2019 m. lapkričio 16 d.

 

Visa istorija apie prarastus Lukiškių aikštės 45 milijonus, gardžiai pavaišintus menininkus ir užkerėtus klystkelius

11
Paskelbta: 2013-07-11 08:05 Autorius: Dr. Rasa Gečaitė | ekspertai.eu
Lukiškių aikštė šiandien
Lukiškių aikštė šiandien

Išties kankinanti istorija, kuri verta būti įrašyta į Lietuvos meninių ir politinių kančių Raudonąją knygą. Tačiau keista, nes konkursai visada vaizduotėje siejasi su rimta tvarka ir nugalėtojų apdovanojimais su fanfaromis. Bet ne šįkart, nes begalinė pasaka vis naujų konkursų ta pačia Lukiškių tema su ankstesnių konkursų „užlūžimais" jau tęsiasi 18 metų.   

Negana to, buvo prarasti Lukiškių aikštei sutvarkyti viešai bent jau paskelbti, jeigu neskirti, 45 milijonai litų, o Lukiškių podirvis jau įsisavino mažiausiai pusę milijono litų. Paguoda nebent ta, kad už šiuos pusę milijono litų buvo gana dosniai pavaišinti kai kurie menininkai ir architektai. Nepaisant šių Lukiškių podirvio vaišių, „amžinasis kančių konkursas" jau įgijo skandalinojo, katastrofiškojo ir impotentiškojo pavadinimus, kuriuos konkursų organizatoriams ir visų besikeičiančių ekspertinių komisijų nariams skyrė žymūs Lietuvos žmonės. Pavyzdžiui, paskutiniojo konkurso dalyvė skulptorė prof. Dalia Matulaitė ar žymus muzikologas vilnietis Edmundas Gedgaudas.   

Skaitytojų dėmesiui pateikiame išsamų ir daug kartų smulkmeniškai patikrintų duomenų tyrimą, kuris atskleidė neįtikėtinai įdomią istoriją. Pastaroji kur kas labiau tinka meninės beletristikos žanrui su komiksų intarpais ir lengvai atpažįstamais dar labai gyvais personažais nei griežtai reglamentuotų klasikinių konkursų archyvinei medžagai.  

Tad kantriai belaukiant Lietuvos Respublikos kultūros viceministro Dariaus Mažinto lemtingos ištarties, paskelbiant paskutinio (dar vieno pasibaigusio ar nusibaigusio?) konkurso laimėtoją Lukiškių aikštės paminklui sukurti (ekspertų komisija balsavimu patvirtino nugalėtoją jau liepos pradžioje), linksmai ir rimtai apžvelkime nueitą konkursinių kančių kelią nuo 1996-ųjų iki 2013-ųjų, išdidžiai mojuodami 45 milijonų litų vertės vėliava. O buvo taip...    

1863-iųjų kančių kerai ir klystkelių miglos nuo 1996-ųjų

Gal 1863-iųjų M. Muravjovo kartuvės Lukiškių aikštę lemtingai užkerėjo? Juk pagrindinėje Lietuvos sostinės turgaus aikštėje Vilniaus generalgubernatoriaus M. M. Muravjovo-Koriko pastatytos kartuvės 1863-1864 m. pasiglemžė pagrindinių sukilimo už Laisvę kovotojų ir jų vadų gyvybes, o ši tragiška vieta buvo amžiams paženklinta žiauriu pavergėjų smurtu ir teisiųjų už Laisvę prakeiksmais.  

Beje, gal Lukiškių žolės šaknys ir medžių lapai mums iki šiol vis dar ką nors šnarėdami pasakoja čia pakartų sukilimo vadų Zigmanto Sierakausko ir Konstantino Kalinausko balsais? Tik ar girdime ir kas juos apskritai pamena, o ir jų egzekucijos vietos daugelis turbūt nežino, nebent netyčia užklystų į Wikipediją.  

Taip klystkelių miglos užklojo ateities kelius, tarp kurių aiškiai pasiklydo 1996 metais prasidėjusios ir niekaip nesibaigiančios naujosios Lukiškių aikštės epopėjos dalyviai.

Z. Sierakausko ir K. Kalinausko pakorimo vieta Lukiškių aikštėje. Fotografuota 1983 m.

Keistu būdu ankstyvosios miglos apgaubė ne tik pirmojo po Nepriklausomybės paskelbto konkurso Lukiškių aikštei sutvarkyti dalyvius, bet ir jo organizatorius bei archyvų tvarkytojus. Nes, pradėjus ieškoti viešai skelbiamos ir pasakojamos žinios apie 1995 metų pirmąjį konkursą, jokių konkrečių dokumentų nepavyko rasti. Nei su „legendinio" konkurso dalyvio vilniečio architekto Augio Gučo prisiminimų pagalba. Nei Vilniaus miesto savivaldybėje su didžiausią patirtį turinčios šioje istorijoje Miesto plėtros departamento Miesto estetikos skyriaus vyriausiosios specialistės Beatričės Raguotienės dėmesinga pagalba. Nei Lietuvos architektų sąjungoje su Informacinio centro vadovės, kuri suskaitmenino visą pasiekiamai įmanomą vykusių architektūrinių konkursų medžiagą, Rūtos Leitanaitės geranorišku dėmesiu.  

