2020 m. vasario 26 d.

 

Viską sprendžia politikai globalistai, bet savo poziciją turėtų išsakyti kitos Europos nacijos

11
Paskelbta: 2013-10-10 14:15 Autorius: Erika Drungytė | ekspertai.eu
Oranžinė Ukrainos euforija
Oranžinė Ukrainos euforija

Rusija su Ukraina santykius aiškinasi visais įmanomais būdais. Bokso ringe ukrainietis Vladimiras Kličko, nugalėjęs rusų sportininkus, dabar dergiamas per visas žiniasklaidos priemones. Baltarusių ekonomistas Valerijus Bainiovas ištransliavo nemalonią žinią, kad „nenatūralūs dėl nacionalinių interesų, bet natūralūs dėl klaninių interesų yra oficialiojo Kijevo ketinimai suartėti su Europos Sąjunga ir atsitolinti nuo Baltarusijos bei Rusijos.“ Jis tai pavadino išdavyste ir sąmoningu istorinio šanso atsisakymu suvienyti rusų žemes. Baltarusių ekonomistas padarė ir išvadas: „Nieko gera iš išdavystės negali būti – vieni minusai. Dėl oficialiojo Kijevo išdavystės negali būti pliusų.“ (www.regnum.ru)

Lietuviai, uždusę nuo savų problemų, negali suvokti tragiškos Latvijos situacijos – Maskvos manipuliacijų pasitelkus rusakalbių bendruomenę. Lietuviai nieko tikra nežino ir apie Ukrainą, nuo kurios priklauso tolesnis visų mūsų likimas – jeigu bus sulaužytas Ukrainos stuburas, griovimo banga pasieks ir mūsų krantus. Kalbamės su menininku Nestoru Bordunu (Nestor Bordun)iš Ukrainos apie jo valstybę, užsienio politiką ir tai, kuo mus maitina žiniasklaida.

- Kaip savo buvusius politikus ir jų veiklą vertina ukrainiečiai? Ką nutyli žiniasklaida?

- Prasidėjus neramumams buvusioje Sovietų Sąjungoje, geras politinis funkcionierius Leonidas Kravčiukas suprato, kad laikas nusivilkti komunistų sekretoriaus rūbą ir perimti valdžią. Vienintelis Kravčiuko oponentas buvo iš Vakarų Ukrainos kilęs žurnalistas, pogrindžio veikėjas Viačeslavas Čarnovolas. Tačiau jis nebuvo toks žymus kaip Kravčiukas. Apimti atsiskyrimo nuo Rusijos euforijos žmonės balsavo už bet ką – kad tik būtų prezidentas ir nepriklausoma Ukraina. Kravčiuką palaikė kiti buvę partiniai – dar veikianti, nors jau agoniją pasiekusi funkcionierių komanda. Ir jis laimėjo.

Tačiau antrieji prezidento rinkimai buvo daug sunkesni. Viačeslavas Čarnovolas tapo žinomas, visą savo veiklą sukoncentravo Rytų Ukrainoje, kuri buvo labai stipriai rusifikuota. Jis norėjo pakeisti žmonių mąstymą, pasukti Ukrainos gyvenimą kitu keliu. Per tą laiką Ukrainoje pradėjo suktis vietinis verslas – atsirado visokių neaiškių įmonių, turtuolių. Šiame laukiniame verslo pasaulyje iškilo Leonidas Kučma, kuriam rūpėjo ne nacionalinė, o socialinė aplinka. Ir vėl – Rytų Ukrainai vis dar labiau reikėjo dešros, buvo nesvarbu, kas ateis į valdžią, – svarbi buvo dešra. O Vakarų Ukrainos žmonės kalbėjo kardinaliai priešingai: „Galime valgyti sausą duoną, kad tik būtume laisvi.“ Ir kai Čarnovolas ėmė atskleidinėti visas sovietų šlykštybes – pradedant Stalinu, baigiant Černobyliu – jis tapo pavojingas sistemai. Sistema pradėjo palaikyti Kučmą. 1998 m. jis iškėlė savo kandidatūrą į Ukrainos prezidento postą. 1999 m. Viačeslavas Čarnovolas buvo nužudytas. Oficiali versija – įvyko autokatastrofa, automobiliui susidūrus su sunkvežimiu Kamaz.

