Lietuva serga. Sunkiai. Padėkime jai pasveikti. Arba: Iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia (1)

Statistika rodo, kad pagal daugelį teigiamų rodiklių Lietuva velkasi ES uodegoje, o pagal neigiamus – priešingai, beveik visur „pirmauja ir lyderiauja“: mažos algos ir pensijos, didėjanti socialinė atskirtis ir emigracija, uždaromos mokyklos ir tuštėjantys kaimai, patyčios ir smurtas, alkoholizmas ir savižudybės, skurdas ir pesimizmas, valdžios korupcija ir šešėlinė ekonomika, auksiniai šaukštai ir elito nebaudžiamumas. Kur atsilikimo priežastys?

Kol nesuprasime kas per liga mus užpuolė ir gydysime tik išorinius simptomus, pasveikimo nelaukime. Kvaila gydyti tik nuo ligos atsiradusius šašus, o ne juos sukėlusią ligą. Bet kokiu atveju, pirmiausia reikia nustatyti ligą, o po to skirti vaistus. Kad būtų lengviau diagnozuoti ligą, medicinos įstaigoje atliekama aibė tyrimų, procedūrų, o gydytojai domisi: - Gal buvote Afrikoje ar Azijoje, gal jaunystėje turėjote galvos traumų, gal esate kam nors alergiškas, gal Jūsų giminėje buvo panašių atvejų, gal esate rūkantis, gal darbe patiriate stresą...

Valstybės irgi suserga, nusilpsta jų organizmai ir imunitetai. Tada jas lengviau užpuola visokie mikrobai, parazitai, virusai ir įvairios ligos. Tautų imunitetams ir genams didelę įtaką darė tai, kaip gyveno protėviai: sėsliai ar ne. Ką veikė: medžiojo mamutus, gaudė žuvis ar augino javus. Kur gyveno: šiltuose kraštuose ar už poliarinio rato, stepėse ar džiunglėse, kalnuose ar lygumose, prie jūros, ežero, upės ar toli nuo vandens, karingų genčių apsuptyje ar tarp taikių, derlingose žemėse ar skurdžiose, įvairiatautėje aplinkoje ar monokultūrinėje. Visą tai formavo tautų ir valstybių tradicijas, papročius, charakterius ir genus. Jie formavosi šimtmečiais ir tūkstantmečiais. Daugelis išnyko net žinutės nepalikę, bet kai kas atkeliavo iki dabarties laikų. Lėti pokyčiai ir trumpalaikiai stresai organizmo ir jo imuniteto nežaloja, o grūdina, stiprina, suteikia naujų galių ir gebėjimų. Sakoma: - Ąžuolai šiltnamyje neužauga.

Istorijos negalima ignoruoti ar klastoti, o verta iš jos pasimokyti. Net Lietuvos himne giedama: - Iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia.

Lietuva tebėra. Ji stipri savo dvasia. Atlaikė ne vieną karą ir okupaciją, pinigines reformas ir elito išdavystes, blaivybės sąjūdžius ir emigracijas. Girdė žirgus Juodojoje jūroje ir buvo sunykusi, kai nei Klaipėda, nei Vilnius jai nepriklausė. Išgyveno. Susitaikė ir prisitaikė. TV laidoje vienas politikas teigė, kad šiame, globalių virsmų, pokyčių ir nežinomybių laikmetyje išliks tik stipriausios ir protingiausios ES valstybės. Pamelavo. Gal būt ir netyčia. Č.Darvino (Charles Darwin) evoliucijos dėsnis teigia, kad „išlieka ne stipriausios ir ne protingiausios rūšys, o sugebančios geriausiai prisitaikyti prie pokyčių“.

Mano kartai teko kolosalūs pokyčiai. Įdomu ir baisu. Gąsdina ir žavi... Socializmo ir TSRS griūtis. Sąjūdis, Baltijos kelias ir Lietuvos nepriklausomybė. Prichvatizacija ir laukinis kapitalizmas. Įstojimas į ES ir NATO. Euforijos ir nusivylimai. „Rusai puola“ ir Brexit‘ai gąsdina. Technologijų bumas ir naujų „vertybių“ brukimas. Pabėgėliai ir terorizmas. Valdžios melas ir darbdavių gobšumas. Net pyktis užverda, kai pamatai, kaip nuo tavęs nusirašinėjęs bukas klasiokas šiandien žarsto milijonus, o tu net virvės pasikorimui neturi už ką nusipirkti. Ne vienam smegenys kaista, varžteliai iš galvos byra ir stogas į šoną čiuožia. Gal ir gerai, kad ta emigracija yra? Gali pabėgti ir tarp tokių pat nelaimėlių pailsėti. Nematyti klasioko.

