2024 m. kovo 29 d.

 

Žudanti ekonomika, Trečiasis pasaulinis karas ir nykstanti Lietuva

52
Paskelbta: 2017-04-26 21:00 Autorius: Andrius Martinkus
Lietuva 2017. Nuotr. prezidentas.lt
Lietuva 2017. Nuotr. prezidentas.lt

Atsakant į geranorišką kritiką

Po paskutinio savo teksto „Apie vieną Lietuvos homo liberalis ir Rusijos homo sovieticus panašumą“ („Šiaurės Atėnai“, IV. 7) sulaukiau skaitytojos laiško, tiksliau, kelių geranoriškų kritinių pastabų, kurios, nežiūrint to, kad laiškas buvo skirtas asmeniškai man, manau, vertos viešo atsakymo jau vien todėl, kad, esu tikras, Lietuvoje esama nemažai žmonių, manančių panašiai kaip laiško autorė.

Laiško autorė nesutinka pagrindinę Lietuvos nesėkmių (pirmiausia jos demografinio nykimo, kurio pagrindinė sudedamoji dalis yra milžiniški emigracijos mastai) priežastį matyti neoliberalioje valstybės santvarkoje. Laiško esmę galima išdėstyti taip: „Emigracijos mastus pirmiausia nulemia žmogaus vidinės nuostatos, asmeninės laimės paieškos. Žmogus nori būti laimingas čia ir dabar, turtingai gyventi čia ir dabar. Dabartinio žmogaus gyvenimo plotmė yra horizontali. Ir tiek Vakaruose, tiek Rytuose, tiek Lotynų Amerikoje ar kur kitur, jei tik šalia bus geresnės gyvenimo sąlygos, geresnis uždarbis, link ten ir bus judama. Laisvas žmonių judėjimas paskui pinigus sugalvotas ne Lietuvos politikų. Mes neturim kitos išeities, kaip tik būti kartu su Europa, nes Rytuose jau buvom. Deja, Sąjūdžio veikėjai ekonominio plano Lietuvai neturėjo, nebuvo tokios jėgos Lietuvoje, kuri tuo metu būtų tiksliai žinojusi, ką daryti. Kokie žmonės, tokia ir valdžia. Buvo klaidų, tokia realybė. Net popiežius analizuoja ir sunkiai randa atsakymą, kodėl sugriautas transcendencijos pojūtis, ir vien Mamona valdo mus, kodėl žmogus neieško Dievo, netiki amžinuoju gyvenimu (tuomet gyvenimas, neturint materialinės pilnatvės, yra nesėkmė). Šių dienų Bažnyčios ir visų atsakingų krikščionių uždavinys yra padėti atrasti šiuolaikiniam žmogui tikėjimo grožį, Kristaus mokymo universalumą. Ne valdžios kaltos, kad bedvasis sumaterialėjęs individas, kuo toliau, tuo labiau gyvenantis materialų gyvenimą, ieško, kur skaniau valgyti duoda. Ten jo Tėvynė ir atsiranda.“ Autorė baigia mintimi, kad „visuomet geriau uždegti degtuką, nei keikti tamsą. Ivardijus problemas, reikia ieškoti išeičių. Aš lieku optimistė ir tikrai noriu prieštarauti visoms Lietuvą laiduojančioms pranašystėms, nes šiais laikais viskas labai greitai keičiasi. Už 10-15 metų vien dėl klimato pokyčių Lietuva taps itin patrauklia vieta gyventi. Kita vertus, tuščių vietų nei gamta, nei ekonomika nemėgsta, tikrai atsiras norinčių čia atsikraustyti. Būtų gerai, kad mūsų valdžiai užtektų įžvalgumo, ir tie naujieji lietuviai būtų ukrainiečių ir baltarusių kilmės.“