Žmonėms vėl teko rinktis iš dviejų blogybių. Jie dar kartą pasirinko komunistą Kučmą. Tiesa, jis nebuvo labai prastas politikas, gerai išmanė ūkio reikalus, žinojo, kaip palaikyti vietos ekonomiką ir kovoti su išorės grėsmėmis. Tačiau jam valdant įvyko ne viena šiurpi tragedija. Nacionalinės valiutos steigėjas, pirmojo atsiskyrusio nuo Rusijos banko įkūrėjas, vėliau – Nacionalinio Ukrainos banko valdytojas, – tikras nacionalistas, prikėlęs šalies ekonomiką Vadimas Getmanas buvo sušaudytas namo, kuriame gyveno, lifte. Po šios žmogžudystės verslas smuktelėjo, krito valiutos kursas, prasidėjo krizė. Tada šalies prezidentas pateko į profesionalaus žurnalisto ir puikaus analitiko Grigorijaus Gongadzės akiratį. Jis tapo visai šaliai labai gerai matomu vieninteliu Kučmos oponentu. Bet neilgai trukus Gongadzė dingo. Rado tik jo nukirsdintą kūną be galvos.

Po šių tragedijų Kučma apkaltintas nebuvo, tačiau jis ir neišsakė jokių kontrargumentų. O visuomenei kilo daugybė klausimų. Tai buvo naujų partijų kūrimosi ir naujų figūrų kilimo laikas. Tada pasirodė nauji asmenys: Viktoras Juščenko ir Julija Tymošenko. Juščenko siūlė daugybę reformų: įvesti ukrainiečių kalbą į visas oficialias sritis, pažadėjo kovoti už nacionalinę politiką, išsiaiškinti visų tragedijų kaltininkus. Žmonės pajuto visiškai naują stilių ir permainų galimybę. Staiga Juščenko labai išpopuliarėjo, jį palaikė ir Ukraina, ir net Amerika. Jis visur pristatomas kaip kultūringas žmogus ir demokratijos skleidėjas, paisęs nacionalinių interesų ir galintis įgyvendinti progresyvius planus. Netekčių priblokšta, bet vilčių kupina ir sentimentus puoselėjanti tauta (sentimentai visada yra ne brandos požymis) pakilo į oranžinę revoliuciją. Žmonės matė figūras, kurias norėjo matyti. Viskas buvo aišku ir suprantama. Emocijas pastiprino gražūs spektakliai. Juščenko viešai susitaikė su Tymošenko, kuri taip pat labai norėjo tapti prezidente. Jis tautai pažadėjo būti geriausiu prezidentu, o Tymošenko turėjo tapti svajonių premjere. Nacionaliniai abiejų veikėjų rūbai, ukrainiečių kalba, geltonų kasų vainikas aplink galvą, į dangų kylantys balti balandžiai... Visuotinė euforija.

Tačiau nuo pat pradžių viskas buvo melas. Fundamentalus melas – jo santykiai su Premjere. Ukraina – pusiau prezidentinė valstybė, todėl abu pagrindiniai asmenys buvo labai svarbūs. Jie viešai vienas kitą palaikė, derino veiksmus. Bet po dvejų metų Juščenko išvadino Tymošenko vagile. Juk jis nuo pat pradžių žinojo, kas ji, naudojosi jos įtaka ir nešvariais pinigais. Griūvančios komunistų partijos pinigais klotas Tymošenko kelias irgi visiems žinomas – ji kontroliavo pinigų srautus per tam tikras organizacijas, ji buvo ir yra susijusi su bankais. Argi galima iš tokių purvinų pinigų pastatyti bažnyčią? Jos kankinės vaidmuo, maisto, vaistų atsisakymas – karjeristės kelias, noras bet kokia kaina išlikti, būti žinoma. Ta „opozicijos lyderės“ istorija yra tik išorė.