Gal nekeikime ir praeities. (Iš)gyvenimas skurdžiame sovietiniame lageryje ne tik „gerti, vogti ir meluoti išmokino“ (mano mamos žodžiais tariant), bet ir užgrūdino, suteikė unikalių išgyvenimo ir... prisitaikymo patirčių, stiprino instinktus ir nuojautas, kurių išlepęs statistinis vakarietis vis mažiau beturi. Tarybinis žmogus sugebėdavo išgyventi iš juokingai mažų algų. Daug dirbo. Ypač kaimiečiai. Valdiškame darbe gal ir mažiau stengėsi, bet po darbo, savo kieme, kolektyviniame sode, tvarte ar garažiuke prakaito negailėdavo. Šiandien, taip visų ieškomo kūrybiškumo jam irgi netrūko. Sugebėdavo „iš kirvio sriubą išvirti“, o iš runkelių – samagoną išvaryti. Vėliau, po visų darbų kaimynai dainuodavo: - Vyrai gėrė, vyrai gers / Kol žemelė apsivers / Kai žemelė apsivers / Ant griuvėsių vyrai gers. Manoji kartą ne tik kartėlį prisimena iš sovietinės praeities. Bet ir kažką gero, šviesaus. Gal jaunystę, pirmąją meilę?

Tarp kitko, kai buvo didelis mielių deficitas, vietoje jų į „brogę“ įmesdavo nudvėsusį katiną ar šiupelį išmatų, pasemto iš lauko tualeto į „brogę“ įpildavo. Rūgimo procesui pakakdavo. Žinovai pirmąjį gėrimą vadindavo „Miau-6“, o antrąjį - „Šiupeline“. Gamintojai receptūrą slėpdavo, prisiekinėjo kad tai – tik iš pačios geriausios kokybės produktų. Na, o kasdieniai vartotojai neturėjo pasirinkimo ir stengėsi nesigilinti, o tai paaiškės, kad jie jau visą mėnesį vien tik „šiupelinę“ geria... Kol nepagavai su šiupeliu pilant, gerk ir mažiau pliurpk. Va tokie, dabarties jaunimui turbūt sunkiai įsivaizduojami, buvo tarybinių žmonių gebėjimai, išmonė, kūrybingumas, pasipriešinimas okupantams ir pilietinė drąsa. Vakariečiai šitaip nesugebėtų. Jie - kaip maži vaikai. Nesupranta, kodėl pas jį dirbantis lietuvis laisvalaikiu eina į mišką grybauti ar upėje pagautą žuvį tempia namo. Kam? Kodėl nenusiperka prekybos centre?

Nemanau, kad R.Karbauskiui pavyks vien draudimais ir persekiojimais palaužti tautos norą išgerti „į sveikatą“. Rezultatai gali būti priešingi. Jei tauta įsižeis, daugeliui, tik saikingai išgeriančių ar net blaivininkų gali atsirasti garbės reikalas tą valdžią išdurti, pasityčioti iš jos draudimų ir... ELGTIS PRIEŠINGAI. Dar yra sovietinę okupaciją ir jos draudimus išgyvenusių tautiečių. Jei įsijungs jų tarybinis kūrybiškumas, žmogiškosios ambicijos ar garbės reikalas, jie sugebės ir iš gryno ledo pagaminti „Krištolinę“ ar „Skaidriąją“ naminukę. Sugebės išsivirti alaus iš lietaus vandens, o vyną išspausti iš beržų sulos. Kad nemėgstamai valdžiai įgeltų.

