Lietuva serga. Viduramžių inkvizicija vėl degina raganas ir išradėjus. Arba kūrybingo bomž’o istorija (tęsinys)

Tarybiniais laikais girdėjau anekdotą: „Troleibuse stovi kostiumuotas inteligentas, o už jo nugaros - girtas pijokėlis. Iš išvaizdos matosi, kad ne inteligentas. Tam pijokėliui pasidarė bloga ir... vah, visą skrandžio tūrinį išvėmė tam inteligentui ant nugaros. Inteligentas rėkia: „Kiaulę, ką tu padarei?“. Pijokėlis atsako: „Tu pats kiaulė, pažiūrėk kaip atrodai“.

Skaitinėju ir komentarus po savo straipsniais. Patiko U-2 komentaras: „normali ir netgi pretenduojanti y meniskuma moralinio pe-derasto rauda. Negaila“. (kalba netaisyta)

Manau beviltiška teisintis, kad nesu pe-derastas, o esu leisbietis (nes man moterys, o ne vyrai patinka). Komentaras sujuokino. Bet jis man priminė Grūto parko istoriją: kaip jį keikė ir dergė, purvino ir ant jo vėmė, įkūrėją Lietuvos išdavyste ir meile komunistams kaltino...

Ačiū V.Malinauskui, kad jis ištvėrė, atsilaikė. Grybų verslas jo nepavedė. Unikalus turizmo objektas gyvuoja. Turizmo departamento tyrimas įrodė, kad tai vienas iš įdomiausių objektų „dėl kurio verta atvykti į Lietuvą“. Žinau, jokie trumpalaikiai VEKS‘ai, KEKS‘ai ar pilki Valdovų rūmai ir jiems išleisti šimtai milijonų neišgarsins Lietuvos tiek, kiek tai padarė Grūto parkas.

Šiandien Grūto parką ko gero žino dauguma tautiečių. Jei koks svetimšalis parką pagiria, ne vienam lietuviui tai širdį paglosto. Orumą, pasididžiavimą į neregėtas aukštumas pakelia. Na o tie, kurie anksčiau ant jo spjaudė, negi ginčysis. Gal jie jau turi kitą puolimo taikinį?

Kiekviena naujovė pradžioje būna erezija. Anksčiau už tai ant laužo degino. Raganomis ir burtininkais vadino. Dabartiniai laikai – irgi žiaurūs, bet ne tiek. O raganas, astrologus, ekstrasensus, pranašus, būrėjus netgi per TV parodo.

„Varnų“ dėka teko turėti reikalų su daugeliu Lietuvoje žinomų žmonių: autoritetų, lyderių, specialistų, visuomeninių veikėjų. Lietuvoje žinomas menininkas-politikas pasididžiuodamas sako: „mes, kauniečiai, pirmieji sugalvojome Grūto parką (turbūt ne Grūto, o panašaus tipo skulptūrų parko Idėją)“. Vėliau, kitas menininkas-politikas autorystę irgi savinosi: „tai mes, panevėžiečiai, pirmieji sugalvojome Grūto...“ Nesako, kad jis asmeniškai, bet jaučiasi...

Norėjosi pasakyti: „gerbiamieji, tai kodėl nerealizavote, kodėl išvarėte iš savo miesto. Dar gerai, kad į Druskininkus, o ne iš Lietuvos“. Tie patys veikėjai kada nors didžiuosis ir savo indėliu į „Varnų valstybės“ kūrybinį procesą: „tai aš ten buvau ir viską padariau...“ Kol gyvas busiu pritarsiu. Nes tai tiesa. Pradiniame laikotarpyje jie tikrai įnešė indėlį. Pradiniame...

Beje, Eifelio bokštą irgi keikė, po parodos jį ketino nugriauti. Jei šiandien kas pasikėsintų jį nugriauti, turbūt paryžiečiai jį patį žemyn galva, ant to pačio bokšto pakabintų. Šiandien pasaulyje yra ir daugiau pastatytų „Eifelio bokštų“. Kopijos. Originalas tik vienas. Paryžiuje.

Dailininko Malevičiaus „juodasis kvadratas“ šiandien kainuoja milijonus. Vėlesni dailininkai irgi pripiešė panašių kvadratų, rombų, trikampių. Žalių, juodų, rudų. Jie kainuoja kapeikas.

