„Greenpeace“, „Gazprom“ ir kova dėl šelfo

Spalio 21 dieną, pirmadienį, Nyderlandų valdžia kreipėsi į JT jūrų teisės tarptautinį tribunolą, reikalaudama, kad Rusija nedelsiant atšauktų kaltinimus „Greenpeace” ekologams. Jie šiuo metu įkalinti Murmansko tardymo izoliatoriuje. Alicija Žukauskaitė parengė publikaciją pagal The New Times straipsnį, kuriame analizuojamos nematomo karo Arktyje priežastys.

Apie besąlygišką suverenitetą Arktyje, kurioje, JAV Geologijos tarnybos vertinimu, yra iki 13 % pasaulio naftos ir iki 30 % dujų atsargų, svajoja visos valstybės kaimynės. Štai ir Vladimiras Putinas išvadino „visiška kvailyste“ vieno rusų mokslininko siūlymą perduoti Arktį tarptautiniam valdymui. Rusija, kaip leido suprasti prezidentas, turi savo užmačių dėl šio regiono ir sumokės, kiek reikės. Tai buvo pasakyta spalio 3 dieną. Ir būtent tą dieną trisdešimčiai „Greenpeace“ ekologų ir aktyvistų, sulaikytų po rugsėjo 18-ąją vykusios protesto akcijos prie „Gazprom“ naftos platformos Pečioro jūroje, buvo pateikti kaltinimai dėl piratavimo. Tik keturi areštuotieji: Romanas Dolgovas, Denisas Siniakovas, Andrejus Alachverdovas ir Jekaterina Zaspa, – rusai. Rusijos jėgos struktūros sąmoningai ryžosi tarptautiniam skandalui ir pirmą kartą pritaikė griežtą BK straipsnį didelei užsieniečių grupei. Nyderlandai, su kurių vėliava plaukiojo „Greenpeace“ laivas, pradėjo arbitražinį procesą prieš Rusiją. Regis, kova už „mūsų Arktį“ prasidėjo.

Rugsėjo 29 dieną buvęs tarybinis politinis kalinys Pavelas Litvinovas, vienas tų, kurie, protestuodami prieš tarybinės kariuomenės įvedimą į Čekoslovakiją, 1968 metų rugpjūtį išėjo į Raudonąją aikštę (tai buvo aštuonių disidentų protestas, trukęs gal dvi minutes; buvo išskleisti plakatai, tarp jų ir mums pažįstamas „Už mūsų ir jūsų laivę“; disidentai vėliau buvo žiauriai nubausti, vert. past.), parašė savo „Facebooko“ puslapyje: „Dima vaikystėje praleido ketverius metus Sibiro tremtyje kartu su manimi. Vargu, ar jam įskaitys tuos metus.“

Pavelas Litvinovas dabar gyvena JAV, o Dima yra jo 51 metų sūnus Dmitrijus Litvinovas, „Greenpeace“ atstovas spaudai, Švedijos ir JAV pilietis, rašytojo Levo Kopelevo, taip pat disidento, anūkas bei Stalino užsienio reikalų komisaro Maksimo Litvinovo proanūkis. Tą įrašo „Facebooke“ dieną Dmitrijus buvo kitame pasaulio pakraštyje, Murmansko tardymo izoliatoriuje, ir laukė kaltinamojo nuosprendžio, apie kurį dabar žino visas pasaulis: jis – Pečioros jūros piratas.

„Jie kaip disidentai...“

„Jis mano įsūnis, tačiau aš jį vadinu sūnumi... Kai mes emigravome, jam buvo 12 metų... – pasakojo The New Times 73 metų P. Litvinovas. Amerikoje jis mokėsi toje pačioje mokykloje, kurioje aš dėsčiau, universitete gavo antropologo diplomą, dvejus metus gyveno su indėnais Ekvadore, kalba ne tik rusų, anglų, prancūzų kalbomis, bet ir qhichwa kalba, pačia seniausia pasaulyje indėnų kalba...“

Gyvenimas staigiai pasikeitė 1987 metais, kai visame pasaulyje nugriaudėjo tarybinė perestroika. Tuo laikotarpiu Dmitrijus dirbo „Greenpeace“, padėdamas ieškoti fondų, ir kažkas paklausė, ar yra kas nors, kalbantis rusiškai? Pasirodė, kad jis buvo vienintelis.

Dmitrijaus žmona — švedė, socialinė darbuotoja, padeda vykdyti atlikusių bausmę kalinių reabilitaciją. Šeimoje auga trys vaikai.