Tvirtinimas, kad Lietuvos demografinės tragedijos (o žiūrint globaliai – ir visos dabartinės žmonijos kančių) pagrindinė priežastis yra „bedvasis sumaterialėjęs individas“, kuris „neieško Dievo, netiki amžinuoju gyvenimu“, ir kurio tėvynė yra ten, „kur skaniau valgyti duoda“, skamba žiauriai, tačiau yra visiškai teisingas žvelgiant iš krikščioniškosios antropologijos perspektyvos. Krikščionybė yra asmens ir asmeninės atsakomybės – už save, savo artimuosius, savo tautą, šalį, pagaliau už visą žmoniją ir pasaulį (krikščionys yra Kristaus vadovaujamos Bažnyčios nariai) – religija. „Kokie žmonės, tokia ir valdžia“, – šis laiško autorės teiginys iliustruoja vieną tokios atsakomybės aspektą. Ar milijonai vokiečių buvo kalti dėl to, kad aktyviai (stodami į nacionalsocialistų partiją, balsuodami už ją ir kitaip remdami nacius) arba pasyviai (nesipriešindami nacių – vis dėlto negavusių absoliučios daugumos vietų parlamente – vykdomai valdžios uzurpacijai) padėjo Vokietijoje įsigalėti totalitariniam nacių režimui? Be abejo. Rusų religinis filosofas Nikolajus Berdiajevas rašė: „Bolševizmas Rusijoje atsirado ir nugalėjo todėl, kad aš esu toks, koks esu, todėl, kad manyje nebuvo tikros dvasios jėgos, nebuvo tikėjimo, kilnojančio kalnus, jėgos. Bolševizmas yra mano nuodėmė, mano kaltė.“ Lietuvos piliečiai, be abejo, irgi kalti dėl to, kad ketvirtį amžiaus aktyviai (rinkdami į Seimą tuos, apie kuriuos sakoma, kad „jie visi vagys“) arba pasyviai („balsuodami kojomis“, t. y. emigruodami) rėmė neoliberalų režimą, per ketvirtį amžiaus „nepriklausomybės“ padariusio tautai ir valstybei daug didesnių demografinių nuostolių negu komunistinis režimas per pusę amžiaus „okupacijos“. Ar už pasyvų neoliberalaus režimo rėmimą emigrantai turi būti paskatinti suteikiant jiems dvigubą pilietybę? Mano įsitikinimu, ne.

Tačiau tai nereiškia, kad negalima kalbėti apie nacizmo, komunizmo ir (neo)liberalizmo nusikaltimus prieš Lietuvos ir kitų šalių gyventojus. Kas nors galėtų pasakyti, kad šių trijų „izmų“ sugretinimas yra nekorektiškas tuo požiūriu, kad naciai ir komunistai fiziškai žudė ir trėmė Lietuvos gyventojus, o neoliberali Lietuva miršta „savo noru“ (niekas juk dabar žmonių Lietuvoje nešaudo ir į Vakarus gyvuliniuose vagonuose neveža), todėl galima kalbėti nebent apie Lietuvos savižudybę, tik ne apie „genocidą“. Norėčiau priminti, kad XIX a. antrojoje pusėje Airijoje žmonės irgi nebuvo nei masiškai šaudomi, nei tremiami iš savo tėvynės už Britanijos imperijos pinigus pasamdytuose laivuose. Tačiau nuo 1841 m. iki 1901 m. gyventojų Airijoje sumažėjo beveik perpus (nuo 8 iki beveik 4 milijonų). Istorikai vis dar ginčijasi dėl to, ar galima 1845–1849 m. badą vadinti genocidu, ar šį nusikaltimą reikėtų įvardinti kažkaip kitaip. Tačiau akivaizdu, kad tai buvo vienas iš daugelio „klasikinio“ liberalizmo įvairiose planetos vietose padarytų nusikaltimų žmogiškumui. (Žemės ūkio produkcijos eksportas iš Airijos baisiausiais bado metais nė kiek nesumažėjo, o kai kurių produktų, pavyzdžiui, sviesto, net padidėjo.) Ir šio nusikaltimo prieš airių tautą moralinio blogio nemažina tai, kad dauguma airių paliko savo tėvynę vedami „asmeninės laimės paieškos“. Tautą, kaip ir žmogų, galima nužudyti įvairiais būdais. Vienas jų – padaryti taip, kad tauta arba žmogus nebenorėtų gyventi ir rinktųsi savižudybę. Mūsų valstybėje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, „kas sukurstė žmogų nusižudyti arba žiauriu ir klastingu elgesiu privedė žmogų prie savižudybės“ (LR BK 133 str.).