Garaže „gimė“ pirmasis kompiuteris. Šiandien jisai – muziejuje, o tasai, kuris pirmasis jį įvertino ir investavo lėšų – Istorijoje. Prisimenu kaip bobos atakavo pirmąją benzino kolonėlę Pakruojyje: „mieste(?!), smirdės, užterš, ekologinė bomba“. Pastatė. Nesmirdi. Naktį šviečia iš tolo. Orientyras ir atskaitos taškas aiškinant kur susitikti ar į kurią pusę nuo jos pasukti.

Gerbiu Briuselio miesto valdžią. Už drąsą... Kad suteikė leidimą pastatyti besišlapinančio berniuko skulptūrą. Ir nemanau, kad panašios skulptūros atsiradimas būtų buvęs įmanomas lietuviškoje Marijos žemėje. Pikti liežuviai ir meno komisijos skulptūrą būtų sudaužę dar jos nė nepastačius. Gaila, kad Lietuvoje neliko „drąsios šalies“ įvaizdžio. Toks įvaizdis gal būtų Lietuvai pagimdęs daugiau įdomių idėjų, meno ar architektūros šedevrų, kultūros projektų. Būtų labiau paskatinęs tautiečius ne emigruoti, o savoje šalyje kurti. Elgtis laisviau, drąsiau ir ambicingiau mene, architektūroje, inovacijose, moksle, sporte, karyboje.

* * *

Tęsiu savo kūrybinę bomž‘o istoriją. Ji geriausiai parodo kas nėra Lietuvos draugas. Kam stipri ir turtinga Lietuva nepatinka ir tik trukdytų. Kas yra socialiai atsakingas, o kas ne. Kas demagogas, kenkėjas, o kas ne. Kas gerietis, šalies kūrėjas, patriotas, o kas jos išdavikas.

* * *

Šiandien daugelis sako, kad pinigų yra, tačiau nėra kur jų investuoti. Trūksta idėjų. HAV -daugiau nei idėja. Tai sukurtas ir išbandytas įdirbis, autorinės teisės, nematerialusis turtas, efektyvus instrumentas, verslo platforma kurianti viešą gėrį ir atverianti milijardines rinkas.

Daugeliui žinomas žurnalistas A.Čekuolis (jis ir HAV signataras, garbės ambasadorius) po Steigiamojo HAV suvažiavimo žurnalistams viešai aiškino: „Niekas netikėjo HAV sėkme ar kad varnos prikels Pakruojį. Ši Idėja buvo ant beprotiškumo ribos. Visi galvojo, kad tai yra nesąmonė ir ji užgęs savaime. Dėl to niekas jai ir nesipriešino. HAV kūrėjai aktyviai stūmė šį projektą ir jis sulaukė sėkmės. Žmonėms tokių idėjų ir pramogų reikia“. Tfu. Prikarksėjo.

Jei idėja iš pradžių neatrodo absurdiška, ji yra nieko verta (A.Einstein). Tik... valdantiesiems nereikia unikalių Idėjų „iš apačios“. Jie nenori pokyčių. Įrodyta, kad amžino variklio sukurti neįmanoma, bet kiek daug aplink amžinų stabdžių.

Savivaldybės Taryba pritarė HAV sostinės projektui ir nuo pat pradžios buvo VšĮ „Pakruojo poilsio ir turizmo centras“ dalininke. Trečiais metais, pamačiusi kaip viskas puikiai plėtojasi, centrui skyrė ir 100.000 litų: įdomaus „turistinio veido“ sukūrimui ir Pakruojo garsinimui.

Po Steigiamojo HAV suvažiavimo, o ypač po pompastiško, iškilmingo, tradicijas išlaikančio ir savotiškai teisėto Viliaus I-ojo karūnavimo, kažkas Pakruojo (ir ne tik) valdžioje pasikeitė. Spaudoje pasirodė keletos, apie HAV esmę ir naudą rajonui nieko nenunuokiančių bobučių nuomonės: antikultūra, „varnaėdai“, „Pakruojo vadai nežino ką daro“, „Apie gudruolį karalių ir jo žaidimus“, siūlymas prie HAV pridėti raidę K (kiaulių), „Ar lenksimės bučiuoti varpos?“