Visi jie skėsčiojo rankomis ir aiškino neturintys jokio dokumento ir ne kažin ką prisimentantys. Tačiau keista, nes Vilniaus miesto savivaldybės tinklalapio archyve skelbiamas visiems lengvai prieinamas 2006 metų dokumentas: „2006.11.09 Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas dėl Lukiškių aikštės suplanavimo ir simbolio „Laisvė" sukūrimo architektūrinio-meninio projekto konkurso sąlygų tvirtinimo". Jo įžangoje (p. 2) kaip tik skelbiama legendinė 1995-ųjų istorija, kuri - kaip išaiškėjo - yra klaidinga:    

„1995 m.  organizuotas Lukiškių aikštės sutvarkymo konkursas vyko dviem etapais. Pirmojo etapo uždavinys - suformuoti Lukiškių aikštės paskirtį, nuspręsti, kokias ji galėtų turėti funkcijas: reprezentacinę, memorialinę ar rekreacinę. Antrajame etape numatyta suteikti aikštei naują urbanistinę kokybę, įprasminti mūsų šalies ir miesto istoriją, rekonstruoti ją, atsižvelgiant į šių dienų realijas, istorines, urbanistines ir menines galimybes. 1997 m. buvo organizuotas aikštės laikinojo sutvarkymo konkursas, kurio tikslas buvo tik aikštės sutvarkymas, nekuriant memorialinio akcento. Vėliau šios idėjos atsisakyta."    

Norint patvirtinti ar paneigti 1995-ųjų legendinį konkursą, nieko kito neliko, kaip tik leistis į 1995-ųjų spaudos archyvų džiungles, kuriose tvyrojo tokia pati juodoji skylė, kaip ir gyvųjų liudininkų atmintyje bei archyvų lobynuose. Juk visagalinčio ir visažinančio interneto, o lietuviškai tariant, tarptinklinio vandenyno, dar nebuvo. Tačiau nei „Lietuvos rytas" su visais Mūzų malūnais, nei „7 meno dienos" ar „Literatūra ir menas" jokių žinių nepateikė ir apie tokį svarbų konkursą neprasitatė. O tai jau keista, ar ne? Teko kelionę pratęsti po spaudos džiungles 1996 ir 1997-ųjų puslapiuose ir - pagaliau!  

1997-ųjų mūšiai dėl Lukiškių aikštės

1997-ųjų  sausio 31 d. savaitraštyje „7 meno dienos" nurodomas ne 1995-ųjų, o 1996-ųjų pirmasis Vilniaus miesto tarybos nutarimas dėl Lukiškių aikštės, apie kurį kalba Linas Vildžiūnas su Povilu Ričardu Vaitiekūnu straipsnyje „Lukiškės - Turgaus, Lenino, Tautos kančių aikštė?" (p. 1, 8). Šį bene pirmą viešą pokalbį mums rūpima tema, kuris išaugino to paties savaitraščio puslapiuose metus vykusias nuomonių batalijas, verta pacituoti išsamiau, nes popieriniai liudijimai nėra ilgaamžiai.    

„Linas Vildžiūnas: Pernai Vilniaus taryba priėmė nutarimą sukurti čia tautos kančias įamžinantį memorialą. Taigi Lukiškių aikštei numatyta simbolinė reprezentacinė paskirtis, tarsi pratęsiant Lenino aikštės tradiciją, žinoma, visiškai pakeičiant atnašavimo turinį. /.../ (aikštę) apsaugojo Leninas. Jis saugojo keturiasdešimt metų, bet dabar, Vilniaus tarybai nutarus, viskas gali nueiti šuniui ant uodegos. Juk tautos istorijos įamžinimas dabar mums susijęs tik su tautine monumentalistika. Ši konjunktūra vėl audringai atgimsta kaip ir ikikariniais metais, kai Lietuvą buvo apėmusi paminklų kūrimo epidemija?" (p.1).  

„Povilas Ričardas Vaitiekūnas: Pastatant dar vieną monstrą? Aš nenoriu įžeisti patriotinių jausmų... L.Vildžiūnas: Nors tuos jausmus gal labiausiai išreiškia spontaniškas potraukis monumentalistikai. Prie saugumo pastato jau išaugo lauko riedulių krūvelė, o juk kitapus gatvės - toks viliojantis laukas, kuriame galima išdėstyti „stacijas" ir išvingiuoti visą kančios kelią. P. R. Vaitiekūnas: Bet jeigu aikštei „supaminklinti" bus skirta daug lėšų, jeigu planuos ir projektuos to darbo nekenčiantys žmonės, tuomet bus liūdna." (p.8).  