„Kaip įsakymu „Nežudyk“ aiškiai brėžiama riba siekiant laiduoti žmogaus gyvybės vertę, lygiai taip pat šiandien turime tarti „ne“ išstūmimo ir nelygybės ekonomikai. Tokia ekonomika žudo.“ Taip savo apaštališkajame paraginime „Evangelii gaudium“ rašo popiežius Pranciškus. Todėl tai, kad, kylant tokiai ekonomikai ir augant BVP, Lietuva vis labiau nyksta, nėra joks paradoksas. „Deja, Sąjūdžio veikėjai ekonominio plano Lietuvai neturėjo, nebuvo tokios jėgos Lietuvoje, kuri tuo metu būtų tiksliai žinojusi, ką daryti. Buvo klaidų, tokia realybė.“ Sutinku su laiško autore. Sutinku ir su tuo, kad „geriau uždegti degtuką, nei keikti tamsą“. Tikrai nesu valdžios keikėjas iš prigimties. Ne visada rašiau taip, kaip rašau dabar. Tačiau nuo Sąjūdžio laikų dabar mus skiria jau beveik trys dešimtmečiai. Per tą laiką kai kam užteko drąsos suvokti ir pripažinti savo paklydimus. Keli filosofai, buvę aistringais liberalizmo apologetais, tapo jo aršiais kritikais. Tačiau neoliberalios Lietuvos valstybės viešojoje erdvėje daugiau kaip ketvirtį amžiaus vyko ir, deja, tebevyksta tamsos garbinimas – nekrofiliškos „išstūmimo ir nelygybės ekonomikos“ liturgijos šventimas.

