2019 m. liepos 21 d.

 

Žaltį nužudžius, Lietuva buvo pasmerkta pražūčiai, kurios link aktyviai einama. Tačiau visada yra viltis (video)

9
Paskelbta: 2014-05-05 12:04 Autorius: Mindaugas Peleckis

Dalykas, kuris labiausiai nedžiugina, tai – vadinamasis Žalčio prakeiksmas. Nors mite jis parodomas žmonių virtimu medžiais, kurie visada buvo gerbiami ir garbinami kaip ir visa Gamta, iš tikro šio mitologinio proceso prasmė gali reikšti „sumedėjimą“ dvasine prasme, t. y. atbukimą (vienas medžių, kuriuo pavirto prakeiktieji – bukas).

Apie Žaltį bene daugiausiai pasako „Eglė žalčių karalienė“ – daugiasluoksnis teogoninis mitas, kurio išlikę daugiau kaip šimtas versijų ne tik Lietuvoje ir Latvijoje, bet ir tolimesniuose kraštuose. Vis dėlto esminė siužetinė linija, jos personažai yra tapatūs, aiškūs.

Pradėkime nuo paprasčiausių dalykų. Kas yra žaltys kaip gyvūnas?

Žalčiai (Natricinae) – žaltinių (Colubridae) genties pošeimis, kuriame yra 28 rūšys. Lietuvoje gyvena nenuodingas geltonskruostis žaltys (Natrix natrix), paplitęs beveik visoje Europoje, išskyrus Airiją, šiaurines Anglijos ir Skandinavijos dalis. Geltonskruostis žaltys panašus į nuodingą paprastąją angį (Vipera berus), tačiau nuo jos skiriasi smilkiniais – galvos šonuose esančiomis dviem gelsvomis ar oranžinėmis dėmėmis; be to, žaltys pilkas ar juodas, be zigzago nugaroje, dažnai su tamsesnėmis dėmėmis ar siauromis skersinėmis juostomis. Kūno ilgis – apie metrą.

Geltonskruostis žaltys (toliau – žaltys) – judri gyvatė, kuri gerai plaukioja ir nardo (dėl to kai kuriose kalbose vadinamas „vandens gyvate“, taip pat ir „žolės gyvate“). Žaltys moka apsimesti negyvu.

Kalbininkai žodį „žaltys“ kildina nuo žalias, želti. Tai – akivaizdi užuomina į amžiną gamtos kismą, turint omenyje ir tai, kad žalia spalva – labiausiai raminanti žmogų. Tačiau žaltys, kaip ir gyvatės, yra margas, ne žalias, vadinasi, jo žalumas – simbolinis, turintis sakralinę reikšmę. Pasak Lidijos Nevskajos[1], margumas – chtoniškų gyvūnų atributas. Chtoniškosios – požemio – dievybės ir jas žymintys totemai yra ropliai, žuvys, paukščiai, taip pat ožiai, arkliai, jaučiai. Visi šie padarai yra margi. Gyvatė taip pat vadinama margule, marguole, margine, rainąja, kanapine. „Gyvatė tarsi įkūnija visą chtoninį pasaulį. Labai aukštas yra jos mitologinis statusas. Griausmavaldžio priešininkas „pagrindiniame mite“ yra gyvatiškos išvaizdos [taip 1974 metais rašė V. Ivanovas ir V. Toporovas, - M. P.]. Velnias universaliu būdu koreliuoja su gyvate. Be to, pats jis – taip pat margas“[2]. Etimologiškai žodis margas susijęs su rusiškuoju мрак, reiškiančiu tamsą ir siejančiu gyvatę su aklumu. Gyvatė ir ungurys slavų ir baltų kalbose vadinami „aklaisiais“ („gyvatė yra aklė“ – LKŽ I 75). Galbūt tokiu būdu norėta pasakyti, kad gyvatė (ir žaltys) yra reginčioji, ragana, anapusinio pasaulio gyventoja, „akla“ šiam pasauliui?

Nemitologiniai žalčiai gyvena vandens telkinių pakrantėse, užliejamose pievose, pelkėse, drėgnuose miškuose, sutinkami ir prie sodybų, senose kirtavietėse. Spalio ar lapkričio mėnesį žalčiai užmiega žiemos miegu, pabunda kovą ar balandį. Poruojasi balandį ar gegužę, susirinkę prie ežerų, upių šiltų pakrančių, padeda 7–24 kiaušinius liepos ir rugpjūčio mėnesiais. Žalčiukai išsirita po 5–8 savaičių, subręsta 3–4 metais.