Šią pirmąją dviejų žinomų menininkų diskusiją dėl Lukiškių aikštės paskirties „7 meno dienose" pratęsė daugelis kitų, o grupė menininkų ir kultūros veikėjų 1997 m. gegužės 30 d. ten pat paskelbė memorandumą „Nacionalinė galerija yra valstybės ir kultūros garbės reikalas": „Manome, jog tinkamiausia vieta Nacionalinei galerijai - didžiausia istoriškai neužstatyta erdvė miesto pagrindinės gatvės dalyje - Lukiškių aikštė."  

Menininkai vilnietis Vaidotas Žukas ir paryžietis Žibuntas Mikšys turėjo savą nuomonę, drauge paskelbtą „7 meno dienų" 1997 m. birželio 27 d. straipsnyje „Kur statyti „garbės reikalą"?" (p.3). Pasak Vaidoto Žuko: „Manau, kad pačioje Lukiškių aikštėje reikėtų suardyti stalinistinį Lenino aikštės charakterį - reikia pabaigti su tuo dar išlikusiu pabrėžtuoju „centralizmu", simetrija. Apie nedidelį kančių atminimo akcentą, gal atitinkantį jeruzalietiškąją Raudų sieną kur nors prie Jokūbo šventoriaus tvoros, čia nekalbėsiu. Svarbu neperlenkt lazdos su visais tais paminklais." 

Žibuntas Mikšys žvelgė iš  paryžietiškų aukštumų: „Lukiškių aikštė turi palikti aikštė. Miestas, sostinė turi turėti savo profaninę aikštę. Religinė, Katedros, aikštė jau yra ilgam sumauta savo pabaisa Gedimino paminklu. Lukiškių aikštėj turi išlikti ŽALUMOS, nes tai būtina miesto gyvybei (išorinei ir gyventojų). Svarbiausia - aikštė ir dangaus plotas. Gal toj profaninėj aikštėj turi būti nežinomo kareivio (nežinomo partizano, Sibiro tremtinio?) ar visų kovotojų už laisvę siena ar lenta (ar paminklas), kur atvedami visi iškilmingi mūsų krašto lankytojai, o ne tempiami į griozdiškas kapines (tai nei diskretiška, nei kultūringa)."  

Į diskusiją įsitraukė ir dailininkas Vytautas Kalinauskas 1997 m. liepos 11 d. „7 meno dienų" straipsnyje „Kelios mintys apie Lukiškių aikštę" (p.7). „Aš būčiau prieš bet kokį Lukiškių aikštės užstatymą ar kitokį „išprievartavimą". Telieka ji tokia, kokia susiformavo XIX ir XX a. sandūroje, ir nevalia jos liesti ir darkyti. Bet aš už tai, kad aikštėje vyktų įvairūs renginiai, nuo pačių rimčiausių iki žaismingų ir linksmų, tokių, kokių norėjo LIFE organizatoriai. Nepaverskime Lukiškių aikštės bažnyčia po atviru dangumi."  

Konkursų maratonas, sugertas pusmilijonis ir išnykę 45 milijonai

Šiandien aišku, kad paryžiečio Žibunto Mikšio nuomonė buvo išgirsta, bet... lietuviškai kreivokai. Dabar su įgytu pagreičiu trumpai apžvelkime visus jau tikrai įvykusius konkursus, jų nugalėtojus ir išdalytas prizinių fondų premijas, kurios oficialiai patvirtintos siekia apie pusę milijono litų. O su įvykusiu ir pranykusiu archyvuose Vilniaus miesto tarybos 1996-1997 metais skelbtu konkursu, nepatvirtintomis žiniomis ir nuogirdomis, - iki milijono. Juk ką čia smulkintis...  

1996 metų Vilniaus miesto tarybos nutarimas dėl Lukiškių aikštės sutvarkymo buvo pirmasis nuo Lenino paminklo nuvertimo. Nors dokumentų niekas nerado, bet aišku, kad 1996-1997 metais kažkoks konkursas vyko.  

Bet 1999 m. vasario 11 d. paskelbiamas visiškai naujas, jau ne Vilniaus miesto tarybos, o Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas Nr.VIII-1070 „Dėl valstybės sostinėje esančios Lukiškių aikštės funkcijų", kurį pasirašė Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis, o paskelbtas 1999 m. vasario 19 d. „Valstybės žiniose". Nutarimas skelbia, kad „1. Lukiškių aikštė Vilniuje formuojama kaip pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė su laisvės kovų memorialiniais akcentais" ir siūloma „Vyriausybei ir Vilniaus miesto tarybai organizuoti Lukiškių aikštės plėtros koncepcijos parengimą, aikštės projektavimą ir projekto įgyvendinimą". Tiesa, Seimo archyvo duomenimis, šis nutarimas buvo planuotas pateikti Seimui svarstyti 1999 11 28, bet 2000 03 01 nebuvo registruotas ir vyriausybės tuo metu nepasiekė.  