Dmitrijus Litvinovas Murmansko Lenino rajono teisme 2013 metų rugsėjo 29 dieną

Kodėl būtent Arktis? Iki šiol ten niekas nepumpavo naftos, visas pasaulis atsisakė šios idėjos, o štai „Gazprom“ nori pumpuoti, – stengiasi paaiškinti P. Litvinovas, – ir tai labai pavojinga todėl, kad ten labai trapi ekosistema, užteršti lengva, o išvalyti esant ledo dangai praktiškai neįmanoma...“

Jų principas – protestas be jėgos panaudojimo, kaip quakersų, Gandžio, Tolstojaus, – pasakoja P. Litvinovas apie savo sūnaus darbą. – Visi jie nuoširdūs, apimti teisingumo troškimo. Kreipia ugnį į save, bet niekada neatsako tuo pačiu. Su šia idėja jie visas jūras išraižė. „Jie tarsi disidentai, pasirengę pasiaukoti dėl beviltiško reikalo sėkmės. Dima apskritai labai panašus į savo senelį L. Kopelevą (rusų istorikas, rašytojas, humanistas, disidentas, vert. past.), ypač charakteriu, toks pat užsispyręs, moka kalbėti, tačiau svarbiausia – geros širdies. Tik štai neturi rusiško kalėjimo patirties. Vaikas būdamas jis su manimi buvo Sibiro tremtyje, Usugliachuose netoli Čitos, tačiau tremtis – ne kalėjimas. Kalėjimui neįmanoma būti pasiruošusiam...“

Prie reikalo!

2013 metų rugsėjo 14 dieną ledlaužis „Arctic Sunrise“, „Greenpeace“ nupirktas dar 1995 metais, pakėlė inkarą Norvegijos uoste Kirkinese ir pajudėjo Pečioros jūros link. Denyje – 30 žmonių, iš jų 16 įgulos nariai, pasamdyti „Greenpeace International“, 12 – įvairių šalių aktyvistai. Komandą taip pat lydėjo du laisvai samdomi menininkai: fotografas Denisas Siniakovas ir anglų vaizdo operatorius Bryanas Chyronas. Tarp aktyvistų buvo penki alpinistai, kuriems buvo skirtas pagrindinis akcijos vaidmuo.

Ekspedicijai buvo kruopščiai ruošiamasi. Pagrindinis „Greenpeace International“ biuras, esantis Amsterdame, kurio žinioje trys organizacijai priklausantys laivai („Arctic Sunrise“, „Rainbow Warrior“ ir „Esperanza“), pasamdė laivo įgulą. Kitos tarptautinių operacijų detalės, taip pat ir aktyvistų kandidatūros būdavo aptariamos regioniniuose „Greeenpeace“ biuruose. „Arctic Sunrise“ atveju tai buvo Rusija, Danija, Norvegija ir Kanada. Jos iš anksto buvo susitarusios dėl ekspedicijos šūkio: Arktyje neturi vykti naftos gavyba. Jokia!

D. Litvinovo žmona Anita protesto akcijoje prie Rusijos pasiuntinybės Stokholme rugsėjo 29 d.

„Mes pirmiausia apsisprendžiame, kokių žmonių reikia komandai, vėliau prasideda atranka, – The New Times paaiškino „Greenpeace“ energetinio skyriaus Rusijoje vadovas Vladimiras Čiuprovas, – be įgūdžių, pavyzdžiui, laipiojimo uolomis, reikia, kad žmogaus turėtų tvarkingus dokumentus, kad jis kalbėtų angliškai, seniai bendradarbiautų su „Greenpeace“, nebūtų konfliktiškas ir iniciatyvus. Tai juk ne pasivaikščiojimas.“ Taip pat atsižvelgiama į bilietų iki išvykimo punkto kainas ir buvusių ekspedicijų patirtis. „Dauguma mūsų savanorių nedirba „Greenpeace“, – The New Times paaiškino „Greenpeace International“ vykdomasis direktorius Kumis Naidu (kilęs iš Pietų Afrikos, vert. past.), – jie tiesiog išnaudoja asmeninių atostogų laiką. Ir patikėkite, kiekvieną kartą, kai ruošiamės ekspedicijai, nėra nė vieno „Greenpeace“ aktyvisto, kuris nesvajotų joje dalyvauti.“

„Greenpeace International“ imasi pagrindinių ekspedicijos išlaidų, vietiniai biurai tik apmoka savanorių keliones. V. Čiuprovo žodžiais, „Arctic Sunrise“ paros kelionės kaina Arktyje – apie 10 tūkstančių eurų. Tai ne taip daug, nes, pavyzdžiui, atominio ledlaužio paros kaina – 100 tūkstančių eurų.

