Lietuva serga. Kremliaus propaganda net kaifuoja nuo jos „pasiekimų“. Arba kūrybingo bomž'o istorija (tęsinys)

Baigėsi atostogų metas. Visų protaujančių asmenų smegenys pailsėjo. Laikas jas įjungti.

Tik po 70 metų komunizmo „statybos“, sugriuvus TSRS, paaiškėjo kad tai tebuvo nereali UTOPIJA. Miražas dykumoje link kurio slenka ištroškę žmonės. O kiek dėl to nepasiekiamo miražo nepriteklių iškentėta, kiek milijonų gyvybių sudėta ant jo altoriaus.

Nors, įjungus logiką ir žvelgiant iš aukštų Kremliaus pozicijų, TSRS elitas elgėsi protingai ir racionaliai. Tik pamiršo savai liaudžiai pranešti, kad gerovę jie kuria PIRMIAUSIA SAU, o ne eilinėms darbo bitelėms. Juk jei ateitų komunizmas ir gerovė VISIEMS, tai kas tada jiems tualetus plautų ar senatvėje šiknas valytų? Ir iš vis, visuotinos gerovės laikais kas gi beeitų savo noru, niekieno neverčiamas, dirbti sunkius, neįdomius ar neprestižinius darbus?

Rusų tauta nuo bolševikų veiklos ir jų komunistinio užkrato nukentėjo nė kiek ne mažiau už kitas į TSRS sudėtį įtrauktas tautas. Dabar ir patys komunistai pripažįsta, kad V.Leninas ir kiti revoliucionieriai buvo finansuojami iš užsienio. Ginkluoto perversmo daryti jis atvyko iš Šveicarijos, per anuo metu priešišką Vokietiją, plombuotame vagone. Kokiu tikslu? Siekiant sukelti šalyje chaosą, ją susilpninti ar net sunaikinti, pašalinti iš I-ojo pasaulinio karo fronto. Jų šeimininkai tikslą pasiekė. Gal iš to ir gimė anekdotas: „Galingiausia pasaulio patranka – kreiserio „Aurora“ (1917 m. jos šūvis paskelbė bolševikų revoliucijos pradžia). Vienas šūvis tiek daug sunaikino, kad Rusija net per 70 metų nesugebėjo visų sugriovimų atstatyti“.

Leninas žadėjo panaikinti išnaudojimą, suteikti laisvę, taiką, žemę valstiečiams ir visuotiną gerovę. Rezultate - pilietinis karas, sugriautos gamyklos, išgrobstyti muziejai ir sudeginti dvarai. Totalus kultūros, mokslo, inteligentijos, darbščiausių, talentingiausių ir sumaniausių visuomenės sluoksnių sunaikinimas. Pasisekė tiems kurie dar spėjo pabėgti į emigraciją.

Stalinas irgi žadėjo būsimą laimę ir visuotiną gerovę. Tik prieš tai reikėjo išnaikinti vidinius liaudies priešus ir apsiginti nuo išorinių kapitalistų-buržujų ruošiamos agresijos... padedant tų šalių proletarams nusimesti išnaudotojų jungą. O tam reikėjo daug ginklų: tankų, karinių lėktuvų ir šaudmenų. Rezultate – opozicijos sunaikinimas, teroras, tremtys, Gulagas, II-as pasaulinis karas, milijonai žuvusiųjų. Dėl tokios „laimės“ bei ateities gal ir vertėjo pakentėti.

Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio mitinguose ir dokumentuose irgi netrūko gražių žodžių, kilnių tikslų, tikėjimo šviesesne ateitimi, lūkesčių sulaukti daugiau tiesos ir teisingumo. Tai buvo nuostabaus dvasinio pakilimo laikmetis. Kai nebaisūs nei ekonominiai nepritekliai, nei blokados, nei gąsdinimai. Kai bendras tikslas suvienija milžiniškas žmonių mases ir savasis AŠ tampa mažiau svarbus prieš tautos jėgą MES.