Įdomu tai, kad iki galo biologijos mokslui nėra aišku, iš kur atsirado žalčiai ir visos gyvatės. Egzistuoja dvi pagrindinės hipotezės. Pagal vieną – iš roplių kreidos periode (145,5–65,5 mln. m. pr. Kr.), kai gyveno dinozaurai. Tuomet gyvatės buvusios daugiausia žemės padarais, kai kurios – pusiau vandeninės. Antroji hipotezė teigia, kad gyvačių protėviai buvo susiję su mozazaurais, primenančiais varanus. Tai buvusios vandens gyvatės.

Lotynų kalba žaltys vadinamas natrix, nuo žodžių nare, natare – „plaukti“. Indoeuropiečių prokalbėje (toliau – PIE) žaltys (gyvatė) vadinta *netr- bei *snag-, *sneg- („šliaužti, šliužas“). Sanskrito kalboje gyvatė vadinama nāgá. Prūsiškai žaltys – anxdris.

Lietuvių kalbos žodyne (I-XX tomai, 1941-2002, toliau – LKŽ), kuriame surinkta daugiau kaip pusė milijono žodžių, žalčio semantika – dvejopa. Akivaizdi pagoniškoji ir krikščioniškoji žalčio reikšmės skirtis. Krikščioniškoji siejasi su bibliniu Ievos gundytoju žalčiu. Iš tikro tai ne žaltys, o nahaš – hebr. „gyvatė“, arba saraf – „deginančioji po įkandimo“. Ji padarė įtaką keiksmams, kurie siejami su žalčiu ir atsirado jau krikščionybei atėjus į Lietuvą. Archajiškoji žalčio samprata bene taikliausiai ir pagarbiai aprašyta gamtininko Tado Ivanausko (1882–1970): „Žaltys yra gražios žalsvai pilkšvos spalvos, o pakaušyje iš abiejų pusių turi po didelę geltoną arba oranžinę dėmę“ (LKŽ).

LKŽ taip pat yra užfiksavęs tokią frazę: „Žaltys paprastasis priklauso prie tų mūsų krašto gyvulių, kurių likimas nepasigailėjo“. Akivaizdu, kad čia slypi tautos atmintis apie natricidą – žalčių naikinimą, genocidą, prasidėjusį po pirmosios žalčiažudystės.

Taip pat LKŽ apie žaltį surinkta tokių posakių, rodančių, kad į jį nežiūrėta kaip į piktą gyvūną, kokiu jį padarė krikščioniškoji propaganda: Žaltỹs, anas nekanda nieko Nmč. Žaltys panašus į gyvatę, bet nekanda Sd. Kiti žálčius par gyvatę palaiko. Žálčio ausikės geltonos, gražūs žalčiaĩ Jrb. Žaltỹs ant nugaros turia driūžę Plšk. Žalčių galvos kai ančių ir uodegos smailios LMD(Sln). Žaltỹs, jo galvaitė mažukutė Btrm. Žalčių garbintojas S.Dauk. Žalčių̃ yra daiktais Grv. Bobutė sakydavo, kad jų gryčioj žaltỹs gyveno, pieną lakdavo Skp. Žaltỹs kiaušinius geria, kur vištos deda (iš gūžtų) Brb. O tas žaltỹs i varlėms minta Plng. Seniau žalčių̃ i gurbe, i malkinė[je] būdavo, dabar vaikas užaugs žal̃čio nematęs Mžš. Atšlaimą šiandie apskapojau (apsišienavau), žalčiaĩ šliaužioja, kad neužmint Slk. Ten, kur laikomi žalčiai, namuose net užsimušdamas nerasi jokios pelės rš. Iš gyvių ypač buvo globojami žalčiai, kuriuos laikydavo namuose, maitindavo, juos skriausti buvo nevalia rš. Juodus žalčius ir driežus kaipo sargus savo numų laiko ir gerbai S.Dauk. Žaltys paprastasis priklauso prie tų mūsų krašto gyvulių, kurių likimas nepasigailėjo E. ^ Gerbdavo žaltį ir ant žmogaus sakydavo: gudrus kaip žaltỹs Slč. Šnypštai it žaltys be ožkos pieno S.Dauk. Šnypščia lyg žaltys pieno negavęs KlvK111. Guli išsitiesęs kaip žaltys ant saulės LTR(Gdr). Žiba (Blizga End, Lnkv, Švnč) kaip žaltys, ėda kaip arklys (dalgis) LTR(Jž, Vb). Dieną kap lankas, naktį kap žaltys (diržas) LTR(Smn)“[3].

