Vytautas Rubavičius: Estrelos rojus

Europarlamentarė Edite Estrella pasiūlė Europos Sąjungai įgyvendinti didžiulės reikšmės ir prasmės vizionierišką projektą, kuris sužavėjo beveik pusę jos kolegų, – pastarieji įnirtingai stengėsi prastumti pagarsėjusią civilizacinę rezoliuciją dėl seksualinės bei reprodukcinės sveikatos ir teisių. Apie tos rezoliucijos nuostatas ir tikslus jau nemažai kalbėta ir dar daugiau reikės kalbėti, nes jon sugulusios idėjos nebus „išmestos istorijos šiukšlynan“ – numatytą viziją bus stengiamasi įgyvendinti ir tiesioginiais, ir netiesioginiais būdais. Juolab kad ES jau akivaizdžiai išryškėjo civilizacinė tokių vizijų įgyvendinimo nuostata.

Koks vaizdelis iškyla skaitant šią kol kas „atidėtą“ rezoliuciją ir jos ankstesnius variantus? Kur tik pažvelgsi, visoje ES – vien gražūs nuogi mažulėliai, įvairiausiose vaikų auklėjimo įstaigose intensyviai mokomi „lytėti savo kūnus“, masturbuotis ir patirti išlaisvintą vaikišką seksualinį malonumą. Tose įstaigose – ir daugybė įvairiakalbių auklėtojų bei mokytojų, besidalijančių europine patirtimi ar vykdančių daugiapakopius vaikų lytinio švietimo ir mokymo projektus, kuriuose dalyvauti bus ne tik malonu, bet ir nepaprastai naudinga, – tokiam „išlaisvinimo“ reikalui lėšų nebus gailima, o kvalifikuotų „pedagogų“ tikrai nepritrūks. O kur dar tam reikalui atsidavę europarlamentarai, komisarai ir juos aptarnaujančios europinės bei nacionalinės komandos? Lietuvoje taip pat „užsiregistravo“ seimūnų estrelininkų keturioliktukas, kuriame susivienijo liberalai ir socialdemokratai, jau senokai žinomi kaip nuoseklūs Lietuvos žmonių laisvintojai iš Bažnyčios, šeimos ir lyties „pančių“. Galime tik pasidžiaugti, kad kol kas Seime nugalėjo sveikas protas – priimtas smerkiantis Estrelos rezoliuciją pareiškimas. Keturioliktuko atstovai jų propaguojamas mažamečių lytinio auklėjimo „praktikas“ galės patikrinti savo šeimose. Būtų gerai, kad rinkėjai būsimuose rinkimuose neužmirštų jų paklausti apie asmeninius laimėjimus.

ES suaugusieji apsisprendė paversti vaikus savo erotinių pedofilinių fantazijų ir veiksmų žaisleliais. Juk visiškai akivaizdu, kad ne patys keturmečiai penkiamečiai ėmė ir susigalvojo reikalauti masturbacijos teisių, o patyrę suaugusieji – tetulės ir dėdulės – visomis išgalėmis stengiasi sukurti juridinį kultūrinį mechanizmą, „gaminantį“ numatytą vaikų tipą. Masina grynoji vaikų libidinė energija – tikimasi, kad ją „vartojantieji“ prailgins savąją žemišką egzistenciją. Tad pirmiausia vaikus reikia „ištraukti iš šeimos“ ir perkelti į viešas įstaigas, kurias jau galima kuo puikiausiai kontroliuoti, pasiremiant direktyvomis, įstatymais ir įtvirtinamomis ideologijomis. Todėl taip aršiai stengiamasi dekonstruoti šeimą ir pačią biologinio lytiškumo nuovoką – genderizmo ideologija griežtai atskiria žmogų nuo viso gyvūnijos pasaulio, kuriame kaip atgyvenos tebesiveisia patinai ir patelės. Žmogaus lytiškumas laikomas sociokultūriniu dariniu, jau „nebebendraujančiu“ su gamta. Tad tik nuo paties žmogaus kūrybinės vaizduotės priklausą jo susikuriami lytiškumo pavidalai, kuriuos privalu besąlygiškai gerbti. Esą norma yra ne vyro ir moters reprodukciniai, o tų įvairiausių lytiškumo pavidalų santykiai. Einama ir toliau – tam tikru iškrypimu ar nukrypimu imamas laikyti vyro ir moters santykių normos teigimas. Juk ir ES Parlamento pirmininkas didžiuojasi esąs biseksualas. O gamtą prisimenančius galima įstatymiškai ne tik perauklėti, kad jie bent jau viešumoje nedrįstų apie tai užsiminti, bet ir bausti. Pavyzdžiui, atimant iš jų vaikus dėl netinkamo lytinio ar vertybinio, ypač krikščioniško, auklėjimo.

Labai svarbus tos ideologijos aspektas – naikinti žmonių mąstyme išliekančius „reprodukcijos“ nuovokos likučius. Rezoliucijoje reprodukcijos sąvoka nukreipiama prieš reprodukciją. Reprodukcinė sveikata – tai besąlygiška abortų laisvė. Kitaip tariant, laisvė žudyti negimusius. Geležinė estreliška logika – laisvai žudyti negimusius, o jau gimusius kuo greičiau imti valstybinėn suinteresuotųjų lytinėn priežiūron. Nepavyks iki galo „išbiologinti“ šeimos ir žmonių, kol šeima bus siejama su biologine reprodukcija – vaikais, naujos gyvybės atsiradimu. Čia vaiko figūra labai svarbi – jis esmiškai grindžia patį mąstymą apie ateitį. Vaikas ateičiai teikia reprodukcijos bruožų. Ištraukus vaikus iš šeimos „gniaužtų“ žmonija bus išlaisvinta ir nuo mąstymo apie ateitį – ateitis taps gryna dabarties technologine fikcija, kurios matas – malonumų vartojimo intensyvumas. Kam žmogui galvoti apie ateitį ir sieti ją su savo biologiniais vaikais, jei jam veriasi daug patogesnis – pasirenkamų lytinių tapatumų ir su jais susijusių malonumų rinkų – pasaulis. Tame pasaulyje kaip tik nepaprastai svarbios bus vaikų lytinio „auklėjimo“ ir apmokymo institucijos bei jų darbuotojai. Tai ne paika svaja, o tikrų tikriausia tikrovė. Tik apsidairykime – kaip sparčiai senosiose Europos šalyse vaikai laisvinami iš tėvų globos, o politiškai nekorektiška tampa viešumoje vartoti žodžius „tėvas“ ir „motina“, mat tokiu „biologiškumu“ esą diskriminuojami vienalyčiai ir daugialyčiai, kaip įsibėgėja vienalyčių šeimų įteisinimo vyksmas, atveriantis kelią grupinėms šeimoms, kaip plinta incesto – tėvų ir vaikų lytinių santykių – legalizavimo idėja. Incestas suvokiamas kaip esminis tabu, kurį būtina peržengti laisvinantis. Tačiau svarbiausia – mažutėliai, naujoji karta, kurią estrelos ir konbenditai bus apmokę masturbacijos ir kitų suaugusiesiems malonumus teikiančių technikų. Juk tam ir buvo numatyta vaikus iki devynerių jau supažindinti su kontracepcijos subtilumais.