Platforma „Prirazgromnaja“

„Arctic Sunrise“ rugsėjo 18 dieną priplaukė prie platformos, nepažeisdamas paties „Gazprom“ nustatytos trijų mylių saugumo zonos, nuleido dvi pripučiamas valtis, prie vienos iš kurių buvo pritvirtinta speciali kapsulė kaip aktyvistų buveinė, kurią planuota pritvirtinti prie platformos. Valtys prisiartino, pažeisdamos tarptautinių normų nustatytą 500 metrų saugumo zoną. Du aktyvistai: Sini Saarela ir Marco Weberis, užmetė „kates“, kad pakiltų į 15 metrų platformos aukštį, tačiau apsauga nupjovė lynus, ir aktyvistai nukrito į vandenį, kur juos paėmė pasieniečių laivas „Ladoga“. Platformos apsauga tuo pačiu metu paleido perspėjamąją ugnį į vandenį ir pažeidė vieną valtį. Kitą dieną, rugsėjo 19-ąją, specialus FSB būrys iš sraigtasparnio šturmavo „Arctic Sunrise“, laivą nulydėjo į Murmanską, kur visi 30 komandos nariai dviem mėnesiams buvo uždaryti į areštinę. Jiems iš karto leido suprasti, kad gali būti apkaltinti piratavimu.

34 tūkstančiai scenarijų

Platforma „Prirazlomnaja“, priklausanti „Gazprom neftj šelf“, kurios viceprezidentu, beje, rugsėjo mėnesį buvo paskirtas 31 metų Andrejus Patruševas, buvusio FSB direktoriaus ir dabartinės Saugumo tarybos vadovo Nikolajaus Partuševo sūnus, ekologų dėmesio sulaukė ne vakar. Arktis – tai dalis „Greenpece“ klimato ir Okeano programų; žalieji pradėjo kovą su naftininkais dar 1989-iais, kai avarijos „Exxon Valdez“ tankeryje metu 41 milijonas litrų naftos išsiliejo prie Aliaskos krantų. Nuo to karto nė vienas „Greenpeace“ aktyvistas neabejoja naftos gavybos Arktyje pražūtingumu: be sunkumų, kylančių likviduojant katastrofos pasekmes ekstremaliomis klimato sąlygomis, panašūs projektai greitina Arkties ledynų tirpimą. Kai 2011 metais „Gazpromas“ ištempė į Pečioros jūrą „Prirazlomnają“, ekologai neliko nuošaly. „Tai iki galo nepastatyta, iš dalies surinkta iš nurašytų detalių platforma, – paaiškino „Greenpeace Russia“ interneto ir viešųjų kampanijų skyriaus vadovas Aleksejus Kiseliovas. – Jos pagrindas buvo pagamintas gamykloje „Sevmaš“, o viršutinė dalis – tai 2002 metais norvegų nurašyta ir neva vėliau suremontuota platforma „Hutton“ (su šios platformos įsigijimu yra susijęs korupcijos skandalas: esant pradinei 29 milijonų dolerių kainai, Rusija per tarpininkus ją nusipirko už 67 milijonus).

Protestuodamas prieš „Prirazlomnajos“ eksploataciją, „Greenpeace“ 2012-iais atliko savo pirmąją ekspediciją.

2012 metų rugpjūčio 24 diena. Tarp aktyvistų, kopusių ant „Prirazlomnajos” borto, buvo ir „Greenpeace International” vykdantysis direktorius Kumi Naidoo.

Ekologų aktyvumą lydėjo sėkmė: „Greenpeace“ ir WWF pasiekė, kad „Gazpromas“ pripažintų Rizikos informatikos centro, išanalizavusio 34 tūkstančius galimų avarijų scenarijus, nepriklausomų tyrimų rezultatus. Paaiškėjo, kad išsiliejus 100 milijonų litrų naftos, kuri gali būti saugoma platformos rezervuare, naftos dėmė padengtų 140 tūkstančių kvadratinių kilometrų plotą ir užterštų 3 500 km pakrančių, kuriose, beje, yra draustinių.

Artimiausia gelbėjimo stotis yra 1000 km atstumu nuo „Prirazlomnajos“, o draustinių teritorijas nafta gali pasiekti per 16–18 valandų. Jei pridursime, kad pasaulyje apskritai nėra efektyvių technologijų naftos surinkimui nuo ledo ir jokių technologijų žiemos metu iš po jo, o „Gazpromas“ turi tik septynis laivus nuotėkoms likviduoti (plg., „British Petroleum“ platformos Meksikos įlankoje avarijos padarinius 2010-iais naikino šeši tūkstančiai laivų), ekologinės katastrofos pasekmes lengva įsivaizduoti.