Vėliau atėjusios valdžios žadėjo greitai pavyti ir pralenkti Vakarus. Žadėjo laisvę, gerovę, ekonominį proveržį, Baltijos tigrą. Rezultate – nusivylimas, totali emigracija, didėjanti socialinė atskirtis, korupcija, nepažabojamos elito privilegijos, nepotizmas, savižudybės, alkoholizmas, dalies visuomenės nuskurdinimas. Nes neįmanoma, kad vien tik valdžia (dargi korumpuota, susiskaldžiusi, finansuojama ir iš užsienio šalių), be draugiškos partnerystės su apačiomis ir jų palaikymo, sukurtų stiprią, klestinčią, laimingą šalį. Kaip Šveicariją.

Liaudies patarlė sako: „Žmogų pažinsi ne iš žodžių, o iš darbų“. Šventame rašte parašyta, kad „medį pažinsi iš vaisių“. Gyvenimas parodė, kad ir sukčiai moka itin gražiai pakalbėti, sukelti pasitikėjimą. Rezultate – žmogus apgautas. Žioplys, nes jis pamiršo tūkstantmečius trukusioje Žmonijos istorijoje įgytas patirtis. Pamiršo biblijose, posakiuose, senolių patarlėse išreikštas išmintis: „Dievu pasitikėk, bet kupranugarį pririšk“, „Pasitikėk, bet patikrink“.

Kiek daug pasaulyje, netgi pačiose aukščiausiose hierarchijos viršūnėse gali būti suktybės, melo, išdavysčių, dviveidystės matosi iš profesoriaus B.Genzelio parašytų prisiminimų.

- 2006 metais Rygoje latviai organizavo grandiozinį Balticum klubo minėjimą. Svečių tarpe buvau ir aš. Lietuvoje nelabai kas jį beprisimena. Minėjime akcentuota, jog 1956 metų sukilimo Vengrijoje metu P.Moleteris ieškojo taikios išeities iš konflikto, o Janošas Kadaras šūkavo „jokių nuolaidų rusams“. P.Moleteris, mano studijų kambario draugas, buvo sušaudytas. J.Kadaras tapo imperijos vietininku. Žmonėms tada atrodė: į valdžią atėjo dar labiau kompromisų nepripažįstantis politikas.

Po 12 metų pasikartojo panašus scenarijus Čekoslovakijoje. Ten buvo toks Gustavas Husakas, bekompromisinis „nacionalistas“. Jis kritikavo komunistų partijos sekretorių A.Dubčeką už nuolaidžiavimą Maskvai. / ... / Bet, įvedus į Čekoslovakiją Varšuvos pakto pajėgas, A.Dubčekas buvo nušalintas, ir komunistų partijos generaliniu sekretoriumi tapo G.Husakas. / ... / Atidarius slaptus saugumiečių archyvus, pasirodė, kad ir J. Kadaras, ir G.Husakas dar nuo karo laikų buvo TSRS saugumo agentai. Iš čia seka pamokanti išvada, nebūtinai kas garsiai šaukia prieš rusus, yra Rusijos priešas, o ne jos spectarnybų darbuotojas. (Paryškinimai – str. autoriaus).

Komunistiniai vadai mums melavo, žadėjo tai ko būti negali. Tai normalu. Jie buvo priešai, okupantai. Bet dabartinis mūsų elitas – juk savas, myli Lietuvą (bent jau kol gieda himną). Tad kodėl ji pagal teigiamus rodiklius vis velkasi ir velkasi ES uodegoje, o pagal neigiamus - vis atsiduria „pirmaujančių“ gretose?

Gal jaunimas ir nežino, bet tarybiniais laikais kitų „broliškų“ respublikų piliečiai esantys labiau RYTUOSE į Lietuvos gyventojus žiūrėjo su neslepiamu pavydu ir Pabaltijo respublikas vadino VAKARAIS. Pavydėti buvo dėl ko. Lietuviškai produkcijai nereikėjo kovoti dėl rinkų. Televizoriai, dviračiai, šaldytuvai, dešros, sūriai, saldainiai, trikotažo gaminiai, netgi kojinės buvo itin geidžiama ir tolimiausiuose plačiosios „Tėvynės“ kampeliuose laukiama produkcija.

