Inesa Kurklietytė: Tai gal ir gimdymas yra nusikaltimo propagavimas?

Įkvėpti prokurorų meno tardant namuose gimdžiusias moteris, krečiant režisierių Ramūno Abukevičiaus ir jo žmonos Inesos Kurklietytės namus ir naudojant kaip įkaltį filmą “Lengvas raganavimas”, ekspertai.eu kalbasi su šio filmo autore I. Kurklietyte.

Kaip pasijutote, kai sužinojote, kad Jūsų filmas yra įkaltis baudžiamojoje byloje?

Jau seniai dėl to labai pergyvenu, nes žinau, kad mano filmą, meno kūrinį, teisėtvarka naudoja susidorojimui su žmonėmis, filmo dalyviais. Manau, kad tai yra didžiulis pavojus ir mūsų demokratinei valstybei, ir žodžio laisvei. Tiesiog norėčiau šiandien sakyti – SOS, nes iš tikrųjų tai liečia anaiptol ne vien mane. Jeigu toliau eisim tuo keliu, tai bet koks meno kūrinys – novelė, straipsnis, filmas, o ypač dokumentinis filmas – gali tapti įrankiu susidoroti su menininkais. Mes nebegalėsime kurti, bijodami, kad mūsų kūriniais bus pasinaudota, kad bus nuteisti jų herojai. Menininkui nerūpi nei licencijos, nei veiklos leistinumai. Jis kalba moraline kalba, dvasine kalba. Menininkas negali būti įbaugintas, nes jeigu jis yra įbaugintas, tai mes, kaip visuomenė, grįžtame į... tai, kas gal net blogiau už sovietmetį.

Tai slinktis į režimą, kur kontroliuojamas absoliučiai visas žmogaus gyvenimas, taip pat ir privatus?

Ir kontroliuojamas, ir grubiai pažeidžiamas, kaip vakar per kratą mano namuose.

Kaip tokią valstybę, kur tai įmanoma, apibūdintumėte?

Kaip autoritarinę, o gal ir turinčią totalitarinių tendencijų. Bet ne terminuose esmė. Viena žinau – tai didžiulis pavojus demokratijai. Aš iš tikrųjų esu Lietuvos patriotė, ir manau, kad nuveikiau didelius darbus. Rytoj atidarau audiovizualinių menų industrijos inkubatorių jauniesiems kino kūrėjams. Sukūriau dešimt filmų, Kino pavasaryje bus pristatomas naujas mano filmas “Gegučių vaikai” apie pamestus vaikus. Tai ne pirmas ir ne antras mano filmas. Apie laisvę gimdyti namuose sukūriau filmus “Lengvas raganavimas” ir “Moterų paslaptys”. Bet jeigu mes toliau eisime tokiu keliu, tai menininkų kūriniai taps – jau tapo – įrankiu susidorojimui su demokratine visuomene.

Ar šita krata ir šita byla pakeitė Jūsų požiūrį lietuvišką teisingumą? Nes aktyvesni žmonės jau seniai kalba apie apgailėtiną teisėsaugos vaidmenį tokiose rezonansinėse bylose, kaip Vytauto Pociūno pomirtinio šmeižto ir žūties, Eglės Kusaitės, Gatajevų, pedofilijos bylos.

Tai, kas įvyko, man vis dar atrodo kaip didžiulis nesusipratimas. Kaip kokio nors vieno asmens, o ne valstybės, bandymas susidoroti. Kažkieno ambicijų karai, siekis įrodyti savo teisybę didžiulėje rezonansinėje byloje, kur jau apklausta turbūt keli šimtai žmonių. Moterų, kurios turi dalintis intymia informacija apie savo vaikų gimimą – tai, kas daugeliui yra gražiausios jų gyvenimo minutės ir šventas dalykas. Tai sunkiai įsivaizduojamas susidorojimas su žmonėmis. Kad tai bandoma daryti valstybės vardu – taip, tiesa. Bet aš vis dar tikiu, kad atsakingos valstybės institucijos susiims ir pamatys, į ką tai virsta. Vakar aš perskaičiau komentarus po “Lietuvos ryto” pranešimu, ko beveik niekada nedarau. Beveik visi žmonės nustėrę klausia - kas čia vyksta? Ar mes dabar jau atsidūrėme Baltarusijoje? Visus labiausiai jaudina ir nuvilia teisingumas. Tai žmonės turėtų susimąstyti, nes galbūt čia kažkas savivaliauja, galbūt dar kažkoks vyksta nesusipratimas. Gal aš labai naivi, bet dar tikiuosi, kad tai nekoordinuotas procesas ir įgaliojimų viršijimas...

