems nustatytais terminais grąžinti paskolos, bet gali mokėti palūkanas, paprasčiausiai atidėti paskolos grąžinimo terminą. Bankui turbūt nebūtų skirtumo, kas moka palūkanas – Jonas ar naujas klientas Petras?

b) žmonėms, kurie laikinai negali mokėti ir palūkanų, palūkanų dydžiu kas mėnesį būtų galima didinti paskolą.

Taigi bankai nepraleido progos apiplėšti Lietuvos žmones – gavo ir Jono butą, ir naują klientą Petrą su įkeistu kur kas didesniu turtu bei kelis kartus didesnėmis palūkanomis.

Tuo tarpu mūsų valdžia ramiai visa tai stebėjo, nepajudindama nė piršto, kad apgintų savo piliečius. Tad nereikia stebėtis, kad žmonių, kuriems reikalinga socialinė valstybės parama, nuo krizės pradžios skaičius padidėjo ne procentais, o kartais. Vien socialinės pašalpos gavėjų skaičius Lietuvoje nuo 37,3 tūkst. 2008 m. išaugo iki 221,1 tūkst. iki 2012 m. pradžios, o išlaidos socialinėms pašalpoms – atitinkamai nuo 78,9 mln. iki 612 mln. litų.

Tokios situacijos kitaip nei valdžios keliaklupsčiavimu prieš skandinaviškus bankus nepavadinsi.

Todėl siūlau valdžiai atsisukti veidu į Lietuvos žmones ir bent pamėginti apsaugoti juos nuo nežabotos bankų savivalės ir sukčiavimo:

- sustabdant turto perėmimą kreditoriaus nuosavybėn, atidedant kreditų grąžinimo terminus tam tikrą laikotarpį, atsižvelgiant į kredito gavėjo galimybes, apsiribojant tik palūkanų mokėjimu; leidžiant realizuoti tik įkeistą turtą ir tik išmtinais atvejais;

- ištirti bankų galimo sukčiavimo, formuojant investicinius portfelius bei juos prižiūrint, atvejus ir apsaugoti neprofesionalių investuotojų interesus. Banko ištekliai formuojami akcininkų įnašais, skolintomis lėšomis (indėliais) ir leidžiant obligacijas.

Bankai akivaizdžiai galėjo sukčiauti ,,skolindami“ lėšas leidžiamoms obligacijoms įsigyti, kadangi jų ištekliai po tokių veiksmų nepadidėjo nė litu, o neprofesionalus ,,investuotojas“ realiai nieko neinvestavo, tik pasirašė įsipareigojimą po 3 metų bankui sumokėti tam tikrą fiksuotą pinigų sumą, pavadintą ,,palūkanomis“;

- Vertybinių popierių komisijai žiūrint pro pirštus, buvo patvirtinti obligacijų emisijos prospektai, kuriuose užfiksuotos ši ir kitos nuostatos, akivaizdžiai pažeidžia investuotojų interesus. Tokiu būdu kai kurie bankai praturtėjo šimtais milijonų litų, galimai apgaule išviliotų iš Lietuvos žmonių;

- riboti bankų paslaugų įkainius. Įkainių už paslaugas dydis turėtų būti adekvatus sąnaudoms, patiriamoms teikiant paslaugas;

- daug kalbama apie bankų kontrolės gerinimą. Nors Lietuvos banke dirba daugiau nei 800 žmonių (dvigubai daugiau nei Šveicarijos nacionaliniame banke), vis dėlto manyčiau, kad geriausia bankų kontrolė būtų nuolatinė vidaus kontrolė.

Tai turėtų daryti banko Stebėtojų taryba. Bet apie kokią kontrolę galima kalbėti, kai Stebėtojų tarybą sudaro banko savininkų statytiniai, o savininkų interesai tikrai ne visada sutampa su nauda konkrečiam bankui ir jo interesais.

