Sulaukėme: jau ilgam uždegti „ne tokio“ Seimo nuodėguliai

Nuotraukoje: buvo ir tokių plakatų „kultūrai bei laisvam žodžiui ginti“.

Praėjusių metų pabaigoje, pažadinti išmesto į viešumą visuomeninio transliuotojo (LRT) šūkio: „Šalin rankas nuo laisvo žodžio!“, į „žūtbūtinę“ kovą išėjo didžiosios žiniasklaidos žurnalistai profesionalai su juos papildančiais, dar anksčiau prieš valdančiąją koaliciją ėmusiais protestuoti, visokio plauko kultūrininkais, kurių dalį nepaprastai masina iš biudžeto gaunami LRT milijonai.

Ta „žūtbūtinė“ kova tebesitęsia ir šiais metais, tik, nusileidus valdančiajai koalicijai, – ypač dėl prarandančių kovingumą socialdemokratų pasimetimo, ji perėjo į dažnai beviltiškų diskusijų fazę. Todėl, kol aršiai diskutuojama, verta sugrįžti į netolimą praeitį.

2024-aisiais Respublikos Seimo rinkimuose tautai nustūmus nuo valdžios vairo vadinamuosius konservatorius ir liberalus, o valdančiąja koalicija tapus socialdemokratams su nustumtiesiems ypač „nekošernais“ partneriais, vėl (nepavykus po ankstesnių mėginimų dar „valstiečiams“ valdant) buvo pasikėsinta į konservatorių bei liberalų rėmėjos LRT neliečiamybę!

Necituosime viso, net aiškiai „chunveibiniško“, gatvių protestuotojų plakatų turinio ir jų pačių įvairiaspalvių, esančių toli nuo kultūros, viešų pareiškimų, dažniausiai pakartotų ir socialinių tinklų, – „kultūrai ir laisvam žodžiui ginti“, nes ryškiausiai to protesto esmę LRT.lt atskleidė net atlėkusi iš Londono tokia Kristina Sabaliauskaitė (sako, rašytoja), savo viešą puolimą adresavusi „socialdemokratų partijai, jos lyderiui ir jų premjerei“. (Vėliau Delfyje šią puolėją dar „patobulino“ jos bendramintis Rimvydas Valatka, pareiškęs: „Socdemai – pagrindinis blogis valstybėje“).

Ypač grubaus, tiesiog iš rašytojų Olimpo atklydusio, Sabaliauskaitės dėmesio sulaukė Inga Ruginienė, apie kurios įtaką kultūrai ir ją pačią iki tapimo premjere šiai puolėjai „net neteko girdėti“. O juk Inga Ruginienė iki išrinkimo į vyriausybę (pradžioje –Socialinės apsaugos ir darbo ministre) nemažai metų dirbo Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininke ir net Tarptautinės profesinių sąjungų konfederacijos Europos regiono vicepirmininke, garsėjo kaip principinga eilinių piliečių gynėja nuo nuolat stiprėjančios darbdavių ir neoliberalų valdžios savivalės, „okupavus“ atkūrusią nepriklausomybę Lietuvą Vakarų laukinio kapitalizmo klonui – globaliam neoliberalizmui.

To klono gynėja Sabaliauskaitė tiesiog tyčiojasi iš premjerės: esą „socdemų carica-matuška duos pinigėlių, kad tik tylėtų provincijos mažutėliai; esą „dar pensininkams pensijas carica-matuška žadėjo pakelti“.

Užkliuvo net premjerės šypsena: esą „tarsi kliunksinčios besišypsančios Vankos-Stankos“ („jau vis labiau primenančią Marijos Zacharovos“).

Visos šitos „rašytojiškos“ retorikos reikėjo, kad paskelbtų iš Londono parvežtą baisių baisiausią žinią: esą „Šiandien norima okupuoti ne vien TV bokštą, bet visą laisvą žiniasklaidą, visą kultūrą“.

Kaltindama valdančiuosius, Sabaliauskaitė net nesusimąsto: ar mes šiandien dar tebeturime visiškai laisvą, nepriklausančią nuo tendencingų fondų, kultūrą, ar mes dar tebeturime visiškai laisvą, o ne tik neoliberalams tarnaujančią pagrindinę žiniasklaidą? Gal nieko jau nebeturime? Gal jau nebėra ko iš naujo okupuoti?