Pasklido gandas: finansinis skandalas Pakruojo turizmo centre (tuo metu buvau steigėjas, donoras ir direktorius). Auditas pasirodė jau vėliau ir matėsi kad turi nurodymą iš aukščiau kažką negero iškapstyti. Klausia: „Kokią turite teisę leisti „HAV tiesa“ laikraščius neturėdami licenzijos“? Aiškinimai, kad tai tik nemokamai dalijami reklaminiai leidinukai ir tam nereikia jokių licenzijų auditoriams kėlė nepasitenkinimą. Sako: „Jūs statėte Petrašiūnų poilsiavietėje valčių prieplauką su pėsčiųjų tiltu ir tramplynu, organizavote talkas, tad kodėl buhalterijoje nesimato išlaidų“? Aiškinu, kad tai rėmėjų dovana Pakruojui, kad šiems darbams vykdyti nei Turizmo centro pinigai, nei biudžetinės lėšos iš vis nenaudotos. Vėl nepatenkinti.

Ieško kiek „pavogiau“ aš. Oficialiai įdarbintas už minimalią algą ir tik pusei etato (būčiau dirbęs ir už ačiū, tačiau įstatymas neleido). Man nemokėta jokių komandiruotpinigių, nėra išlaidų transportui, kurui, ryšiui. Net pats įnešu savų lėšų, kad ir ta minimalios algos puselė nebūtų mokama iš Centro lėšų. Nesupranta. Pyksta. Užduoties negali įvykdyti.

Buhalterė rodo skaičiukus, prakaituoja, bet auditoriai niekur neranda pažeidimų, trūkumų, prirašinėjimo, padidintų kainų, išlaidavimo, vagysčių? Stebisi kad neranda prie ko prikibti, kad nevogta. Tik po keletos prašymų kontrolieriai surašė aktą ir kažkaip nenoriai vieną akto egzempliorių įteikė man. Už efektyvų ir sąžiningą darbą ačiū nepasakė. Net nenusišypsojo.

Dirbti už ačiū – nelogiška. Bet tai padėjo išsaugoti nepriklausomybę nuo besikeičiančių valdžių, jų kintančių nuotaikų ir išsaugoti autorines HAV „valstybės“ teises. Už HAV dizainą, tekstus, patentus, pavadinimus sumokėdavau asmeniškai. Pakruojo biurokratai gali ir toliau naudoti sostinės įvaizdį. Garsinti ir stiprinti. Savarankiškai. Prašau. Nedraudžiu. Tik be HAV „valstybės“. Ar ateityje HAV „lopšys“ taps turistams įdomia vieta priklausys tik nuo busimų HAV motininės įmonės vadovų ir Pakruojo valdžios abipusiai naudingų susitarimų. Nesakau, kad kada nors, netoli Pakruojo, neiškils ir pasaulinis Varnų šlovės bokštas ar Varnalendas.

Ne kvailų bobučių kritiškose (dažniausiai melagingose) nuomonėse yra esmė. Svarbiausia, kad jų nuomones spausdina elitui tarnaujanti žiniasklaida. Kai jas TV eteryje užsiundo ant kultūringų inteligentų, tie begali tik žiopčioti. Jų žinios ir argumentai tampa niekiniais. Žiūrovai patenkinti. Jiems patinka konfliktas. Vėliau tie patys žiūrovai vėl ima inkšti, kad pragyventi sunku, kad algos mažos.

Pasikeitus savivaldybės administracijos direktoriui, „sostinės“ kūrimas ėmė strigti. HAV‘ui keliamos vis aukštesnės biurokratinės kliūtys ir su sveiku protu prasilenkiantys reikalavimai. Nepriimama vertinga vilniečio V.Martikonio dovanojama natūralaus dydžio vario skulptūra „Mamutas ir varna“. Kaip „dviejų sostinių draugystės“ simbolis. Atsakytos daugiamilijoninės Norvegijos verslininkų investicijos į dvarą. Ne iš ES fondų. Privačios. O iš privačių investicijų valdžioje esantiems verslininkams-politikams daug nenubyrės. Ir užsakymai negarantuoti.

