Ar lenkai Lietuvos laisvę gins taip pat ryžtingai kaip vokiečiai?(1)

Tai nepaprasta istorija. Šalis, kurios kariuomenės pasirodymas Lietuvos žemėje jau buvo ne kartą, šiandien atvyksta ginti mūsų laisvės, demokratijos ir europietiško gyvenimo būdo.

Lenkai Lietuvos greičiausiai negintų lygiai taip pat kaip vokiečiai. Jie gintų kitaip. Tačiau jų vaidmuo galėtų būti toks pat svarbus, o gal net lemiamas.

Vokiečiai jau rodo, kad Lietuvos saugumą galima ginti ne vien iškilmingomis kalbomis Berlyne. Jį galima ginti Rukloje, Rūdninkuose, Nemenčinėje ir kituose Lietuvos taškuose. Galima ginti purvinais kareiviškais batais, sunkiosios technikos vikšrais ir aiškia atgrasymo žinia: kas puls Lietuvą, tas susidurs ne tik su lietuviais.

Tačiau šalia mūsų yra dar viena didelė ir ginkluota valstybė – Lenkija.

Ji – Lietuvos kaimynė, NATO sąjungininkė, istoriškai artima, kartais sudėtinga, bet strategiškai nepaprastai svarbi šalis. Per Lenkiją eina Lietuvos sausumos ryšys su likusia NATO teritorija. Be Lenkijos sunku įsivaizduoti ne tik pastiprinimo atvykimą į Lietuvą karo atveju, bet ir viso Baltijos regiono gynybą.

Tad kyla iškilmingas, beveik šventinis klausimas: ar lenkai Lietuvos laisvę gintų taip pat, kaip ją rengiasi ginti vokiečiai?

Oficialus atsakymas turėtų skambėti tvirtai: taip, tačiau nebūtinai tokiu pačiu būdu.

Lenkija ir Lietuva priklauso NATO. Šiaurės Atlanto sutarties 5-asis straipsnis skelbia, kad vienos sąjungininkės užpuolimas laikomas visų užpuolimu. Tačiau sutartyje nėra parašyta, kad kiekviena valstybė privalo padėti visiškai vienodai. Kiekviena sąjungininkė imasi tokių veiksmų, kuriuos laiko būtinais, o pagalba gali apimti ir karinės jėgos panaudojimą.

Todėl lenkai nebūtinai gintų Lietuvą taip pat, kaip vokiečiai. Jie galėtų ją ginti savaip – iš Lenkijos teritorijos dengdami strategiškai svarbius kelius, priimdami sąjungininkų pajėgas, saugodami oro erdvę, stiprindami Suvalkų kryptį ir neleisdami Baltijos valstybėms būti atkirstoms nuo likusio Aljanso.

Lietuvos laisvė šiandien laikosi ne ant vieno herojiško pažado. Ji laikosi ant visos sąjungininkų grandinės.

Lenkijos kariai jau dalyvauja bendrose pratybose Lietuvoje. 2026 metų gegužę Lietuvos, Lenkijos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Portugalijos kariai pratybose „Brave Griffin 26–II“ treniravosi vykdyti gynybines operacijas kartu su NATO sąjungininkais.

Tai reiškia, kad būsimos gynybos planai nėra rašomi vien ant popieriaus, kurį karo vėjas galėtų nupūsti nuo stalo. Kariai pažįsta vietovę, mokosi veikti kartu, derina ryšius, vadovavimą ir sprendimų priėmimą. Jeigu ateitų išbandymo valanda, jiems nereikėtų pradėti pažinties nuo mandagaus rankos paspaudimo.

Vis dėlto tarp Vokietijos ir Lenkijos yra esminis skirtumas. Vokietija Lietuvoje dislokuoja nuolatinę brigadą. Ji savo karius ir jų gyvybes tiesiogiai susieja su Lietuvos teritorija. Lenkija tokios brigados Lietuvoje nelaiko. Jos vaidmuo pirmiausia būtų regioninis – ginti savo teritoriją ir kartu užtikrinti, kad Baltijos valstybės nebūtų izoliuotos.

Ar to pakaktų?

Pakylėtas televizijos reportažas galėtų atsakyti, kad pakaktų vien todėl, jog mus vienija bendros vertybės, istorinė atmintis ir nenugalima demokratinių tautų valia. Besileidžiančios saulės fone būtų parodytos Lietuvos, Lenkijos ir Vokietijos vėliavos, o diktoriaus balsas primintų, kad laisvė visada nugali.

Tačiau tikrasis atsakymas yra rimtesnis.

Lenkai nebūtinai gintų Lietuvą taip pat, kaip vokiečiai. Jie galėtų ją ginti savaip.

Lietuvą gins ne tautų draugystės šūkiai ir ne gražūs reportažai. Ją gins iš anksto parengti planai, Lietuvoje ir kaimyninėse valstybėse dislokuotos pajėgos, amunicijos atsargos, oro gynyba, keliai, tiltai, geležinkeliai ir politinė valia veikti nuo pirmosios agresijos valandos.

Vokietijos brigada yra labai svarbus tokios valios įrodymas. Lenkijos kariuomenės stiprinimas ir jos geografinė padėtis – ne mažiau svarbi viso regiono gynybos sąlyga.

Todėl lenkai Lietuvos greičiausiai negintų lygiai taip pat kaip vokiečiai. Jie gintų kitaip. Tačiau jų vaidmuo galėtų būti toks pat svarbus, o gal net lemiamas.

Lietuvos laisvė šiandien laikosi ne ant vieno herojiško pažado. Ji laikosi ant visos sąjungininkų grandinės. Vokiečiai yra Lietuvoje. Lenkai stovi prie mūsų vartų į Europą. Amerikiečiai suteikia Aljansui didžiausią karinę galią. Lietuvos kariuomenė taip pat turi didelę reikšmę.

Ir jeigu kiekviena šios grandinės dalis išliks tvirta, Lietuvos laisvė bus ne vien graži televizijos laidos pabaiga. Ji bus reali, ginkluota ir patikimai saugoma mūsų valstybės ateitis.