Popiežius Pranciškus jau ne kartą sakė, kad mes gyvename Trečiojo pasaulinio karo realybėje. Ši realybė – globalios ekonomikos, kuri žudo, pasekmė. „Kai kalbu apie karą, rimtai kalbu apie karą, ne apie religijų karą. Tai karas vardan interesų, pinigų, žemės resursų, tautų užvaldymo. Tačiau tai nėra religijos karas, visos religijos nori taikos, karo nori kiti.“ (Popiežius tai pasakė po Šv. Mišias aukojusio kunigo Prancūzijoje nužudymo.) Kas nors paprieštaraus, kad didžiąją teroro išpuolių pasaulyje dalį šiandien įvykdo vienos religijos atstovai. Tačiau aš paskutiniame popiežiaus sakinyje akcentuoju ne tiek „visos religijos nori taikos“, kiek „karo nori kiti. Kas tie kiti? Tai tie, kurie meldžiasi ir atnašauja kitai realybei, nei ta, į kurią kreipiasi nuoširdus krikščionis, musulmonas, induistas, budistas, konfucianistas, daosistas, sintoistas, sikas, jazidas, zoroastristas ar akmens amžiaus sąlygomis gyvenantis čiabuvis Naujosios Gvinėjos ir Amazonės džiunglėse. Niekada anksčiau žmonijos istorijoje tie kiti nebuvo įgiję tiek valdžios ir galios, kiek turi dabar – globalios neoliberalios pasaulio tvarkos sąlygomis. Kaip ir laikais, kai žmonės kariaudavo apsiginklavę kalavijais, ietimis ir karo kirviais (vienoje Šiaurės Amerikos indėnų kalbų vadinamais tomahaukais), šiandien milijonai žmonių kenčia ir miršta nuo bado. Bet kiek reikėtų parduoti karo kirvių, kad pamaitinti tokį skaičių badaujančių, kokį būtų galima pamaitinti už vienos iš 59 „Tomahawk“ raketų, paleistų į Sirijos karinę oro bazę, kainą? Visais laikais buvo turtuolių ir lozorių. Tačiau kaip ir elgeta Lozorius, gobšas turtuolis (Lk 16, 19–31) mirė, turėdamas savo krūtinėje širdį, su kuria gimė. Dabartiniame pasaulyje, kuriame kasmet tūkstančiai žmonių miršta nesulaukę jiems reikalingo organo transplantacijos ir nuo maliarijos kasmet miršta virš milijono žmonių (didžioji dalis vaikai), neseniai, eidamas 102 metus, mirė žmogus, kurio krūtinėje po širdies, su kuria jis gimė, mirties, plakė dar penkių donorų širdys. Tai – ne Kristaus ir net ne Alaho garbintojų valdomas pasaulis. Tai – kitų valdomas pasaulis. Bedvasių sumaterialėjusių individų, Mamonos garbintojų, įgijusių tokią valdžią Dievo garbintojų atžvilgiu, kokios jie niekada anksčiau nebuvo turėję, valdomas pasaulis. Kai kurie autoriai kalba apie Kaino ir Abelio civilizacijų (jų pradmenys yra kiekviename iš mūsų) kovą, lydinčią žmoniją per visą jos istoriją. Gali būti, kad būtent XXI a. taps Kaino civilizacijos siautėjimo apogėjumi. Be viso kito ir dėl jau negrįžtamais tapusių laiško autorės minimų klimato pokyčių (faktiškai dėl nenumaldomai artėjančios klimato katastrofos) globalios neoliberalios pasaulio tvarkos sukeltas Trečiasis pasaulinis karas gresia tapti didesnio masto skerdynėmis negu Antrasis pasaulinis karas, kaltę už kurį liberalai taip mėgsta po lygiai dalinti tarp nacių Vokietijos ir komunistų SSRS.

Neoliberali Lietuvos valstybė yra viena entuziastingiausių globalios neoliberalios pasaulio tvarkos rėmėjų. Kiekvieną smūgį sparnuotosiomis raketomis „prieš savo žmones kariaujantiems tironams“ palydi susižavėjimo kupinas pritarimas, skambantis iš mūsų šalį administruojančių buvusių komjaunuolių ir komunistų. O juk 59 „Tomahawk“ raketų kaina net 134 kartus viršija maisto, 2016 m. „Maisto banko“ akcijų metu Lietuvos gyventojų paaukoto šalies skurdžiams, kainą. Manau, vienas patikimiausių būdų nustatyti prieš savo žmones kariaujančias vyriausybes yra valstybių demografiniai rodikliai. Pavyzdžiui, „paskutinio Europos diktatoriaus“ valdoma Baltarusija per pastarąjį ketvirtį amžiaus neteko apie 5% savo gyventojų. Jos „demokratinėse“ kaimynėse Lietuvoje ir Ukrainoje per tą patį laikotarpį gyventojų sumažėjo daugiau kaip 20%. O juk Lietuva ir Ukraina dėl SSRS žlugimo gavo bene daugiausia naudos iš visų posovietinių šalių. Lietuva tapo nepriklausoma, turėdama Vilnių ir Klaipėdą – šito niekada anksčiau nebuvo jos istorijoje. O Ukraina gavo viską, ką gavo Lietuva, tik dar daugiau. Šiltesnę jūrą, derlingesnę žemę, solidesnę pramonę. Bet svarbiausia – milžinišką teritoriją pietryčiuose, nieko bendro neturinčią su istorine Ukraina. (Vilnius vis dėlto buvo istorinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė, o Klaipėdos kraštas – Mažosios Lietuvos dalis. Baltarusijos sienos, išskyrus, aišku, sieną su Lietuva, faktiškai sutampa su istorinėmis LDK sienomis po Liublino unijos.) Gal po „Maidano revoliucijos“ šalies demografinė degradacija liovėsi? Ne – tik įgavo naują pagreitį. Bet neoliberalios Lietuvos valstybės propaganda į daug ką pasaulyje moko žvelgti, prisimenant klasiko filmo pavadinimą, „plačiai užmerktomis akimis“.