Atsižvelgiant į tai, kad maždaug 90 proc. banko turto sudaro skolintos lėšos, dalį banko tarybos turėtų sudaryti banko indėlininkų ir kitokie banko klientų atstovai;

- siekiant užtikrinti tam tikrą konkurenciją tarp komercinių bankų, racionalų valstybės finansinių išteklių panaudojimą, palaikyčiau daugelio specialistų siūlymus įsteigti valstybinį komercinį banką.

Vis dėlto aktyvūs naujojo Lietuvos banko valdytojo V. Vasiliausko veiksmai teikia vilčių, kad bankų savivalė bus pažabota.

Ir pabaigoje, atsiprašau, APIE ŠIUKŠLES.

Lietuvos Respublikos Prezidentė ne kartą atkreipė Vyriausybės vadovo dėmesį į Aplinkos ministerijos neveiklumą atliekų tvarkymo srityje, bet jokių konkrečių poslinkių iki šiol nematyti.

Nuo 2006 m. iki 2009 m. 369 mln. litų buvo panaudota 450 senų sąvartynų uždaryti, o vietoj jų buvo atidaryta 11 naujų. Kadangi jie užpildomi per rekordiškai trumpą laiką, darytina išvada, kad vienintelis tokios ,,pertvarkos“ rezultatas – labai padidėję atstumai nuo gyventojų iki sąvartynų ir savo ruožtu šiukšlių transportavimo kaina, o kalbos, kad į sąvartynus turėtų patekti ne daugiau kaip 1/5 šiukšlių, taip ir lieka kalbomis.

Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko Jono Šimėno žodžiais, ,,už ES jau panaudotus pinigus buvo įkurti 10 naujų atliekų sąvartynų, iš jų pusė jau baigiama užpildyti“. ,,Daugiau Europa pinigų tokiems dalykams neskirs.

Todėl naujų investicijų sąvartynai turės sukaupti iš šiukšlių tvarkymo tarifo.“ ,,...

Plastiko perdirbėjai moka 350 Lt už toną surūšiuoto plastiko. O jeigu tas pats plastikas patenka į sąvartyną, sąvartynas vidutiniškai Lietuvoje ima 50 Lt už toną iš gyventojo.“

(Respublika, 2011 11 14). Kitaip sakant, už viską moka Lietuvos piliečiai.

Milijonai litų (apie 40 mln.) išleista antrinių žaliavų surinkimo konteineriams, gražiu pavadinimu ,,varpelis“ (skirtiems atliekoms rūšiuoti), kuriuos reikia keisti kas 4-5 metai (2006-2009 m. Aplinkos ministerija savivaldybėms nupirko 13 405 ,,varpelius“, o iki 2011 m. pabaigos – dar 6166 ,,varpelius”). Imituojama agitacinė veikla, jog gyventojai rūšiuotų atliekas, ir beveik nieko nedaroma, kad atsirastų kuo daugiau atliekų rūšiavimo įmonių.

2007-2013 metams, Aplinkos ministerijos duomenimis, skirta 813 mln. litų Europos Sąjungos paramos lėšų.

Pinigai turėtų būti panaudoti atliekų rūšiavimo, perdirbimo ir kitokio naudojimo pajėgumams plėtoti, o projektai turėtų būti baigti iki 2013 metų pabaigos. Kažkodėl, nepaisant skiriamų nemažų pinigų sumų, per rekordiškai trumpą laiką užpildomi sąvartynai, o rūšiuoti verčiami gyventojai, bet to nedaro specializuotos įmonės, išskyrus atskirus atvejus, pvz.

, ,,Ecoservice“. Todėl peršasi klausimas, kaip tos lėšos naudojamos ir ką mes turėsime 2013 m.?

Aplinkos ministerijos Atliekų departamento direktorė Vilma Karosienė konstatuoja, kad ,,... surinktoms, išrūšiuotoms ir perdirbti tinkamoms atliekoms (antrinėms žaliavoms) perdirbti pajėgumų pakanka.