Nepiktybinį lietuvišką žaltį atskirkime nuo gyvačių, drakonų ir kitų padarų, gyvenusių ir gyvenančių pasaulyje bei jo mituose.

Kaip pastebi G. Beresnevičius, lietuvių mitologijoje, skirtingai nei daugelyje kitų mitologijų, pagrindinės trys dievybės – Dievas, Perkūnas ir Velnias (Velinas) – neturi porų, t. y. sutuoktinių. „Tai ne atsitiktinumas – trys atsitiktinumai jau yra dėsnis. Juolab kad šie dievai nėra viengungiai, nevedę, nevaisingi. Už jų bemoterystės slypi kažkokios istorijos ir intrigos, tiesa, – labai tolimame fone“[4].

Taigi kodėl lietuvių dievų panteono vyresnieji (atsiradę jau po žalčiažudystės) – bemoteriai? N. Vėlius yra teigęs, kad „senojoje lietuvių religijoje (...) dangaus skliauto Dievas (Dievas tėvas) gretinamas į porą su žeme motina[5]. Vis dėlto konkretaus vardo nerandame.

Mūsų manymu, Pirmadievis arba tiesiog Dievas (atitikmenys – Andajas arba Andajus, Nunadievis, Patrimpas – yra Žalčio analogai) lietuvių mitologijoje neturi žmonos, nes žalčiai iš pažiūros atrodo belyčiai, nors taip nėra. Čia – raktas į vėliau seksualizuotą ir tabu paverstą paslaptį apie senąjį, tikrąjį lietuvių Dievą – Žaltį. Tad panagrinėkime dieviškuosius reikalus.

Patrimpas (Potrimpo, Potrympus) buvo prūsų vaisingumo, tekančių vandenų, visokeriopos sėkmės dievas. Jis pirmąsyk paminėtas 1418 metų Varmės (lenk. Warmia, lot. Varmia) vyskupo Johanneso Abeziero (apie 1375–1424) pranešime popiežiui kaip Natrimpas (Natrimpe) kartu su Patulu (Patollum): „Iš šio krašto nuo pat pradžių buvo ketinama išvaryti ir buvo išvaryti demonams tarnaujantys žmonės, garbinantys Patulą (sic), Natrimpą ir kitus gėdingus vaizdinius. (...) Daugelis brolių, kai kurie įmesti į kalėjimą, kai kurie sužaloti, kai kurie pasodinti ant kankinimo suolo ir sėdintys ant žirgo, buvo paaukoti priešo dievams pagal tą pragarišką (sic) lietuvių paprotį“[6]. Beje, Varmė – viena tų vietų, kur nuo XVI a. ieškoma Romuvos (Romovės, Romavos, Ramuvos) – centrinės lietuvių, prūsų ir kitų baltų kulto vietos.

1418 metų datą laikytume labai svarbia, nes tai – pirmasis mums žinomas vieno iš tikrųjų Žalčio vardų paminėjimas, tad J. Abezieras Europai, tiksliau, popiežiui Martinui V (apie 1368-1431, tikr. Odo Colonna). Šis italų kilmės popiežius garsėjo žiaurumu: jam valdant Romos katalikų bažnyčią 13 metų, suklestėjo jos inspiruota vergija: būtent tais pačiais 1418 metais popiežius Martinas V leido surengti kolonistinį kryžiaus žygį prieš Afriką[7]. 1420 m. kovo 1 d. tas pats Martinas V paskelbė bulę prieš Bohemijos „eretikus“, kuria buvo pradėti Husitų karai, trukę beveik penkiolika metų ir nusinešę daug šviesių „eretiškų“ asmenybių gyvybių.

Vokiečių kronikininkas, „Prūsijos kronikos“[8] autorius Simonas Grunau (apie 1470–1531) suteikia dar įdomesnės informacijos apie Patrimpą. Pasak S. Grunau, Patrimpas – „bebarzdis jaunuolis, linksmas javų dievas su varpų vainiku. Jo ženklas buvo žaltys, kuris javais apdengtame inde gyveno prieš Patrimpo atvaizdą ir kurį vaidelotai maitino pienu. Kitoje vietoje Simonas Grunau papildo Patrimpo funkcijas, teigdamas, kad jis buvo sėkmės mūšiuose (ar sėkmės ginčuose) ir apskritai sėkmės dievas“[9].