Kažkas paleido gandą, kad vietinė valdžia iš mokytojų atėmė 100.000 lt ir sukišo varnoms. Gaila mokytojų, bet ne iš jų atėmė ir ne varnoms sukišo. Su tais pinigais (skirtais Pakruojo turizmo centrui, o ne man asmeniškai) realių darbų atlikta ir pačiupinėjamo turto sukurta už ~0,5 mln. lt. Plius šimtai Pakruojį garsinančių straipsnių. Nemokant už reklamą. Tuometinė ministrė V.Blinkevičiūtė savo straipsnį taip ir pavadino „Pakruojo išgarsėjimo metai“.

Mokytojai turbūt taip ir nesužinojo, kad po mano pasitraukimo iš Turizmo centro, jam dar daug metų buvo (gal dar ir yra) skiriamos panašios ar mažesnės sumos. Jų negaila? Turėtų būti gaila, nes jų panaudojimo rezultatas – niekinis, o sukuriama vertė - artima nuliui.

Paskutinis lašas, perpildęs manąją kantrybės taurę buvo, kai į Pakruojį, mano pakviestas atvyko Arūnas Valinskas. Prieš tai jis sutiko tapti HAV prezidentu, jo veidas papuošė „HAV tiesos“ laikraštį (50.000 egz. tiražas). Atvyko pas tuometinę rajono socialdemokratų valdžią. Siūlėsi organizuoti išskirtinius renginius, paklausė kur randasi „Senoji gaisrinė“ kurioje būtų galima įkurti HAV rūmus. Klausė: „Kiek tam reikia investicijų (tada dar nebuvo investavęs į Margaritos salą)“. Sakė: „Pinigų bus kiek reikės, valdiškų nereikia“. Prašė suteikti galimybę savo pasiūlymus pristatyti savivaldybės Tarybos nariams. Galimybės nesuteikė. Neišklausė.

Arūnas Valinskas atvyko į Pakruojį? Vien tai – jau išskirtinis įvykis. Kiti miestai už tai jam ir nemažus pinigus mokėdavo. Išklausykite jį. Nepatiks – nubalsuosite prieš. Arūnas Valinskas greitai suprato, kad Pakruojyje nei jis, nei jo investicijos į HAV nepageidaujamas. Išvyko. Jo Pakruojui siūlyta renginio tema (po HAV vėliava) po keletos metų buvo realizuota Estijoje ir be HAV vėliavos. Lietuviška žiniasklaida tai pristatė kaip įdomų ir išskirtinį renginį.

Besienė „valstybė“ plėtojama ne teritoriniu principu, jos pavadinime nerasite Pakruojo ar Lietuvos pavadinimų. Ji nepriklausoma ir nuo ES fondų malonės ar valdžios skiriamų biudžetinių lėšų. HAV įstatymai – žaidybiniai, rekomendacinio pobūdžio ir neprivalomi. HAV verslas siekti pelno gali tik vienu būdu – kad HAV istorija, veikla, vertybės, siekiai ir produktai patiktų pirkėjams. Ne valdžiai.

Netrukus, paskui A.Valinską į Vilnių išvykau ir aš. Steigti I-os HAV atstovybės. Pavyzdinės. Kad neliko sostinės veiklos Pakruojyje, nuo to HAV valstybei ne blogiau. Vilniuje potencialių HAV vartotojų – tuntai. Nereikia nė Vilniaus savivaldybės palaikymo ar pritarimo. Teisėtai daryk verslą, tenkink vartotojų poreikius, plėtok verslo ir socialinių partnerių tinklą bei t.t.

Išvykau ne tuščiomis kišenėmis. Turėdamas iš vietinio bankelio gautą 50.000 litų paskolą ir pažadą skirti dar 150.000 lt. Kai prireiks. Kad netapti įkaitu, priklausomu nuo vieno banko „o jei apsigalvos“, turėjau ir su vietos verslininku pasirašytą 150.000 lt investicinę sutartį.

Susiradau patalpas. Netoli Aušros vartų. Nuo geležinkelio stoties pusės, nes Senamiestyje kurtis specialiai nenorėjome. Investuotojas pravedė dalį sutartyje numatytų lėšų. Remontas, baldai. Vėl pravedė kažkiek tai lėšų. Dekoras, įranga. Viskas puiku. Kaip ir Pakruojyje – vėl graži pradžia. Vėl, kas savaitę rinkosi kūrybinė HAV grupė. Jau vilnietiška. Vėl entuziazmas.