Daugelis ir šiandien tikriausiai prisimena: 2009-aisiais metais Vilniuje, prie Respublikos Seimo, buvo susirinkę į mitingą rašytojai, aktoriai, muzikai, architektai ir knygų leidėjai gedulingu maršu palydėti „kapitalizmo nukryžiuoto“ menininko, kad vienas kitam (ne valdžiažmogiams) galėtų ištarti: „Sudie, kultūra!“ O šalies žiniasklaidoje, praradus Lietuvoje paskutinį respublikinį dienraštį, net nebuvo kam surinkti žurnalistų į gedulingą mitingą! Taigi.

Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje šių eilučių autoriui asmeniškai teko išgyventi tragišką socialdemokratinės spaudos ir knygų leidybos likimą. „Socdemai – pagrindinis blogis valstybėje“ (pagal Rimvydą Valatką) net nepajėgė pasipriešinti, kai neoliberalų valdžių įvairiais būdais buvo sužlugdyta žurnalų „Politika“ ir „Gairės“ bei kairiosios minties laikraštukų leidyba, o dar prieš tai mūsų leidybinė akcinė bendrovė konservatorių premjero Gedimino Vagnoriaus potvarkiu buvo tiesiog išmesta iš patalpų Vilniaus Senamiestyje, kurios tuoj pat buvo atiduotos konservatoriškam „Lietuvos aidui“.

Beveik ketvirtį amžiaus leistos socialdemokratinės spaudos ir leidyklų „Politika“ bei „Gairės“ parengtų knygų negailestingą puolimą šių eilučių autoriui tekdavo „gesinti“ dar išlikusioje nesisteminėje žiniasklaidoje ir savo – leidybinės akcinės bendrovės „Mūsų gairės“ direktoriaus – „nešukuotos“ publicistikos knygose, kurias išdrįsdavo platinti ne kiekviena platinimo firma, ne kiekvienas knygynas. (Tai kur tada buvo tas laisvas žodis, ponai neoliberalai?)

Daug brangaus laiko ir fizinės sveikatos kainavo kairiosios minties nedraugų, ypač vadinamųjų konservatorių, pastangos prieš mus panaudoti teisėsaugą, kuri pasiligojusio teisingumo valstybėje paprastai ne visada veikia nepriekaištingai. Po garsios, mums paskutinės, baudžiamosios bylos už išleistą „netinkamą“, nors kitose šalyse ir internete be draudimų platinamą, knygą, pagaliau teko sustabdyti leidybinės akcinės bendrovės „Mūsų gairės“ veiklą. (Tos baudžiamosios bylos iniciatorius – buvęs Valstybės saugumo departamento direktorius Darius Jauniškis, o nuo 2025-ųjų balandžio 18-osios – jau nuolatinis atstovas prie NATO, ambasadorius).

Leidybinės akcinės bendrovės veikla sustabdyta 2019-aisiais, daugiau kaip prieš šešerius metus. Tada teko „dėl įdomumo“ paskaičiuoti, kiek metų iš viso, atkūrus nepriklausomybę, mums teko bendrauti su teisėsauga baudžiamosiose ir kitose bylose bei ikiteisminių tyrimų metu. Nepatikėsite – lygiai dvidešimt vienerius metus!

2024-aisiais, praėjus penkeriems metams po leidybinės akcinės bendrovės veiklos sustabdymo, dar pavyko išleisti jau ketvirtąją atkūrusioje nepriklausomybę Lietuvoje „nešukuotos“ publicistikos knygą „Dar vienas šauksmas“. Išleidus ją, buvo susitarta dėl platinimo su Vilniaus miesto vieno knygyno direktore, kuri anksčiau visada noriai platindavo „Mūsų gairių“ knygas, tačiau po kelių dienų buvo gauta neigiama žinia: ši knyga draudžiama platinti. Kas ją uždraudė, direktorė nepasakė.

Ir tada prisiminiau savo artimų žmonių paslaptingus skambučius dar prieš atiduodant knygos rankraštį į spaustuvę: „Nebeleisk šitos knygos! Nereikia! – kaip susitarę kartojo jie.

Ypač nustebino jaunesnioji sesuo panevėžietė Marytė, kuri anksčiau teigiamai vertindavo interneto portaluose spausdintus daugelį būsimosios knygos straipsnių. „Aš tau neskambinau, – kategoriškai paneigė sesuo, kai vėliau buvo susisiekta su ja. Tada, prisimenu, net pagalvojau: „Nejaugi ir tokiems tikslams jau pradedamas panaudoti dirbtinis intelektas?“

Dar anksčiau, 2002-aisiais, jau buvo bandyta uždrausti platinti mūsų išleistą knygą „Grūto parko lyrika“. Bandyta uždrausti teismo sprendimu, o ne „iš aukščiau“, kaip buvo pasielgta su mano knyga „Dar vienas šauksmas“. (Vadinasi, „tobulėjam“!) Tada nors turėjome pagrindą kreiptis į Apeliacinį ir net Aukščiausiąjį teismus, kurie ir panaikino Vilniaus apygardos teismo (teisėja Ona Gasiulytė) draudimą.