„Sūduvių knygelėje“ (Der vnglaubigen Sudauen ihrer bockheiligung mit sambt andern Ceremonien, so sie tzu brauchen gepflegeth, „Netikinčiųjų sūduvių ožio aukojimas su visomis kitomis apeigomis, kurias jie atlikinėjo“), kuri, kaip daro prielaidą Rolandas Kregždys, „yra vakarų baltų genčių sinkretizuotų religinių apeigų (galbūt ir etnokultūrinių motyvų) šaltinis“[10] (parašyta anonimo apie 1520–1530 metus vokiškai; tikslesnė parašymo vieta ir laikas nežinomi), Patrimpas (Potrimpus) minimas kaip tekančių vandenų dievas, Autrimpas (Autrimpus) – kaip jūrų ir marių dievas.

Tekančio ir netekančio vandens santykis – labai svarbus dalykas, pasiekiantis mus dar nuo šumerų laikų. Šumere Patrimpą ir Autrimpą atstotų Abzu ir amžinoji – dėmesio – gyvatė Tiamat, kurių dieviškoji sąjunga, šventosios vedybos sukuria kosmosą.

V. Toporovas manė, kad kadaise egzistavo prūsų vaisingumo dievas Trimpas (o gal deivė Trimpa?), vėliau skilę į vandenų dievą Autrimpą ir Patrimpą. Šumerų religijoje Trimpą atstotų Namma.

Tai puikiai iliustruoja mūsų hipotezę, kad Patrimpas ir Žaltys – vienas ir tas pats, taip pat parodo jo ryšį su amžinybe, gyvybe ir vandenimis.

Matas Pretorijus (Matthäus Prätorius, Matthaeus Praetorius, 1635–1704), evangelikų pastorius, atsivertęs į katalikybę, istorikas, mitologas, etnografas žymiojoje knygoje „Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla“ (Deliciae Prussicae oder Preussische Schaubühne, 1698), kurią rašė ir tobulino 40 metų, daug kalba ir apie prūsų mitologiją. Tiesa, prūsai M. Pretorijui – ne tautybė, o Prūsijos kunigaikštystėje gyvenusios etninės grupės (lietuviai, prūsai, sūduviai). Šioje knygoje esama įdomių mūsų nagrinėjamai temai detalių. Pavyzdžiui, pastebėjimo, suartinančio baltų mitologiją su skandinaviškąja: pastarojoje mirusieji išeina į Valhalą, pretoriškojoje – į Samolsiną[11].

M. Pretorijus išvardija „kulto tarnus“, tarp kurių yra ir žaltonys (Zaltones), t. y. žyniai, bendraujantys su žalčiais. Tai liudija apie Žalčio kulto realumą.

„Žaltonys (Zaltones) – tai žalčių kerėtojai ir ženklų aiškintojai, mokėję užkerėti žalčius. Jie taip pat turėjo prižiūrėti žalčius, laikomus Patrimpo (Padrympo) garbei, ir jiems parūpinti pieno. Jų vardas kilęs nuo [žodžio] Zaltis, t. y. „žaltys“. (...) Šitie žaltonys (Zaltones) taip pat tikrindavo žalčius, kuriuos moterys laikė šventais ir kuriems melsdavosi, kad dievai malonėtų suteikti jų vyrams vaisingumą bei gebėjimą deramai mylėti moteris“[12].

Žaltonis M. Pretorijus dar vadino „žalčių mokytojais“[13]. Jiems knygoje skirtas visas skyrius „Apie žalčių garbinimą“ (dešimtas „Prūsijos įdomybių“ skyrius). „Žemaitijoje dar ir dabar kai kurie įsitikinę, kad jeigu išgyvendintų žalčius, įvyktų nelaimė ir tai jie sieja su kasdiene patirtimi“[14].

Kaip matome, įsitikinimas pasitvirtino. Žalčio religijos sunaikinimas atnešė Lietuvai begalę nelaimių ir kančių.