Galbūt Juščenko iš tiesų buvo įtikėjęs į visą tą spektaklį? Jis norėjo būti pasakų veikėjas, bet prasidėjo cirkas. Tuomet valstybę apėmė baisus nusivylimas. Masinis nusivylimas yra toks pat baisus kaip ir masinė euforija. Šalį apėmė apatija. Apatija kaip protesto forma. Ir tada į valdžią atėjo kažkas nesuvokiamo. Gal tą, kas atėjo, galėjo suprasti tik Rytų Ukraina, kuri išsakė paties žemiausio lygio argumentus: „Jis iš mūsų krašto, vadinasi, kovos už mus.“ Buvęs zekas, kuris zonoj turėjo pravardę „Chamas“. Įsivaizduojat, ką tai reiškia? Koks jis tada normaliame gyvenime? Žmogus, kurio bijo, žiaurus, neišsilavinęs, kontroliuojamas. Žinoma, Rusija puikiai pasinaudojo šia korta – jį pafinansavo, palaikė. Nes jos rankose – visas kompromatas apie jį. Imperija gali valdyti ne tik jį, bet ir nuleisti kraują tautai. Pareikšti, kad elgsis, kaip nori, ir tai pasakys visiems suprantama rusų kalba. Apatija, pažeminta tauta, chamiška politika – tai leidžia Rusijai galvoti, kad ji gali spręsti ir nurodinėti.

- Pasaulis atsargiai vertina Ukrainos padėtį. Nėra jokių ryškesnių pareiškimų, išskyrus Rusijos puolimą.

- Pasaulis mato tai, ką patogu matyti. O iš tikrųjų žmonės nebepasitiki vieni kitais, apskritai niekuo nepasitiki. Kažkas tyčia mus plėšo į skirtingas puses, visur – moralinė prostitucija. Jei prabylama apie Ukrainos istoriją ir jos nesėkmes, tai pagrindinis kaltinimas – ukrainiečiai nebuvo vieningi. O dabar šis nevieningumo planas yra vykdomas akivaizdžiai, kad visose srityse būtume išblaškyti, negalėtume konsoliduotis.

Prie to prisideda ir niekuo nepateisinami kompromisai. Su „Gazpromu“ susijęs milijonierius dosniai dalina pinigus bažnyčiai, ir bažnyčia tampa politikos įkaite. Viskas tampa politika. Nacionalinė bažnyčia per Rusijos verslą tampa jos bažnyčia. Kai visos Rusios Patriarchas atrieda su mersedesu apsikarstęs rolexais, manote, iš to randasi daugiau pasitikėjimo bažnyčia? Kad ir kokius meilės žodžius kalbėtų...

- O kaip gi kultūra? Kokia nacionalinė kultūros politika?

- Ukrainoje nepalaikomi jokie nacionaliniai projektai. Jokios paramos tautinei kultūrai. Bet gausiai finansuojami vartotojų festivaliai, paviršutiniški renginiai, kurie uždirba pinigus, kurių metu galima pardavinėti alkoholį ir tabaką. Iš tų masinių renginių uždirbti sugeba visi. Pradedant vietos valdžia, baigiant verslininkais. Pinigų plovimo mašina. Kaip gi tada gyventi tikram kultūros žmogui? Kuo pasitikėti, kai viskas yra tik „otkatai“...

Ukrainiečių menininkai ir kultūros įstaigos turi galimybę gauti finansavimą iš dviejų fondų. Vieno steigėjas yra milijardierius Rinatas Achmetovas. Jis daugiausia finansuoja įvairių meno sričių šiuolaikinius konceptualius projektus ir laikas nuo laiko – stabilesnius dalykus, pvz., muziejinių eksponatų įsigijimą. Dauguma tų kultūros projektų turi savo programas, bet jas „įformina“ krūvos popierių, o rezultatai dažnai pasimeta – niekas vėliau nebesusigaudo, ar kažkas buvo įgyvendinta, ar sukurtas koks „menas“.

Kitas fondas, kuriame dalyvauja ukrainiečiai, Lenkijos kultūros ministerijos įsteigtas „Gaude Polonia“. Pagal šį projektą savo kūrybinius planus galima realizuoti tik Lenkijos teritorijoje, visiems primetami lenkų kultūros ir vertybių prioritetai. Tai daro stiprią įtaką. Todėl ukrainiečių projektuose nebūna nieko nacionalinio. Taigi padėtis tampa be išeities. Menininkai priversti migruoti kultūroje. Tie, kurie negauna finansavimo, ilgai išlikti šalyje negali, nes negali išgyventi. Kai apima neviltis, žmonės emigruoja. Taip iš valstybės traukiasi kultūra. Tai labai neteisinga. Žmogus čia gimsta, iš čia viską ima, čia lavinasi, o paskui pameta savo šalį. Bet jam niekas nesuteikia šanso pasilikti. Tu tampi arba kompromisų žmogumi, arba pasitrauki...