R.Karbauskis turbūt prisimena (jo tėvas, buvęs tarybinio kolūkio pirmininkas, tai tikrai) kaip sovietinė valdžia bandė uždrausti žmonėms Kryžių kalne kryžius statyti ar patį kalną sulyginti su žeme. Nepavyko. Turbūt prisimena kaip valdžia bandė kontroliuoti automobilių nuvažiuotus kilometrus. Spidometrus plombavo, kuro bakus rakino, komisijas steigė, rytais likutį matavo, įvairiausių registracijos žurnalų prisigalvojo, spauda į vairuotojų tarybinę sąžinę beldėsi. Beviltiška. Neįveikė. Nepažabojo. Tai tapo netgi savotišku sportu - kas ką įveiks. Valdžia vairuotojus ar vairuotojai valdžią? Oi daug tada „darbininkų klasė“ pagimdė įdomių sumanymų ir išradimų kaip apeiti visas plombas, spynas ir kontroles. Valdžia tą kovą (nors niekur oficialiai ir nepaskelbtą) pralaimėjo beviltiškai.

Tarybiniai lietuviai išgyveno Sibiro tremtį, pokario badą ir nepriteklius. Mano tėvukas, po darbo plytinėje, jau namuose, vien primityviomis priemonėmis pats darėsi viską: varstotą, lovą, taburetes, zeimerį lentoms bei malkoms pjauti, grūdų malūną, įvairiausių oblių virtinę. Pynė krepšius ir virves, mūrijo pečius, darė langus ir duris, sriegė varžtus, pastatė nedidelį namuką ir šeimai. Kai šiandien į šį namuką (jau padidintą) pažiūriu ir įsivaizduoju aną iš vaikystės, niekaip nesuprantu, kaip mes visi jame sutilpome. Ir ankšta nebuvo. Ir jauku. Ir gausi dėdės šeima, grįžusi iš tremties į jį susitalpino. Ne vienerius metus kartu gyvenome.

Nesuprantu, kaip mama, be sunkaus fizinio darbo vietiniame plytų fabrike dar suspėdavo šeimai pusryčius, pietus ir vakarienę pagaminti, gyvulius apliuobti ir pašerti, karvę pamelžti, sūrį suspausti, sviestą sumušti, kambarius sutvarkyti, indus išplauti, rūbus išskalbti, daržus nuravėti. Virtuvės kombainų ar automatinių skalbimo mašinų tais laikais nebuvo. Tik darbas be poilsio dienų ir išeiginių. Nuo ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro. Žiemą ir vasarą. O kur dar malkų krosniai ir šieno atsargų karvei paruošimas, miško gėrybių rinkimas ir maisto atsargų konservavimas kad užtektų iki kitų metų vasaros? Rūsys pats savaime bulvėmis, morkomis, burokais, kopūstais, obuoliais, kompotais, uogienėmis ar slėgtais grybais irgi neprisipildo. Rūkytus lašinius, kumpius, dešras ar svogūnų pynes irgi ne aitvaras kamaraitėje pakabina.

Lietuvių genai stiprūs. Dar stipri ir dvasia. Pasisekė, kad ne 1917 m. patekome į Sovietų vergiją, t.y. TSRS, o tik 1940 m. Nespėjome galutinai tapti tarybiniais bei neįpratome vien tik „gerti, vogti ir meluoti“. ES gali praversti mūsų sovietinio gyvenimo pažinimas, intuicija, savisaugos instinktai. Pasisekė, kad ne kūrimosi pradžioje, o gerokai vėliau įstojome ir į ES. Mūsų oda dar nespėjo labai patamsėti, mažiau įklimpome, įsipareigojome ir prasiskolinome. Žiaurioje išgyvenimo kovoje lietuviai tikrai nėra silpnesni. Vakariečiai nuo besaikio vartojimo tapo labiau išlepę, aptingę, politkorektiški. Be civilizacijos patogumų, be kreditinės banko kortelės, be greito maisto... pabėgėlių stovykloje ar negyvenamoje saloje jie ilgai netvertų. Iki šiol Lietuvai sekėsi. Po virsmų ir imperijų žlugimų, Lietuva, kaip feniksas vis prisikeldavo. Angelas saugo, bet ES bėdos niekur nedingo. Laukia naujos krizės, konfliktai ir virsmai.