Ne visas antrines žaliavas perdirbame Lietuvoje, tačiau paruoštos antrinės žaliavos – puiki prekė parduoti užsienyje”. Todėl tampa visiškai nesuprantama, kodėl per 20 nepriklausomybės metų (jau nekalbant apie narystės Europos Sąjungoje laikotarpį) beveik nieko nepadaryta atliekų rūšiavimo srityje.

Juolab kad išrūšiuotos atliekos galėtų mus ne tik šildyti, bet ir išplėsti eksportuojamų prekių paletę.

Statistinis Lietuvos gyventojas kasmet ,,pagamina“ apie 400 kg buitinių atliekų. 2009 m. jų buvo 1,2 mln. tonų.

2010 m. buvo atskirai surinkta ir perdirbta tik šiek tiek daugiau nei 10 proc.

, o pagal ES reikalavimus, Lietuva iki 2013 m. privalo perdirbti ar kitaip panaudoti ne mažiau kaip 50 proc.

buitinių atliekų. Todėl atrodo, kad vietoj pajamų už eksportuojamas antrines žaliavas turėsime išlaidų, kadangi jau dabar aišku, jog atliekų tvarkymo sistema nepradės laiku veikti ir mums gresia sankcijos už ES direktyvų nesilaikymą.

Ir ne tik už tai. Dienraštis ,,Respublika” 2012 03 05 rašė, kad ,,dar 2008 metų liepos 8 d. tarp Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centro (VAATC) ir Kauno įmonės ,,Kamesta” buvo pasirašyta rangos sutartis Nr. 60.

Šiuo dokumentu susitarta dėl Vilniaus regiono buitinių atliekų tvarkymo sistemos sukūrimo, senojo Kariotiškių sąvartyno uždarymo. Sutarties vertė -29,139 mln.

Lt. Iš jų 14,569 mln.

Lt – iš ES Sanglaudos fondo. Tačiau ši sutartis nėra įvykdyta iki šiol, pinigai panaudoti nežinia kur, o Kariotiškių sąvartyne jau įvyko dvi didelės avarijos.

Po pastarosios praėjusį rudenį kilo grėsmė, kad Europos Komisija taikys sankcijas ir Kariotiškėse panaudotas ES lėšas galbūt teks grąžinti“.

Didelius kiekius ir padangų, ir kitų šiukšlių surenka kelininkai pakelėse (2009 m. UAB ,,Vilniaus regiono keliai“ surinko ir į sąvartynus išvežė 1439 t atliekų, 2010 m. – 1339 t), o tai mokesčių mokėtojams kainavo apie 3,5 mln. Lt. Visoje Lietuvoje 2009 m. pakelėse buvo surinkta 8676 t šiukšlių, o jų išvežimas kainavo 5,6 mln. Lt.

Į UAB ,,Ecoservice“ prie Gariūnų veikiančią stambiagabaričių atliekų surinkimo aikštelę per 2011 m. 11 mėnesių buvo atvežta apie 700 t didžiųjų ir 275 t statybinių atliekų.

Į padangų aikštelę, kuri yra vienintelė Vilniuje, vilniečiai atvežė 96 t padangų, o ,,Ecoservice“ darbuotojai jų išmestų kur papuola surinko 120 t. Bet vis dėlto tai yra lašas jūroje padangų, kurios sunaudojamos ar išmetamos kasmet.

Todėl stebina du dalykai: kodėl, pavyzdžiui, Vilniuje tokia aikštelė yra tik viena ir kodėl net nemėginama suinteresuoti žmonių materialiai ir mokėti, kaip ir už kitas atliekas, pvz. , popierių, antrines žaliavas, akumuliatorius.

Tai būtų tikrai pigiau negu rinkti padangas miškuose, pakelėse ir kitur.