M. Pretorijus taip pat rašė, kad tam tikru metų laiku (paprastai pavasarį ir rudenį) vaidila (Weydeler), kurį vadino Monininku (Monininks, kiles iš Moniu arba Maniu – „suprantu, žinau“) kažkokiu ženklu sukviesdavo žmones ir burtažodžiais sušaukdavo žalčius, ženklais juos užkerėdavo, tada ant stalo pastatydavo jiems valgių ir gėrimų. Žalčiams būdavo dengiama speciali vieta, jiems padedama pieno. Monininkui paliepus, žalčiai paliesdavo visus valgius. Žalčius laikė namie prie krosnies ar namo kampe, kai kuriuos maitino ąžuoluose, tam tikru metu jų prašydavo malonės. Paprastai žalčius garbindavo moterys, prašydamos jų, kad vyrai būtų vaisingi. Rudenį miegantis žaltys tam tikromis maldomis vaidilučio būdavo prikeliamas iš migio (Miggi).

„Ten, kur gyvena žaltys, yra sėkmė ir laimė“, – įsitikinęs M. Pretorijus[15].

Italų jėzuitas Jonas Argentas (Joennes Argentus, Giovanni Argenti, apie 1561–1626) ataskaitoje „Apie Jėzaus draugijos padėtį Lenkijos karalystėje šviesiausiajam Zigmantui III“, parašytoje 1620 metais, patvirtina, kad žalčių kultas Lietuvoje egzistuoja: du pamokslininkai pastebėjo apie vieno kaklo kabantį maišelį ir paklausė, ką jis ten turįs. „Tas atsakė, jog turįs ten savo dievą; gavęs jį iš motinos; motinos paliepimu jį nešiojęs. Mūsiškiai tą skudurą išvertė ir rado dvi nupjautas žalčių galvas. Kai jie jas atėmė, berniukas ėmė rėkti, reikalauti grąžinti jo dievą ir (nuostabus bei apgailėtinas dalykas!) ėmė labai karščiuoti ir sunkiai susirgo. (...) tie žmonės tikrais namų draugais laiko demonus, kuriuos jie vadina naminiais (...)“[16].

Labai įdomų dalyką pamini G. Beresnevičius. Teogoniniame mite NUŽUDYTAS Žaltys iš tikro lieka GYVAS, nors ir atsiunčia kraujo putą kaip prakeiksmo – negandų meto - ženklą. Tai – mitologiškai paaiškinama: Žaltys – Pirmadievis – yra nemirtingas, todėl jo neįmanoma nužudyti, tačiau Žalčio totemo religiją sunaikinti buvo galima, ir tai buvo padaryta. „Iš marių gelmių po to [po žalčiažudystės, – M. P.] pasigirsta Žilvino balsas: jis nėra nužudytas“[17].

Amžinosios gyvatės – egiptiečių Mehen(et), Renenutet ir Wadžet, gnostikų Ouroboros, indų Adisešos, jorubų Ošunmarės, toltekų Kecalkoatlio, skandinavų Jǫrmungandro ir Níðhöggro bei kitų tikėjimų, tautų, genčių garbinto Žalčio, gyvatės, drakono, slibino – archetipas yra bene giliausias mūsų dabartinės žmonijos atmintyje.

Mums, mirtingiems žmonėms, iki šiol smalsu, kodėl išnyko dinozaurai, kurie buvo ropliai, taigi žalčių pusbroliai. Mes kuriame sąmokslo teorijas ir filmus apie tai, kad Žemę valdo reptilijos (atskridusios iš kosmoso arba jau seniai gyvenančios Žemėje), tikime, kad Loch Neso ežere gyvena didžiulė vandens gyvatė.

Davidas Icke'as pasakoja apie žmoniją neva valdančias reptilijas

Gyvatė – seniausias ir plačiausiai paplitęs mitologinis simbolis, neabejoja mokslininkai. Dažniausiai gyvatė yra teigiamas mitų personažas, neigiamą gyvatės (žalčio) įvaizdį suformavo žydų ir krikščionių religijos, pasakojusios apie Adomą ir Ievą, sugundytus Edeno sode (jo pirmavaizdis minimas dar šumerų mitologijoje). Tuo tarpu, pavyzdžiui, pasiekusį nirvaną meditacijoje Budą nuo pavojų saugojo gyvačių karalius Mukalinda. Pagal legendą, Buda Šakjamunis keturias savaites meditavo po Bodhi medžiu, pradėjo smarkiai lyti, ir į pagalbą Nušvitusiajam atėjo Mukalinda iš žemės gelmių, apgaubė Budą. Kai didžiulė audra praėjo, gyvačių karalius pavirto žmogumi, nusilenkė prieš Budą ir su džiaugsmu iškeliavo į savo rūmus. Medituojančio Budos su Mukalinda vaizdinys dažnas laosiečių budistų mene. Ypač įspūdinga Mukalindos skulptūra yra Sala Keoku skulptūrų parke Tailande, šalia Laoso sienos. Šią skulptūrą (kaip ir du skulptūrų parkus – minėtąjį Sala Keoku Tailando pusėje ir Budos parką Laoso pusėje) sukūrė tajų kilmės mistikas Bunleua Sulilatas (1932–1996, dar žinomas kaip Luang Pu Bunleua Sulilatas). Mukalindos legenda aprašoma ir Aldouso Huxley (1894–1963) romane „Sala“ (1962).