O 2005 metais vėl jau Vilniaus miesto savivaldybė pradeda organizuoti Lukiškių aikštės sutvarkymą ir 2006 11 09 paskelbiamas „Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas dėl Lukiškių aikštės suplanavimo ir simbolio „Laisvė" sukūrimo architektūrinio-meninio projekto konkurso sąlygų tvirtinimo", kurį pasirašo meras Artūras Zuokas. Kaip tik šis nutarimas paskelbia (skyrius II, punktas 9), kad „Aikštės sutvarkymo su skulptūrinės kompozicijos simboliu „laisvė" orientacinė sąmatinė vertė - apie 45 mln. Lt".  

Pagal gautą 2013 06 28 raštą „Dėl informacijos pateikimo" iš Vilniaus m. savivaldybės administracijos miesto plėtros departamento, pasirašytą šio departamento direktoriaus Artūro Blotnio, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. balandžio 4 d. sprendimu Nr.1-1610 šio konkurso prizinis fondas sudarė 430 tūkst. litų. Iš jų pirmojo etapo septyniems prizininkams buvo išmokėta po 10 tūkst. litų. O antrojo etapo antros ir trečios nugalėtojams buvo išmokėta atitinkamai 90 tūkst. litų Š. Kiaunės projektavimo įmonei ir 70 tūkst. litų UAB „Paleko archstudija". Pirma vieta buvo neskirta, jai buvo numatyta 150 tūkst. litų premija. Dar buvo išmokėtos dvi paskatinamosios premijos po 25 tūkst. litų.   

Bet šis A. Zuoko paskelbto ir prabanga alsavusio konkurso finalas su visomis išmokėtomis premijomis už kelis šimtus šūkstančių litų jau prie naujojo konservatorių mero V. Navicko baigėsi... niekuo. Nes 2009 m. kovo 20 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracija surašo „Lukiškių aikštės suplanavimo ir simbolio „Laisvė" sukūrimo architektūrinio-meninio projekto konkurso vertinimo komisijos posėdžio protokolą". Posėdyje 15 narių komisija ir šešioliktas jos pirmininkas V. Navickas su dar dviem kviestiniais nariais ekspertais svarstė dėl projektų vertinimo: „Vertinimo komisija apgailestavo, kad tarp pateiktų konkursinių darbų nepavyko rasti projekto, atitinkančio tautos lūkesčius įpaminklinant laisvę ir kovas už ją." Tad komisija nutaria: „1. neskirti pirmos premijos; 2. rekomenduoti Vilniaus miesto savivaldybei nekviesti neskelbiamoms deryboms II ir III vietos laimėtojų".  

Pripažinkite, tai nepaprastai įdomus įspūdingos sudėties menininkų ir architektų komisijos, kuriai pirmininkavo V. Navickas, sprendimas - išmokėti antrojo etapo premijoms net 210 tūkst. litų, tačiau nekviesti II ir III vietos nugalėtų tobulinti ir įvykdyti jų projektų. Nes... reikia iš naujo „tęsti idėjų paiešką, įvertinant konkursinių pasiūlymų patirtis, siekiant optimalaus į tolimą perspektyvą orientuoto nacionalinio formato sprendimo". Šį protokolą leido pamatyti jį surašiusi posėdžiavusios komisijos atsakingoji sekretorė Beatričė Raguotienė.  

Verta paskelbti ir šio 2006-2009 m. konkurso „finalinės" komisijos narių sudėtį: A. Ališanka (skulptorius), A. Ambrasas (architektas), R. Bitinas (Kultūros paveldo departamentas), A. Blotnys (Vilniaus m. savivaldybės vyr. architektas), V. Brėdikis, L. Dringelis, A. Karalius ir L. Naujokaitis (architektai), I. Grigaitienė (Kultūros ministerija), P. Jakučionis (Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos tarybos narys), D. Kuodytė (LR Seimo narė), F. Latėnas (kompozitorius ir Valstybinio mažojo teatro meno vadovas), A. Nikžentaitis (istorikas), A. Šaltenis (dailininkas ir Vilniaus m. savivaldybės tarybos narys), S. Šriūbėnas (Vilniaus m. savivaldybės mero pavaduotojas). Kviestiniai posėdžio dalyviai buvo architektas dr. T. Grunskis ir Teisės departamento direktorius E. Vilkickas.  

Vis dėlto juos pateisinti galima dėl kilusio konflikto, kurio santrauka puikiai perteikta wikipedijos tinklapyje „Lukiškių aikštė". „Buvo išryškėjęs aiškus visuomenės nuomonių susiskaldymas: vyresnio amžiaus miestiečių grupės siūlė memorialinį paminklą, įkrautą tradiciškai suvokiama simbolika, bei reprezentacinę, oficialią miesto aikštę, skirtą valstybiniams renginiams (konkurso sąlygų reikalavimas). Tuo tarpu jaunesnės ir liberalesnės grupės pageidavo rekreacinio pobūdžio miesto erdvės ir vietoj memorialinio paminklo siūlė pastatyti objektą, nekeliantį tiesioginių asociacijų su lietuvių tautos kančiomis ir kovomis už laisvę (taip pat konkurso sąlygų reikalavimas). 2009 m. kovą sprendimo priėmimą komisija atidėjo ir kreipėsi į teisininkus dėl susidariusios konfliktinės situacijos ir jos teisinių aspektų. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga anksčiau kreipėsi į premjerą Andrių Kubilių, sostinės merą Vilių Navicką su siūlymais stabdyti Lukiškių aikštės rekonstrukcijos konkursą ir performuoti konkurso komisiją. 2009 m. kovo 12 d. Lietuvos architektų sąjungos susirinkimo išvadoje buvo skelbiama: „Kadangi, tarybos nuomone, ir II konkurso etapas neatskleidė aiškaus favorito, tikslinga užbaigti šį konkurso etapą, išrenkant keletą perpektyviausių darbų. Atsižvelgiant į visuomenės lūkesčius, ekomoninę situaciją ir miesto vystymosi tendencijas, peržiūrėti konkurso uždavinius, sąlygas ir tęsti konkursą po kurio laiko.“ 