Niekada nesakiau, kad Lietuva jau pasmerkta. XIX a. pradžioje kai kurie Europos filologai ragino tyrinėti, pasak jų, mirštančią lietuvių kalbą. Bet lietuvių kalba nemirė. Kartais pasveiksta ir mirtina liga susirgęs žmogus. Ir ne kiekvienam, bandančiam nusižudyti, tai pavyksta padaryti.

„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]

Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002


 
Komentarai

 
52. Pamiršta tiesa
(2017-05-04 13:04:21)
(78.62.3.48) Parašė:

"Bolševikiškų žiaurybių akivaizdoje kai kas pamiršo, kas yra tikrieji jų autoriai. Kai kam ėmė atrodyti, kad bolševizmas esąs grynai rusiškosios revoliucijos padaras, neturįs savo šaknų ankstesniuose sąjūdžiuose, pagrįstas tiktai rusiškojo žmogaus dvasine maišatimi, tąja karamazoviškąja jėga piktam, turinčia tokio pat žavesio kaip ir Amžinasis Gėris. Kai kas pradėjo teigti, kad bolševizmą maitinanti versmė glūdinti tiktai Rytuose ir kad ją užtvenkus ši žmonijos rykštė pati pasvirtų žemyn. Todėl daugeliui buvo suprantamas Vinco Ramono „Kryžių“ Giružis, tarnaująs NKVD, suiminėjąs savo tautiečius ir galop net išduodąs mirčiai savo paties tėvą. Tačiau ne vienas kraipė galvą patyręs, kad šitas Giružis, atkaklus bolševikas, yra Kreivėno, seno ir ištikimo liberalo, sūnus. Ne vienas klausė: kas yra šitas personažas – jaunystės įkarščių vaisius ar giliausių tėvo polinkių išsivystymas ir įsikūnijimas? atsitiktinė gyvenimo apraiška, pasitaikanti visur ir visados, ar simbolis kelio, savaime vedančio į bolševizmą? Ir atsakymai persiskyrė. Lietuviškojo liberalizmo (kairiojo, nes liberalizmas, kaip netrukus matysime, yra daugiaprasmis) atstovai mėgino Giružį aiškinti kaip atsitiktinę apraišką, net kaip liberalinių idėjų išdaviką, primindami, kad tokių išdavikų yra turėję visi – net katalikai (Gira, Nėris, Pakarklis ir kt.). Giružis, jų pažiūra, esąs neteisėtas Kreivėno vaikas ne tik teisine, bet ir esmine prasme. Tėviškasis Kreivėno ryšys su Giružiu esąs visiškai atsitiktinis, negalįs būti taikomas visam liberalizmo santykiui su bolševizmu. Todėl mūsų kairieji beveik įsižeidė, skaitydami tokius V. Ramono posakius: „kelias po kairei – į bolševizmą“ (p. 147), „kiekvieno kairiojo nuoseklus kelias eina į bolševizmą“ (p. 157), „arba su bolševizmu, arba su Dievu. Vidurio kelio nėra“ (p. 158) teigdami, kad šitokia dilema esanti tik Ramono išgalvota ir kad jie patys esą anas tikrasis vidurio kelias, neinąs nei į Maskvą, nei į Romą, bet pasiliekąs saugus šalia šių kraštutinių polių. Tačiau gindamiesi nuo savo kūno ir kraujo giminystės su bolševizmu, mūsų kairieji pamiršo vidurinę jungtį, stovinčią tarp liberalizmo ir bolševizmo, būtent socializmą. Iš tikro paviršutiniškai akiai lyginant liberalizmą su komunizmu, atrodo, kad juodu nėra ir negali būti broliai. Taip, broliai jie nėra. Užtat jie yra senelis ir anūkas, tarp kurių stovi socializmas, kaip liberalizmo vaikas ir bolševizmo tėvas. Socializmas yra liberalizmo išvada, ir bolševizmas yra socializmo užbaiga".