Dėl dabartinio skurdo, socialinės atskirties, emigracijos rinkėjai kaltina valdžią. Tačiau aš noriu įmesti akmenuką į turtingo verslo elito daržą ir priminti jų atsakomybę. Jie irgi gyvena Lietuvoje, yra jos piliečiai. Daugelis jų, gal ir nuoširdžiai, o gal tiktai norėdami patikti savo produktų pirkėjams, deklaruoja socialinę atsakomybę... Jei jie didintų algas, labiau ištrauktų savo verslą iš šešėlio, atsisakytų juodųjų buhalterijų, nebemokėtų „atkatų“ viešus pirkimus organizuojantiems ar ES paramą skirstantiems, tai įmokos į valstybės/savivaldybių biudžetą bei SODRĄ padidėtų. Būtų iš ko didinti pensijas ar išmokas vaikus auginančioms mamoms. Daugiau lėšų tektų ir švietimui, kultūrai, sveikatos apsaugai, prevencinėms programoms.

Negali vien valdžia ar verslas sukurti gerovę Lietuvai. Tik bendromis jėgomis. Kartu su visuomene. Siekiant bendro tikslo. Ne skaldant, o vienijant ir telkiant. Net Lietuvos himne giedama: - Vardan tos Lietuvos vienybė težydi!

Kiek nuoširdžiai šalies verslo elitui rūpi Lietuvos ateitis? Kiek jam norisi, kad ji būtų ori ir turtinga? Esu rašęs, kiek daug kam nepatiktų jei Lietuva taptų stipri, klestinti, o jos piliečiai - turtingi, laisvi, drąsūs, orūs, pilietiški. Rašiau ir kad ES fondų parama – ne vien tik gėris. Jie – lyg tai ir niekieno pinigai. Ne Lietuvos mokesčių mokėtojų. Jų negaila. Elgiamasi su jais neatsakingai, nusikalstamai. ES skirstytojai jais perka Lietuvos valdžią, iš jų minta korupcija, o verslas konkuruoja skirtingomis sąlygomis: kai kas gauna ES paramą, o kai kas - ne.

Kas atsitiko Lietuvai vaduojantis iš imperijos ir tapus Nepriklausoma? Pirmiausia, Lietuvoje įvyko REVOLIUCIJA: vieni sako - dainuojanti, kiti - aksominė, treti ją vadina išsilaisvinimu iš TSRS okupacijos. Esmė, kad po visų, kad ir pačiu gražiausiu pavadinimu pavadintų ir kilniais šūkiais padabintų revoliucijų įvyksta galių ir turtų persiskirstymas. Keičiasi jų šeimininkai.

Lietuvos atveju, iki Nepriklausomybės buvęs turtas buvo valstybinis. Lyg ir niekieno? Ačiū dievui, jo nereikėjo iš kažko tai atimti ir manau, kad tik dėl to nekilo pilietinis karas. Po kovo 11-os prasidėjo šio turto privatizacija, nors liaudis tai pavadino „prichvatizacija“. Daugiausia laimėjo tie, kurie be sąžinės skrupulų lipo per kitų galvas, elgėsi įžūliai, banditiškai. Gąsdino, naikino ir žlugdė konkurentus, nepaisė etikos ir moralės taisyklių arba dirbo su privatizaciją organizavusiomis valdžiomis „ranka rankon“. Tebegalioja toks dėsnis: „Revoliucijas pradeda idealistai, o pergalės vaisius skina aferistai“. Galioja ir kitas principas: „Pirmasis milijonas – dažniausiai nešvarus“. Kai A.Maldeikienė kaltina ir gėdina godžius verslininkus (tikiuosi, kad ne absoliučiai visus) įvairiomis nuodėmėmis, jos žodžiuose yra labai daug tiesos.

Šiandien Lietuvos verslo elite puikuojasi ne vien tik protingiausi, pažangiausi, garbingiausi, sąžiningiausi, socialiai atsakingiausi verslo šeimininkai. Jie ne angelai. Daugeliui nepatiktų, jei po jų praeitį ir turtų kilmę pradėtų kapstytis visokie nepriklausomi prokurorai. Tačiau jų verslų ir turtų perėmėjai, vaikai ir anūkai, jau labiau vengs išpurvinti savo baltus marškinius ir reputacijos mundurą. O jei retkarčiais koks politikėlis ir pažada peržiūrėti privatizacijos rezultatus, tai tokius reikia vyti tolyn nuo valdžios lovio. Galvokime apie ateitį ir naujų revoliucijų nebereikia. Vėl grįžtų chaosas, baimė, prichvatizacijos, banditizmas, nauji vadai ir šeimininkai? Ir netikiu, kad jie būtų kitokie: sąžiningesni, kultūringesni, doresni ar socialiai atsakingesni. Nemanau, kad jų pirmieji milijonai būtų mažiau korumpuoti, purvini ar kruvini.