Po nepriklausomybės paskelbimo mūsų tautinė savigarba apsivertė aukštyn kojomis. Mūsų jau niekas su pavydo gaidele nebevadina VAKARAIS. Lietuva tapo ES RYTŲ šalimi. Girdime ir ES šalių-donorių replikas, kad esame našta, išlaikytiniai, antrarūšiai. Senelė sakydavo, kad oi kaip nemalonu būti neturtingu „paprašaika“ (vert.: prašinėtoju) prie turtingų dėdžių stalo.

Kai koks tai aukštas valdininkas, valstybės vadovas ar už atlyginimą dirbantis „ekspertas“ pradeda kalbėti apie gerus valdžios darbus, apie mažėjančias kainas, apie šviesią ateitį, apie kylančią ekonomiką, apie tai kad krizės nebus, paklauskime savęs, o ar jisai galėtų pasakyti kažką priešingo. Ar jis galėtų pasakyti kad poryt skelbsime banko bankrotą, kad po savaitės devalvuos eurą, kad karo su Rusija atveju NATO mūsų negins, kad jo viršininkas vagis...

Ne žodžiai, o darbai ir tų darbų rezultatas yra svarbiausia. Įdomu klausytis ką mums sako iš aukštų tribūnų. Bet žymiai svarbiau suprasti ko mums nepasako, ką nuo mūsų slepia ir kokie gali būti tikrieji kalbančiųjų tikslai bei interesai.

Žiūrint „propagandines“ Rusijos TV laidas, girdint jų politologų pašaipas, pasitenkinimą kai kalbama apie Lietuvos bėdas, apima negeras jausmas, kad Lietuvą valdo į mūsų struktūras infiltruoti Kremliaus agentai ir jie daro viską, kad tik Lietuvai ir jos žmonėms būtų blogiau. Nemalonu kai Lietuvos priešas Nr.1 džiaugiasi esamais Lietuvos „pasiekimais ir laimėjimais“.

Jie kaifuoja kai jiems (ne)sąmoningai dirbantys lietuviški agentai priverčia mūsų generolus pirkti „auksinius“ šaukštus ar superbrangius Boxer‘ius kariuomenei, kai keleriopai permokėta už mūsų poreikiams aiškiai per didelio (žvelgiant iš JAV interesų jis galėtų būti dar didesnis) suskystintų dujų laivo-terminalo „Independence“ nuomą ir jo registraciją ofšore. Jie kaifuoja dėl mūsų tautiečių emigracijos masto, dėl mūsų pačių sunaikinto jūrų laivyno, dėl uždarytos atominės elektrinės, dėl mūsų vasališko elgesio prieš Briuselį ir Vašingtoną. Jie juokiasi iš jiems taikomų sankcijų ir kaifuoja dėl ES patiriamų daugiamilijardinių nuostolių.

Kažkas negerai jei Kremliaus politologai kalba apie savo statomus uostus bei gąsdina, kad dėl šito mūsų vargani biudžetai praras dideles sumas lėšų už šiuo metu Pabaltijo respublikų geležinkeliais gabenamus tranzitinius krovinius iš Rusijos, Baltarusijos. O mūsų politikai tyli ir kažin ar jie turi kažkokį atsarginį planą. Ir ką jie darys jei šitaip atsitiks. Rusijos politologai skaičiuoja ir kiek Lietuva negaus pajamų kai pasibaigs ES parama... O mūsiškiai vėlgi tyli ir tokio varianto ko gero net nenagrinėja. Matyt tikisi, kad ES fondų parama tęsis amžinai.

Tarybiniais laikais, ne kartą girdėjau tokį pavyzdį apie šluotą. Tėvas duoda sūnui šluotą ir sako: „Sulaužyk ją“. Sūnus stengiasi iš visų jėgų, bet perlaužti niekaip nepajėgia. Tada tėvas šluotą išardo ir vėl liepia sūnui ją sulaužyti. Sūnus, jau imdamas po kiekvieną šluotos ražą atskirai, ją lengvai sulaužo. Tėvo moralas turbūt visiems aiškus. Aš ir Tu, kartu mes esame stiprūs. Po vieną, atskirai – ne. Bet kas mus gali lengvai įveikti ir sulaužyti.