Piešiami busimojo Varnalendo eskizai, generuojamos naujos idėjos, dėliojami scenarijai ir planai. Smalsaudami apsilanko vilnietiški žurnalistai. Susižavėjimas. Didžiulis straipsnis vos ne pirmame puslapyje su nuotraukomis. HAV bičiuliai pažada aplankyti HAV atstovybę kartu su D.Britanijos karalienės delegacija (tada Lietuva kaip tik laukė jos vizito). Garantavo, kad svitai patiks ir bus įdomu. Karalienės gal ir nekviesime, bet jos delegacija tikrai užsuks...

Tereikėjo pasigaminti Bokasso sostą, iškabas, užpildyti vitrinas ir lentynas HAV atributika, suvenyrais, paruošti užsakomų HAV prekių/paslaugų katalogus, atspausdinti informacinius-reklaminius leidinius, pasistatyti kasos aparatą, pasirašyti sutartis su produktų gamintojais ir pardavėjais, pilietybės ceremonijų organizatoriais. Paleisti www.hav.lt svetainę.

Tik... investuotojo pavedimai ėmė vėluoti. Palauk, pakentėk, pravesiu. Sutartyje numatytų likusių 80.000 lt nebesulaukiau. Bankelis savo sutartų pažadų irgi nebeskubėjo įgyvendinti. Muilino. Dar laksčiau pas kitus HAV draugus, pradininkus, galimus investuotojus. Veltui. Ore jau tvyrojo busimos 2008 m. krizės nuojauta. HAV atstovybė savo durų taip ir neatvėrė...

Kas nesužlugdo, tas užgrūdina. Šiandien jaučiuosi labiau patyręs ir stipresnis. Vilniuje dar kartą įrodyta, kad HAV veikia globaliai. Judėjimo „Žmogus žmogui - varnas“ ir HAV valstybės atstovybių tinklo (franšizės principu) plėtra neribota.

Kiekvienam piliečiui, jau žinančiam apie HAV varnų „valstybę“ ar dar nieko negirdėjusiam, (ne)eiliniame renginyje, kaime ar mieste, nuo scenos ar statinės, iš tribūnos ar TV ekrano... HAV valstybės vardu galima padėkoti, pasveikinti, apdovanoti, linkėti to, ko jau turi varnos: sparnų, laisvės, skrydžio, proto, ilgaamžiškumo, kantrybės, drąsos, džentelmeniškumo.

Kartoti ir kartoti: - Ačiū, nes tik Jūsų dėka gausėja HAV piliečių visame pasaulyje, tik Jūsų dėka mažėja tų, „kurie kerta vienas kitam į akį“, tik Jūsų dėka „varniška valstybė“ garsina Lietuvą pasaulyje. Įrodėte, kad turite bent užuomazgas humoro jausmo, įrodėte, kad priklausote „pažangiajai Žmonijos daliai“, įrodėte, kad esate įdomūs, sumanūs, kūrybingi, laisvi, drąsūs ir pritariate šūkiui „Žmogus žmogui – varnas“. Jūs prisiekėte be reikalo nedraskyti lizdų. Jūs verti šio HAV pilietybės paso ir jo teikiamų privilegijų. Mes didžiuojamės Jumis... Jūs - Lietuvos kūrėjai, o ne stabdžiai. Jūs priklausote tarptautinei HAV piliečių bendrijai ir bendrapiliečių galite sutikti jau 18-oje pasaulio valstybių...

(Bus daugiau)

Antanas Albrikas, nepartinis, konkurso „Padovanok Lietuvai viziją“ laureatas, ilgametis verslininkas, buvęs Pakruojo verslininkų asociacijos prezidentas

Susiję:

Lietuva serga. Arba, kūrybingo bomž'o istorija (5)   

Lietuva serga. Nebepastebime melo ir kad dalis šalies elito (ne)sąmoningai tarnauja ne šalies, o svetimųjų interesams (4)  

Lietuva serga. Padėkime jai pasveikti. Pirmiausia, nustokime meluoti. Ir patys sau, ir vieni kitiems (3)

Lietuva serga. Sunkiai. Padėkime jai pasveikti. Arba: Lietuvos verslo ir politikos galiūnų slaptieji interesai (2)  

Lietuva serga. Sunkiai. Padėkime jai pasveikti. Arba: Iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia (1)