Tarpukario Lietuva: nuo demokratijos prie fašizmo

Tęsiame istorinės tiesos problemoms paskirtas laidas: paskutinį kartą kalbėta apie tarpukario, taip vadinamą „smetoninę“ Lietuvą (1919-1940 m. ), dabartinėje istoriografijoje vaizduojamą tariamu Lietuvos ir lietuvių tautos aukso amžiumi; tačiau susipažinimas su socialinėmis-ekonominėmis aiškiai parodo, kad toji Lietuva buvo agrarinis periferinio kapitalizmo kraštas, kurio pagrindinė paskirtis – teikti išteklius didžiosioms imperialistinėms valstybėms (kurios faktiškai Lietuvoje ir šeimininkavo).

Na, o viešpatavo joje palyginti nedidelė gyventojų dalis – stambūs žemvaldžiai, buožės ir kiti išnaudotojai.

Tačiau, norint įgyti pilnutinį šio mūsų tėvynės istorijos laikotarpio vaizdą, nepakanka nei bendro ekonominio, nei geopolitinio konteksto; juo labiau, kai toji Lietuva nestovėjo vienoje vietoje, bet vystėsi, išgyvendama ne vieną sukrėtimą bei permainą: būtina susipažinti ir su politine 1919-1940 m. Lietuvos istorija – su tuo, kokios jėgos, kaip ir dėl ko joje kovojo.

Paprastumo dėlei, išskirsime tarpukario buržuazinės Lietuvos istoriją į du etapus: 1) buržuazinį demokratinį (1919-1926 m.) ir 2) fašistinės diktatūros (1926-1940 m.) laikotarpį.

Šiame „Kibirkšties TV“ siužete – išsamus pirmojo iš dvejų minėtų laikotarpių aptarimas. Laukite tęsinio.

Vaidybinis filmas „Žaizdos žemės mūsų“ (1971 m.)