Gyvatė mitologijose, religijose ir literatūroje visada simbolizavo gyvatą, gyvybę, gyvybinę kuriamąją visatos jėgą, vaisingumą, seksualumą, apsaugą, atgimimą, nemirtingumą, gydymą, amžinybę.

Majų mitologijoje, sukėlusioje sumaištį Vakarų pasaulyje, laukusiame 2012-ųjų pabaigos, buvo kalbama apie Vizijų Gyvatę, esančią Pasaulio Medžio centre. Ši gyvatė – psichopompė, tarpininkė tarp šio ir kito pasaulio.

Seniausias gyvatės kaip dievybės atvaizdas pavaizduotas maždaug 2000 m. pr. Kr. Šumere. Tai – „gerojo medžio valdovė“ Ningišzidda. Tiesa, egiptiečių Wadžet pavaizduotai galimai net dar anksčiau – 3000 m. pr. Kr.

Mitologas Josephas Campbellas (1904–1987) manė, kad į viją susisukusios gyvatės simbolis – dieviškosios, kundalini energijos kanalas, tekantis per stuburą ir pasiekiantis visas septynias čakras.

Australijos aborigenai tiki, kad viską sukūrė Vaivorykštės Gyvatė.

Fidžio gyventojai kalba apie gyvatę Ratumaibulu.

Hinduistų kosmologijoje yra atskiras požeminis gyvačių (sarpa, naga) pasaulis Nagaloka.

Vienoje seniausių Europos Mino civilizacijų (dab. Kretos sala, Graikija) buvo garbinama Deivė Gyvatė. 

Iš gyvačių (nagų) save kildina ir khmerai, kitos Pietryčių Azijos tautos.

Tad nenuostabu, kad gyvatės (Lietuvoje – Žalčio) toteminis kultas gyvavo ir kai kur tebegyvuoja iki šiol visame pasaulyje. Nėra universalesnės ir senesnės religijos Žemėje nei Žalčio (gyvatės) garbinimas ir gerbimas.

Todėl prakeikti tie, kurie pakėlė ranką prieš Žaltį.

Kuo virto jo prakeikimas? Savižudybėmis, tautos nepilnavertiškumo kompleksu, mažos tautos kompleksu, alkoholizmu, narkomanija, prostitucija, emigracija ir kitomis blogybėmis.

Anoniminė 2012 m. sausio mėn. interneto apklausa, skirta emigracijai, rodo gana liūdną statistiką: emigruoti nesiruošia arba nėra emigravę tik 24 proc. lietuvių. Apklausoje dalyvavo per 60 tūkst. žmonių.

Daugelis Lietuvos gyventojų turi neprastą išsilavinimą. Aukštąjį išsilavinimą, apklausų duomenimis, turi (arba dabar studijuoja) 58 proc. lietuvių.

Deja, lietuviai – alkoholikų tauta. Apie tai dar 1921 metais rašė Vydūnas, anksčiau – Motiejus Valančius.

Žalčio garbinimo laikais tauta tokia nebuvo. Dabar, deja, tai – realybė. „Tradicinių tautosakos žanrų siužetai su alumi ir midumi tebeveikia vartotojų vaizduotę. Tebesakamos pasakos, o jos vaikams – bene pirmoji pažintis su šiais gėrimais, jų „pasakiškas“ vaizdinys įstringa visam gyvenimui“[18].

Kad alkoholis mums – svetimas, rodo gėrimų pavadinimų etimologija. Degtinė – deginančioji, ukrainiečių, rusų horilka, arielka, alus – skandinaviškos kilmės, vynas – taip pat svetimšalis, prūsiškas piwis ir scinkis („alus“) Elbingo žodynėlyje, pasak Vytauto Mažiulio, yra skoliniai iš lenkų  bei vokiečių (Schenkbier – alaus tipas) kalbų.