Problemos sprendimas galėtų būti gerokai paprastesnis ir greitesnis: 1. Kadangi bet kokiu atveju būtinas antrinis atliekų rūšiavimas, reikėtų visiškai atsisakyti pirminio atliekų rūšiavimo dėl šių priežasčių: 1.1. jis yra beprasmis, nes bet kokiu atveju būtinas antrinis rūšiavimas; 1.2. kelia daug nepatogumų gyventojams, kadangi ,,varpelių“ yra nedaug, o ir namų ūkyje, tiksliau – virtuvėje, laikyti 3-4 talpyklas skirtingų rūšių atliekoms nėra galimybių; 1.3. sudėtinga ir brangi išrūšiuotų atliekų transportavimo logistika; 1.4. atsitiktinai ar tyčia ne į tą ,,varpelį“ patekusios atliekos perniek gali paversti visą ,,varpelio“ turinį; 1.5. nerealu per trumpą laiką išauklėti Lietuvos žmones tvarkingai rūšiuoti atliekas, nes, tarkim, Vokietijoje to nepavyko visiškai pasiekti per 18 metų.

2. Supirkti ne tik stiklinę tarą, bet ir plastikinę, o svarbiausia – makulatūrą, nes ji turi patekti į popieriaus perdirbimo fabrikus nesuteršta. Supirkimo kainos turi būti patrauklios. Galbūt vienas kitas centas, įskaičiuotas į laikraščio kainą ir atgautas supirktuvėje, padėtų išspręsti šią problemą.

3. Kitas atliekas, tinkamas perdirbti, supirkti patraukliomis kainomis patogiose gyventojams vietose, o Aplinkos ministerijos pagrindinės pastangos turėtų būti nukreiptos teikiant pagalbą norintiems kurti atliekų (tame tarpe ir pavojingų) supirktuves ir teikti informaciją apie jas.

Pvz. , jei gyventojai žinotų, kad už seną automobilio akumuliatorių galėtų gauti 40-50 ir daugiau litų (o tokia galimybė yra, bet ji ,,įslaptinta“), esu tikras, kad iš pamiškių ir garažų tikrai išnyktų ši pavojinga atlieka.

Panašiai reikėtų organizuoti ir kitų naudotų detalių surinkimą.

Ne mažiau įdomūs dalykai vyksta utilizuojant elektronines atliekas. ,,2011 m. spalio mėnesį net šešios elektroninių atliekų importuotojams ir gamintojams atstovaujančios asociacijos surašė krepimąsi į Prezidentę Dalią Grybauskaitę, Seimo pirmininkę Ireną Degutienę, Seimo valdybą ir komitetus, ragindamos atkreipti dėmesį į dabar, asociacijų nuomone, šalyje klestintį šešėlinį elektronikos atliekų rinkimo ir ardymo verslą. ,,Daroma užuomina, kad tvarkant senus televizorius, šaldytuvus ir kt.

nuo valstybės gali būti nuslepiama milijonai, o gal ir dešimtys milijonų litų mokesčių“ (Respublika, 2011 11 22). Visa tai vyksta todėl, kad apskaitomos ne visos apdorotos elektroninės atliekos, o tik tiek, kiek importuotojai ir gamintojai paprašo pažymų.

Kadangi elektroninėse atliekose yra daug vertingų medžiagų, jas išgavus galima neblogai uždirbti. Ir kažkas uždirba...

Šiame nedideliame ,,kūrinėlyje“ išdėsčiau palyginti nedidelę dalį problemų, jaudinančių mūsų visuomenę.

Būtų galima daug rašyti (ir bus rašoma) apie šešėlinę ekonomiką, jos dalies šalies ekonomikoje mažinimo būdus, pensijų fondus, Lietuvos žmonių emigraciją ir daug kitų dalykų, jei būtų galima tikėtis, kad bus imtasi konkrečių priemonių minėtoms negerovėms išgyvendinti.

DRĄSOS KELIO dalyvio pasiūlymai rinkimų programai (I dalis)

DRĄSOS KELIO dalyvio pasiūlymai rinkimų programai (II dalis)