- Didžiausia grėsmė ukrainiečiams – nacionalinės politikos nebuvimas? O gal dar yra kažkokių povandeninių srovių, apie kurias niekas nekalba?

- Didesnė Ukrainos dalis iki šiol kalba rusiškai. Rašytojui pigiau išleisti knygą Rusijoje ir atvežus į Ukrainą iš to užsidirbti. Visur viskas kreipiama taip, kad būtų nauda Rusijai. Imperija praranda stiprybę, bet daro galingus žygius. Ji pasiima didžiulę pajūrio teritoriją iš Ukrainos savo karinei bazei (Černomorskaja voennaja baza Rossii) ir už tai Ukrainai nieko nemoka, bet žaidžia žaidimėlį – esą pigiau parduoda dujas. Palei Juodąją jūrą bazuojasi milžiniškas Rusijos karo laivynas, kuris yra tos imperijos fronto linija. Šią fronto liniją Rusija panaudojo puldama Gruziją. Argi ne keista, kad tada, pajudėjus šiems laivams, NATO laiveliai išsilakstė nė nemėginę pagąsdinti? Argi ne keista, kad dabar toks Gruzijos prezidentas?

Ukrainos ateitis dabar gali būti Europos Sąjunga. Arba jos laukia panašus į Gruziją likimas. Bet jei Ukrainą suskaldytų ir vėl pasiimtų Rusija, katastrofiškas pasekmes pajustų visos kitos posovietinės valstybės. Lietuva taip pat. Rusijos žemių, rusiško pasaulio koncepcija dabar iškelta kaip nauja Rusijos politikos strategija. Visur, kur tik gyvena rusakalbiai, Rusija nori turėti savo įtakos zonas. Ji tai deklaruoja kaip „savo piliečių gynimą“. Kur rusų kalba, ten – rusų pasaulis. Ten, kur galioja Maskvos Patriarchato viršenybė, ten yra rusų cerkvės pasaulis. Ir Rusija turi teisę atstovauti šiam pasauliui.

Mūsų padėtis dabar nepavydėtina. Aš jau nekalbu apie Vakarų Ukrainą, net Rytų Ukraina yra nusivylusi dabartiniu šalies vadovu. Kita vertus, žmonės tapo pragmatiškesni dėl politikos – jų taip greitai blizgučiais neapgausi. Žmonės nebenori banditizmo, nebenori būti uzurpuoti, ėmė blaiviau vertinti situaciją. Humanitarinis Rusijos projektas „Rusų pasaulis“ nesuveikė. Žmonės pradėjo vienytis. Jų nebegali įtikinti nei demoralizuoti politikai, nei demoralizuota bažnyčia. Rusija apsiskaičiavo.

Mūsų situacija negera, nepaprasta. Dabartinės Ukrainos žmonių tylėjimas yra didžiausias įrodymas, kad jie nebenori daugiau kompromituoti savo valstybės. Pakankamai daug nesusipratimų jau išgyvenome. Dabar tylime ir norime, kad pagaliau paaiškėtų mūsų vieta pasaulyje. Tik kitų tautų pragmatiškumas dabar gali mums padėti. Viską sprendžia globalioji politika, bet savo poziciją turėtų išsakyti kitos Europos nacijos. Kito kelio nėra.

„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško VšĮ „Ekspertai.eu“ sutikimo, kurį galima gauti adresu info@ekspertai.eu
Kalba redaguota ekspertai.eu

 
Komentarai

 
11. d3
(2013-10-17 18:54:38)
(71.35.24.240) Parašė:

banditas chodorkovskis irgi sedi uz "politika"



10. 9-am
(2013-10-16 18:59:19)
(78.57.208.170) Parašė:

Bet Timošenko sėdi ne dėl neteisėto praturtėjimo.