51. 1948 m. apie tarpukario Lietuvą buvo rašoma:
(2017-05-04 12:38:14)
(78.62.3.48) Parašė:

"gindamiesi nuo savo kūno ir kraujo giminystės su bolševizmu, mūsų kairieji pamiršo vidurinę jungtį, stovinčią tarp liberalizmo ir bolševizmo, būtent socializmą. Iš tikro paviršutiniškai akiai lyginant liberalizmą su komunizmu, atrodo, kad juodu nėra ir negali būti broliai. Taip, broliai jie nėra. Užtat jie yra senelis ir anūkas, tarp kurių stovi socializmas, kaip liberalizmo vaikas ir bolševizmo tėvas. Socializmas yra liberalizmo išvada, ir bolševizmas yra socializmo užbaiga. Comte-Marxas-Leninas yra nareliai vienos ir tos pačios grandinės. Ir jeigu šiandien mūsų liaudininkai ir socialdemokratai liūdėdami žiūri į lietuviškųjų bolševikų darbus, tai jie čia apverkia ne savo išdavikus, kaip katalikai, bet tiktai savo vaikaičius ir sūnus, kurie turėjo drąsos įvykdyti savo senelių bei tėvų idėjas, reikalaujančias kartais prikryžiuoti ir pačius šių idėjų kūrėjus bei skleidėjus, nepaslankius žygiuoti su jaunąja karta".



50. senis 49-am
(2017-05-03 17:40:55)
(84.15.176.119) Parašė:

pirmiausia, opiumas liaudziai stipriai brangsta, kokybe nebeatlaiko jokios kritikos, kunigus greit susodins uz cenzūraastija. Antra. Siuo metu, visose demokratinese salyse valdo bolsevikai. Bolse, lietuviskai-daugiau. Valdo rinkta dauguma-bolsevikai. Trecia. 70 metu TSRS gyvavimo, dave didziuli impulsa pasaulio vystymuisi. Jeigu 20 amziaus pradzioje, Vakaru pasaulyje, vaiku darbas buvo iprasta realybe, tai po 1917, jis pradejo nykti. Vakaru Kapitalas, po 1917 metu igijo stipru konkurenta. Bilodamas socializmo isplitimo visame pasaulyje, kapitalas privalejo dalintis gaunamu pelnu, su tais, kurie ta pelna kure. Taip susikure vidurinioji klase, darbininkai gaudavo padoru atlyginima. Zlugus TSRS, Vakaru Kapitalas, realiai, BANKAS neteko konkurento. Vel girdisi apie vaiku darba, kasdien po 10 val. 1917 metu revoliucija, TSRS, daugiausia naudos dave vakaru pasauliui. 70 metu jie galejo jaustis zmonemis, didziuotis, kad materialiai jie gyvena geriau uz vatnikus. Švente baigesi! Idejote, dundukai, labai daug pastangu, griaudami TSRS. Jums pavyko. Dabar, netekes konkurento, BANKAS jums dundukai parodys, kas cia ne prie ko, kaip kirpti avinus.