Taigi, 2005-2009 metais vyko konkursas, kurį per penkerius metus vykdė net trims skirtingoms partijoms atstovaujantys trys Vilniaus miesto merai. Pradėjo meras A. Zuokas, tęsė meras J. Imbrasas ir nevykusiai užbaigė meras V. Navickas. Su įspūdingais viešais mero A. Zuoko pareiškimais 2006 metais apie konkurso pradžią ir kvietimą aptarti idėjas iškiliausius Lietuvos kūrėjus. Su raginimais 2007 m. konkurso pradžioje dalyvauti visuomenei ir net vaikams, o visi kūrėjai kviečiami siūlyti savas idėjas. Savivaldybės tinklalapyje 2007-2008 m. viešai skelbiami konkurso dokumentai ir sąlygos, pateikti konkursui projektai, visi piliečiai kviečiami bendrai aptarti pateiktas idėjas ir įvertinti jau sukurtus projektus bei ieškoti tinkamiausio sprendimo. Pagaliau 2008 m. pavasarį konkursiniai projektai eksponuojami visuomenei viešame stende prie Lukiškių aikštės, skelbiamas viešas jų aptarimas Taikomosios dailės muziejuje ir aptarimo rezultatai, viešinamos diskusijos savivaldybėje ir geriausių septynių projektų išrinkimas. Konkurso pirmojo etapo geriausių projektų autorių pavardes 2008 m. pagarsina meras J. Imbrasas ir primena visuomenei konkurso svarbą.  2009 metais visuomenė vėl kviečiama apžiūrėti jau pagerintų 7 darbų, o paminklų projektus pristatys patys jų autoriai. Ir pagaliau 2009 m. pavasario žinia, kad „konkursas liko be laimėtojo" prie mero V. Navicko, o visus projektus galima apžiūrėti Energetikos muziejuje.  

Įspūdinga, ar ne? Tačiau po V.Navicko finalo vėl pareikalauta naujo konkurso, nes nugalėtojai „visuomenei" netiko. Komisija išsigando. Meras pasidavė. Visos Lietuvos piliečių „biudžetininių" pinigų negaila, nes tai ne milijonai ar milijardai. Kova yra svarbiau, o ir kančia bei kankinystė ne tik Lukiškių aikštei tinka.  

Paskutinis" konkursas? ...su bado dieta

Ir dar vienas bandymas. 2010 m. sausio 20 d. Lietuvos Respublikos vyriausybė vėl skelbia naują nutarimą Nr.69 „Dėl Lukiškių aikštės sutvarkymo ir Lietuvos laisvės kovotojų atminimo įamžinimo komisijos sudarymo", jos pirmininku skelbiamas ministro pirmininko kancleris Deividas Matulionis. Nutarimą pasirašė ministras pirmininkas Andrius Kubilius ir kultūros ministras Remigijus Vilkaitis. Vėl naujas konkursas!   

Susipažinkime su visais šešiolika 2010-ųjų komisijos nariais, kurie rengė naujas sąlygas naujajam „vyriausybiniam" konkursui: D. Matulionis (ministro pirmininko kancleris), R. Batūra (istorikas), A. Blotnys (Vilniaus m. savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento direktorius, architektas); Vytautas Brėdikis ir Augis Gučas (architektai); T. B. Burauskaitė (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė); J. Burokas (Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos valdybos pirmininkas); R. Čepaitienė (Lietuvos istorijos instituto XX a. istorijos skyriaus mokslo darbuotoja); A. Degutis (Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus pavaduotojas); G. Diburytė (Ministro pirmininko tarnybos Reformų departamento Socialinės aplinkos reformų skyriaus patarėja); Povilas Jakučionis (Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos tarybos narys); R. Klovas (Aplinkos ministerijos kancleris); A. Ramanauskaitė-Skokauskienė (LR Seimo narė, Lietuvos Nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios brolijos pirmininkė); A. Svarinskas (Lietuvos laisvės sąjūdžio vyriausiasis kapelionas); A. Šaltenis (Vilniaus dailės akademijos prorektorius mokslui ir menui, tapytojas); L. Šukys (kultūros viceministras). Štai taip naujo konkurso sąlygoms parengti buvo suburtas plačiausias spektas tremtinių, kovotojų, istorikų, visuomenininkų, valdininkų ir tik du nepriklausomi architektai, iš kurių V. Brėdikis dalyvavo ankstesniame konkurse kaip komisijos narys, o A. Gučas - kaip pirmojo „legendinio" konkurso projekto autorius.  

