Vilniuje koncertuosiančio Gavino Bryarso muzika netelpa į laiko rėmus

Rytoj į Vilnių atvyksta legendinis britų kompozitorius Gavinas Bryarsas – lapkričio 21 dieną Kongresų rūmuose jis koncertuos su savo ansambliu „Gavin Bryars Ensemble“. Kuo ypatinga šio kūrėjo muzika, kodėl jo kūryba traukia daugybę muzikos mylėtojų visame pasaulyje? Kur slypi jo muzikos paslaptis?

Kompozitorius ir atlikėjas G. Bryarsas gimė 1943-aisiais Goole – mažame miestelyje Jorkšyro (Didžioji Britanija) pakrantėje prie upės žiočių. Kaip pats pasakoja, iki ten nusigauti buvo komplikuota, tai buvo galutinė stotelė, į kurią užvažiuodavo tik maži garvežiukai – jokių dyzelinių ar elektrinių traukinių. Goole‘as – tikras užkampis, tai vieta, kur niekas niekada neužsukdavo, nei gastroliuojančios grupės, nei orkestrai ar kitos pramogos. Trokšdami veiklos, žmonės buvo vieni nuo kitų priklausomi – draugai burdavosi ir muzikuodavo, kurdavo menus, kartu dirbdavo. Tokia geografija žavėjo G. Bryarsą ir vėliau įkvėpė kurti bei neabejotinai lėmė unikalią jo muzikos magiją. Tokioje aplinkoje kompozitoriaus mąstymas formavosi beveik neveikiamas amžiaus meninių madų ir tendencijų.

G. Bryarso pažintis su muzika pradėjo nuo klasikinio fortepijono pamokų, į kurias jį nuvedė mama. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje jis pradėjo domėtis džiazu, kuris jam reiškė laisvę. Kaip sako pats G. Bryarsas, jis per klaidą įstojo studijuoti filosofijos, tačiau muzikavimo neužmiršo. Bestudijuodamas lankė privačias kompozicijos pamokas, be to, netrukus tapo profesionaliu džiazo bosistu, koncertuojančiu su pasaulinio garso muzikantais, improvizatoriais, tokiais kaip Derek Bailey ir Tony Oxley. Kadangi neįgijo formalaus muzikinio išsilavinimo, G. Bryarsas tiesiog mėgino atrasti muziką, suprasti, kas jam yra muzika. Taip ilgainiui pradėjo domėtis Johnu Cage‘u, Stockhausenu ir Olivier Messianu.

Vienas pirmųjų jo kūrinių – „The Sinking of the Titanic“ („Titaniko skendimas“, 1969), kuriame smarkiai jaučiama Niujorko mokyklos ir minimalizmo įtaka – iškart lydėjo kompozitorių į sėkmę. Kai Anglijos pakrantėse užaugusį G. Bryarsą įkvėpė iki mirties muzikai ištikima skęstančio laivo kapela, prabangiausio XX a. pradžios laivo istorija dar buvo primiršta – jos dar nebuvo išpopuliarinęs kinas ir literatūra. Kompozitoriui pavyko sukurti lūžtančio laivo garsinį vaizdą ir šis opusas kone iškart imtas vadinti „kultiniu“. Kad jis puikiai žinomas ir vilniečių publikai, galima buvo įsitikinti prieš 9 metus perpildytoje Filharmonijos salėje vykusiame "Gavin Bryars Ensemble" koncerte. Įspūdingu bei jaudinančiu jį vadino ir žiniasklaida.

G. Bryarso neapleidžia mintys apie menininko vaidmenį ir atsakomybę, jis siekia niekada neprarasti ryšio su klausytojais. „Meno kūrinys savaime neegzistuoja. Klausytojas arba žiūrovas išbaigia menininko kūrinį. Kol jo niekas nepaklauso ar nepažiūri, tol kūrinio nėra,“ – mąsto G. Bryarsas. O kartais pirmųjų klausytojų reakcija gali pakeisti ir kūrinio sumanymą, kaip nutiko su antruoju garsiu kompozitoriaus hitu, užburiančiu net skeptiškiausią klausytoją – „Jesus‘ Blood Never Failed Me Yet“ („Jėzaus kraujas dar niekada manęs nenuvylė“).

1971 metais kompozitorius dirbo prie dokumentinio filmo apie Londono benamius. Kai filmavimo metu kai kurie apgirtę ėmė traukti sentimentalias balades, vienas negeriantis giedojo giesmę „Jesus‘ Blood Never Failed Me Yet“. Šios giesmės įrašas pakliuvo G. Bryarsui ir parsinešęs kasetę namo jis pastebėjo, kad giedojimas dera su jo pianinu, tad ėmė akomponuoti. Jis taip pat pastebėjo, jog kartojant pirmus 13 taktų susidaro efektingas ciklas. Tuomet G. Bryarsui kilo mintis parašyti orkestrinį akompanimentą ir jis nunešė juostą perrašyti su pakartojimais. Įjungęs perrašinėti juostą, jis trumpam išėjo iš įrašų kambario, palikęs atviras duris į didelę tapybos studiją. Grįžęs pastebėjo, kad įprastai nuolat šurmuliuojantys žmonės studijoje yra keistai prislėgti, lėčiau juda, patylomis verkia. G. Bryarsas netruko suprasti, kad visus paveikė seno žmogaus giedojimas. Šis įvykis įtikino kompozitorių emocine šio įrašo galia ir jis pakoregavo savo sumanymą prirašyti orkestro akompanimentą juostoje skambančiam seno žmogaus giedojimui. Tad šiandien jau ketvirtą dešimtį skaičiuojantį ir klasika pagrįstai vadinamą kūrinį pradeda vienišas giedantis balsas. Tolydžio šį vienišą balsą apsupa, apgaubia vis daugiau instrumentų...

Pirmoji kūrinio versija truko 25 minutes, tačiau vos atsiradus galimybei į vieną laikmeną įrašyti daugiau muzikos, G. Bryarsas netrukus praplėtė ne tik kūrinio trukmę, bet ir laiko sampratą savo muzikoje. Susižavėjęs Bryarso kūriniu „Jesus‘ Blood Never Failed Me Yet“, jo versiją atliko ir įrašė charizmatiškasis Tomas Waitsas – šis jųdviejų albumas užkariavo daugybę pasaulio šalių ir iki šiol yra parduodamas milijoniniu tiražu.

Be šio kūrinio Vilniuje „Gavin Bryars Ensemble“ atliks pastarojo dešimtmečio Bryarso kūrinius ir tokias kompozicijas, kaip „It Never Rains“ bei „The Flower of Friendship“. Ansamblis atvyksta su savo nuolatiniais solistais – balso grožiu ir grynumu žavinčia Anna Maria Friman (sopranas), su Janu Garbareku pernai Vilniuje koncertavusio „The Hilliard Ensemble“ tenoru Johnu Potteriu ir elektrinės gitaros virtuozu Jamesu Woodrow. Na, o kontrabosu, žinoma, gros pats G. Bryarsas.