Visi jau pajuto, kad naujam karo etapui reikia naujos drąsos – drąsos kovoti neteisybės sąlygomis(10)

Lietuvoje ypač populiarus ir valstybinio transliuotojo dažnai šnekinamas buvęs Ukrainos prezidento patarėjas Aleksejus Arestovičius esant sudėtingai situacija visuomeniuose tinkluose ragina nenuleisti rankų, o tiesiog eiti.

Žemiau pateikiamas A. Arestovičiaus tekstas verstas su naujausia Vilniaus universiteto „rusų-lietuvių-rusų“ kalbų mašininio vertimo, paremto statistiniais metodais, sukurta sistema.

Ši sistema leidžia mažesnėmis laiko ir lėšų sąnaudomis versti tekstus ir užtikrina didesnį nei dabar esančių sistemų vertimo tikslumą, informuoja sistemos kūrėjai.

Sistemos sukūrimas mokesčių mokėtojams kainavo 2 milijonus 144 tūkstančius 835,6 eurus (beveik 7,5 milijono litų) .

Ši sistema, pradėta kurti Žmonių partijos valdymo laikais 2012 m. balandžio 1 d., o Lietuvos žmonių labui veikia nuo 2015 m. kovo 31 d.

Manau, visi jau pajuto, kad naujam karo etapui reikia naujos drąsos – drąsos kovoti neteisybės sąlygomis.

Karo pradžioje mes susidūrėme su vienybės drąsos banga.

Bet ilgas karas – tai karas su vis sunkėjančia sukauptų klaidų našta ir – vis greitėjančia neteisybės lavina – socialine, asmenine, valstybine, tarptautine, bet kokia.

Kažką pašaukė, kažko nėra.

Kažkas liko gyvas, kažkas šeimoje turi nekrologą.

Kažkas išvažiavo, kažkas liko.

Vienybės drąsos vis mažėja, nes per daug skirtingi dėsningumai atsiranda individualiuose likimuose ir vis aiškiau išryškėja pagrindinis pėstininkų įstatymas – „kiekvienas miršta vienas, net jei dega viename tanke“.

Šiame etape vis daugiau klausimų apie Dievą, likimą ir vyriausybę.

Šiame etape vis labiau skauda sielą kiekviena smulkmena, išlyga ar pozicija.

Šiame etape vis labiau atrodo, kad NATO nebaigia darbo, o partneriai – ne.

Šiame etape jau nebeturiu jėgų, o mintis – kad ateityje – galbūt dar sudėtingesnės dienos – vis labiau varo iš proto.

Šiame etape – kiekvienas vis labiau vienas su likimu.

Šiame etape – mūsų individualaus gyvenimo klostės pjauna mus vis asmeniškiau, palikdamos neišdildomą asmeninio randų tinklo painiavą.

Šiame etape vis labiau reikia drąsos žiūrėti Dievui į akis ir vis mažiau šansų pasislėpti nuo jo kolektyve.

Šiuo metu mus tikrina ne kaip kolektyvą, o kaip atskirus individus. Ir šis etapas – kur kas sudėtingesnis.

„Ką daryti, kai Raudonojoje knygoje įrašytas gyvūnas valgo augalą, įneštą į Raudonąją knygą?“ – esminis asmeninės psichologijos klausimas.

Vis dažniau teks rinktis tarp dviejų, trijų ir didelių neįmanomų dalykų.

Negalima tylėti, bet ir negalima pasakyti visos tiesos.

Negalima pabėgti, bet ir sunku stovėti.

Negalima pakęsti, bet ir palūžti negalima.

Kiekvienam iš mūsų dabar reikia asmeninės drąsos – visai arti, ant savo gyvenimo medžiagos „... stovėti tiesiai, kaip buvo liepta“.

Dabar kiekvienas iš mūsų supras, ką reiškia: desantininkas bėga kiek gali, o paskui – kiek tik reikia.

Kažkas palūš.

Kažkas atsilaikys.

Kas nors sustiprės, kas nors kris.

Paradoksaliu būdu individualioje kančioje mes įgysime naują bendro susivienijimo lygį – suaugusiųjų ir save suprantančių naujai suaugusiųjų vienybę.

Tai irgi etapas, kurį reikia įveikti.

Tai individo kelias.

Tai – kelias į save.

Mus tikrus išspaudžia iš vandenyno po lašą antgamtinių būtybių.

Ir vieną dieną lašas persvers jūrą.

Tiesiog reikia eiti.

Aleksejus Arestovičius

Šaltinis: twitter.com