Daugeliui skaitytojų žinomas žmogus yra sakęs: „Antanai, negi tu manai, kad kokios nors partijos vadas labai jau konkuruoja su kitų partijų vadais? Pirmiausia jis konkuruoja su savo pavaduotoju, su savo artimiausia aplinka ir daro viską, kad tik kas neužimtų jo vietos“. Tam ypač padeda principas „Skaldyk ir valdyk“ bei seife gulintys segtuvai su kompromatais.

Manau, kad Kremlius (ir ne tik jis) prieš Lietuvą ir jos politikus bei didelę galią turinčius verslininkus taipogi panaudoja panašius suskaldymo, papirkinėjimo, kompromatų panaudojimo, gąsdinimo principus. Botago ir meduolio principus. Neklaužadas nubaudžia, o jiems lojalius ir klusnius kažkuo tai pamalonina...

Šiaip, Lietuvoje ne taip jau blogai. Joje - netgi puiku. Nėra ugnikalnių, žemės drebėjimų ir cunamių, čia nevyksta karas, nesprogdina teroristai ir graži gamta. O ir gražuolių pulkai akį džiugina. Svarbiausia, kad ne visi emigravo ir joje liko daug puikių specialistų, asų, aktyvių piliečių, sąžiningai savai valstybei tarnaujančių politikų bei valdininkų, socialinę atsakomybę ne tik popieriuje deklaruojančių, bet ir realiai ją vykdančių verslininkų, kūrybingo jaunimo.

Tai ypač ryškiai pasimatė pradėjus realizuoti smagaus judėjimo „Žmogus žmogui - varnas“ ir besienės žaidybinės „HAV valstybės“ projektą. 2008 m., įveikęs beveik 300 pretendentų, jis tapo konkurso „Padovanok viziją Lietuvai“ prizininku. Apdovanojimas iškilmingai įteiktas Vilniaus Rotušėje. Dalyvaujant Prezidentui, Premjerui ir aibei kitų garbingų asmenų.

Truputį anksčiau, respublikiniame verslo plano turnyre, tą patį projektą ekspertai įvertino: unikalu tarptautiniu masteliu, kuria socialinį ir ekonominį kapitalą, inovatyvu, įdomu, didelis plėtros potencialas, nauda vartotojams aiški, ypač ryškus sinerginis efektas...

Jis telkė ir vienijo, garsino Pakruojį ir Lietuvą pasaulyje. Ministrai, Seimo nariai, nusipelnę verslininkai, kultūros veikėjai, mokslų daktarai palaikė, dalyvavo, raitė parašus po ketinimų protokolu „palaikyti, dalyvauti, remti“. Verslininkai jau gamino šios „valstybės-judėjimo“ atributikas, varniškus suvenyrus, eilinius ir neeilinius maisto ir nemaisto produktus. Vėlgi, po šia vėliava kai kurie jų tapo „metų produktų“, „metų paslauga“. Šiaulių apskrities žurnalistai HAV atrakciją savo kasmetiniame renginyje pakrikštijo „metų vinimi“. Tuometinė ministrė V.Blinkevičiutė didžiulį straipsnį netgi pavadino „Pakruojo išgarsėjimo metai“. Amerikietis verslininkas jau pageidavo savo restorane atidaryti pirmąją „Varnų respublikos“ atstovybę...

Bendras tikslas ir įvairiapusė nauda (ekonominė, edukacinė, kultūrinė, pramoginė) sparčiai telkė skirtingų partijų, socialinių sluoksnių, profesijų bei veiklų žmones. Jų šiltos šypsenos, entuziazmas, bendro gėrio siekimas, savivertės jausmas augo ir plėtėsi. Pakruojyje gimęs HAV projektas verslui ir dvasiai, A.Čekuolio pavadintas „gimusiu ant beprotiškumo ribos, bet itin įdomiu ir žmonėms reikalingu“ greitai peržengė ne tiktai rajono, bet ir Lietuvos sienas...