Šio vyriausybės inicijuoto konkurso vykdymas buvo išdalytas net dviem ministerijoms - Aplinkos ir Kultūros. Ir kai kurie minėtos komisijos nariai, tarp jų istorikas Romas Batūra, buvo nustebinti, kad prie ministerijų buvo sudarytos naujos ekspertų komisijos, kurių nariai rinko konkursų nugalėtojus.  

Pirmas konkurso etapas buvo įvykdytas Aplinkos ministerijoje 2009-2011 metais. 2009 metų rugsėjo mėnesį paskelbtas konkursas, pristatyti visų dalyvių projektai, su kuriais galima buvo susipažinti ir dalyvauti viešame jų aptarime 2010 metų gruodžio 28 d.. O nuo 2011 m. kovo mėnesio jau turime palaimintą aikštės sutvarkymo projektą „Ramybė" ir apdovanotą pirmosios vietos laimėtoją - UAB „Paleko Archstudiją". Deja, paryžietiška Žibunto Mikšio „žalumos" vizija čia tapo itin minimali - turėsime iš grindinio besistiebiančių medžių žalumą, be vejos, bet su daug akmens. Ką gi... Pagal ministerijos atsiųstą raštą šio „greitojo" pusantrų metų konkurso priziniam fondui buvo skirta 60 tūkst. litų, iš jų pirmosios vietos nugalėtojui - 30 tūkst. litų.   

Planšetas B „Ramybė" (.pdf formatu) 

Antrasis konkuso etapas dar greitesniu tempu jau vyko Kultūros ministerijoje. Pagal ministerijos atsiųstus duomenis „konkursas paskelbtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 21 d. pasitarimo protokolu Nr. 101  bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. kovo 7 d. nutarimu Nr. 269 „Dėl istorinės atminties puoselėjimo 2012 metų priemonių plano patvirtinimo“ (Žin., 2012, Nr. 30-1410)". Tad 2012 m. paskelbiamas viešųjų pirkimų Lietuvos Laisvės kovotojų atgimimo įamžinimo Lukiškių aikštėje Vilniuje meninės idėjos projektų konkursas, kurio sąlygos 2013 m. balandį dar buvo tikslinamos. Kaip visada sudėtinga ir ne itin vieša. Konkurso sąlygas ir visus priedus galima rasti Kultūros ministerijos tinklalapyje. Čia rasite ir Aplinkos ministerijos konkurse architekto Rolando Paleko laimėjusį projektą „Ramybė" (Priedai - planšetas A ir B. pdf), kuris buvo viena privalomų „prisitaikymo" sąlygų Kultūros ministerijos konkurse dalyvaujantiems skulptoriams. Kad būtų lengviau... Nors geriau būtų dirbti kartu.  

Planšetas A „Ramybė" (.pdf formatu) 

Įdomu, kad prie Kultūros ministerijos sudarytai septynių ekspertų komisijai, kuri atrinkinėjo ir vertino skulptūrinius projektus, vadovavo tas pats architektas Rolandas Palekas, kurio studijos projektas „Ramybė" laimėjo pirmojo etapo konkursą ir buvo įtrauktas į „meninės idėjos" antrojo etapo konkurso sąlygas. Lyg ir logiška, kai dirbama kartu, bet vertinti konkurso dalyvius iš savojo projekto pozicijų gal nėra visiškai objektyvu? Tačiau palikime tai istorijai.  

Finansinė sąmata net dviejų ministerijų vykdytų atskirų konkursų yra itin kukli. Iš viso - 88 600 Lt. Pagal Aplinkos ministerijos oficialiai pateiktus duomenis „Aplinkos ministerijos organizuotam Lukiškių aikštės sutvarkymo projekto vykdymui panaudota 63 100 Lt, - iš jų premijoms 60 tūkst. Lt (30, 20 ir 10 tūkst. Lt) ir ekspertiniams vertinimams 3 100 Lt (3 ekspertai)". Kultūros ministerijos rašte nurodoma, kad numatyta skirti 25 500 litų priziniam fondui bei ekspertų apmokėjimams. Dar patikslinta, kad priziniam fondui yra skirti 22 tūkst. litų, iš kurių bus atitinkamai padalytos premijos pagal skelbto viešųjų pirkimų konkurso nustatytą tvarką: „IV.5.1. Skiriamų prizų skaičius ir vertė: Premija skiriama penkiems projektų konkurso laimėtojams, užėmusiems šias vietas: pirmąją, antrąją, trečiąją. Ketvirtąją ir penktąją vietas užėmusiems projektams skiriamos paskatinamosios premijos. Pirmosios vietos laimėtojui bus skiriama 10 000 LTL premija, antrosios – 5 000 LTL, trečiosios – 3 000 LTL, ketvirtos ir penktos vietos laimėtojams - po 2 000 LTL."