Beje, gausiausia lietuvių gydomųjų užkalbėjimų grupė – maginės formulės nuo gyvatės įkandimo: leidinyje skelbiama daugiau kaip 320 tokių tekstų.

Antroje vietoje – rožės gydymo formulės (per 120 užkalbėjimų), toliau – tekstai, skirti kelioms ligoms gydyti (grižui, karpoms, dantų skausmui, kraujo tekėjimui). Latviai turi 32 kartus daugiau užkalbėjimų nei lietuviai. „Akmuo ba šaknų... Paukštis ba pieno... Kirmėlė ba kramslo...“. Tai – maginis gyvatės nuodų paneigimas. „Irijon, Sirijon, Karbon“ – nuo pasiutimo. „Kregždytė gražioji!“ – „pamatęs gyvatę, sakyk; jai tas vardas patinka, ji tuomet nepyksta ir nekanda“. „Neužmuš“ - nuo griausmo[19].

Žaltį nužudžius, Lietuva buvo pasmerkta pražūčiai, kurios link aktyviai einama. Tačiau visada yra viltis.

Žaltys atplaukė pasisveikinti



[1] Lidija Nevskaja. Margumas – chtoniškų gyvūnų atributas. – Senovės baltų kultūra Nr. 5. Augalų ir gyvūnų simboliai. Vilnius: Gervelė, 1999, p. 339.

[2] Ten pat, p. 340-341.

[3] http://lkz.lt/startas.htm (įvesti „žaltys). 

[4] Gintaras Beresnevičius. „Eglė žalčių karalienė“ ir lietuvių teogoninis mitas: religinė istorinė studija. Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2003, p. 20.

[5] Norbertas Vėlius. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. Vilnius: Vaga, 1987, p. 127.

[6] Norbertas Vėlius (sudarė). Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. I. Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996, p. 477 (vertė Dalia Dilytė).

[7] Keith Augustus Burton. The Blessing of Africa. Westmont, Illinois: InterVarsity Press, 2007, p. 197.

[8] Apie 1510–1526 metus Simonas Grunau parašė veikalą „Kronika ir aprašymas linksmiausių, reikalingiausių ir tikrų Prūsijos žemės istorijų“ (Cronica und beschreibung allerlüstlichenn, nützlichsten und waren historien des namkundigenn landes zu Prewssen), sutrumpintai vadinamą „Prūsijos kronika“. Autoriaus pastaba.

[9] Gintaras Beresnevičius. Trumpas lietuvių ir prūsų religijos žodynas. Vilnius: Aidai, 2001, p. 131.

[10] Rolandas Kregždys. Sūduvių knygelė – vakarų baltų religijos ir kultūros šaltinis. I dalis: formalioji analizė. – Lituanistica. Vilnius; Lietuvos mokslų akademijos leidykla, 2009, t. 55, nr. 3-4 (79-80), p. 177.

[11] Norbertas Vėlius (sudarė). Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. III. XVII amžius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2003, p. 228 (vertė Dominykas Urbas).

[12] Ten pat, p. 276 (vertė Genovaitė Aldona Batarūnienė).

[13] Ten pat, p. 263 (vertė Genovaitė Aldona Batarūnienė).

[14] Ten pat, p. 263 (vertė Genovaitė Aldona Batarūnienė).

[15] Ten pat, p. 265 (vertė Genovaitė Aldona Batarūnienė).

[16] Ten pat, p. 468 (vertė Marcelinas Ročka).

[17] Gintaras Beresnevičius. „Eglė žalčių karalienė“ ir lietuvių teogoninis mitas: religinė istorinė studija. Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2003, p. 46.

[18] Antanas Astrauskas. Per barzdą varvėjo. Svaigiųjų gėrimų istorija Lietuvoje. Vilnius: Baltos lankos, 2008, p. 17.

[19] Vaitkevičienė, Daiva. Lietuvių užkalbėjimai: gydymo formulės. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2008, p. 550, 569, 570.

„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško VšĮ „Ekspertai.eu“ sutikimo, kurį galima gauti adresu info@ekspertai.eu
Kalba redaguota ekspertai.eu
 
Komentarai

 
9. zalciui
(2014-05-10 22:41:43)
(78.62.8.18) Parašė:

Zilvine !!!atplauk balta pieno puta !!



