Rusija skęsta, tačiau JAV politika vis dar naiviai humanistinė(5)

Rusija šiandien grimzta į strateginę, ekonominę ir moralinę bedugnę. Jos karo mašina išsikvėpusi, resursai sekinami, tarptautinė izoliacija gilėja, o viduje ryškėja politinės sistemos irimo simptomai. Tačiau JAV prezidentas Donaldas Trumpas viešai deklaruoja ne grasinimus, o „humanistinę taiką“. Jis kalba apie karo sustabdymą, kraujo praliejimo pabaigą, apie tai, kad „viskas, ko jis nori – taikos“.

Ši pozicija gali atrodyti paradoksali, nes Vakarų diskursą šiandien formuoja ginklų tiekimas, sankcijos ir atgrasymo retorika. Tačiau D. Trumpo „humanizmas“ nėra klasikinė pacifistinė laikysena – tai pragmatinė strategija. Sustabdydamas karą jis galėtų sumažinti karo finansavimo naštą JAV mokesčių mokėtojams, panaikinti brangias įtampas tarptautinėje arenoje ir sutelkti dėmesį į Kinijos iššūkius.

Tokiu žingsniu D. Trumpas įgytų ir politinį kreditą – taptų lyderiu, kuris užbaigė karą.

Tačiau tokia „taika“ gali būti pavojinga. Ji gali užšaldyti konfliktą, palikti Rusijai užgrobtas teritorijas ir sukurti precedentą, kad agresija atsiperka. Tokiu atveju Maskva galėtų vidaus auditorijai skelbti „pergalę“ ir ruoštis naujam karo etapui.

Jei JAV ir Rusijos susitarimai vyktų be Europos dalyvavimo, tai dar labiau sumenkintų Europos Sąjungos geopolitinį autoritetą. Mažesnės šalys, tokios kaip Lietuva ar Ukraina, galėtų atsidurti toli nuo derybų stalo – kaip jau yra buvę per istorinius sandorius, kai didžiosios galios perskirstė žemėlapius be jų sutikimo.

Humanizmas geopolitikoje retai būna grynas. Dažniausiai tai – dalis didesnio galios žaidimo, kuriame figūros yra tautos, o ėjimus diktuoja ne širdies balsas, o šaltas strateginis išskaičiavimas. Todėl klausimas lieka atviras: ar D. Trumpo „humanistinė taika“ būtų teisinga ir ilgalaikė, ar tik naujas gelbėjimosi ratas Rusijai, baigiančiai paskęsti?