9. autoriui
(2013-10-16 15:27:02)
(88.119.21.95) Parašė:

"Juščenko labai išpopuliarėjo, jį palaikė ir Ukraina, ir net Amerika", o gal Juščenko, Adamkus ir Saakašvilis buvo Amerikos statytiniai? Dar vienas klausimas - kodėl ES taip rūpinasi Timošenko įkalinimu, jeigu ir Ukrainoje ir (tuo metu) Lietuvoje buvo aišku, kad ji praturtėjo neteisėtai?



8. to 1
(2013-10-13 10:54:07)
(78.63.22.245) Parašė:

Kodėl nepasakai tiesiai kas valdo pasaul5? Bijai? Pradedant nuo britų išprovokuoto II karo viskam diktuoja apypjaustytieji. Jei pasaulis žinotu ką siūlė Hitleris, (ES kaip tik dabar kažką panašaus įgyvendina, bet su žydiška smarvę) daugybė ekonominių katastrofų būtu išvengta. Britai su prancūzais atmetė Hitlerio planą pertvarkyti Europą ir gyventi pagal 5 pagrindines TAISYKLES, 6 pagrindines LAISVES ir pagal 7 pagrindines TEISES. Vietoj Hitlerio pateiktą plana nusiginkluoti, britai pradėjo intensyviai ginkluotis. Pažadėjo pšekams apsaugą ir liepė pulti Vokietiją. Tie glušeliai taip tikėjo britais (žydu Čerčiliu), kad užpuolė Vokietiją ir žadėjo per tris dienas pasiekti pergalę. Kuo tai baigėsi žinome. Čerčiliui reikėjo tik išprovokuoti karą, o jau toliau viską žydija padarė kaip jiems reikėjo.



7. Tiksliai,
(2013-10-11 10:19:35)
(78.60.72.7) Parašė:

Pirmasis, nepersk į vandenį ir nebaidyk vėžių. Rusų valdžia savo kapitalą laiko USA. Taigi USA pagrindinė Maskolijos sąjungininkė. Be USA Maskva galą gautų.



6. Dėl Ukrainos
(2013-10-11 10:07:34)
(78.60.72.7) Parašė:

mums ir smogė Maskolija, o va mūsų verslo klasė tuoj pat puolė advokatauti Rusijai ir ginti jos interesus Lietuvoje, o ne lietuvių. Verslo klasė, daugumoje iš Maskvos malonės, mano, kad ji tik viena čia Lietuvoje gyvena, be eilinių piliečių, kurie irgi nori būti žmonėmis, jaustis žmonėmis ir taip pat gauti pelną. Ukraina ES mums padės prispausti uodegą Lenkijai kartu su Prezidente - va dėl ko ir putojasi Maskva ir vietinė oligarchija.



5. Šarūnas
(2013-10-11 02:41:00)
(81.164.21.62) Parašė:

Labai įdomu. O Europos Sąjunga, manau, būtų (priversta būti) gerokai kitokia, Ukrainai tapus nare. Jau Lenkijos konservatizmas pakeitė ES. Baltijos Kelias įkvėpė katalonus - dar prieš dvidešimt metų. Tad - nepervertinkime demoralizuotos ES.



4. taigi
(2013-10-10 22:49:57)
(193.111.141.48) Parašė:

Ir ką čia gali pasisakyti lietuvių nacija? Aukodama savo ekonominius interesus siūlyti naivuoliams chacholams pulti į globalistų gėjropos sojūzo glėbį?



Parašykite komentarą
Ekspertai.eu įspėja, kad komentaras – tai viešas informacijos paskelbimas.
Komentatorius atsako už savo viešai paskelbtą žinomai neteisingą, įžeidžiančią, šmeižikiško ar nusikalstamo turinio informaciją (tai yra komentarai, kuriuose skatinama tautinė, rasinė, religinė ar kitokia neapykanta, raginimai nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, organizuoti sąmokslą prieš valstybę, pakeisti jos konstitucinę santvarką, kėsintis į nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą, šiais tikslais kurti ginkluotas grupes arba daryti kitus nusikaltimus, kuriais kėsinamasi į Lietuvos valstybę) LR teisės aktų nustatyta tvarka.
Ekspertai.eu komentarų neredaguoja.
Komentarai su keiksmažodžiais ar vulgarybėmis bei piktybiškai kartojami tekstai yra šalinami.
Vardas
Komentaras
 



Naujausi