Kodėl tamsios jėgos tai pradėjo blokuoti, kurti pačių sugalvotą baubą ir juo gąsdinti kitus, geriausiai atskleidžia anuometinio Pakruojo verslininkų asociacijos prezidento V.K. straipsnis „Kodėl neklausiama verslininkų nuomonės?“ Pateikiu ištrauką iš jo:

Visų pirma, šis projektas buvo neparankus valdininkams, kuriems atlyginimas eina ir be papildomų rūpesčių. Akivaizdu, iniciatyva iš apačios rajono verslumui gerinti jau darėsi grėsminga liūno ramybei: verslo, vadybos ir ekonomikos specialistai, sužavėti paprasto, o kartu ir unikalaus HAV sumanymo, be užmokesčio dirbo Pakruojui ir jau netiesiogiai ragino valdininkus nelikti nuošalėje, o imtis darbo. Nuošalėje likti tapo moralu tik įgyvendinus „finansinio skandalo“ sumanymą... („finansinis skandalas“ – gandų lygyje, auditas itin uoliai stengėsi rasti bent smulkių pažeidimėlių, tačiau bergždžiai – aut. pastaba)

Daug tiesos čia parašyta, bet ne visa. HAV veikla neturi sienų. Ji nepririšta prie teritorijos. Įvairių šalių verslininkams naudinga steigti savo kraštuose franšizines atstovybes, užsitikrinti jų centralizuotą aprūpinimą dalimi HAV produktų, informacinį palaikymą. O dėl teisės statyti Varnalendą, karališkuosius Varnų šlovės rūmus, rengti tarptautinius HAV karalienės rinkimus ar teikti apdovanojimus už nuopelnus humorui, meilę varnoms... teks pakovoti.

Ir, tiktai tokiuose centruose kaip Pakruojis, kur nėra suformuota nei pakankamų turistinių srautų, nei reikiamo kiekio vartotojų, nei tinkamos infrastruktūros, nei patrauklaus prekių ir paslaugų asortimento, HAV „valstybės“ verslui buvo būtina glaudi partnerystė su vietinėmis valdžiomis ar ES fondų parama. Kuriant atstovybes didesniuose miestuose, tai nebūtina.

Nemanau kad be „draugiškų“ patarimų ir perspėjimų iš aukščiau, net stiprūs šalies verslininkai pabūgo pasinaudoti istorinę progą padėti Lietuvai, jos verslui ir ekonomikai, uždirbti daugkartinės investicijų grąžos, solidaus pelno, garbės.

Šiame kontekste ypač ciniškai skamba verslo, politikos didžiūnų kalbos apie būtinybę kurti aukštesnę pridėtinę vertę, didinti eksportą ir atlyginimus, mažinti emigraciją. Erzina ir jų raginimai būti sumaniais, inovatyviais, kūrybingais, socialiai atsakingais. Neskaniai kvepia ir biurokratų ketinimai kurti Laimės Lietuvą, ir plačiai reklamuojama idėja Lietuvai, ir iš viršaus nuleidžiami pilietiškumą ar patriotizmą skatinantys projektai. Alio, grįžkite į gimtąją žemę.

Negali vien valdžia (korumpuota, susiskaldžiusi), be sutarimo, pasitikėjimo ir partnerystės su „apačiomis“, sukurti stiprios, klestinčios, orios, laimingos Lietuvos. Panašios į Šveicariją. Kodėl Šveicarija? Todėl, kad kiekvienas inovacijų specialistas ir sporto treneris pasakys, kad norint pasiekti gerų rezultatų, keliami tikslai turi būti ambicingi bei viršijantys įprastas ribas.