49. štai kas yra komunizmas. Nuo jo ir bėga žmonės iš lietuvos, nuo vergijoss
(2017-04-30 19:38:03)
(78.62.3.48) Parašė:

„pirmą kartą istorijoje mes esame liudytojai šaltai suplanuotos ir apgalvotai paruoštos žmogaus kovos prieš visa, kas yra dieviška. Komunizmas savo prigimtimi yra antireligiškas ir religiją laiko liaudies opiumu, nes religijos mokslas apie pomirtinį gyvenimą kliudo proletarams siekti sovietiškojo rojaus, kuris turįs būti šioje žemėje“ (enc. „De communismo atheo“, liet. vert., p. 19). Šiai kovai komunizmas naudoja ne tik ideologinėse grumtynėse leistinas priemones, kaip auklėjimą, spaudą, organizacijas, bet ir prievartą, ir kankinimus, ir kalėjimą, ir galop mirtį. Bolševizme žmogus ne tik gali įsitikinti, kad Dievo nėra, bet jis turi įsitikinti, šitą savo įsitikinimą viešai pareikšti ir pagal jį gyventi". Šitas tad pozityvistinis liberalizmas kaip tik ir yra toji ideologija, kuri per socializmą žygiuoja bolševizmo linkui. Ji yra atsakinga už vergiją, kurion pateko žmogus, pajungtas komunizmo. Ir turbūt iš jokios pasaulėžiūros gyvenimas nėra taip skaudžiai pasijuokęs kaip iš liberalizmo. Pradėjęs visiškos laisvės skelbimu, jis baigė visuotiniu žmogaus pavergimu. Pradėjęs individualizmu, jis baigė kolektyvizmu arba tąja F. Dostojevskio minima „skruzdžių krūvą“, kurią šiandien matome Rusijoje



48. Gintaras 88 am
(2017-04-27 22:33:54)
(78.58.154.203) Parašė:

butu idomu suzinoti, kokios vertybes slypi po uzrasu "Kauno arkivyskupijos kredito unija" :) ?



47. E
(2017-04-27 21:54:23)
(8.37.225.88) Parašė:

Komunizmas buvo tik iškaba po kuria slėpėsi brutalus ruSSofašistinis imperializmas ir didžiašovinizmas. Po šaltojo karo vakarai galvojo kad ruSSija jau pasveiko, bet ruSSija yra maras, o prieš marą reikia kovoti skiepais ir napalmu.



46. ruosiamas
(2017-04-27 19:51:43)
(108.61.201.170) Parašė:

skvernelis intensyviai i prezidentus, bet ne medalinskas, kuris papasakojo apie savo nuotylius prezidenturoje, ruosiamas skvernelis, vis konsultuojasi su gabriu, kuris gal tiks i premjerus



45. -88-
(2017-04-27 19:28:12)
(88.222.22.88) Parašė:

Praktinio komunizmo lopšys –rusija; savo pačių piliečių entuziazmu, pati save sunaikono kaip savitą ir progresyvią šalį. Šiandien rusai gali bųti didelių žaidimų dalyviai; bet visiškai praradop potenciją kurti ateities žmonijos pažangą.



Parašykite komentarą
Ekspertai.eu įspėja, kad komentaras – tai viešas informacijos paskelbimas.
Komentatorius atsako už savo viešai paskelbtą žinomai neteisingą, įžeidžiančią, šmeižikiško ar nusikalstamo turinio informaciją (tai yra komentarai, kuriuose skatinama tautinė, rasinė, religinė ar kitokia neapykanta, raginimai nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, organizuoti sąmokslą prieš valstybę, pakeisti jos konstitucinę santvarką, kėsintis į nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą, šiais tikslais kurti ginkluotas grupes arba daryti kitus nusikaltimus, kuriais kėsinamasi į Lietuvos valstybę) LR teisės aktų nustatyta tvarka.
Ekspertai.eu komentarų neredaguoja.
Komentarai su keiksmažodžiais ar vulgarybėmis bei piktybiškai kartojami tekstai yra šalinami.
Vardas
Komentaras