Tėvelis pasakojo tokį Smetonos laikų atsitikimą: - Pas dvarponį tarnavo prievaizdas. Daug metų tam ponui dirbo. Gerai dirbo. Ūkis ir ponas klestėjo. Tačiau, kraudamas ponui turtus, kažkiek nugvelbdavo ir sau. Vagis. Neapsikentęs ponas išmetė jį iš darbo, nuogai išrengė, iki kraujo su rimbu išplakė ir nuvežęs į mišką paliko pririštą prie medžio. Kitą dieną nuvyko pažiūrėti kaip jis ten. Ar dar tebegyvas? Mato, visas jo kūnas ištisai aplipęs uodais. Pagailo. Juk šitiek metų jam dirbo. Didelius turtus sukrovė. Paėmęs medžio šakelę ketino tuos uodus nuvaikyti. Tas prievaizdas jo prašo tų uodų nevaikyti, nes jie jau sotūs, pilnais prisisiurbto kraujo pilvais, o juos nuvaikius atskris kiti. Tuščiais pilvais ir alkani. Ponas pagalvojo, pagalvojo, atrišo buvusį pavaldinį nuo medžio ir liepė jam toliau dirbti dvaro prievaizdu.

Rinkėjai ir aktyvūs piliečiai gali priversti valdžią elgtis sąžiningiau ir be revoliucijų: mažiau vogti, labiau vykdyti savo priesaikas ir priešrinkiminius pažadus. Paskutinieji rinkimai teikia tokią viltį. Brexit, rinkimai Lietuvoje ir JAV... Kaip vienas lašas gali perpildyti šampano taurę, taip ir žmonių kantrybės taurė turi ribas. Gal jį jau ir persipildė? Matant skurdą, socialinę atskirtį, vertybių chaosą, artėjimą link karo, elito nebaudžiamumą ir nepelnytas privilegijas, patyčias prieš kitaip kalbančius, melą, nužmogėjimą ar gyvulišką kovą dėl vietos prie lovio?

Valdžia skelbia, kad ekonomika kyla, gyvenimas gerėja, bet žmonės nuo to jų pagerėjimo masiškai bėga ir emigruoja į kitas šalis. Dvaro „ekspertai“ skelbia, kad įvedus Lietuvoje eurą kainos nepadidėjo, nors pirkėjai teigia priešingai. Žiniasklaidoje ieškoma patyčių priežasčių, skelbiamos net „savaitės be jų“ ir lyg tai niekas nebepastebi, kad tie kovotojai su patyčiomis patys tyčiojasi iš kitų, tolerancijos skleidėjai patys elgiasi netolerantiškai, kovotojai už taiką geidžia karo, o laisvės, demokratijos skleidėjai patys tą laisvę ir demokratiją riboja, žlugdo.

Kaip tai primena sovietinę praeitį, kai vyko totalus asmenybių išsidvejinimas. Vienaip matė, kitaip kalbėjo. Vienaip galvojo, kitaip elgėsi. Melas viešai liejosi galinga srove. Tiesa tyliai slėpėsi tarp propagandinių eilučių. Garsiai prabildavo tik virtuvėje. Patikimų bičiulių rate. Užtraukus užuolaidas ir užrakinus duris.

Kai kritikuoju elitą, turiu omenyje tik tuos verslo, politikos multimilijonierius, kurie tapę TV eterio žvaigždėmis, solidžių verslo konferencijų pranešėjais ar „labai protingų“ straipsnių autoriais, pradeda VIEŠAI kalbėti apie norą... padėti Lietuvai, jos konkurencingumui, verslo ateičiai ir žmonių gerovei. Tik tuos, kurie ORIAI ragina kurti didesnę pridėtinę vertę, diegti pažangias naujoves, ieškoti papildomų verslo rinkų ir galimybių; kurie GARSIAI ragina būti inovatyviais, kūrybingais, ambicingais, pažangiais ir socialiai atsakingais...

Turiu moralinę teisę juos kritikuoti ir netgi iš jų pasišaipyti. Asmeniškai su jais susidūriau.

(Bus daugiau)

Antanas Albrikas, nepartinis, konkurso „Padovanok Lietuvai viziją“ laureatas, ilgametis verslininkas, buvęs Pakruojo verslininkų asociacijos prezidentas