HAV projekto, marketinginio instrumento esmė - ne materialios technologijos, kurios ypač sparčiai pasensta, o nematerialus turtas, kurio pagalba įgyjami konkurenciniai pranašumai ir sukuriama daugiaplanė pridėtinė vertė – sinerginė, simbolinė, dvasinė, emocinė, žmogiškoji. Unikalumas, noras padėti savo šaliai, socialinė svarba suteikia pirkėjams aibę motyvacijų ir emocinių „prieskonių“ pirkti ir vartoti būtent po šia vėliava pateikiamas prekes, paslaugas.

Poreikis žaidimų, aukštesnio statuso, pripažinimo, saviraiškos, savivertės, savirealizacijos, pažinimo, bendrystės, tautinio ir socialinio identiteto, nuotykių troškimo laikui bėgant beveik nekinta, per keletą metų moraliai nepasensta. Tai globaliai veikiantis instrumentas. Unikali istorija, įdirbis, patirtis ir žinios, produktų pavyzdžiai, autorinės teisės niekur nedingo. HAV valdymo centras Lietuvoje ir atstovybių plėtra teigiamai įtakotų ir algų bei pensijų didėjimą.

HAV informacinių-prekybinių atstovybių tinklo paskirtis yra ne tik organizuoti „pilietybės“ suteikimo ceremonijas, degustacijas, šou renginius grupėms žmonių. Svarbiausia visus šios „valstybės-judėjimo“ piliečius, žinovus, gerbėjus, dar abejojančius... jiems patogiose vietose aprūpinti šios besienės „valstybės“ atributika, suvenyrais, sveikinimo raštais, informaciniais leidiniais, atvirukais ir aibę įvairiausių kitokių (ne)kasdienių „valstybinės svarbos“ prekių.

Jie ne šiaip tik pirkėjai. Jie kolegos, bendraminčiai, partneriai, atstovai, ambasadoriai. Jie - įdomesnės ir stipresnės Lietuvos kūrėjai. Jų įteikiamos HAV lauktuvės, smulkios dovanėlės neš žinią apie unikalų judėjimą, Lietuvos ir SAVO išskirtinį vaidmenį jame. Kada panorės, jie atkreips aplinkinių dėmesį, sudomins dar nežinančius ir paragins juos įsijungti į pažangiosios Žmonijos gretas, tapti tarptautinės HAV piliečių bendrijos dalimi, steigti atstovybes savuose kraštuose. Jei susitiktų jau kažką žinančius ar netgi tikrąjį HAV „valstybės“ pilietį, vėlgi, tai proga su juo susipažinti, užmegzti ryšį. Gal vėliau jis taps tavo draugu ar verslo partneriu.

Aktyviausiems dalyviams, talkininkams, (ne)kasdienių HAV produktų pirkėjams suteiksime titulus, privilegijas, nuolaidas ir netgi dovanosime šios „valstybės“ valdymo įmonės akcijų.

Kad šis, laikinai pristabdytas „varniškas“ projektas Lietuvoje nebeprisikeltų ir jokia atstovybių tinklo plėtra neįvyktų, labiausiai suinteresuotas yra Kremlius ir jam (ne)sąmoningai talkinantys savi parazitai bei išdavikai šalies elite. Kas jie?

(Bus daugiau)

Antanas Albrikas, nepartinis, konkurso „Padovanok Lietuvai viziją“ laureatas, ilgametis verslininkas, buvęs Pakruojo verslininkų asociacijos prezidentas

Susiję:

Lietuva serga. Viduramžių inkvizicija vėl degina raganas ir išradėjus. Arba kūrybingo bomž’o istorija (tęsinys)  

Lietuva serga. Arba, kūrybingo bomž'o istorija (5)   

Lietuva serga. Nebepastebime melo ir kad dalis šalies elito (ne)sąmoningai tarnauja ne šalies, o svetimųjų interesams (4)  

Lietuva serga. Padėkime jai pasveikti. Pirmiausia, nustokime meluoti. Ir patys sau, ir vieni kitiems (3)

Lietuva serga. Sunkiai. Padėkime jai pasveikti. Arba: Lietuvos verslo ir politikos galiūnų slaptieji interesai (2)  

Lietuva serga. Sunkiai. Padėkime jai pasveikti. Arba: Iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia (1)