Tad paskutiniojo konkurso dalyviams, palyginti su 2006-2009 metų konkurso dalyviais, reikėjo kurti projektus be jokių finansinių paskatų ir iš gryno patriotizmo. Nes 10 tūkst. litų (arba 3 tūkst. eurų) premija pirmosios vietos nugalėtojui gali padengti maždaug būstui reikalingos šilumos sąnaudas žiemą ir kūrybai sunaudotos elektros išlaidas. Būsimo „Lietuvos Laisvės kovotojų atgimimo įamžinimo" monumento, kurio autorius laimėtojas kultūros viceministro Dariaus Mažinto dar nepaviešintas, gerbėjai galės džiaugtis grynosios patriotinės kūrybos apraiška, nesupurvinta jokio „uždarbio" ar „pelno" paskata. Beje, tokie menininkams skirti priziniai fondai paaiškina šių skelbtų „tarptautinių" konkursų dalyvių tautiškumą ir užsieniečių „kuklią tylą".  

Istorijos epilogas be pabaigos

O pabaiga galbūt bus, kai kultūros viceministras paskelbs komisijos išrinktą, sakykim, patriotiškiausią Lietuvos Laisvės kovotojų atgimimo įamžinimo Lukiškių aikštėje Vilniuje meninės idėjos projektą. Bet ir tai nežinia. Dar reikia parengti aikštės bendrąjį planą, dėl kurio nerimauja Kultūros ministerija. Tačiau kalbintas Vilniaus m. savivaldybės Miesto plėtros departamento direktorius Artūras Blotnys užtikrino, kad šis klausimas bus išspręstas greitai. Beliks surasti lėšų aikštei sutvarkyti pagal „Ramybės" projektą ir laimėjusios meninės idėjos projekto paminklui įgyvendinti.  

Kadaise Vilniaus meras Artūras Zuokas buvo radęs ar bent suplanavęs 2006 metų Lukiškių aikštės konkursui ir sutvarkymui įgyvendinti skirti apie 45 milijonus litų. 2009 metais juos „sutaupė" kitas sostinės meras Vilius Navickas. Kur šie sutaupyti pinigai ir kas juos ras šiais ar kitais metais? Galima spėti, kad suplanuotiems požeminiams garažams „Ramybės" pakraštyje lėšų tikrai atsiras. O tada visi patriotai suneš po akmenį „Ramybės" grindiniui, gal ir senąsias liepas būtų galima palikti... Bet dar juk reikia paminklo, dėl kurio ir vyko šios ilgametės batalijos. Na, jeigu lėšų neatsiras, galima bus laikinai pastatyti bent kartuves. Vis dėlto istorinės atminties simbolis, nebrangus ir derantis prie grindinio. Galima būtų įrengti net ir kinetinio meno objektą „kartuves-sūpuokles", tačiau grindinys bus kietokas per aukštai įsisupavus netyčia nukristi. Tiek to, užteks vien paprastų medinių kartuvių, kaip istorinio simbolio, primenančio 1863-1864 metais kovotojų už Laisvę paaukotas gyvybes Lukiškių aikštėje. Beje, ir potekstė visai nebloga - kad streikuoti prieš valdžią nepatartina.  

Tad laukime tęsinio (laimingo?) ir nušvitimo po kankinamai ilgų klaidžiojimų miglose aplink užkerėtas Muravjovo-Koriko liūdnai pagarsėjusias kartuves Lukiškių aikštėje. Kaip kitaip paaiškinsi nesibaigančius vis naujus konkursus ta pačia tema...

„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško VšĮ „Ekspertai.eu“ sutikimo, kurį galima gauti adresu info@ekspertai.eu
Kalba redaguota ekspertai.eu
 
Komentarai

 
11. Aukso veršis
(2013-07-19 11:52:01)
(86.100.65.104) Parašė:

Kur pažvelgsi -taip gražu, Pinigėliai byra. Pasidalinsi su draugu, gyvensi sočiai, tyliai. Ir kiek priviso tų draugų statistika nutyli. Žinau, matau ir suprantu- JIE Lietuvos nemyli. Pardavę dūšią dėl pinigų, Jie velniui atsidavę. Paminklą stato, nesmagu- Ne sielai-Balzabubams.



10. Greiciausiai
(2013-07-16 15:00:46)
(193.219.87.30) Parašė:

Rezervuoja vieta paminklui Putinui.