Taip atrodo potencialios avarijos padarinių likvidavimo schema, kurią pateikė „Gazprom neft šelf”.

Так выглядит схема действий по ликвидации последствий возможной аварии, представленная «Газпром нефть шельф»

Monopolisto tvirtinimais, kad nutekėjimo nebus, ekologai netiki – Rusija yra naftos nutekėjimo čempionė. Todėl „Greenpeace“ nutarė pakartoti pernykštę metų akciją prie „Prirazlomnajos“.

Ekologai abejoja ne tik dėl naftos gavybos ekologinio saugumo Arkties šelfe, bet ir dėl jos ekonominio tikslingumo. „De facto Arktyje šiandien niekas nemėgina pumpuoti naftą, – sako V. Čiuprovas, – visiems dideliems tarptautiniams lošėjams tapo aišku, kad tai pavojinga, brangu ir, svarbiausia, ekonomiškai neefektyvu.“ Taigi, britų kompanija „Cairn Energy“, išleidusi 1 milijardą dolerių naftos paieškoms prie Grenlandijos krantų, nutraukė projektą ir liko be nieko. Naftos gigantas „Shell“ (dar neseniai buvęs pagrindiniu „Greenpeace“ taikiniu Arktyje) sustabdė visus projektus, išleidęs 5 milijardus dolerių. Priežastys tos pačios: pernelyg brangu ir pavojinga. Eiliniu įrodymu, kad darbo saugos užtikrinti neįmanoma, tapo avarija, kuri ištiko naftos platformą „Kulluk“, kai toji sėdo ant seklumos po didelio štormo 2013 metų sausio 1 dieną. „Arktyje liko tik „Rosneftj“ ir „Gazprom“, tiesa, su partneriais „ExxonMobil”, italų „Eni” ir net noorvegų „Statoil“, – pasakoja V. Čiuprovas.

Ekologai taip pat pabrėžia, kad Arkties nafta neturi svarbiausio – vartojimo rinkos: Europa stengiasi mažinti angliavandenių sunaudojimą, o JAV plečiasi skalūnų revoliucija, taigi „Prirazlomnajos“ platformą gali ištikti Štokmanovsko naftos telkinio, kurį tas pats „Gazpromas“ vieną gražią dieną uždarė, likimas. „Arkties įsisavinimas taps antruoju BAM'u, – įsitikinęs V. Čiuprovas, – po ledu bus palaidoti milijardai dolerių be jokios naudos.“

„Greenpeace” aktyvistų piketas prie „Gazpromo” būstinės Maskvoje rugsėjo 25 d.

„Aš apskritai manau, kad nieko pumpuoti toje „Prirazlomnaja“ jie neketina, – antrina kolega A. Kiseliovas, – svarbiausia pritraukti į projektą kaip galima daugiau pinigų ir naudotis jais savo malonumui. Na, ir reikia kažkaip paaiškinti, kur iškeliavo 4 milijardai!”

Kiti laikai

Pinigai, aišku, nekvepia, – net nafta. Tačiau kuo paaiškinti tokią ryžtingą ir kietą Rusijos valdžios reakciją į įvykius prie „Prirazlomnaja“, juk prieš metus iš Pečioros jūros aktyvistus paleido taikiai.

Kariniai ekspertai atkreipė dėmesį, kad pastaraisiais metais staiga sustiprėjo Rusijos karinis faktorius Arkties politikoje. Rugsėjo 16-ąją prezidentas V. Putinas Gynybos ministerijos pasitarime pranešė apie Novosibirsko salose (Laptevų jūra) esančios karinės bazės atkūrimą ir ten esančio apleisto aerodromo atstatymą. Ši priemonė, V. Putino žodžiais, padės efektyviau kontroliuoti šią Rusijos dalį Arktyje. Be to, rugsėjo mėnesį į Arktį išsiųstas Šiaurinio laivyno dešimties karo laivų būrys su atominiu raketiniu kreiseriu „Piotr Velikij“ priešakyje, – jie išplaukė į Novosibirsko salų archipelagą. Visus šiuos veiksmus Rusijos valdžia įvardijo kaip plačios Gynybos ministerijos programos dalį, atnaujinant pastovų šios šalies karinį buvimą regione.

