Skaitydamas mums dabar brukamą naujausią Lietuvos istoriją, norom-nenorom pagalvoji, kad Tėvynės yra dvi

Po publikacija „Prezidentė pagerbė žiauriais teroro aktais, gąsdinimais, šantažu pasižymėjusį klasės priešą“, komentatorius, pavadinimu Istorikas, paskelbė įdomų komentarą, kuris ekspertai.eu nuomone vertas dėmesio kaip atskira publikacija.



Skaitydamas mums dabar brukamą naujausią Lietuvos istoriją, norom-nenorom pagalvoji, kad Tėvynės yra dvi.

Viena – ta, kurioje gimei, augai, gyvenai kelis dešimtmečius, kurioje viską matei ir girdėjai, o kita – dalies žmonių prasimanyta ir per jėgą primetama kitiems, vadovaujantis principu: ATIMK IŠ TAUTOS ISTORIJĄ, o paskui tauta savanoriškai išsigims.

Tereikia tik įpiršti kokią nors religiją ar populiarią idėją, o paskui tie mikrobai jau varys savo pragaištingą darbą.

Gyvens žmogelis, kaip gyvulys, šia diena, kimš į pilvą chemijos prifarširuotas dešras su Briuselio kopūstais ir garbins tuos, kurie jį tokiu gyvuliu pavertė.

Oficialiai Lietuvos ir Rusijos santykiai dabar vaizduojami taip, kaip naudingiausia dabartiniams Lietuvos valdantiesiems.

Rusija – pagrindinis priešas, ir oficialioji Lietuvos istorija ją piešia pačiomis juodžiausiomis spalvomis. Lietuviškuose istorijos vadovėliuose Rusija yra pavaizduota kaip iš principo bloga valstybė, pabrėžiant neigiamą jos įtaką Europai ir pasauliui – ir beveik neužsimenama net apie pačius kruviniausius Lietuvos stabukų (vadinamųjų sąjungininkų) – tokių kaip JAV ar Britanija – nusikaltimus.

Kad ir koks nusikaltėlis ir pabaisa buvo Stalinas, kad ir kiek kančių atnešė lietuviams, tačiau būtent jis grąžino Lietuvai Vilnių ir Klaipėdą, kai nebebuvo likę nė mažiausios vilties juos atgauti.

Ir dar siūlė buv. Prūsiją (Kaliningrado sritį) prie Lietuvos prijungti, bet Sniečkus atsisakė.

Kai prasidėjo kryžiaus karų era ir į Pabaltijį nukrypo karingųjų vienuolių-plėšikų žvilgsniai, dauguma baltų genčių dar nebuvo susivienijusios ir nesugebėjo pasipriešinti gerai organizuotiems ir pažangiau apsiginklavusiems katalikams.

Šiauriniai, vakariniai ir pietiniai baltai buvo greitai nukariauti kalavijuočių, kryžiuočių bei lenkų – ir po kelių šimtmečių iš prūsų ir jotvingių teliko prisiminimai.

Slavai nesunkiai nugalėjo atskiras lietuvių gentis ir 11-12 a. šiems reikėjo mokėti duokles Polocko kunigaikščiams, kurie nesistengdavo visiškai pavergti, pažeminti ir sunaikinti savo užkariautų tautų, kaip elgdavosi katalikai vokiečiai ar lenkai – ir todėl lietuviai gavo beveik šimtmetį susivienyti, sukurti savo valstybę ir išsilaisvinti.

Jeigu gudai nebūtų laiku „švelniai“ užkariavę dabartinės Lietuvos ir dar nesusivienijusioms lietuvių gentims būtų tekę akis į akį susidurti su kalavijuočiais ir kryžiuočiais, greičiausiai, Lietuvos laukė Jotvingijos bei Prūsijos likimas.

Pagaliau, būtent gudai dovanojo lietuviams rašto kalbą. (Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje valstybiniai dokumentai buvo rašomi ne lotyniškai, bet rusiškai – kirilica – dar ilgai po Jogailos išdavystės.)

Taigi oficialioji Lietuvos istorija nuslepia visą eilę neginčijamų istorinių rytų slavų kultūros nuopelnų lietuvių tautai ir Lietuvos valstybei.

Istorikai nori išsaugoti „blogosios Rusijos“ įvaizdį ir kartu nesugriauti legendos apie Katalikų bažnyčios vykdytą „lietuvių civilizavimo misiją“, taip įsiteikdami ir politikams, ir įtakingiesiems katalikų „hierarchams“.