9. EŽIENĖ - nu jau pikta net...
(2013-07-15 01:42:10)
(213.164.101.175) Parašė:

Z. Sierakausko ir K. Kalinausko pakorimo vieta Lukiškių aikštėje. Fotografuota 1983 m. O TAI ŠITOKS tiktai UŽ MILIJONUS KAPO SUTVARKYMAS??????? TAI čia TIPO PAMINKLAS?????? dagyvenom, man po šitos diskusijos ir šios temos, tai toks jausmas, kad mes visi VĖL GYVENAME sovietmečio LAIKE..... na dar tik sienas uždarykit ir už va, šitą ka parašiau į duris pasibelskit, o jau visa kITA KAIP IR TAS PAT........... bet belstis net nereikia, patys išvažiuoja :(



8. Tai daroma samoningai - pritariu, skorpas
(2013-07-15 01:35:29)
(213.164.101.175) Parašė:

Ir dar labai gerai pasigilinus, tai tikrai, kiek paminklų pastatyta??? Šitas balvonas Katedros aikštėj, ta tipo karališka medūza, vietoj fontano , šalia naujo tilto...šalia sėdėti neįmanoma , bo kai vėjas tai į akis pripučia, o FONTANAS buvo tas pats, tai tik jo viduje buvo galima kokią JŪRATĘ su Žalčiu ...NU kodėl vokiečia žiūrėkit kokius fontanus sugeba išmastyt, kartu su paminklais.....tada pie seimo kažkokia piraminė tipo fontanas, ką ji reiškia???gal šiltnamių trūkumą Lietuvoj??? dar tai kiaušinis ant stulpo......o kad BŪTŲ ir ISTORINIAI FAKTAI ir ŽINIŲ apie ANKSTESNIUS LABAI REIKŠMINGUS ĮVYKIUS PAŽYMINČIŲ tai ir NĖRA.....na dar siena su pavardėm ir žmonių siluetais - ar tai paminklas??? O kas jame plytos nepirko, tai kaip tam anegdote - vakare prie piliečio prieina toks pavargėlis su plyta ir sako, PIRK PLYTĄ, tas aiškina, kad nenori, PIRK SAKAU ir UŽSIMOJA tas pardavėjas - taip ir čia, o kas nepirko TIE LIKO NEPATRIOTAI... :) :) ?



7. Skorpas :)
(2013-07-15 00:59:39)
(213.164.101.175) Parašė:

JAU PASTATĖ be PASITARIMO IR SLAPTA nutarę TĄ BALVONĄ prie Katedros, pro kurį eini r apsimeti, kad tu nevietinis, bo GĖDA...Stovi kažin koks pasiklydęs , kažkodėl su šarvais vyrukas ir kaip apsinarkašinęs , paėmęs kardą už ašmenų makaluoja rūke, gal jieško kelio, gal varlinėja??? šalia kažkoks šakalas kaukia, o arklys belytis, nupušęs, iš vis nežino ką jis čia nat to aukuro veikia??? Gal ponai , jau mastyt pradėkit, bo KATEDROS AIKŠTĖJ turėjo stovėti didelis VILKAS, staugiantis, geležinio vaizdo, nepalaužiamas, tada gal ir patriotiškumas būtų ir negėda...kad esi LIETUVIS



6. Tai daroma samoningai
(2013-07-13 19:54:06)
(78.60.147.103) Parašė:

Nejaugi jums neaisku, kad tikrasis siekis-kad jokio paminklo niekada nebutu??? Zydams pristayta memorialu, vos ne kiekviename miestelyje paminklai, atminimo lentos,lyg cia butu kokia nors jeruzale. O musu zuvusiems simtams tukstanciu kankiniu ir tremtiniu-iki siol-NEI VIENO ANEI JOKIO PAMINKLO. tai ne tik baisi sarmata, tai tycinis musu tautos didvyriu, paliku ismetytu pamiskese baisus pazeminimas. Vykit ta zuoka greiciau lauk, juk jo turtai visi su zydais suklijuoti, visa privatizacija Vilniuje -tik ju pinigais, visokius Giugenheimus stumia, isgamos tai , net lietuviu vardo neverti...



5. Darijus
(2013-07-13 12:16:09)
(62.212.207.121) Parašė:

Geriausia būtų šioje vietoje pastatyti modernų politinių atliekų deginimo fabriką. Nauda ir miestui, ir šaliai, ir veiktų ilgai.



4. uzrasas po nuotrauka -pasirodo juos pakore sovietmeciu
(2013-07-13 12:15:17)
(78.58.44.108) Parašė:

Z. Sierakausko ir K. Kalinausko pakorimo vieta Lukiškių aikštėje 1983 m.



Parašykite komentarą
Ekspertai.eu įspėja, kad komentaras – tai viešas informacijos paskelbimas.
Komentatorius atsako už savo viešai paskelbtą žinomai neteisingą, įžeidžiančią, šmeižikiško ar nusikalstamo turinio informaciją (tai yra komentarai, kuriuose skatinama tautinė, rasinė, religinė ar kitokia neapykanta, raginimai nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, organizuoti sąmokslą prieš valstybę, pakeisti jos konstitucinę santvarką, kėsintis į nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą, šiais tikslais kurti ginkluotas grupes arba daryti kitus nusikaltimus, kuriais kėsinamasi į Lietuvos valstybę) LR teisės aktų nustatyta tvarka.
Ekspertai.eu komentarų neredaguoja.
Komentarai su keiksmažodžiais ar vulgarybėmis bei piktybiškai kartojami tekstai yra šalinami.
Vardas
Komentaras