Sakote, kad galbūt tai nesusipratimas, kažkieno ambicijų karai. Bet kaip gali taip atsitikti, kad teisėsaugos mašina, tokia galinga, tampa kažkieno ambicijų įrankiu, tardo šimtus žmonių pasiduodama kažkieno valiai?

Ir baisiausia yra tai, kad tie žmonės pakviečiami į tardymus – daugelis kaip liudininkai, kai kurių statusas perkvalifikuojamas, pateikiant kaltinimus – ir po apklausos priverčiami pasirašyti, kad jie daugiau ta tema negali kalbėti iki bylos pabaigos. Tai yra dar akivaizdesnis susidorojimas su laisve. Šimtai žmonių bijo, nes jeigu jie paviešins ikiteisminės bylos medžiagą, kaip tai yra traktuojama, tai tikrai bus patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Penktadienį ryte ir aš esu kviečiama į apklausą, ir esu įsitikinusi, kad po to man taip pat bus teisiškai užčiaupta burna. Kol nesibaigs byla, kuri gali vykti metų metais, aš apskritai negalėsiu viešai kalbėti. Taip jau yra užčiauptas ne vienas šviesuolis, nes tas ratas žmonių, kurie renkasi atsakomybę už gimdymus savo šeimos namuose - tai yra mūsų šviesuomenė. Ten labai daug garsių asmenybių, aktorių, menininkų, ir, beje, teisininkų.

Koks yra Jūsų statusas šitoje byloje? Ar esate įtariama už tai, kad sukūrėte “Lengvą raganavimą”?

Šaukime rašo, kad aš esu kviečiama kaip liudininkė. Nors aš net nepažįstu tų žmonių, kuriems 2011 metais atsitiko nelaimė, kai mirė vaikelis, ne gimimo metu, dėl ko visa ta byla ir užsivėlė. Bet ta pačia tema beveik prieš dešimt metų sukūriau filmą - 2002-iais filmavau, 2003-iais jis jau rodytas kino festivaliuose ir Kino pavasario metu. Vadinasi, jie kabina taip toli – dešimt metų atgal, ir visiškai nesusijusius faktus. O man kaip įtarimas paminėta “nusikalstamos veikos propagavimas”. Tai jeigu gimdymo grožis ir žmogaus gimimas savo namuose yra traktuojamas kaip nusikaltimo propagavimas, tai mes prieinam iki tokio absurdo, kad gal ir gimdymas yra nusikaltimo propagavimas.

Gerbiama Inesa, ar nekyla mintis kurti naują dokumentinį filmą apie šitą makabrišką istoriją?

Mane jau seniai graužė sąžinė, nes žinau, jaučiu, kokie vyksta procesai. Bet labai nesinorėjo kurti aštraus socialinio filmo, mano kūryba yra kiek kitokios pakraipos, nesinori tokio aštraus kalbėjimo. Bet dabar matau, kad jau pribrendo reikalas. Ir šiandien apie tai jau galvoju rimtai. Parašiau vienai iš galimų herojų ir gavau jos sutikimą, kad reikia. Ir aš filmuosiu, kas daroma. Reikia apie tai kalbėti, nes tai didžiulė grėsmė. Žmonės galutinai praras pasitikėjimą Lietuva, jeigu toks procesas vyks ir toliau.

Kalbėjosi Rasa Kalinauskaitė

Kino režisierius Arūnas Matelis:

Negaliu patikėti, kad meno kūriniai gali būti nusikaltimo įrodymai ir konfiskuojami po kratų. Tai prasilenkia su esmine žmogaus išraiskos ir kūrybos laisve. Nes tada ką kalbėti apie tuos, kurie, pavyzdžiui, filmavo sausio 13-ąją ir sukūre filmus? Ar pas juos irgi butų galima daryti kratas ir vadinti nusikaltimo bendrininkais? Tai absurdiska, nors žinau, kad tokie dalykai vyksta kai kuriose arabų šalyse, bet pasauliniai kino kūrėjų protestai atvėsina karštas galvas net ir ten. Kol nėra suprantamo ir logiško paaiškinimo, tai nėra nei pateisinama, nei toleruotina.

Aktorė Adrija Čepaitė:

Esu pasibaisėjusi ir pasimetusi, nes tai visiškas totalitarizmas. Ar nuo šiol kiekvienas meno kūrinys bus traktuojamas kaip galimas įkaltis, o gal prieš pradedant kurti reikės kreiptis į prokuratūrą ir gauti leidimą ar kokį "sutikimo raštą"? O gal prokurorai galėtų paviešinti sąrašą temų, kurių liesti nevalia? Nematau jokio skirtumo tarp sovietinės cenzūros ir esamos "demokratijos".