Bandyta uždrausti ir rašytojo Vytauto Petkevičiaus publicistikos knygą „Durnių laivas“, kurią po pusmečio „studijavimo“ Rašytojų sąjungos leidykloje ir leidybos atmetimo, išleido 2003-aisiais mūsų leidykla „Politika“. Tas draudimas jau neturėjo įtakos, nes knyga, per penkerius Vytauto Landsbergio bylinėjimosi su rašytoju metus masiškai ir nesulaikomai išplito per knygynus ir internete.

Prieš pastaruosius Naujuosius metus išleistoje „suokalbių“ su sūnumi Vytautu V. Landsbergiu knygoje Vytautas Landsbergis net pasigyrė: esą „aš vis dėlto laimėjau – buvo pripažinta, kad Vytautas Petkevičius meluoja“. Deja, meluoja pats Vytautas Landsbergis, nes jis bylinėjimąsi užbaigė ne su Vytautu Petkevičiumi, o su jo vaikais po rašytojo mirties.

Patikslintą ieškinį kažkodėl neteisėtai priėmė Vilniaus apygardos teismo teisėjas Dainius Rinkevičius, nors Civilinio kodekso 5.1 str. 3-ioje dalyje aiškiai išdėstyta, kad yra „nepaveldimos asmeninės neturtinės ir turtinės teisės, neatskiriamai susijusios su palikėjo asmeniu“ (tarp jų – ir į kūrinio neliečiamybę).

Be to, visiškai toks pat Vytauto Landsbergio ieškinys buvusiam KGB majorui Vladui Gulbinui dėl tėvo ir jo paties „šmeižimo“, teigiant apie buvusius abiejų ryšius su KGB, jau buvo nagrinėtas. Byla nutraukta nesant nusikaltimo sudėties. Kitaip sakant, Vytauto Landsbergio ieškinys atmestas. Todėl versti rašytojo vaikus paneigti savo tėvo kūrybą ir dar padengti Vytauto Landsbergio bylinėjimosi išlaidas yra pats tikrasis teisinis marazmas.

Tas teisinis marazmas Lietuvoje ypač subujoja, tautai išrinkus „ne tokį“ Seimą. Jis visada persipynęs su politiniu marazmu.

Politinio bei teisinio marazmo sąveikavimą ir dieną, ir net naktį stebėjome praėjusių metų gruodžio viduryje viešai transliuotuose Seimo posėdžiuose. Opozicijos atstovų šimtai „durnų“ pasiūlymų „ne tokios“ valdančiosios koalicijos parengtam Seimo nutarimui, skirtam neliečiamybę įgijusiam visuomeniniam transliuotojui (LRT), vienu metu net pasiekė abiejų marazmų paskutinę stadiją. Mat, bediskutuojant buvo „įdarbintas“ net Seimo narės Agnės Širinskienės katinas Nuodėgulis!

Įdomu buvo tuose posėdžiuose stebėti Seimo nario liberalo Viktoro Pranckiečio pasiūlymus „bukiems“ valdantiesiems. Mat jis kiekvieno pasiūlyto savo sakinio žodį pagrįsdavo paaiškinimais iš žodynų. Todėl, sekdami jo pėdomis, mes paaiškinsime buvusiems profesoriams ir nebuvusiems jais – nors du žodžius: 1) marazmas (gr. – išsekimas) – organizmo fizinis ir psichinis išsekimas dėl kai kurių ligų, senatvės; 2) nuodėgulis – apdegęs, nebaigęs degti medžio gabalas, kuragalys.

Anykštėnų apylinkėse su pastaruoju žodžiu yra net žinomas žaidimas: „degti nuodėgulį“. Sustoja žaidėjai po du ir bėga šaukdami, o vienas vejasi.

Ką mums galėtų šaukti jau ilgam uždegti „ne tokio“ Seimo nuodėguliai? Matyt, šauks tai, ką dar gruodžio mėnesį nurodė juos „besivydamas“ vadinamųjų konservatorių patriarchas Vytautas Landsbergis: esą reikalingi nauji rinkimai, nes „nenormalūs žmonės išrinkti į parlamentą“. O patriarchą drąsiai tada papildė Kristina Sabaliauskaitė, pasiūliusi „dar vieną dainuojančią revoliuciją“.