8. to 2. lietuvis
(2014-05-10 20:07:07)
(5.20.138.112) Parašė:

tavo aikas kuria pasaqkas suaugusiem ir su siaubo esektais...tikėk ir toliau niekas nedraudžia.



7. gintas
(2014-05-10 20:01:23)
(188.69.208.145) Parašė:

Kas yra mitologiškai žaltys galima susidaryti savo nuomonę įvedus į internetinę paiešką sekančias frazes - 'zmejevyk','Trakijskij vsadnik ' arba 'Tracian rider','Esus'.Geriausiai žiūrėti per 'vaizdai' internetinę paiešką.Beje Australijos aborigenai tiki ,kad žaltys sukūrė vandenį - iš svetainės 'bumerangai.lt'.



6. vita
(2014-05-06 13:11:13)
(78.60.15.111) Parašė:

Kad Gyvat4 skirtingose religijose simbolizuojama skirtingai.Vienur ji simbolizuoja gyvybinę kuriamąją visatos jėgą,amžinybę,kitose-mirtį.Dar negalėčiau sutikti su teiginiu,kad lietuviai -alkoholikų tauta,na nuo Vydūno ir juolab Valančiaus laikų gerokai vandenėlio nutekėjo. Jo vartojimas,kaip ir rūkymas greičiau jau durnumo požymis



5. lietuvos žemaitis
(2014-05-05 23:07:34)
(188.69.212.207) Parašė:

gyveno melkas Červius Červečiokas vardu Gazoprovodas - sapnavo sapną Červiačiokas Gazoprovodas - anas yr didis žaltys vardu Duginas... prabudo Červiačiokas Gazoprodas - mato, - prūdukas, kabliukas, karosai prūdukyje plauko. ..čia tos pasakos moralas.



4. Letas Palmaitis
(2014-05-05 19:43:23)
(78.62.221.179) Parašė:

Baltų ateitis buvo pasmerkta nepriėmus krikščionybės XI a. pradžioje. Lietuva pasmerkta pražūčiai daugeliui išduodant Kristų ir nesugebant atsisveikinti su pagonybe.



3. och tu ,gyvate!
(2014-05-05 16:09:04)
(78.62.8.18) Parašė:

,,Gyvatė mitologijose, religijose ir literatūroje visada simbolizavo gyvatą, gyvybę, gyvybinę kuriamąją visatos jėgą, vaisingumą, seksualumą, apsaugą, atgimimą, nemirtingumą, gydymą, amžinybę''-- vadinasi,,och tu, gyvate!''arba,,och tu,zalty!''ne keiksmazodiai..?



2. lietuvis
(2014-05-05 13:28:05)
(95.165.1.46) Parašė:

idomu, labai idomu. Daugelyje tautu, kulturu, religiju galima stebeti gyvates, drakono, zmogaus nago atvaizdus. Tik kai kur jie gerbiami ir garbinami kaip sventieji, o kai kur vaizduojamos ju nugalejimo scenos. Jei pradetume dometis zmogaus-nago klausimu, informacija nuvestu prie anunaku, apie kuriuos randu tik neigiama informacija. Nemazai ta tema pasisako Deividas Aikas ____youtube.com/watch?v=f3DJIgOkPl8



Parašykite komentarą
Ekspertai.eu įspėja, kad komentaras – tai viešas informacijos paskelbimas.
Komentatorius atsako už savo viešai paskelbtą žinomai neteisingą, įžeidžiančią, šmeižikiško ar nusikalstamo turinio informaciją (tai yra komentarai, kuriuose skatinama tautinė, rasinė, religinė ar kitokia neapykanta, raginimai nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, organizuoti sąmokslą prieš valstybę, pakeisti jos konstitucinę santvarką, kėsintis į nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą, šiais tikslais kurti ginkluotas grupes arba daryti kitus nusikaltimus, kuriais kėsinamasi į Lietuvos valstybę) LR teisės aktų nustatyta tvarka.
Ekspertai.eu komentarų neredaguoja.
Komentarai su keiksmažodžiais ar vulgarybėmis bei piktybiškai kartojami tekstai yra šalinami.
Vardas
Komentaras
 



Naujausi
Rusijos propagandinių atakų Lietuvoje fiksuotojai sutriko ir kol kas tyli
12 PAPILDYTA: Lietuvos kariuomenės atstovas Laimis Bratikas patvirtino apie laiško gavimą