Galų gale, spalio 3 dieną V. Putinas susitikime su „Vieningosios Rusijos“ pirminių skyrių sekretoriais pranešė, kad RF vyriausybė planuoja remti ledlaužių laivyną regione. „Šis regionas labai turtingas mineraliniais ištekliais, tai jo vertybė“, – pastebėjo V. Putinas. Tame pačiame susitikime jis pavadino „visiška kvailyste“ Aukštosios ekonomikos mokyklos profesoriaus Sergejaus Medvedevo idėją perduoti Arktiką tarptautiniam valdymui (liudininkai sako, kad prezidentas net išvadino jį „prietranka“).

„Platformos užgrobimas – Rusijos sienos pažeidimas“

Viktorija Ždanova, kompanijos „Inmarin“ juristė, jūrų teisės ekspertė:

„Greenpeace“ aktyvistams pateikė kaltinimus pagal RF BK 227 straipsnio 3 dalį –  piratavimas, tai yra jūros arba upės laivo užpuolimas, ketinant užvaldyti svetimą turtą, įvykdytas panaudojus jėgą arba grasinant ją panaudoti. Tai pati sunkiausia 227 straipsnio dalis – piratiškas užpuolimas, įvykdytas organizuotos grupės, arba užpuolimas, sukėlęs žmogaus mirtį, – jis numato pačią griežčiausią bausmę: laisvės atėmimą nuo 10 iki 15 metų su bauda iki 500 tūkstančių rublių.

Asmeniškai aš nematau „Greenpeace“ aktyvistų veiksmuose nusikaltimo sudėties pagal minėtą straipsnį. Jie taip pat nepažeidė JT jūrų konvencijos, kurioje pateikiamas piratavimo apibrėžimas: tai kiekvienas neteisėtas prievartos, sulaikymo aktas ar bet koks plėšimas, vykdomas iš asmeninių paskatų privataus laivo įgulos arba keleivių, ir nukreiptas atviroje jūroje prieš kitą laivą arba prieš asmenis ar nuosavybę, esančią laive. „Greenpeace“ aktyvistai nesistengė užvaldyti svetimo turto savanaudiškais tikslais, o tai visuomet yra pagrindinis piratavimo motyvas. Jų akcija apskritai nenumatė gauti asmeninės naudos užgrobus platformą. Tuo labiau keistai atrodo tokių kaltinimų pateikimas fotografui Denisui Siniakovui.

Kodėl mūsų teisėsaugininkai pasirinko būtent 227 str., nesuprantama. Juk aktyvistų veiksmai logiškai atitinka kitą, 322 str., – neteisėtas valstybinės sienos kirtimas. Pagal tarptautinę jūrų teisę Rusijos jurisdikcijos zonoje yra vandenys iki 44,5 km nuo Rusijos krantų, platforma yra toliau – apytiksliai 60 km nuo kranto, tai yra ekonominėje zonoje, kurioje Rusijos teisės saugomos tik įsisavinant ir saugant gamtos išteklius. Taigi, specialaus leidimo laisvai plaukioti tose vietose užsienio laivams nereikia. Tačiau pati „Prirazlomnaja“ – tai Rusijos kompanijos nuosavybė. Grubiai kalbant, tai Rusijos teritorija, ir platformos užgrobimas – tai Rusijos sienų pažeidimas. 332 straipsnis ne toks griežtas kaip 227 str.: jis numato ne tik laisvės atėmimą, bet ir baudas. Taigi, pagal jį aktyvistams būtų galima skirti baudas iki 200 tūkstančių rublių kiekvienam ir paleisti. Tai būtų protinga, ir bausmė atitiktų nusikaltimo sunkumą.

Pagal tą pačią JT Konvenciją, bet kokia valstybė gali užgrobti piratų laivą ir areštuoti jame esančius žmones. Tačiau tame dokumente yra 106 straipsnis, kuris sako, kad, jei laivas buvo įtariamas piratavimu ir buvo užimtas trūkstant pagrindo, tai valstybė, kuri tą laivą užėmė, turės atsakyti prieš valstybę, kuriai tas laivas priklausė, „už bet kokius nuostolius, padarytus užpuolimo metu“. Ir, tikriausiai, Rusijai dabar pačiai gresia ieškinių banga, juo labiau, kad „Arctic Sunrise“ borte buvo 18 šalių atstovai. Pats laivas plaukiojo su Olandijos vėliava, ir Nyderlandai jau planuoja pateikti ieškinį Rusijai.

„Greenpeace“ aktyvistai iškabino plakatą 2013 metų spalio 1 dieną čempionų lygos varžybų metu. „Gazprom“ – oficialus Miuncheno komandos „Schalke 04“ rėmėjas.

1939 metai. „Schalke 04“ – mėgiama Adolfo Hitlerio komanda.

Vertė Alicija Žukauskaitė

Šaltinis: newtimes.ru