Tragedija: Vilniui lemta tapti rusišku Potiomkino kaimu

Apžvelgdamas kandidatų į Lietuvos sostinės Vilniaus merus rikiuotę didysis Platonas neabejotinai mąstytų ir vertintų, kuris iš jų geriausiai atitinka jo Idėjų pasaulyje turinčią egzistuoti Mero idėją. Mąsliai svertų, kuris iš jų yra labiausiai priartėjęs prie tobulo Miesto valdytojo provaizdžio.

Ir jis neabejotinai pasakytų – Vilniui pasisekė. Garbingas Gedimino miestas pagaliau turi progą išsirinkti tikrą merą.

Tai reiškia – tikrą politiką. Ne ūkininką ar kultūrininką, bet būtent politiką.

Tokius viltingus žodžius prieš pat merų ir savivaldybių rinkimus išsakė partijos „Nacionalinis susivienijimas“ lyderis Vytautas Radžvilas.

„Per tris dešimtmečius „ūkininkų“ valdomas Vilnius faktiškai tapo sparčiai irstančiu ir nykstančiu miestu – socialinių getų mechanine sankaupa. Jokie stiklainiai miesto centre ar išblizgintos Senamiesčio gatvės negali paslėpti karčios tiesos, kad Lietuvos sostinė baigiama paversti liūdnai pagarsėjusiu rusišku Potiomkino kaimu“, – ilgoje priešrinkiminėje esė „Tikro mero belaukiant“ rašė V. Radžvilas.

Politikas nurodė, kad „vienintelis meras, atitinkantis platoniško Miesto valdytojo idealą“ – tai jo bendrapartietis Vytautas Sinica, kuris gali neleisti Vilniui galutinai pavirsti Potiomkino kaimu.

„Tai būtina sustabdyti. Ir tai gali padaryti tik Vytautas Sinica. Vienintelis meras, atitinkantis platoniško Miesto valdytojo idealą. Jis įstengs tai padaryti tiesiog todėl, kad yra vienintelis tikras politikas“, – informavo V. Radžvilas.

Deja, kaip žinoma, į antrąjį rinkimų turą V. Sinica nepateko, todėl Vilniaus, vilniečių bei sostinės svečių laukia niūrus laikai, rusiško Potiomkino kaimo kontūrai dar labiau išryškėjo.

ekspertai.eu primena, kad ne geresnė situacija susiklostė ir antrajame pagal dydį Lietuvos mieste Kaune – ten dar ketverius metus kauniečius skandins Putino fašistas.

P. S.

Grigorij Potiomkin

Visuotinė lietuvių enciklopedija skelbia, kad Potiomkin Grigorij (Grigorijus Potiòmkinas) gimė 1739 09 24 Čižov (Smolensko sr.), mirė 1791 10 16 prie Jasų, Rusijos valstybės veikėjas. Taurijos šviesiausiasis kunigaikštis (1783). Generolas feldmaršalas (1784).

Nuo 1761 tarnavo raitelių gvardijoje. Dalyvavo 1762 rūmų perversme, po kurio sostą užėmė Jekaterina II.

Pasižymėjo 1768-74 kare su Turkija. 8 dešimtmečio viduryje – Jekaterinos II favoritas.

Iki pat mirties darė didžiulę įtaką imperatorės politikai. 1774 paskirtas Naujosios Rusijos, Azovo ir Astrachanės generalgubernatoriumi.

Valdė visą pietinę Rusijos dalį, vadovavo tvirtovių ir miestų, Juodosios jūros laivyno statybai. 1774 surengė baudžiamąją ekspediciją prieš J.

Pugačiovo sukilėlius, 1775 sunaikino Zaporožės Sečę, vėliau panaikino kazokų laisves ir savivaldą. G.

Potiomkino pastangomis prie Rusijos 1783 prijungtas Krymas ir gretimos teritorijos. 1784-91 – Karo kolegijos prezidentas.

Pasakojama, kad Jekaterinai II 1787 lankantis G. Potiomkino valdomose srityse, jis pakelėse liepęs pristatyti butaforinių kaimų (iš čia kilo posakis Potiomkino kaimai – dirbtinės priemonės, kuriomis siekiama suklaidinti). Dabartiniai istorikai mano, kad šie pasakojimai ne visai atitinka tikrovę – G. Potiomkinas iš tiesų buvo geras administratorius.

Per 1787-91 karą su Turkija vadovavo Rusijos kariuomenei. Turėjo įtakos ir Jekaterinos II politikai Abiejų Tautų Respublikos atžvilgiu, kai kurių amžininkų teigimu, net svajojo tapti Abiejų Tautų Respublikos valdovu. 1791 Rusijos vardu siūlė Prūsijai Abiejų Tautų Respubliką pasidalyti. Mirė vykstant taikos deryboms su Turkija nesulaukęs Abiejų Tautų Respublikos II padalijimo.